150-osios „Klaidų sąrašo“ metinės

2014 m. gruodžio 8 d. buvo minimas pal. Pijaus IX enciklikos „Quanta Cura“ ir „Klaidų sąrašo“ (Syllabus errorum) 150 metų jubiliejus.

Būtina susipažinti su „Klaidų sąrašu“ ir didžiaisiais antirevoliuciniais popiežiais. Antiliberalių popiežių principai turėtų sudaryti mūsų mąstymo pagrindą, nes šių pontifikų kova prieš „liberalią katalikybę“ yra tas pats mūšis, kurį mes kovojame šiandien. Viena kita detalė galėjo pasikeisti, bet konfliktas lieka tas pats. Tai ta pati kova prieš „Kontrsąrašo“ (Contra-Syllabus) agentus, ta pati kova prieš destruktyvų modernizmą, kurį šie agentai išplatino aukščiausiuose Bažnyčios sluoksniuose.

Mes negalėsime iš tiesų suprasti dabartinės krizės Bažnyčioje, jeigu gerai nesuprasime „Klaidų sąrašo“ ir to, ką jis reiškia.

„Mūsų laikų klaidos“

1864 m. gruodžio 8 d. paskelbti dokumentai „Quanta Cura“ ir „Klaidų sąrašas“ sistemiškai pasmerkia liberalizmo klaidas ir neteisingas laisvės idėjas, paskleistas Prancūzijos revoliucijos.

Pijus IX „pagrindines mūsų laikų klaidas“ pasmerkė taip galutinai, kad nuo 1864 metų pasaulis faktiškai yra pasidalijęs į dvi priešingas stovyklas: „Sąrašo“ stovyklą, atstovaujančią amžinai katalikiškai tiesai apie išganymą bei socialinę tvarką; ir „Kontrsąrašo“ stovyklą, atstovaujančią vienokiam ar kitokiam pasidavimui bedieviško natūralizmo klaidoms. Trečios alternatyvos nėra.

Šio pasidalijimo realumą pripažino prancūzų masonas Ferdinandas Buissonas, pareiškęs: „Mokykla negali išlikti neutrali tarp „Sąrašo“ ir Žmogaus teisių deklaracijos [Prancūzijos revoliucijos].“ Tėvas Denisas Fahey šį kortų atvertimą pavadino „Pijus IX prieš panteistinį žmogaus sudievinimą“[1].

Panašiai ir tėvas Felixas Sarda y Salvanys savo klasikiniame darbe „Liberalizmas yra nuodėmė“ (1899) pastebėjo, kad ištikimi katalikai „Sąrašą“ sveikino „be galo entuziastingai, ir šiam susižavėjimui prilygo tik įniršis, su kuriuo dokumentą pasitiko liberalai“, o „liberalūs katalikai manė esant išmintingiau smogti jam netiesiogiai, nustelbiant jį netikromis interpretacijomis ir švelninančiais aiškinimais“.

Sakoma, kad, jeigu paimate šiuolaikinę knygą apie katalikišką teologiją arba istoriją ir norite greitai įvertinti autoriaus mąstyseną, tereikia atsiversti abėcėlinę rodyklę ir surasti, ką jis sako apie Pijaus IX „Sąrašą“. Jei autorius giria „Sąrašą“, tikėtina, kad knygą skaityti verta. Jeigu jis kalba apie „Sąrašą“ paniekinančiai arba teigia, jog tai atgyvenęs savojo laikmečio dokumentas, jūs veikiausiai skaitote liberalaus kataliko darbą.

Vatikano II Susirinkimą modernūs liberalai (ir kai kurie vadinamieji „konservatyvieji“) sveikina kaip „Kontrsąrašą“. Tai realistiškas įvertinimas, atspindintis Susirinkimo kompromisą su įvairiais popiežiaus pal. Pijaus IX pasmerkto bedieviško natūralizmo elementais.

„Apšvietos“ tamsa

XIX amžiuje visuomenę vis labiau persmelkė liberalūs Apšvietos ir Prancūzijos revoliucijos principai, darantys didžiulę žalą krikščionybei. Tariamai „geresnės ir švelnesnės“ religinio pliuralizmo, religinio indiferentizmo, demokratijos, manančios, kad visa valdžia kyla iš žmonių, idėjos, klaidingi laisvės, Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, tarpreliginio dialogo principai ir kitos naujovės patraukė XIX a. Europos protus, užkrėsdamos tiek valstybės, tiek Bažnyčios veikėjus. Visas pasaulis buvo performuojamas pagal bedieviško natūralizmo principus.

XIX a. ir XX a. pradžios popiežiai ryžtingai kovojo prieš šias pavojingas tendencijas. Būdami įžvalgaus, blaivaus proto, besiremiančio nesugriaunamu tikėjimo tikrumu, šie popiežiai nesileido apgaunami. Jie žinojo, jog blogi principai, kad ir kokie garbingi atrodytų, negali duoti gerų vaisių, o šie principai buvo blogi iš esmės, nes jų šaknys glūdėjo ne tik erezijoje, bet ir apostazėje.

Kaip generolai, suvokiantys pareigą išlaikyti savo pozicijas bet kokia kaina, šie popiežiai nukreipė galingas patrankas į modernaus pasaulio klaidas ir nepaliaujamai į jas šaudė. Enciklikos buvo jų sviediniai, ir šie sviediniai niekada neprašovė pro šalį.

Labiausiai niokojantį smūgį sudavė pop. Pijus IX 1864 metais monumentaliu „Klaidų sąrašu“, lydėjusiu nuostabią encikliką „Quanta Cura“.

Visų erezijų nugalėtoja

„Klaidų sąrašo“ idėja kilo kardinolui Gioachhino Pecci (sk. Džioakino Peči), Perudžos arkivyskupui, vėliau tapsiančiam Leonu XIII. 1849 metų lapkritį Pecci‘s vadovavo Umbrijos vyskupų konferencijai, patvirtinusiai prašymą, kad popiežius iškilmingai pasmerktų pagrindines laikmečio klaidas.

Po trejų metų Romos žurnalas „Civilita Cattolica“ paprašė, kad moderniųjų klaidų pasmerkimas būtų įtrauktas į Nekaltojo prasidėjimo dogmą apibrėžiančią bulę, išleistą 1854 m. gruodžio 8 d. Ryšys tarp „Sąrašo“ ir Nekaltojo prasidėjimo dogmos buvo pagrįstas Dievo Motinos, kaip „Visų erezijų nugalėtojos“, titulu, randamu sename liturginiame eilėraštyje: „Džiūgauki, Mergele Marija, nes tu viena sunaikinai visas erezijas visame pasaulyje.“

Galiausiai buvo priimtas sprendimas atskirti šiuos du aktus ir palikti daugiau laiko „Sąrašo“ parengimui. Uždelsti privertė ir piktavališkos machinacijos – 1862 m. ankstyvoji „Sąrašo“ versija pateko į antikatalikiško laikraščio rankas, ir tai apsunkino pasirengimą.

Vis dėlto 1864 m. gruodžio 8 d., per Nekaltojo prasidėjimo paskelbimo dešimties metų jubiliejų, „Klaidų sąrašas“ buvo paskelbtas kartu su Pijaus IX enciklika „Quanta Cura“.

Panteistinis žmogaus sudievinimas

„Sąraše“ Pijus IX pasmerkė pagrindines šiuolaikinio pasaulio klaidas ‒ ne dėl to, kad jos šiuolaikinės, o dėl to, kad jos niekina mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir jo Šventosios Bažnyčios mokymą.

„Sąrašas“ pasmerkė nežabotą spaudos laisvę ir vadinamąją „kulto laisvę“ visoms sektoms; „Quanta Cura“ pasmerkė „sąžinės laisvės“ idėją (klaidingą požiūrį, kad žmogus gali turėti moralinę teisę tikėti tuo, kas objektyviai yra klaidinga, ir pagal šį tikėjimą veikti). „Sąrašas“ pasmerkė nuomonę, kad žmogus gali pasiekti išganymą laikydamasis bet kurios religijos (religinis indiferentizmas), jis pasmerkė klaidingą tvirtinimą, kad protestantizmas yra tiesiog kita tikrosios krikščioniškos religijos forma, kurioje įmanoma tarnauti Dievui taip pat, kaip ir Katalikų Bažnyčioje (principas, pagrindžiantis šiuolaikinį ekumenizmą). „Sąrašas“ pasmerkė klaidingą „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ idėją – principą, realiai suteikiantį valstybei „moralinę teisę“ veikti ir leisti įstatymus neatsižvelgiant į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir Dešimt Dievo įsakymų.

Be to, „Sąrašas“ pasmerkė pažįstamai skambantį tvirtinimą, kad „popiežius gali ir turi prisitaikyti prie progreso, liberalizmo ir moderniosios civilizacijos”.

Trumpai tariant, „Sąrašas“ pasmerkia šiuolaikinį įsitikinimą, pagal kurį žmogus faktiškai tampa Dievu. Kad geriau suprastumėte šią klaidą, turime paaiškinti, kad tai nėra įsitikinimas, jog žmogus tampa mums pažįstamu Dievu: visagaliu dangaus ir žemės Kūrėju. Veikiau žmogus „tampa Dievu“ šia prasme: ne kas kitas, o žmogus yra galutinis moralės ir įstatymo teisėjas. Ne kas kitas, o žmogus savo paties protu galiausiai nusprendžia, kas yra gera ir bloga, nepaisydamas mūsų Viešpaties ir jo įsakymų. Ne kas kitas, o žmogus – ir šventas daugumos balsas – nusprendžia, ar tokie nusikaltimai kaip abortas arba vadinamoji „tos pačios lyties asmenų santuoka“ turėtų būti „legalizuoti“. Žmogus yra galutinis arbitras, sprendžiantis, kas yra gera ir bloga, teisinga ir klaidinga.

Šis „panteistinis žmogaus sudievinimas“ sudaro bedieviškų Prancūzijos revoliucijos principų pagrindą. Tai yra pagrindinis masonerijos principas.[2]

Iš šio klaidingo principo kyla religinio indiferentizmo melas, į Dievą neatsižvelgiančios sekuliarios valstybės pateisinimas, sąžinės laisvė nesiremiant niekuo, tik savimi, santuokos bei šeimos suirimas ir daugybė kitų klaidų, kurios būtų pasmerktos „Sąraše“.

Nepaisant šių akivaizdžių blogybių, XIX amžiuje pasirodė nauja utopinio kataliko veislė, siekusi kompromiso tarp katalikybės ir šiulaikinių bedieviškų tendencijų. Šie žmonės ieškojo to, ką jie manė esant „gera“ 1789-ųjų principuose, ir stengėsi įvesti tai į Bažnyčią.

Žymiausi šio judėjimo atstovai buvo tėvas Felicite de Lamennais (sk. Felisitė de Lamenė), Charles de Montalembert‘as (sk. Šarlis de Montalamberas) ir vykupas Felixas Dupanloupas. Kaip būdinga daugeliui liberalų, kai kurie galėjo turėti gerų ketinimų, bet nesugebėjo suvokti savo kompromiso pasekmių. Tačiau tokie ištikimi savo pareigai popiežiai, kaip Grigalius XVI, pal. Pijus IX, Leonas XIII ir šv. Pijus X, numatė pragaištingą šių principų rezultatą.

Daug katalikų ‒ tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, ‒ užsikrėtę laikmečio dvasia, savo noru pakliuvo į mirtinas kompromiso tarp Revoliucijos ir katalikybės pinkles. Jie tapo žinomi kaip „liberalūs katalikai“. Popiežius Pijus IX pažymėjo, kad jie yra blogiausi Bažnyčios priešai. Nepaisant popiežių pasmerkimų, jų skaičius augo.

Kaip aiškina garsusis mons. Josephas Cliffordas Fentonas[3], modernizmas yra tiesiog galutinis liberaliosios katalikybės komponentas. Svarbiausias modernizmo principas yra teiginys, kad bėgant amžiams Bažnyčios dogmatinis mokymas gali keistis. Liberalūs katalikai perėmė prietarą, kad Bažnyčia XIX amžiui turi vieną tiesų komplektą, o XX amžiui ‒ galbūt visiškai skirtingas ir priešingas „tiesas“. Šis klaidingas mąstymas faktiškai nugalėjo Vatikano II Susirinkime.

Gerai žinoma, kad Susirinkime triumfavo liberalioji katalikybė. Masonas Marcelis Prelotas, Prancūzijos Du (Doubs) departamento prefektas, po Susirinkimo džiūgavo: „Mes pusantro šimtmečio grūmėmės, kad mūsų nuomonės imtų vyrauti Bažnyčioje, ir mums nepavyko. Galiausiai atėjo Vatikano II Susirinkimas, ir mes triumfavome. Nuo tada Šventoji Bažnyčia galutinai ir oficialiai priėmė liberalios katalikybės teiginius ir principus.“[4]

Ratzingerio pritarimas

Vienas stipriausių liudijimų, jog Vatikano II Susirinkimas pasiduoda liberaliai katalikybei, ateina iš kardinolo Josepho Ratzingerio lūpų. Tragiška, bet Ratzingeris šią naują kryptį sveikina kaip teigiamą vystymąsi.

Toliau pateiksiu keletą Ratzingerio citatų, kurias panagrinėti yra labai svarbu, ypač popiežiaus Pranciškaus epochoje. Kraštutinis Pranciškaus beatodairiškumas daugelį katalikų privertė ilgėtis „konservatyviojo“ Benedikto XVI „senų gerų dienų“. Vis dėlto pats Benediktas XVI yra vienas pagrindinių „Kontrsąrašo“ atstovų, kurio viso gyvenimo darbas padėjo pamatą Pranciškaus popiežystės nukrypimams. Tiek Pranciškus, tiek Ratzingeris pirmiausia yra „Kontrsąrašo“ agentai, iš kurių Pranciškus atrodo esantis labiau beatodairiškas.

Tačiau kol kas susitelkime ties kardinolu Ratzingeriu. Savo 1987 metų knygoje „Principles of Catholic Theology“ („Katalikiškos teologijos principai“) kardinolas Ratzingeris giria Susirinkimo dokumentą „Gaudium et spes“, vadindamas jį „Kontrsąrašu“ (angl. counter-syllabus).

Jis rašo: „Jei norime įvertinti šį tekstą [„Gaudium et spes“] kaip visumą, galėtume sakyti, kad tai (kartu su tekstais apie religinę laisvę ir pasaulio religijas) yra Pijaus IX „Sąrašo“ peržiūrėjimas, savotiškas „Kontrsąrašas“. Kardinolas tęsia: „Bažnyčios priimtos pozicijos vienpusiškumas Pijaus IX ir Pijaus X valdymo metu atsakant į situaciją, kurią sukūrė naujas istorijos etapas, pradėtas Prancūzijos revoliucijos, buvo didžia dalimi pakoreguotas faktų, ypač Centrinėje Europoje, bet vis dar nebuvo pagrindinio pareiškimo apie tai, koks turi būti santykis tarp Bažnyčios ir pasaulio, atsiradusio po 1789 metų. Tiesą sakant, ikirevoliucinis požiūris toliau egzistavo šalyse, kuriose katalikų buvo didžioji dauguma. Šiandien beveik niekas neneigs, kad konkordatai su Ispanija ir Italija per daug stengėsi išlaikyti pasaulio vaizdą, nebeatitinkantį faktų. Šiandien beveik niekas neneigs, kad auklėjimo srityje ir modernaus mokslo istorinio-kritinio metodo atžvilgiu būta anachronizmų, glaudžiai atitikusių šią ištikimybę pasenusiam Bažnyčios ir valstybės santykiui.”

Taigi Ratzingeris vieną didžiausių popiežių Bažnyčios istorijoje apkaltina „vienpusiškumu“ ginant Bažnyčią nuo liberalizmo klaidų ir nuo bedieviškumo plitimo visuomenėje. Jis tvirtina, kad šventasis Pijaus mokymas, pagrįstas amžina Bažnyčios doktrina, tik atvaizduoja „pasenusį Bažnyčios ir valstybės santykį“.

Ratzingeris tęsia: „Tekstas [Gaudium et Spes] yra tarsi „Kontrsąrašas“ ir kaip toksai parodo Bažnyčios mėginimą oficialiai susitaikyti su nauja epocha, prasidėjusia 1789 metais.“

Tačiau būtent šis Katalikų Bažnyčios vyrų pasidavimas naujai bedieviškai socialinei tvarkai ir religinio indiferentizmo dvasiai buvo pasmerktas jau minėtame 80-ame „Sąrašo“ teiginyje: „Popiežius gali ir turi susitaikyti su progresu, liberalizmu ir moderniąja civilizacija.“

Kitoje tos pačios knygos vietoje Ratzingeris tvirtina: „Negali būti grįžimo prie „Sąrašo“; galbūt jis ženklino pirmą akistatos su liberalizmu etapą, bet tai negali būti paskutinis etapas.“

Visada įdomu stebėti, kaip Bažnyčios hierarchai modernistai, savo karjeras padarę remdamiesi tariamu tam tikros doktrinos „kintamumu“, iškilmingai pareiškia, kad jų mėgstamas modernistinis principas keistis negali: „Negali būti grįžimo prie „Sąrašo“.“ Kitaip tariant, „negali būti „Kontrsąrašo“ pakeitimo“. Ratzingeris tikrai nepriimtų „Kontrkontrsąrašo“.

Tėvas Yves‘as Congaras, susirinkimo ekspertas (lot. peritus), taip pat džiūgauja dėl Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“. Remdamasis vadinamuoju „istorijos judėjimu“, tarsi istorinės aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti objektyvią katalikišką tiesą, Congaras rašo: „Negalima paneigti, kad toks tekstas [Susirinkimo dokumentas apie religinę laisvę] sako visai ką kita, nei 1864-ųjų „Sąrašas“, ir netgi priešingai šio dokumento 15-am, 77-am ir 79-am teiginiams.“

Toliau Congaras pažymi: „Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia, pasinaudojusi Religinės laisvės deklaracija ir konstitucija  apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“‒ koks reikšmingas pavadinimas! ‒ aiškiai rado vietą šiandienos pliuralistiniame pasaulyje, ir, nepažeisdama turėtos didybės, nutraukė grandines, laikiusias ją prie Viduramžių krantų.“

„Paprasčiausi priesaikos laužytojai“

„Kontrsąrašo“ požiūrį pasmerkia sveika nuovoka, pripažįstanti, kad objektyvi tiesa negali keistis. „Kontrsąrašo“ požiūrį pasmerkia ir amžinasis katalikų mokymas, tvirtinantis, jog katalikiška tiesa yra nekintanti.

Atkartodamas šimtmečiais skelbtą katalikišką doktriną, Vatikano I Susirinkimas neklystamai moko: „Tegul bėgant metams ir amžiams auga ir didžiai tobulėja tiek kiekvieno, tiek visų, tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos Bažnyčios supratimas, pažinimas ir išmintis; bet tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje doktrinoje, toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime.“ Kitaip tariant, be pasikeitimo. Tie patys žodžiai „toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime“ yra ir Antimodernistinėje priesaikoje.

Pabrėždamas nepaprastą reikalo rimtumą, mons. Fentonas 1960 m. pažymėjo, kad žmogus, davęs Antimodernistinę modernizmą ir po to skelbęs modernizmą arba leidęs jį skelbti, „ne tik nusidėtų katalikų tikėjimui, bet ir taptų paprasčiausiu priesaikos laužytoju“.

Tas, kas duoda Antimodernistinę priesaiką, Dievo akivaizdoje iškilmingai prisiekia: „Nuoširdžiai pripažįstu, kad tikėjimo mokymas buvo mums apaštalų perduotas per tikratikius Tėvus tiksliai ta pačia prasme ir reikšme (eodem sensu eodemque sententia). Todėl visiškai atmetu eretišką ir klaidingą tvirtinimą, kad dogmos evoliucionuoja ir pereina nuo vienos prasmės prie kitos, skirtingos nuo tos, kurios iki tol laikėsi Bažnyčia.“

Priesaikos pabaigoje jis duoda šį iškilmingą pažadą paties Dievo akivaizdoje: „Pažadu viso to ištikimai, pilnai ir nuoširdžiai laikytis bei neliečiamai saugoti, jokiu būdu nenukrypdamas nuo to mokydamas arba kokiu nors būdu žodžiais arba raštais. Taip pažadu, tą prisiekiu, tad tepadeda man Dievas ir šios šventosios Dievo Evangelijos, kurias liečiu savo ranka.“

Neįmanoma, kad žmogus, besilaikantis Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“, galėtų tvirtinti išlaikęs tikėjimą „ta pačia prasme ir reikšme“, kaip Bažnyčia jo visada laikėsi. Neįmanoma, kad kas nors, priimantis naują Susirinkimo programą dėl ekumenizmo ir religinės laisvės, galėtų tvirtinti „išsaugojęs“ aiškų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo skelbtą mokymą apie religinį indiferentizmą ir socialinį Kristaus karališkumą ir „jokiu būdu nuo jo nenukrypęs”.

Kaip jau pažymėjome, tiek kardinolas Ratzingeris, tiek Yves‘as Congaras atvirai pareiškė (tarsi tai būtų pasididžiavimo vertas dalykas), kad Vatikano II Susirinkimas yra „Kontrsąrašas“, kad jis sako tai, kas priešinga ikisusirinkiminių popiežių mokymui, ir tuo būdu propaguoja modernistinį principą.

Ratzingeris ir Congaras šiuos drąsius pareiškimus daro nepaisydami duotos iškilmingos antimodernistinės priesaikos. Vėl pakartojame mons. Fentono įspėjimą, kad žmogus, davęs antimodernistinę priesaiką ir po to skelbęs modernizmą arba leidęs jį skelbti, „ne tik nusidėtų katalikų tikėjimui, bet ir taptų paprasčiausiu priesaikos laužytoju“.

Tai šie „priesaikos laužytojai“ sukėlė visą Vatikano II Susirinkimo revoliuciją, o naujausias jos pasireiškimas yra popiežius Bergoglio. Kaip iš šio tamsaus šaltinio gali kilti koks nors tikras gėris?

Dabartinės krizės sprendimas nėra reformos reforma arba „tęstinumo hermeneutika“, sujungianti Susirinkimo naujoves į naują sintezę per „Gyvąją tradiciją“. Atsakymas yra „visas ir nepažeistas“ tradicinis katalikiškas tikėjimas, kaip sakoma Atanazo tikėjimo išpažinime.

Likite su mumis

Kviečiame jus giliau pastudijuoti encikliką „Quanta Cura“, „Klaidų sąrašą“ ir didžiuosius antirevoliucinius popiežius. Kaip minėta, mūšis, kurį kovojo XIX amžiaus popiežiai, yra tas pats mūšis, kurį kovojame šiandien: Bažnyčia prieš revoliuciją, „Sąrašas“ prieš „Kontrsąrašą“.

Popiežius Pranciškus, kardinolas Kasperis ir tie, kurie dabar nori pritaikyti modernistinius principus krikščioniškai moralei (kaip matėme paskutiniame neeiliniame sinode), iš tikrųjų atitinka Vatikano II Susirinkimo dvasią. Liberalų principą „kai kurios tiesos gali laikui bėgant keistis“ jie priveda prie logiškos išvados, kaip tai savo laiku padarė pop. Jonas Paulius II savo skandalingais įvairių religijų susitikimais Asyžiuje ir savo ekumeninėmis pamaldomis liuteronų šventyklose; kaip tai savo laiku padarė popiežius Benediktas XVI savo ekumenine sinagogų lankymo ir įvairių tikėjimų susitikimų programa, kuriai jis vadovavo Kelne (Vokietijoje). Čia popiežius apie ekumenizmą pasakė:

„...ši vienybė nereiškia to, kas galėtų būti vadinama „grįžimo ekumenizmu“, tai yra savo tikėjimo istorijos paneigimo ir atmetimo. Visiškai ne! Ji nereiškia vienodumo visose teologijos ir dvasingumo išraiškose, liturginėse formose ir disciplinoje. Vienybė įvairovėje ir įvairovė vienybėje...“

Visi šie modernistiniai principai ir praktikos – Komunijos išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems dalijimas, įvairių religijų maldos susitikimai Asyžiaus dvasia, sakymas nekatalikams, kad jie gali likti savo klaidingoje religijoje ir kartu likti kelyje į išganymą – buvo vienodai neįsivaizduojami valdant popiežiams iki Vatikano II Susirinkimo.

Atsakymas į dabartinį triukšmingą Bergoglio pontifikatą yra ne grįžimas prie „Kontrsąrašo“ Benedikto XVI ar prie ekumeninio Jono Pauliaus II, bet grįžimas prie didžių „Sąrašo“ popiežių iki Vatikano II Susirinkimo.

Tikimės, kad liksite su mumis per visus 2015 metus, o mes tęsime studijas apie „Sąrašą“, „Quanta Cura“, antirevoliucinius popiežius ir liberalios katalikybės vykdomą niokojimą.

Dievo Motina, visų erezijų Nugalėtoja, melski už mus.

 

---

[1] Fahey, D., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Omni Publications, 1994, p. 143.