Siela

Iš knygos „Trumpa apologetika“

Šiandien pasaulio mintys yra pasidalinusios. Vieni sako, kad žmoguje yra dvasia, kuri vadinasi siela, kad ji nemiršta, ir kad jos amžinoji laimė arba nelaimė priklauso nuo jos doros. Kitiems rodosi, būk pirmieji klysta, matydami skirtumo tarp kūno ir sielos, tarp galvijo ir žmogaus, bei svajodami apie gyvybę po mirties ir rūpindamiesi tos amžinosios gyvybės laimingumu arba nelaimingumu. Protingam žmogui reikia pritapti prie vienų ar kitų ir reikia žinoti, dėl ko pritampąs. Tam tikslui naudinga klaustis, kaip senai žmonės tiki turį sielas.

Netikintis į Dievą nei į sielą anglų mokslininkas Tylor[1] savo veikale Primitive Culture (Pirmykštė Kultūra) suima krūvon didelę gausybę etnologinės medžiagos apie tas tauteles ir tuos žmones, kuriuos įprasta vadinti laukiniais. Jie nėra laukiniai, tik jie mažų mažiausiai atsitolino nuo pirmykštės žmonių padėties. Nors tokių žmonių ir tautelių yra labai daugelyje įvairiausių vietų: Australijoje, Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje, šiaurėse ir pietuose, tačiau jų visų tikima, kad žmoguje yra siela. Tą pripažinęs Tylor spėja, kad visų religijų pradžia buvęs animizmas, t. y. tikėjimas į sielą.

Pats mokslininkas teatsako už išvadas, kurias jis daro iš fakto, ir už priežastis, iš kurių, anot jo, faktas yra kilęs. Mes turime teisės ir pareigos priimti patį faktą: primityviai žmonės visose šalyse, kur tik yra jų likę, tiki, kad žmogus turi sielą.

Le Roy[2], kurs parašė garsų veikalą „La Religion des primitifs“, tvirtina, kad į sielą ir jos gyvenimą žmogui mirus tikėję ir giliausios praeities žmonės, kurių kaulus rado mokslininkai išlikusius žemėje per kokia 20 000 metų. Tuos žmones mokslininkai vadina priešistoriniais. Le Roy apie juos rašo: „Kas liečia jų tikybinį jausmą, tai apie lygintojo akmens žmonių maldingumą nieks neabejoja. Žymėtinas rūpestingumas kapais parodo, kad visos neolitinės tautelės tikėjo į kitą gyvenimą.“[3] Mokslininkai, ir pats Le Roy, pastebėjo, kad dabar tebegyvenantieji primityviai žmonės daugeliu panėši į anuos iš žiliausios senovės iškasamuosius. Mums užteks pasižymėjus, kad abeji tikėjo ir tiki žmogaus sielą.

Negalima sakyti, kad tai būtų tik aptingusių tamsuolių pažiūra. Kuomet senojo Egipto menas, mokslas ir technika milžino žingsniais žengė pirmyn, pradedant ketvirtuoju, gal penktuoju tūkstančiu metų prieš Kristų, tie kultūros veikėjai jau tikėjo sielos nemirybę. Pradžioje tas tikėjimas gamino puikius ir brangius karstus – sarkofagus, paskui statė milžiniškas piramides. Jomis dar ir dabar reikia stebėtis. Jų tikslas palengvinti mirusiam atsikeli iš mirusių, pagarbinti jo nemirštančią vėlę.

Graikų filosofija, rasi, daugiau reikia stebėtis negu Egipto piramidėmis. Keturiais šimtais metų prieš Kristų, dviem tūkstančiais su viršum metų prieš mums užgimsiant, du didžiausiu graikų filosofų Platonas ir Aristotelis neabejojo, kad žmogus turi sielą – Ψΰχη, psyche, kad ji yra dvasinė tikra būtis. Savo tvirtinimams tuodu ir kiti graikų išminčiai turėjo įrodymų.

Dvidešimtojo amžiaus protingam žmogui pritinka matyti, kad toli pranokusiais istoriją neolitiniais laikais žmonės jautėsi tu[rintys] sielų, kad kultūros ir civilizacijos mažiausiai paliestieji šios žemės įvairiausių vietų gyventojai tiki į sielą, kad senosios tautos, kurios sudarė didžiąją technikos kultūrą, kaip ir tos, kurios pasauliui įteikė sistematizuoto mokslo stambiąją pradžią, žinojo, jog žmogus turi sielą. Į taip platų ir taip gilų įsitikinimą rimtam žmogui nedera išdidžiai dėbtelėjus tarti, būk sielą kunigai pramanę. Faktai liudija, kad žmonės daug seniau rūpindavosi siela, negu atsirado pirmųjų kunigų.

Su šituo visuotiniu žmonių giminės balsu vienaip kalba V. Jėzaus žodžiai. Mes jau žinome, kas Jis buvo. Žmonių visuma retai klysta; Dievas neklysta niekuomet. Yra buvę pavyzdžių, kad visi žmonės suklydo tuose daiktuose, kurių Dievo apreiškimas nebuvo išaiškinęs, bet niekuomet nebuvo, kad visuotinis pasaulio įtikėjimas drauge su aiškiai Kristaus apreikštuoju mokslu būtų atsidūrę klaidoje.

Kartais žmonės priplaka Dievo apreiškimui, ko jis nesakęs, arba, pasakytąjį dalyką klaidingai savotiškai aiškindami, įstringa klaidon. Prityrimo gavę ir mes turime saugotis, kad nepabruktume apreiškimo Davėjui to, ko jis apreikšti neketino. Saugosimės, kad iš Šv. Rašto nesemtume žinių gamtos mokslams, nes ne tam tikslui turime Šv. Raštą.

Bet sielos išganymas kaip tik ir yra itin stambus Šv. Rašto reiškinys. Taigi, kas pasakyta Šv. Rašte apie sielą, tas pasakyta tuo tikslu, kad mes iš Dievo apreiškimo žinotume, ko mums trūksta. Dėl stokos gamtinių priemonių negalime ištirti pilnai ir tvirtai dvasios sritį. Apreiškimo pasigaudami papildome mokslo trūkumus.

V. Jėzus dažnai kalbėdavo apie sielą ir žymėdavo jos didžiausią už viską brangenybę. Jis sakydavo, kad „siela yra brangesnė už valgį“ (Mt 6, 25) ir iš to išvesdavo, kad sielos reikalais žmogus turi rūpintis labiau negu gyvybei reikalingu maistu. Kūno pavojai, nors būtų didžiausi, sakysim, užmušimas, visgi nyksta sulyginus su sielos nelaimėmis: „Nesibijokite tų, kurie užmuša kūną, sielos gi negali užmušti, velyk[4] bijokite to, kurs gali ir sielą, ir kūną nugramzdinti pragare“ (Mt 10, 28). „Ką padės žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, savo gi sielai kęstų nuostolį? Arba ką žmogus duos savo sielai atvaduoti?“ (Mt 16, 26). Čia Kristus mokina, kad žmogaus siela yra daug vertesnė už visą pasaulį, nes siela niekuo nepakeičiama.

Išganytojas aiškiai mokina, kad toji siela nemiršta drauge su kūnu. Buvo didžturtis; jis mirė, jo kūnas liko kape, o jo siela pateko į pragarą; ji ten būdama skaudžiai kentėjo. Buvo vargdienis Lozorius, jis mirė, ir jo siela buvo gyva bei laiminga Abraomo prieglobstyje (Lk 16, 19–31). Didžturtis, pralobęs dėl nepaprastai gero derliaus, rengėsi tik lėbauti ir nieko neveikti, bet Dievas jam tarė: „Paikas, šią naktį bus pareikalauta iš tavęs tavo sielos“ (Lk 12, 16–20). Tą prilyginimą V. Jėzus sakė savo mokiniams, primindamas, kad tikrasis sielos gyvenimas prasideda kūnui mirus.[5]

Mirusiųjų žmonių sielos sulauks pasaulio pabaigos ir stos Dievo teisman: gerieji tiesion pusėn, blogieji kairiojon (Mt 25, 32. 33). Nors Abraomas seniai miręs, bet jo siela tebėra gyva ir teisiųjų žmonių sielos yra Abraomo prieglobstyje. Pasmerktojo didžturčio sielai Abraomas pasako, kad laimingų gerųjų žmonių sielos negali padėti blogųjų pasmerktosioms sieloms (Lk 16, 25. 26).

Šitas V. Jėzaus mokslas apie sielą, jos nemirybę ir atsakomybę visai atitinka Senojo Įstatymo Šventraščio mokslui. Pirmoji Mozės knyga, aprašydama žmogaus sutvėrimą, aiškiai skiria kūno padarymą ir sielos įkvėpimą (Pr 2, 7). Nors Šv. Rašte žodis „siela“ dažnai vartojama vietoje gyvybės, tačiau vietų, reiškiančių tą patį, ką mes vadiname siela, yra viršaus šimto.

Užaugę žmonės visai savo jausmais ir mintimis paskęsta turtų gaminimo rūpestyje arba linksmybėse, ar gaminime sau karjeros. Tie didieji paties žmogaus sau prisiimtieji uždaviniai dažnai ir smarkiai atitraukia ir protą, ir jausmus nuo įgimtojo tiesaus tako, nustelbdami ir sielos pažinimą. Baigiantieji gyvenimą žmonės, kurie jau yra užbaigę didžiuosius savo amžiaus triūsus, dažniausiai pažįsta, kad Kristus tiesą kalbėjo apie sielą. Jo žodžiai atitinka jų pačių sąmonės ir prigimties prityrimui, kad yra žmoguje kas viršaus prie kūno, kas negaišta kūnui mirštant. Taip pat jaučia ir mažieji, dar neturėjusieji progos pažinti vilties reikalo iš apsivylimų kūno gerumais. Vaikelių sąmonėje savaime kylanti sielos sąvoka parodo, kad yra tikrybės, kurią žmogaus mintis gauna patirti, jei ji yra nenukrypus nuo prigimties.

Šitas prigimties balsas išaiškina mums, kodėl žmonės taip plačiai ir taip stipriai visuomet tikėjo turį sielų, kodėl tas įsitikinimas apsireiškė kultūringose ir nekultūringose religijose. Tam prigimties balsui pritarė nepriklausoma nuo religijos graikų filosofija, žiūrėjusi vien mokslinių įrodymų savo pažiūroms. Dievo apreiškimas V. Jėzaus autoritetu atkartojo tą, ką žinojome iš prigimties ir iš senojo mokslo. Daugeliui gerų ir protingų žmonių užtenka to, kas minėta, kad tikėtų, jog turime sielą. Bet jos buvimo įrodymai dar neišbaigti.

Profesorius M. Th. Coconnier teisingai sako, kad mintijimas yra taip pat veiksmas, kaip kojos žengimas arba rankos pakėlimas.[6]

Tikrasis veiksmas gali kilti vien iš tikrosios priežasties, kaip žolė kad dygsta tiktai iš žemės. Įsižiūrėdami į minties veiksmą, iš to veiksmo ypatybių galime pažinti, kokia yra ta dirva, iš kurios jis dygsta, nes apskritai mokslas suseka priežastis iš jų pasekmių.

Žmogaus mintis veikia sprendimais (iudicia). Kiekvienas grindimas yra dviejų sąvokų (idea) sulyginimas, išrandąs, kad jiedvi atitinka viena kitai arba neatitinka. Jeigu sąvoka būtų materialus daiktas, tai ji, kaip kiekvienas kūnas, nors ir mažiausias, turėtų ilgio, pločio, storio ir svorio. Tuo atveju dvi sąvokos galėtų būti greta kita kitos, bet nesueitų į vieną. Taip negalėtų pasidaryti sprendimo prote. Kadangi sprendime dvi sąvokos, nesusimaišydamos viena su kita ir pasilikdamos kuomi buvusios, sueina tuo pačiu laiku ton pačion vieton, tai aišku, kad jiedvi turi ypatybių, kokių kūnai turėti negali. Tikrąsias būtis, nesurakintas į laiko ir erdvės ribas, mes vadiname dvasiomis ir sakome, kad sąvokos yra dvasinės būties veiksmai. Kaip iš sąvokų susidaro sprendimai, taip iš sprendimų susidaro silogizmai, iš silogizmų protavimai, iš protavimų visa mokslų gausybė. Ji parodo, kaip daug žmonėse yra tos dvasinės būties, kurią kasdien vadiname siela, arba dūšia. (Siela iš germaniško Seele, Soul, dūšia iš slaviško duša.)

Kai kam čia išdėstytasis protavimas pasirodo painus, nes jame nėra už ko užkibti vaizduote: vieni tik abstraktiniai terminai. Tą dalyką truputį palengvina sulyginamoji psichologija. Gyvulių smegenyse yra materialių vaizdų labai panašių sąvokoms, bet materialių, ir dėl to negalinčių sutapti į vieną nei sudaryti sprendimų, nei to, kas iš ištarmės daroma toliau. Todėl gyvuliai iš dviejų sąvokų negali sudaryti trečios nei protauti silogizmais. Nors beždžionė mato ugnies miškų gaisruose, nors ji gauna patirti naudos iš žmogaus židinio, bet ji niekuomet ne tik negali pati ugnies susikurti, bet nei pasilaikyti sau žarijų iš gęstančio gaisro, kad pasišildytų šalčiui užėjus. Dešimtimis rasi tūkstančių metų beždžionės negalėjo pasilaikyti ugnies vien dėl to, kad negalėjo suvesti į vieną sąvokų ugnies ir malkų. Mokančiam mintyti tai yra didelis faktas, ypač, kad beždžionė turi ir rankų šakoms pasilaužti, ir priemonių joms sunešti. Tas faktas rodo, kad beždžionės smegenyse yra vien materialių vaizdų, reiškiančių jos matytus ir kitaip pritirtus daiktus.

Žmogus, galėdamas vienon suvesti sąvoką su sąvoka, išrado ir ugnį, ir geležį, ir elektrą, ir gazą, ir gelžkelius, ir garlaivius, ir telegrafą bei telefoną, su vielomis ir be vielų, ir orlaivius, ir mikroskopus su teleskopais, ir visokias nauges[7] su mineralais bei įvairiausiais jų suderinimais, ir sprogstančių medžiagų jėgą. Šitų faktų akivaizdoje profesorius A. Dambrauskas teisingai pasakė: „Tas turi tik beždžionės proto, kas nemato žmogaus proto ir beždžionės gabumų skirtumo.“ Skirtumą tat visi pripažįsta.

Materialistams Vogt’ui, Moleschott‘ui[8] ir kai kuriems kitiems rodosi, būk mintis esanti tik smegenų seilės (sekrecija) ir jų medžiagos fosforescencija[9]. Profesorius M. Maher sako, kad tokius raštininkus belieka tik ignoruoti.[10] Bet yra gilesnių monistų, kuriems rodosi, būk mintis yra materiali dėl to, kad, sugedus smegenims, sugenda ir žmogaus mintijimas. Palyginimas kartais padaro naudos mokslui, pamokydamas ne per plačias daryti išvadas iš pastebėtųjų faktų. Geležiniams garvežio ratams sutrūkus, jis nepabėga visai. Iš to tačiau negalima išvesti, kad garo jėga, vežanti traukinį, būtų geležinė. Geležis garvežyje yra priemonė sustabdyti garo jėgos plitimą visais krypsniais, paliekant jai tik vieną krypsnį, veikiantį į ratus. Sulig to išeitų, kad ir smegenys yra tiktai medžiaginė priemonė ne medžiaginei mintijimo jėgai suimti ir pakreipti į vieną siaurą, bet dėl to lengviau pastebimą veikimą.

Žmogaus valios veiksmas dar sunkiau eina gvildenti negu minties prigimtis, bet matyti, kad ir valios veiksmai yra dvasiniai, nes jie maitinasi minties veiksmais. Tik to valia geidžia, ką protas yra pažinęs.[11] Čia reikia atsiminti, kad yra skirtumo tarp jausmingų geismų ir tarp protingų geismų. Jausmingi geismai būva kūne ir maitinasi kūniniu jautulių prityrimu. Už juos aukštesnė yra valios geismų sritis, mintanti proto pažintais daiktais. Net ir girtuoklis gauna to patirti. Jautulinis geismas jį traukia gerti svaigalų. Jo protas jam rodo girtybės blogumą ir jis geidžia nebebūti girtuokliu. Sulig to, kas jame yra stipresnis, ar dvasios, ar kūno geismas, ir būva jo pasitaisymas arba mirkimas girtybėje. Nesugaišinęs[12] savo dvasios jėgų žmogus girtuokliu netampa, dėl to taip retai girtuokliai tepasitaiso. Bet žmonėse dvasinės valios jėga dažniausiai būva stipresnė už kūno geismus, dėl to dauguma žmonių nebūva girtuokliai.

Protas ir valia yra dvi jėgos, kuriomis žmogaus siela veikia. Išminties ar proto dvasinę prigimtį parodo mintijimo prigimtis. Valios dvasinę prigimtį rodo tas, kad niekur medžiagoje valios nėra. Judinama ji negali sustoti; nejudinama ji negali imti judėti savaime. Tas yra svarbusis gamtos moksluose inercijos dėsnis. Valia taip pat veikia per medžiaginę jėgą, kaip išmintis per smegenis, bet pati nėra medžiaga, kaip vandens garas nėra geležis, nors per geležį veikia į traukinį.

Belieka klausimas, ar žmogaus dvasinė siela, veikianti protu ir valia, išnyks drauge su kūnu, ar ji liksis kūnui išnykus? Senojo Įstatymo išminčius liepia žmogui atsiminti savo Sutvėrėjo, „pirma suduš ausbonė[13] pas šaltinį ir pirma negu sugurės ratas ties šuliniu, pirma negu dulkės sugrįš į žemę, iš kur imtos, ir dvasia sugrįš pas Dievą, kuris buvo ją davęs“ (Koh 12, 6. 7). Aiškiau už tuos Šventraščio žodžius sielos nemirybę liudija visas Senasis ir Naujasis Įstatymas visu savo turiniu. Ir krikščionijos kankiniai tik dėl to nesigailėjo savo kūnų duodamiesi kankinti ir žudyti, jog žinojo, kad siela nežus. Bet ką mokslas sako apie sielos nemirybę?

Gamtos mokslas žino labai svarbią ir stambią nepakeičiamą tiesą, kad nėra gamtoje galybės pajėgiančios sunaikinti nei mažiausią tikrąją būtį. Visos ardančiosios jėgos gali tik perskirti sulipusias dalis. Kadangi visi kūnai yra sudėti iš mažutyčių dalelių, tai visus kūnus galima paversti smulkiausiomis dulkėmis, bet jų panaikinti visgi negalime nei mes, nei kita gamtos jėga.

Aukščiau parodėme, kad siela, kaip matyt iš minties veiksmų, neturi nei pločio, nei storio. Tad reiškia, kad ji nėra sudėta iš dalių. Mokslininkai tą vadina lotynišku žodžiu simplex [paprasta]. Tai reiškia, kad sielos sukapoti negalima. Prie jos tik reikia pritaikyti bendrą gamtos teisių dėsnį, kad nei viena būtis nenyksta savaime ir negali tapti kitų panaikinta. Iš to išeina, kad siela nemiršta. Apreiškimas tad ir filosofija šituo klausimu kalba vienaip.

Kūne gyvenantiems ir kūnu besirūpinantiems sunku turėti daug aiškių mokslingų įrodymų apie jų dvasinės sielos ypatybes. Už tad stebėtinas istorijoje visur ir visada apsireiškiantis taip plačiai, kaip žmonės gyvena, įtikėjimas į sielą ir jos nemirybę. To įtikėjimo priežasties nematyti gamtoje. Ieškant faktams lygių priežasčių, kišasi mintis, jog Dievas ypatingu būdu rūpinosi, kad žmonės nenuskęstų materializme, neužmirštų savo nemiriosios sielos. Dėl to siela yra stambusis visų religijų turinys, dėl to taip daug ir Kristus rūpinosi žmonių sielomis.