Žurnalas „Artuma“ š.m. birželio mėn. numeryje publikavo kun. Laimono Nedvecko straipsnį „Vardan Dievo Tėvo...“ (perpublikuotas bernardinai.lt gan provokuojančiu pavadinimu: „Vardan Dievo Tėvo ir...“ Kodėl taip sakyti – nekrikščioniška?“), gi liepos-rugpjūčio mėn. numeryje paskelbė kun. Kęstučio Palikšos tekstą „Keisti žegnojimosi žodžius?“ bei kunigų Algirdo Akelaičio bei L. Nedvecko straipsnį „Ar vertimas pakankamai tikslus?“ Šiuos tekstus galime vertinti kaip bandymą formuoti Lietuvos tikinčiųjų nuomonę prieš numatomus pakeitimus lietuviškuose Novus ordo liturginiuose tekstuose („Artuma“, Nr. 7–8, p. 15) ir po to maldaknygėse. Liepos-rugpjūčio numerio galiniame viršelyje skaitome: „Vasarinė Artuma kviečia pailsėti!“ – atsipalaiduokite, brangūs katalikai, „kompetentingų filologų konsultuojama darbo grupė“ (Nr. 7–8, p. 15) galvoja ir darbuojasi už jus, tuoj jums parengs naują Naująjį Testamentą, naujas liturgines maldas, naujus poterius, tik pasitikėkite mumis, profesionalais, ir klusniai perimkite visas naujoves! Kaip jūsų aifonui reikia nuolatinių apdeitų, taip ir jūsų nuo vaikystės išmoktoms, bet jau senstelėjusioms maldoms.
Kun. Laimonas Nedveckas savo pirmajame straipsnyje teigia, kad tradicinė lietuviška žegnonė „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“ yra arijoniška. (Arijonai Dievu laiko tik Tėvą, jie neigia Sūnaus ir Dvasios dievystę.) Intarpas „Dievo“ esą yra „iškreipiantis krikščionišką tikėjimą“! Pasak kunigo, „šiuo metu rengiant naująjį Mišiolo leidimą būtų puiki proga ne tik žegnonės ar Krikšto žodžių klaidas ištaisyti, bet net ir mūsąjį Tikėjimo išpažinimo simbolį – Credo, kuriame ne tik arijonizmo klaidų pilna, bet ir galimai net daugdievystės užuominų esama“. Atrodo, krikščionybės Lietuvoje istorija prasidės tik nuo šios siūlomos poterių reformos...
Kun. Nedveckas, ko gero, remiasi prof. Zigmo Zinkevičiaus studija Lietuvių poteriai (2000, p. 26–30 ir p. 62–64). Tačiau tai, ką profesorius ramiai pristato kaip kalbos istoriko tezes, kun. Nedveckas paverčia reformos šūkiu: reikia keisti žegnonę! Kaip ir kitur pasaulyje, lietuvių modernistai nenustygsta vis ko nors nepakeitę, savaip neišvertę, neprimetę savo asmeniškų įžvalgų tikinčiųjų praktikai. Zinkevičius teigia, kad lietuviška žegnonė siekia Mindaugo laikus – na ir kas? Turime pakeisti! Taip, kaip po Vatikano II Susirinkimo maldos „Sveika, Marija“ žodžiai „Tavo įsčių vaisius“ buvo pakeisti į analogų neturintį ir nebiblinį „Tavo Sūnų“...
Kad germanai į žegnonę įterpė žodį „Dievo“ būtent arianizmo įtakoje, tėra kalbininkų hipotezė. Pats Zinkevičius rašo: „Terminas Dievas Tėvas nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių vartotas tikėjimo išpažinime ir... kitose formulėse“ (p. 28), tad savaime yra geras ir tradicinis. Kad Tėvo pavadinimas „Dievu“ reikštų Sūnaus ir Šv. Dvasios dievystės neigimą, nėra akivaizdu, tai tik interpretacija, be to, žodis „Dievas“ jau germanų tikriausiai taikytas visiems trims po jo išvardytiems Asmenims, ne vien Tėvui. Tai gali būti tam tikras katechetinis intarpas, naujai krikštijamiesiems paaiškinantis, koks konkrečiai Tėvas ar Sūnus minimas. Panaši katechezė buvo pravarti ir senovės baltams, kaip pastebi kun. Palikšos cituojama I. Norvilaitė-Klimienė (2015): „Tik Tėvas, be žodžio Dievas, minėti Aukščiausiąjį lietuviams būtų nesuprantamas dalykas ir laikoma didžiuliu netaktu. Lietuviams galėjo atrodyti, kad įterpdami žodį „Dievas“ jie tekstą padaro tarsi šventesnį. Be to, yra suprantamiau: kokio Tėvo, t. y. Dievo“ (Nr. 7–8, p. 12).
Germaniška formulė, kiek žinoma, nebuvo pasmerkta ar kritikuojama Bažnyčios susirinkimuose ar sinoduose, kovojant prieš germanų tautų arianizmą – ji nebuvo katalikų vertinama kaip arijoniškumo ženklas. Todėl intarpas „Dievas“ išliko vokiškuose poteriuose iki pat XVI a. (p. 27, Zinkevičius cituoja A. Mažiulį, 1955). Jis buvo perimtas ne tik baltų, bet ir sorbių, slovėnų ir kt. tautų, nors išliko tik lietuvių ir latvių kalbose. Intarpas „Dievas“ yra senas ir šimtmečius niekam nekenkęs lietuviškas savitumas (proprium), jis, kalbant kanonų teisės terminais, nėra piktnaudžiavimas (abusus), bet įstatymo galią turintis paprotys (usus). Jis niekad nebuvo naudojamas arijonybei tarp lietuvių skleisti – net XVI a. protestantiško „arijonizmo“ laikais, kuriuos mini kun. Nedveckas. Tad jį keisti nėra jokio reikalo, ką 1923 m. patvirtino ir Šv. Sostas (p. 29).
Liepos-rugpjūčio numerio straipsniuose labiau susitelkiama ties žodžiu „Vardan“. Žegnonė ir krikšto formulė paimta iš Jėzaus žodžių: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Graikiškas tekstas nurodo kryptį: eis to onoma – „į [tą konkretų] vardą“. Panaši vieta Mt 10, 41: „Kas priima pranašą į pranašo vardą (eis onoma)...“, paprastai verčiama: „dėl pranašo vardo...“. Lotynų kalba čia vartoja vietininką: „in nomine Patris“ – „Tėvo varde“, plg. Kol 3, 17: „Visa darykite Viešpaties Jėzaus varde (gr. en onomati).“ Lotynišką vietininką randame vokiečių „im Namen“, anglų „in the name“ ir kt. kalbose. Gi bažnytinėje slavų kalboje „vo imia“ ar lenkų k. „w imię“ išlaikoma graikiška forma: „į vardą“. Prof. Zinkevičius parodo, kad lietuviška žegnonė nėra versta iš slavų, bet iš germanų kalbų (p. 63), tad „į vardą“ iš pat pradžių buvo išversta suprielinksnėjusia vietininko atmaina, vadinama iliatyvu: „Vardan“, plg. miškan – į mišką („Artuma“, Nr. 7–8, p. 15). Vėliau iš biblinės kalbos „vardan“ perimtas į kitus raštus ir ėmė iškilmingumo reikalaujančiuose tekstuose keisti prielinksnį „dėl“: „Vardan tos Lietuvos...“
Žinoma, šiandien nesakytume nei „Į Dievo Tėvo vardą“, nei „Dėl Dievo Tėvo vardo“, nei „Dievo Tėvo varde“, tačiau šių laikų tikinčiajam tokios asociacijos ir nekyla, jis mintyse neverčia šio tradicinio žodžio, o tiesiog jį vartoja, nurodydamas intymų krikštijamo, žegnojamo asmens ryšį su Vienu Dievu Šv. Trejybėje ir su kiekvienu iš Asmenų atskirai. Šnekamoji kalba keičiasi, o religinių tekstų kalba turi ypatingą teisę į konservatizmą ir senovinių formų išlaikymą. Senojo Testamento kalboje Vardas (hebr. ha-Šem) reiškia patį Dievą, kaip teisingai pastebi kun. Nedveckas. „Vardan Dievo...“ besižegnojantis lyg įeina į tą Vardą, slepiasi tame Varde.
Prof. Zinkevičius (p. 64) ir juo sekdamas kun. Nedveckas (Nr. 7–8, p. 15) siūlo įvesti įnagininko formą „vardu“: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.“ Tačiau įnagininkas neišreikštų tokios intymios vienybės su Dievu, turėtų greičiau juridinę konotaciją: krikštiju ar žegnojuosi Dievo įgaliojimu, lyg vykdydamas pasiuntinystę... Įgaliojimo prasmė aiški, pvz., Mk 16, 17: „Mano varde (en onomati) jie išvarinės demonus...“ ar Apd 3, 6: „Jėzaus... varde kelkis ir vaikščiok“, bet ne žegnonėje. Kun. Palikša teisingai pastebi: „Žegnojantis sakyti vardu tiktų tais atvejais, jei koks nors žmogus pretenduotų atlikti veiksmą Dievo – visos Trejybės – vardu“ (p. 13), o tai nėra besižegnojančiojo intencija. Tegalime pritarti kun. Palikšos cituojamam J. Driscolliui (2005): „Per Krikštą mes tarsi esame panardinami į Dievo gyvenimą, išreiškiamą Dievo vardu. Jo vardas yra „Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“, ir tik šis yra pilnas mūsų Dievo vardas. Krikštu esame panardinami į šio Dievo Asmenų trejybinius santykius“ (p. 14). Besižegnodami kaskart prisimename šią vienybę su Švč. Trejybės Asmenimis.
Visa tai yra filologinės plonybės ir šiaudo skaldymas į keturias dalis. Apie tai galima diskutuoti mokslinguose straipsniuose, bet tai nesuteikia jokios teisės kišti nagų prie beveik tūkstantį metų menančių tradicinių tekstų. Kun. Palikša laikosi tokio neutralaus, moksliško tono, tik referuoja skirtingas nuomones, gi kun. Nedveckas griebiasi kaltinimų erezija ir ragina skubotai įvedinėti pakeitimus...