Ar kremavimas yra krikščioniškas paprotys?

 

Pagoniškos antikos laikais kremavimas daugeliui tautų buvo įprastas reiškinys. Jis sutinkamas indoeuropiečių, skandinavų ir slavų gentyse. Kulminaciją kremavimas pasiekė vėlesniame bronzos amžiuje. Po to tautos mirusiuosius pradėjo dažniau laidoti žemėje. Egiptiečiams, Pietų Amerikos indėnams ir kinams kremavimas nebuvo žinomas, Babilonijoje ir Asirijoje jis buvo naudojamas tik išimtinais atvejais.

Kai tautos priėmė krikštą, jos kaip savaime suprantamą dalyką priėmė ir paprotį laidoti žemėje. Tai ne atsitiktinumas, tam buvo priežasčių:

 

  • Krikščionys mirtimi norėjo būti panašūs į Viešpatį, kuris juos atpirko savo mirtimi ir prisikėlimu, ir jiems žadėjo prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą.
  • Kartu su tikėjimu jie gavo supratimą, kad kūnas yra prigimtinio ir antgamtinio gyvenimo įrankis. Savo darbais kūniškas žmogus pelno amžinąją laimę arba pražūtį. Po prisikėlimo kūnas tinkamai dalyvaus sielos gyvenime.
  • Krikščioniškas tikėjimas taip pat rodo pašaukimą jau per žemiškąjį gyvenimą būti Šv. Dvasios šventove[1], netgi Švč. Trejybės buveinė[2]. Todėl jam reikia teikti pagarbą, kuriai prieštarauja savanoriškas kūno sunaikinimas po mirties. Sveikas protas sako, kad toks sunaikinimas prieštarauja įprastai pagarbai savo kūnui, ir tai turėtų atgrasyti nuo kūno sunaikinimo.

 

Modernioji kremavimo mada pirmiausia atsirado Prancūzijoje XVIII amžiuje, kai laisvamaniai ir masonai paskelbė kovą krikščionybei. Šis judėjimas turėjo didesnę sėkmę masonams pradėjus propagandą Italijoje. Iš čia kremavimo mada pasklido ir į kitas šalis. Vokietijoje marksistinis judėjimas mielai priėmė tokią galimybę priešintis bet kokiam tikėjimui pomirtiniu gyvenimu.

Iš esmės tuo norėta pareikšti netikėjimą prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu, kurie yra centriniai krikščioniškojo tikėjimo taškai.

Dėl šitos antireliginės propagandos kremavimas Bažnyčios Kanonų teisės kodekso buvo griežtai uždraustas[3]. Žmonėms buvo uždrausta priklausyti nuo kremavimo asociacijų[4]. Po kremavimo numirėlį krikščioniškai laidoti buvo leidžiama tik tada, jei prieš mirtį jis nebuvo pareiškęs noro būti kremuotu po mirties.

Kadangi naujasis Kanonų teisės kodeksas kremavimą uždraudžia tik tada, jeigu jis pasirinktas prieštaraujant tikėjimui[5], ši praktika dabar išplitusi kaip mada. Deja, dažniausiai tikintiesiems nebebandoma aiškinti jo nekrikščioniškos kilmės ir netinkamumo.

Daug žmonių apsisprendžia kremuotis nesuvokdami dalyko esmės. Dažnai yra neapgalvotai kartojama, kad kremavimas būtų tinkamesnis laidojimo būdas dėl ekonominių arba higieninių sumetimų, arba kad greitai nebeliks vietos įprastam laidojimui. Bet tyrimai rodo, jog tai netiesa. Dar yra ir tokių žmonių, kurie teigia, jog nenori, kad po mirties juos ėstų kirmėlės. Argi jie tai dar jaus? Tikriausiai jie nežino, kaip siaubingai kūnas atrodo per kremavimo procesą: dėl karščio jis tarsi atgyja ir pradeda smarkiai judėti. Žmonės, stebėję kremavimo procesą, juo pasibjaurėjo. Akivaizdu, kad ši praktika neremia tikėjimo ir užkietina žmonių širdis. Ji labai tinka laikmečiui, kada žmogus nori užimti Dievo vietą: jis nori vadovauti gyvybės pradėjimui per kontraceptines priemones, dirbtinį apvaisinimą, klonavimą, hibridų kūrimą, nori vadovauti mirčiai per eutanaziją ir netgi po mirties jis nori būti savo viešpačiu. Puikybės triumfas! Ar žmogus tik tada grįš į protą, kai Dievas jį nubaus?

 

[1] „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17).

[2] „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

[3] Kanonų teisės kodeksas (1917 m.), can. 1203 § 1.

[4] Šv. Oficiumo dekretas, 1886 m. gegužės 19 d.

[5] Kanonų teisės kodeksas (1983 m.) 1176 § 3 ir 1184 § 1 nr. 2.