Paveikslėlyje: Pietro Perugino, Bažnyčios raktų perdavimas [šv. Petrui]
Iš knygos „Trumpa apologetika“
1. Bažnyčios Įkūrimas
Peržiūrėję Seno Įstatymo pranašystes apie Mesiją ir sulyginę jas su Jėzaus gyvenimu, įsitikiname, kad Jėzus buvo Dievo žadėtasis žmonėms mokytojas. Tat dar labiau pasitvirtino iš Jo stebuklų ir ypač iš prisikėlimo iš numirusių. Pagaliau matėme, kad Jėzus turėjo dvi prigimti: žmogaus ir Dievo. Jis be abejo buvo atėjęs žemėn padaryti stambių daiktų.
Be abejo per trejus metus Jis skelbė žmonėms Savo mokslą ir daug daiktų pasakė per tą laiką. Tiktai kyla klausimas, ar Jisai, pasakęs Savo apreikštąsias tiesas, rūpinosi sudaryti žmonių draugiją, kad ta saugotų jas ir skelbtų kitiems, ar ne?
Šitam klausimui katalikai ir pravoslavai vienaip atsako, kad V. Jėzus sudarė Savo mokinių draugiją, kuri vadinasi Bažnyčia. Dalimi tam atsakymui pritaria ir ortodoksiniai protestantai, sakydami, kad Jėzus Bažnyčią įkūręs, bet nepadaręs skirtumo tarp dvasininkų ir pasaulinių[1]. Pažangieji protestantai arba racionalistai tvirtina, kad Kristus visai nekūręs Bažnyčios, nes visą tikybos esmę sudėjęs vidiniuose žmogaus dvasios veiksmuose bei jausmuose. Racionalistams pritaria modernistai, sakydami, kad Jėzui ir Jo mokiniams nerūpėję sudaryti draugiją, kad jie buvę tiktai vieno jausmo žmonės, tikėjusieji greitą pasaulio pabaigą ir dėl to nesirūpinę savo bendruomenės ateitimi. Peržiūrėsime, kuri nuomonė teisinga.
V. Jėzus buvo Dievas ir žinojo, kad pasaulio pabaiga neįvyks ūmai, todėl ir pasakė, kad būsią persekiojimo laikų, kad įvyksią daug karų, perversmų bei gamtinių nelaimių, kad kilsią melagingų mokslų ir įsigalėsiąs tikybinės meilės atšalimas. „Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas.“ (Mt 24, 6) Toliau aiškindamas tuos dalykus, V. Jėzus pridėjo, kad vienas Dievas težinąs dieną ir valandą, kada tai būsią (Mt 24, 36). Taigi griūva tas pamatas, ant kurio gali stovėti modernistų pažiūra.
Būdamas Dievas, V. Jėzus žinojo žmonių prigimtį ir jos ypatybes. Jei kas nors kad ir geriausių daiktų pasako žmonėms, o nesuveda jų į draugiją, tai tie gerieji pamokymai veikiai išgaruoja. Sociologijos mokslas parodo, kad visuomenė perdirba kiekvieną asmenį savotiškai ir kad vienas asmuo negali apsiginti nuo visuomenės įtakos. Daug geriau ir lengviau apsigina susibūrusi krūvon kuopa. Norint pataisyti sugedusią visuomenę, negana yra įtikinti žymų žmonių skaičių, kad jie atsižadėtų senų pažiūrų ir įpročių, bet reikia tuos pataisytuosius žmones suorganizuoti, kad laikydamiesi vienybės galėtų apsaugoti savo tiesą nuo išgaravimo, kad būdami gerai susitelkę galėtų padaryti įtakos ir visuomenei, permainydami ją. Šito naujam mokslui tarnaujančių žmonių susitelkimo reikalo nežinojo mokslininkai V. Jėzaus laikais, bet tą reikalą žinojo V. Dievas ir V. Jėzus.
Dievas yra kūninę gamtą ir dvasias sutvėręs: abejose srityse yra daug panašių teisių. Atvirame inde kaitinamas vanduo niekuomet neįkaista virš 100 laipsnių Celsijaus, nes išgaruoja. Užvožtame inde vandens karštumas gali būti žymiai didesnis. Taip ir doros srityje: gražūs įpročiai ir aukštos dorybės veikiai išgaruoja iš žmonių, jei nesusižino tarp savęs, o išlieka karšti ir stiprūs, jei tie žmonės sudaro bendrai gyvenančią draugiją. Tą žinojo V. Jėzus, ir dėl to galima spėti, kad Jis nenorėjo palikti savo mokinių pakrikusių, tik norėjo sudaryti iš jų draugiją.
Ir iš tiesų, V. Jėzus rengė draugiją. Pirmiausia Jis parūpino jai medžiagos. Draugijų medžiaga yra tie žmonės, iš kurių jos sudaroma. V. Jėzus po kelis kartus perėjo visą Palestinos žemę skersai ir išilgai, sakydamas pamokslus ir darydamas stebuklus. Didelės minios subėgdavo jo klausyti. Vieną kartą suskaitę, rado minioje 5000 vyrų, antrą kartą – 4000. Taip visa Palestinos žemė tapo sujudinta; joje neliko nė vieno žmogaus nežinojusio apie Jėzų ir Jo pamokslus. Visi, tų pamokslų sujudinti, žmonės tapo medžiaga draugijai, kurią Jis rengė.
Savo pamoksluose V. Jėzus nuolat kalbėjo apie Dangaus Karaliją. Kartais ją vadindavo Dievo Karalija. Šv. Matas rašo: „Nuo to laiko Jėzus pradėjo mokinti ir sakyti: Darykite atgailą, nes dangaus karalystė arti“ (Mt 4, 15). Šv. Morkus pažymi: „Jėzus atėjo į Galilėją, skelbė Dievo karalystės evangeliją“ (Mk 1, 15). Šv. Lukas pakartoja žodžius, pasakytus 72 mokiniams, kuriuos siųsdamas į žmones V. Jėzus mokė: „Valgykite ką jums padedama, gydykite jame esančius ligonius ir sakykite aniems: Jums prisiartino Dievo Karalija“ (Lk 10, 9). Tokių vietų Evangelijose yra labai daug, nors mes padėjome tik po vieną sakinį iš trijų pirmųjų Evangelistų.
V. Jėzus pažymėjo, kad Jo kuriamoji dangaus ar Dievo karalija yra ta pati, apie kurią buvo kalbėję Senojo Įstatymo pranašai, nes šv. Jono Krikštytojo mokiniams aiškiai pasisakė esąs Mesijas (Mt 11, 2–5). Apie Mesiją pranašai buvo rašę, kad jis įkursiąs dangaus karaliją, ir V. Jėzus paaiškino: „Dangaus karalystė kenčia prievartą ir smarkieji sau ją plėšia“ (Mt 11, 12. 13).
Izaijas, pranašaudamas apie būsiančią Dangaus karaliją, kurią turėjo įkurti Mesijas, aiškiai pažymėjo, kad kunigai daug reikšią joje (Iz 61, 6), kad ta karalija būsianti didelė ir laiminga viso pasaulio žmonių organizacija. Pats Jėzus matė daug naudos susitelkime, nes mokė: „Kame du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20). Jis meldėsi, kad Jo mokiniai taip laikytų vienybę, kaip Jis pats ir Tėvas vienas yra (Jn 10, 30).
Ta dangaus karalija, kurią V. Jėzus rengė, nebuvo šventų dvasių bendruomenė danguje, bet žmonių organizacija ant žemės, nes danguje negali būti blogų nei paikų, o apie savo kuriamąją dangaus karaliją V. Jėzus pasakė, kad ji panaši į dešimtį mergelių, kurių penkios buvo protingos ir penkios paikos (Mt 25, 1–13); į dirvą, kurioje auga kviečių ir raugių (Mt 13, 25–38); į tinklą užgriebusį gerų ir blogų žuvų (Mt 13, 47).
Visi šitie prilyginimai jau pažymi, kad dangaus karalija yra žmonių organizacija. Tą reiškia ir nuolat vartojamas avijos prilyginimas. V. Jėzus save vadino piemenimi, o savo mokinius avelėmis (Jn 10, 2–16). Tą pat reiškia ir karalijos vardas.
V. Jėzus aiškiai pasisakė įkursiąs Bažnyčią, nes Simonui apaštalui tarė: „Tu esi uola, o ant tos uolos aš pastatysiu mano bažnyčią... ir duosiu tau dangaus karalystės raktus“ (Mt 16, 16–19). Toje pačioje kalboje tą pat daiktą V. Jėzus vieną kartą pavadino bažnyčia, antrą kartą dangaus karalija, taigi tų dviejų vardų yra ta pati reikšmė. Jėzus griežtai liepė savo mokiniams klausyti tos taip sudarytos organizacijos: „Jei jis nepaklausytų Bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17).
Racionalistai teisingai pastebėjo, kad V. Jėzus nesitenkino vienu tik išoriniu priklausymu organizacijai arba matomu apeigų atlikimu, bet reikalavo, kad žmonės daug domės kreiptų į dvasios valdymą, širdies grynumą, į Dievo garbinimą vidiniais jausmais ir mintimis. Tik racionalistai klysta manydami, kad to vieno ir užtenka, nereikią priklausyti bažnytinei organizacijai. Mes matome, kad V. Jėzus reikalavo dviejų daiktų, o ne vieno, t. y. priklausymo Bažnyčiai ir vidinio pamaldumo. Racionalistų klaida matytis iš to, kad Kristus liepė klausyti Bažnyčios (Mt 18, 17. 18).
Valdyba. V. Jėzus, dar toli prieš mirdamas, pats sudarė tai visa, kas reikia gerai organizacijai. Jis jai surengė valdybą. Šv. Luko Evangelijoje tas dalykas aprašytas taip, kad nė oficialus protokolas nebūtų aiškesnis. „Anose dienose atsitiko, kad Jis išėjo į kalną melstis ir naktį praleido maldoje Dievui. Išaušus Jis pasivadino savo mokinius ir iš jų išrinko dvylika, kuriuos Jis apaštalais praminė: Simoną, kurį Jis praminė Petru, ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, ir Jokūbą Judą ir Judą Iskarijotą, kuris buvo išdavėjas (Lk 6, 12–16).
Šita dvylika apaštalų Kristaus Bažnyčioje arba Dangaus Karalijoje turėjo tą vietą ir priedermes, kurias draugijose turi jų valdybos. V. Jėzus aiškiai pažymėjo apaštalų priedermes ir teises. Jos buvo trejopos: mokyti, tarnauti ir valdyti.
Mokinimas. Paskyręs dvylika apaštalų, V. Jėzus juos pasiuntė po du, kad skelbtų žmonėms Dievo mokslą. Drauge su ta priederme Išganytojas jiems davė galybę stebuklais tvirtinti skelbiamąjį mokslą: išvarinėti piktas dvasias iš žmonių. Kad mokinimas buvo pirmasis pasiųstųjų darbas, tai matyt iš V. Jėzaus žodžių: „Jei kas nors jūsų nepriims ir jūsų neklausys, tai išeikite iš ten toliau ir nukratykite nuo savo kojų dulkes.“ Prie to pridėta, kad apaštalai tą įsakymą pildydami skelbė atgailą (Mk 6, 7–12). Apaštalų priedermė buvo skelbti viešai, ką buvo iš Kristaus girdėję privačiai (Mt 10, 27), apsakinėti Evangeliją visiems nepaisant persekiojimų (Mt 10, 16–26). Tuos paliepimus, duotus prieš Savo kančią, V. Jėzus atkartojo prisikėlęs iš numirusių: „Taigi eikite, mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19).
Tarnavimas. Tarnavimu vadinasi suteikimas žmonėms tų antgamtinių pagalbų, kuriose prie matomo daikto ar veikimo yra nematomų pasekmių dvasiai. Tos pagalbos paprastai vadinasi sakramentais. Nikodemui V. Jėzus buvo pasakęs, kad į Dievo karaliją negalima įeiti neatgimus iš vandens ir Šv. Dvasios (Jn 8, 5). Taip buvo išdėtas krikšto reikalas. Liepdamas mokinti visas tautas, V. Jėzus liepė drauge ir krikštyti (Mt 28, 19). Stabo ištiktam žmogui V. Jėzus atleido nuodėmes ir stebuklu parodė, kad turi teisę bei galybę jas atleidinėti (Mt 9, 2–7). Tą nuodėmėms atleidinėti galybę V. Jėzus prisikėlęs iš numirusių suteikė apaštalams tardamas: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tam jos atleistos“ (Jn 20, 23). Permainęs duoną ir vyną savo kūnu bei krauju, V. Jėzus tarė apaštalams: „Tai darykite mano atsiminimui“ (Lk 22, 19). Tai buvo Naujojo Įstatymo kunigystės veiksmai. Tą aiškiai paminėjo Jėzus permainydamas vyną savo Krauju (Lk 22, 20). Kaip Sename, taip ir Naujame Įstatyme kunigystės veiksmus niekas negalėjo savintis, o tik tie, kuriems tat buvo suteikta. Taip aiškiai pažymi šv. Povilas laiške žydams (5, 4).
Valdžia. Išrinktuosius apaštalus V. Jėzus pastatė aukščiau negu kitus mokinius, nes jiems tarė: „Kas jūsų klauso, tas manęs klauso, ir kas jus niekina, mane niekina. Kas gi mane niekina, niekina tą, kurs yra mane siuntęs“ (Lk 10, 16). Apaštalai taipgi tikėjo, kad buvo gavę tikros valdžios iš V. Jėzaus: „Tegul žmonės žiūri į mus kaip į Kristaus tarnus ir Dievo paslapčių teikėjus“ (1 Kor 4, 1). Tuomi pasiremdamas šv. Povilas išduoda įstatymą gyvenantiems moterystėje, kad nesiskirtų ir pažymi: „Įsakau ne aš, bet Viešpats“ (1 Kor 7, 10). Tas pats apaštalas sako vyskupams: „Žiūrėkite patys savęs ir viso būrio, kuriame Šventoji Dvasia pastatė jus vyskupais valdyti Dievo Bažnyčios, kurią jis yra įgijęs savo krauju“ (Apd 20, 28. 29). Vyskupais vadinosi tie, kuriuos apaštalai statė savo vietoje. Tat matyt iš šv. Povilo laiško Titui: „Tuo tikslu palikau tave Kretoje, kad pataisytumei ko netenka ir pastatytumei miestuose vyresniuosius, kaip aš tau ir daviau nurodymų“ (Tit 1, 5). Taip pat Povilas darė ir Azijoje, keliaudamas per ją su savo sėbrais (Apd 14, 22).
V. Jėzaus duotoji apaštalams valdžia buvo neapribota dvasios srityje: „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje; ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18, 18). Teisė atleidinėti arba sulaikyti nuodėmes išplečia tą valdžią ir ant sąžinės (Jn 20, 22). Bet apaštalų valdžia nesiekia žemės daiktų: „Atiduokite kas ciesoriaus ciesoriui“ (Mk 12, 17), nes ir pats Kristus neapsiėmė būti teisėju ginče dėl žemės turtų (Lk 12, 14).
Visos trys apaštalų gautosios iš Jėzaus galybės, būtent: mokinimas, sakramentų dalinimas, arba tarnavimas, ir valdžia, nebuvo asmeninės dovanos artimiems žmonėms, bet tai buvo priedermės su teisėmis, turinčios liktis taip tol, kol bus Bažnyčia, būtent, iki pasaulio pabaigai. „Štai aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigai“, tarė Jėzus siųsdamas apaštalus mokyti ir krikštyti visas tautas (Mt 28, 19). Ir suprantama: ta trejopa valdžia tai buvo Bažnyčios valdybos trejopa priedermė. Apaštalai ir jų įpėdiniai turėjo mokyti, šiaip žmonės turėjo mokytis; anie turėjo dalyti sakramentus, šitie naudotis jais; anie reikėjo valdyti, šitiems reikėjo klausyti, kad visuomenėje būtų tvarka. Trejopa galybė buvo duota apaštalams vykinti, o šiaip krikščionims turėti naudą iš to. Kol bus žmonių, tol bus naudinga apaštalų galybė. Bet apaštalų amžius apribotas, kaip ir kitų žmonių, todėl apaštalams mirus, jų galybė turėjo pereiti įpėdiniams. Mes jau matėm, kad apaštalai rūpinosi tuo. Galim dar pridėti, kad Povilui palikus Titą Kretoje, Petras pasiuntė Morkų Aleksandrijon. Kiti kitur padarė taip pat. Taip vyskupai tapo apaštalų įpėdiniais.
Pirmininkas. Bet Kristus nepasitenkino tuo, kad iš savo mokinių išrinko savo kuriamajai draugijai valdybą. Jis jai paskyrė ir pirmininką. Kaip iš kitų mokinių V. Jėzus išskyrė apaštalus, taip iš apaštalų išskyrė Simoną, kurį pavadino aramėjiškai Kefa, t. y. uola. Ką aramėjiškai vadina Kefa, tą graikiškai vadina Petra. Šis vardas ilgainiui pragarsėjo visur, nes pirmieji krikščionys daugiausia kalbėdavo graikiškai. Simonas tat buvo pavadintas Petru, arba Uola, nes Kristus jį išrinko kertiniu savo Bažnyčios akmenim.
Tas Petro pakėlimas Bažnyčios pirmininku įvyko gana iškilmingai. Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkę, V. Jėzus klausė apaštalų, ką žmonės kalbą apie Jį. Visiems įvairius spėliojimus atpasakojus, V. Jėzus paklausė: „Jūs kaip sakote, kas aš esu? Atsakydamas Simonas Petras tarė: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Jėzus gi atsakydamas jam tarė: Laimingas esi, Simonai Jono sūnau, nes kūnas nei kraujas neapreiškė tau, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš sakau tau, kad tu esi uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu mano Bažnyčią, ir pragaro vartai nepergalės jos. Ir duosiu tau dangaus karalystės raktus; ir ką tik suriši žemėje, bus surišta danguje, ką atriši žemėje, bus atrišta danguje“ (Mt 16, 15–19). Tie žodžiai reiškia Petro pirmenybę Bažnyčioje, jo teisę joje viską valdyti. Kam duodami namų raktai, tas yra statomas jų šeimininku.
Paskutinę prieš mirdamas dieną, vakare V. Jėzus tarė tam pačiam apaštalui: „Simonai, Simonai, štai velnias siekė jus, kad niekotų[2] kaip kviečius, bet aš meldžiausi už tave, kad nesusilpnėtų tavo tikėjimas, ir tu kartais atsigręžęs stiprink savo brolius“ (Lk 22, 31. 32). V. Jėzaus malda yra išpildoma ir išpildyta. Jis nebūtų pasisakęs šv. Petrui, jei nebūtų turėjęs žinios, kad taip bus, kaip meldėsi. V. Jėzus negalėjo vesti žmonių klaidon. Iš viso to pasakymo matyt, kad ir didžiausioms pragaro pastangoms sukilus prieš Bažnyčią, Petro tikėjimas nesusilpnės. Taip padaryta dėl to, kad būtų kam stiprinti broliai pradėjusieji silpnėti. Ta brolių stiprinimo pareiga aiškiai pridėta prie neklaidingumo dovanos. Kiekvienam aišku, kad tas neklaidingumas buvo duotas ne Petro asmeniui pasidžiaugti, o Bažnyčios reikalams aprūpinti, kad joje visuomet būtų nors vienas asmuo, kurio tikėjimas, neprieinamas klaidoms, galėtų tapti žiburiu, rodančiu kelią visiems krikščionims, kada užeina pragaro pagundų tamsybės.
Tą dovaną ir pareigą V. Jėzus davė šv. Petrui, žinodamas jo asmens silpnybę, pridėdamas pranašystę apie užsigynimą. Tai ženklas, kad tai nebuvo dovana asmeniui: tai buvo reikalinga ypatybė žmogui paskirtam į atsakomingą vietą.
Prisikėlęs iš numirusių, V. Jėzus priminė Petrui jo aukštą paskyrimą ir priedermes. Galilėjoje Išganytojas ant ežero kranto pavalgęs pusryčių su apaštalais, tarė Petrui: „Jono Simonai, ar myli mane labiau negu šitie? Tarė jam: Taip, Viešpatie, tu žinai, kad myliu tave. Tarė jam: Ganyk mano avinėlius. Tarė jam antrąkart: Jono Simonai, ar myli mane. Tarė jam: Taip, Viešpatie, tu žinai, kad myliu tave. Tarė jam: Ganyk mano avinėlius. Tarė jam trečiąkart: Jono Simonai, ar myli mane? Nuliūdo Petras, kad tarė jam trečiąkart, ar myli mane ir tarė jam: Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad myliu tave. Tarė jam: Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15–17).[3]
Svarbus, be abejo, yra dalykas pirmininkauti visoje Bažnyčioje. Tą svarbumą V. Jėzus pažymėjo trissyk atkartodamas tą patį pasakymą: „Ganyk mano avinėlius“ ir pridėdamas taipgi „aveles“. Dėl uždavinio aukštybės V. Jėzus triskart paklausė apie meilę, tarsi prisimindamas, kad aukštoji valdžia tada būva naudingiausia, kada yra meilingiausia.
Šventasis tat Petras yra uola, ant kurios V. Jėzus pastatė Savo Bažnyčią. Šventam Petrui yra duoti Dangaus Karalijos raktai, arba aukštoji valdžia ir galybė surišti bei atrišti visus ir viską sulig reikalo. Šv. Petrui duotas tikėjimo neklaidingumas ir pareiga stiprinti kitus pavojuje. Pagaliau Šv. Petras pastatytas visų V. Jėzaus avinėlių ir avelių ganytoju. Trumpai tą viską išreiškiant, Šv. Petras yra aukščiausias asmuo Bažnyčioje. Kaip apaštalai sudaro jos valdybą, taip šv. Petras yra tos valdybos pirmininkas.
Kadangi V. Jėzus sujudino visus Palestinos žmones, kad būtų kam įstoti į Jo kuriamąją draugiją, kadangi Jis paskyrė asmenis tos draugijos valdybai, kadangi aiškiai išdėjo tos valdybos teises ir pareigas, kadangi paskyrė tai valdybai ir visai organizacijai pirmininką, tai aišku, kad V. Jėzus tą organizaciją yra įkūręs.
Iš pranašų ir iš paties V. Jėzaus dažniausių žodžių ta organizacija būtų turėjusi vadintis dangaus karalija. Bet tas vardas pasidarė pavojingas. Karaliai ėmė įtarinėti, kad Kristaus įkurtoji draugija norinti sudaryti naują valstybę. Todėl krikščionys perkeitė vardą ir ėmė savo organizaciją vadinti Bažnyčia. Gal kada nors ateityje jai grįš pirmutinis vardas.
Iš išdėtųjų dalykų matome, kad V. Jėzus sudarė tikrą draugiją. Kadangi racionalistų pažiūroje tas faktas netelpa, tai pažiūra negali būti teisinga. Matome taipgi, kad ir dvasiškijai V. Jėzus uždėjo aiškių pareigų bei suteikė aiškių teisių. Tas faktas liko nepastebėtas ortodoksinių, arba konservatyvių protestantų, todėl ir jų pažiūros negalima priimti. Pagaliau aišku, kad V. Jėzus pastatė savo Bažnyčiai vieną aukščiausią valdytoją ir ganytoją. Pravoslavija neima domėn to fakto, todėl ji, nors vienaip su mumis pripažįsta Bažnyčią esant V. Jėzaus įkurtą, skiriasi nuo mūs labai svarbiu dalyku. Kristus negalėjo palikti savo Bažnyčios be matomos galvos. Pravoslavija nesinaudoja trimis Šv. Rašto vietomis, kur Šv. Petro pirmenybė Bažnyčioje yra aiškiai V. Jėzaus išreikšta.
Imdami domėn tą, kas yra Šv. Rašte, rūpestingai peržiūrėję įvairias visų tikėjimų ir netikėjimų nuomones apie tai, kaip Jėzus žiūrėjo į savo mokinių organizaciją, mes priėjome prie aiškios išvados, kad Jėzus sudarė organizaciją iš žmonių, įtikėjusių Jo mokslui ir pasižadančių pildyti Jo įsakymus. Ta organizacija pradžioje vadinosi Dangaus Karalija, paskui ėmė vadintis ir iki šiol vadinasi Bažnyčia.
[1] Pasauliečių.
[2] Vėtytų.
[3] Trys paskutiniai tekstai mano versti tiesiog iš originalo, būtent iš graikų kalbos. – Aut. past.