Enciklika „Mediator Dei“ (II)

I – EUCHARISTINĖS AUKOS PRIGIMTIS

Krikščionių religijos viršūnė ir tarsi centras yra Švenčiausiosios Eucharistijos, kurią kadaise įsteigė Aukščiausiasis Kunigas Kristus ir kurią liepia nuolat atnaujinti Bažnyčioje per savo tarnus, slėpinys. Kalbant apie didingiausią šventosios Liturgijos dalyką, manome esant tinkama kurį laiką ties juo užtrukti ir atkreipti jūsų, garbingieji Broliai, dėmesį į šį svarbiausią reikalą.

Viešpats Kristus, „Kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Ps 109, 4), „mylėdamas savuosius pasaulyje“ (Jn 13, 1), „per paskutinę vakarienę, naktį, kurią buvo išduotas, norėdamas palikti savo mylimajai nuotakai Bažnyčiai regimą auką (kaip to reikalauja žmogaus prigimtis), per kurią būtų pavaizduojama toji būsima kruvina vienkartinė Kryžiaus auka; taip pat tam, kad jos atminimas truktų iki pasaulio pabaigos ir kad jos išganinga galia būtų panaudota mūsų kasdien daromų nuodėmių atleidimui, <...> paaukojo savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais Dievui Tėvui ir tais pačiais pavidalais perdavė apaštalams, kuriuos tuo pat metu paskyrė Naujojo Testamento kunigais, kad šie juos priimtų, ir įsakė tą auką aukoti jiems bei jų įpėdiniams kunigystėje“ (Tridento susirinkimas, 22 Sesija, 1 kan.).

Tad šventoji altoriaus Auka nėra vien tik paprastas Jėzaus Kristaus kančių ir mirties atminimas, bet tikras ir ypatingas aukojimas, per kurį nekruvinu būdu Aukščiausiasis Kunigas daro tai, ką jau padarė ant Kryžiaus, aukodamas save patį kaip mieliausią auką Amžinajam Tėvui. „Auka yra viena ir ta pati; ją per savo tarną kunigą aukoja tas pats Asmuo, kuris tada save paaukojo ant Kryžiaus, tiktai skirtingu būdu.“ (Ten pat, 2 kan.)

Taigi aukojantis kunigas yra tas pats, būtent Jėzus Kristus, kurio šventam asmeniui atstovauja Jo tarnas. Šis dėl gautų kunigystės šventimų supanašinamas su Aukščiausiuoju Kunigu ir naudojasi galia veikti paties Kristaus asmeniu (plg. Teologijos suma, III, 22 kl., 4 str.). Savo kunigišku veikimu jis Kristui tam tikru būdu „paskolina savo liežuvį ir ištiesia ranką“ (šv. Jonas Auksaburnis, In Ioann. Hom. 86, 4).

Panašiai ir auka yra ta pati, būtent dieviškasis Atpirkėjas su savo žmogiškąja prigimtimi ir tikru savo kūnu bei krauju. Skirtingas tik būdas, kuriuo Kristus aukojamas. Nes ant Kryžiaus Jis Dievui paaukojo visą save ir savo skausmus; aukos atnašavimas buvo atliktas laisvai prisiimta kruvina mirtimi. Tačiau ant altoriaus dėl šlovingos Jo žmogiškosios prigimties būklės „mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9), ir dėl to kraujo išliejimas yra neįmanomas; vis dėlto, dieviškosios Išminties sprendimu, mūsų Atpirkėjo aukojimas nuostabiu būdu parodomas išorinėmis žymėmis, reiškiančiomis Jo mirtį. Nes per duonos ir vyno „transubstanciaciją“ į Kristaus kūną į kraują ant altoriaus tikrai atsiranda tiek Jo kūnas, tiek Jo kraujas: eucharistiniai pavidalai, kuriuose Jis yra, vaizduoja kruviną kūno ir kraujo atskyrimą. Tad jo mirties, iš tikrųjų įvykusios Kalvarijoje, atminimas kartojamas kiekvienoje altoriaus aukoje, nes atskirais ženklais išreiškiamas ir parodomas Jėzus Kristus aukos būsenoje.

Be to, nustatyti tikslai yra tie patys. Pirmasis jų yra suteikti šlovę dangiškajam Tėvui. Nuo pat gimimo iki mirties Jėzus Kristus degė uolumu dėl dieviškosios garbės; taip pat jo kraujo auka nuo Kryžiaus tarsi malonus kvapas kilo į dangų. Kad šitoks šlovinimas niekada nenutrūktų, Kristaus mistinio kūno nariai eucharistinėje Aukoje suvienijami su savo dieviškąja Galva ir su ja bei kartu su angelais ir arkangelais gieda Dievui amžiną gyrių (plg. Romos mišiolas, Prefacija), teikdami visagaliam Tėvui visą garbę ir šlovę (plg. ten pat, Kanonas).

Antruoju nustatytu tikslu siekiama pareikšti Dievui priklausantį dėkingumą. Vien tik dieviškasis Atpirkėjas, būdamas mylimiausias Amžinojo Tėvo Sūnus ir aiškiai pažindamas beribę Jo meilė, galėjo Jam įteikti tinkamą dėkingumo giesmę. Būtent to siekė, to norėjo „dėkodamas“ per paskutinę vakarienę (žr. Mk 14, 23). Jis nesiliovė tai daręs kybodamas ant Kryžiaus; nesiliovė tai daręs šventoje altoriaus Aukoje, kuri išreiškia, „eucharistinį“, t. y. dėkojimo veiksmą, nes tai „tikrai yra verta ir teisinga, tinkama ir išganinga“ (Romos mišiolas, Prefacija).

Trečiasis tikslas yra atsilyginimas, permaldavimas ir sutaikinimas. Be abejo, niekas kitas, tik Kristus galėjo visiškai atsiteisti Visagaliam Dievui už žmonijos kaltes; todėl Jis norėjo pasiaukoti ant Kryžiaus kaip „permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2). Tokiu pat būdu Jis kasdien ant altorių aukoja save už mūsų atpirkimą, kad išgelbėti iš amžinojo pasmerkimo būtume priimti į išrinktųjų kaimenę. Ir ne tik už mus, kurie mėgaujamės šiuo mirtingu gyvenimu, bet ir „už visus besiilsinčius Kristuje, kurie pirma mūsų išėjo su tikėjimo ženklu ir miega ramybės miegu“ (Romos mišiolas, Kanonas), nes ar gyvename, ar mirštame, „vis dėlto neatsitraukiame nuo vieno ir to paties Kristaus“ (Šv. Augustinas, De Trinitate, XIII knyga, 19 skyrius).

Pagaliau ketvirtas tikslas yra prašymas. Žmogus, kaip sūnus palaidūnas, visas iš dangiškojo Tėvo gautas gėrybes blogai panaudojo ir iššvaistė, dėl to buvo atiduotas didžiausiam skurdui ir nešvarumui. Tačiau Kristus, nuo kryžiaus „siųsdamas prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis, <...> buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd, 5, 7). Tuo pačiu veiksmingu būdu Jis ir šventuose altoriuose yra mūsų tarpininkas pas Dievą, kad būtume pripildyti visokiu palaiminimu ir malone.

Tad yra lengva suprasti, kodėl didžiai šventas Tridento Susirinkimas tvirtina, kad išganinga Kryžiaus galia mums suteikiama per eucharistinę Auką kasdienių mūsų nuodėmių panaikinimui (plg. Sesija 22, Kan. 1).

Ir Tautų Apaštalas, parodydamas gausią Kryžiaus Aukos pilnatvę ir tobulumą, pareiškia, jog Kristus viena atnaša amžiams padarė tobulus pašventintuosius (plg. Žyd 10, 14). Iš tikrųjų šios Aukos nuopelnai, būdami tiesiog begaliniai ir neaprėpiami, nežino ribų; jie yra skirti visų laikų ir visų vietų žmonėms, nes joje kunigas ir auka yra pats Dievas-žmogus, nes Jo pasiaukojimas ir paklusnumas Amžinojo Tėvo valiai buvo visiškai tobulas, nes Jis patyrė mirtį kaip žmonijos Galva: „Pažvelk į mūsų pirkimo mainus – Kristus kabo ant Kryžiaus medžio, pažvelk kuo nupirko, <...> kraują išliejo, savo krauju nupirko, nesutepto Avinėlio krauju nupirko, vienatinio Dievo Sūnaus krauju nupirko <...> Pirkėjas yra Kristus, užmokestis – kraujas, įgyta nuosavybė – pasaulis.“ (Šv. Augustinas, Enarr. in Ps., 147, n. 16).

Tačiau šis pirkimas nepasiekia tuojau pat savo pilno poveikio: nes Kristus, apsčiausia savo paties kaina atpirkęs pasaulį, turi tikrai užvaldyti žmonių sielas. Kad atskirų žmonių ir visų būsimųjų kartų iki pasaulio pabaigos atpirkimas ir išganymas būtų veiksmingai atliktas ir Dievui priimtinas, yra reikalinga, kad kiekvienas atskiras žmogus gyvai prisiliestų prie Kryžiaus Aukos ir taip gautų iš jos plaukiančių nuopelnų. Galima tam tikra prasme pasakyti, kad Kristus Kalvarijoje tarytum įtaisė išganingą permaldavimo tvenkinį, kurį pripildė savo išlietu krauju, tačiau jei žmonės nepasineria jo vandenyse ir ten neišvalo savo neteisumo dėmių, tikrai negali būti apvalyti ir išgelbėti.

Taigi norint, kad pavieniai nusidėjėliai būtų nuvalyti Avinėlio krauju, reikalingas tikinčiųjų bendradarbiavimas. Mat nors Kristus, apskritai kalbant, savo kruvina auka sutaikė su Tėvu visą žmoniją, Jis norėjo, kad visi ateitų ir būtų atvesti prie jo Kryžiaus, ypač per sakramentus ir Eucharistijos Auką, tam, kad gautų išganingus Jo ant Kryžiaus pelnytus vaisius. Šiuo aktyviu ir individualiu dalyvavimu Mistinio Kūno nariai ne tik kasdien vis labiau supanašėja su savo dieviškąja Galva, bet ir gauna iš šios Galvos tekantį gyvenimą: šitaip galime sau pritaikyti šventojo Pauliaus žodžius: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi: aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal 2, 19-20). Juk kaip jau kita proga pakankamai aiškiai pasakėme, Jėzus Kristus „mirdamas ant Kryžiaus, dovanojo beribį Atpirkimo lobį savo Bažnyčiai, jai pačiai nieko neįnešant; tačiau jei kalbėsime apie šio lobio dalijimą, šį pašventinimo darbą Jis ne tik paskiria savo nesuteptai Sužadėtinei, bet ir nori, kad šventumas tam tikru būdu kiltų iš jos darbo.“ (Enciklika Mystici Corporis, 1943 m. birželio 29 d.)

Šventoji altoriaus Auka yra kaip ypatingas įrankis, kuriuo iš dieviškojo Atpirkėjo Kryžiaus kilę nuopelnai dalijami tikintiesiems: „Kiek kartų švenčiamas šios aukos atminimas, atliekamas mūsų Atpirkimo darbas.“ (Romos mišiolas, IX sekmadienio po Sekminių sekreta). Tačiau tai ne tik nemažina kruvinosios Aukos vertės, bet ir parodo bei padaro aiškesnį jos didumą ir būtinumą, kaip kad teigia Tridento Susirinkimas (plg. Sesija 22, Kan. 2 ir 4). Kasdien aukojama, ji mums primena, kad nėra kito išsigelbėjimo nei per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžių (plg. Gal 6, 14). Pats Dievas nori, kad ši Auka nepertraukiamai tęstųsi „nuo saulėtekio iki saulėlydžio” (Mal 1, 11), idant nesiliautų garbės ir dėkojimo himnas, kurį žmonės privalo teikti Kūrėjui, nes jiems nuolat reikia Jo pagalbos ir dieviškojo Atpirkėjo kraujo, kad būtų panaikintos nuodėmės, iššaukiančios Jo teisingumą.

II – TIKINČIŲJŲ DALYVAVIMAS ŠVENTOSIOS EUCHARISTIJOS AUKOJE

Tad dera, garbingieji Broliai, kad visi tikintieji įsidėmėtų, jog jų didžiausia pareiga ir aukščiausias orumas yra dalyvauti eucharistinėje Aukoje – ir ne miegančia, aplaidžia, besiblaškančia ar klajojančia dvasia, o su tokiu rimtumu ir susitelkimu, kad kuo glaudžiausiai susivienytų su Aukščiausiuoju Kunigu, kaip ragina Apaštalas: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ (Fil 2, 5) Ir teaukoja tą Auką su Juo ir per Jį, ir tepasiaukoja kartu su Juo patys.

Kristus, žinoma, yra kunigas, bet kunigas mums, o ne sau, nes visos žmonijos vardu įteikia maldas ir religinį šlovinimą Amžinajam Tėvui; lygiai taip pat Jis yra auka, bet mums, nes atiduoda save vietoje nuodėmingo žmogaus. Apaštalo paraginimas „būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ tikrai reikalauja iš visų krikščionių, kad jie, kiek įmanoma žmogiškoms išgalėms, sužadintų savo sielose tokį nusiteikimą, kokio buvo dieviškojo Atpirkėjo siela jam atliekant savo paties Auką: t. y. nuolankia dvasia teiktų garbinimą, pagarbą, gyrių ir dėkojimą aukščiausiai Dievo Didybei. Be to, tai reikalauja, kad jie tam tikru mastu taip pat prisiimtų aukos būklę, kad pagal Evangelijos nurodymus išsižadėtų savęs, kad savo valia ir noriai atgailautų ir kad kiekvienas bjaurėtųsi savo kaltėmis ir už jas atsilygintų. Pagaliau tai reikalauja, kad visi mistiškai mirtume su Kristumi ant Kryžiaus, būtent taip, kad galėtume pritaikyti sau Pauliaus posakį: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.“ (Gal 2, 19)

Tačiau tai, kad tikintieji dalyvauja eucharistinėje Aukoje, nereiškia, jog jie taip pat naudojasi kunigiška galia. Be galo svarbu, kad tai gerai išaiškintumėte savo kaimenėms.

Nes šiandien yra, garbingieji Broliai, tokių, kurie, grįždami prie jau seniai pasmerktų klaidų (plg. Tridento Susirinkimas, Sesija 23, Kan. 4), mokina, kad Naujajame Testamente žodis „kunigystė“ reiškia tik tą kunigystę, kuri priskiriama visiems, išpirktiems šventos versmės krikštu, ir kad tas nurodymas, kuriuo Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę patikėjo apaštalams daryti tai, ką pats padarė, tiesiogiai tinka visai tikinčiųjų Bažnyčiai, ir kad tiktai vėliau iš to išsirutuliojo hierarchinė kunigystė. Dėl to jie teigia, kad liaudis naudojasi tikra kunigiška galia, o kunigas veikia tiktai dėl pareigų, kurias jam pavedė bendruomenė. Eucharistinę Auką jie iš esmės laiko „koncelebracija“ ir mano esant tinkamiau, kad kunigai „koncelebruotų“ kartu su liaudimi nei ją aukotų privačiai.

Nereikalinga aiškinti, kaip labai šitokios klastingos klaidos prieštarauja tiesoms, kurias jau aukščiau išdėstėme aptarinėdami, kokią galią turi kunigas Mistiniame Jėzaus Kristaus Kūne. Tačiau manome reikalinga priminti tai, jog kunigas tik dėl to juk veikia žmonių labui, kad atstovauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniui. Šis yra visų narių Galva ir už juos aukoja save patį; todėl kunigas prie altoriaus prisiartina kaip Kristaus tarnas, žemesnis už Kristų, bet aukštesnis už liaudį (plg. Šv. Robertas Belarminas, De Missa, II, 4 skyrius). Liaudis, priešingai, kadangi jokiu atžvilgiu neatlieka dieviškojo Atpirkėjo vaidmens ir nėra tarpininkė tarp savęs ir Dievo, jokiu būdu negali naudotis kunigiška teise.

Tai tikra tikėjimo tiesa. Vis dėlto tikintieji irgi aukoja dieviškąją auką, tačiau skirtingu būdu.

Tai jau puikiausiai parodė kai kurie mūsų pirmtakai ir Bažnyčios mokytojai. „Aukoja, – sako garbingos atminties Inocentas III, – ne tik kunigai, bet ir visi tikintieji, nes kas ypatingai įvykdoma kunigų tarnavimu, tas bendrai daroma tikinčiųjų troškimu.“ (De Sacro Altaris Mysterio, III, 6). Čia norime pateikti bent vieną iš daugelio šv. Roberto Belarmino teiginių šiuo klausimu: „Auka, – sako jis, – pirmiausia aukojama Kristaus asmeniu. O atnašavimas, einantis po konsekracijos, yra tam tikras liudijimas, kad visa Bažnyčia sutinka su Kristaus atlikta auka ir aukoja ją kartu su juo.“ (De Missa, I, 27 skyrius)

Taip pat ir eucharistinės Aukos apeigos bei maldos ne mažiau aiškiai išreiškia ir parodo, kad auką aukoja kunigai kartu su liaudimi. Juk apeigų tarnas ne tik po duonos ir vyno atnašavimo atsigręžęs į liaudį aiškiai sako: „Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina visagaliam Dievui Tėvui“ (Romos mišiolas, Mišių tvarka), bet ir maldavimai, kuriais Dievui atnašaujama dieviškoji auka, didžiąja dalimi išsakomi daugiskaita, ir juose ne kartą yra parodoma, kad liaudis taip pat dalyvauja šioje šventoje aukoje tiek, kiek jinai ją aukoja. Pavyzdžiui, yra sakoma: „Už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja <...> Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimk <...> Mes, Tavo tarnai ir Tavo šventoji liaudis <...> aukojame šviesiausiajai Tavo didybei iš Tavo dovanų ir davinių tyrą auką, šventą auką, be dėmės auką“ (ten pat, Mišių kanonas).

Nenuostabu, kad tikintieji yra iškelti į tokį orumą. Juk krikšto nuplovimu krikščionys padaromi Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, mistinio kūno nariais, ir į jų sielą įspaudžiamas „antspaudas“ paskiria juos dieviškajam garbinimui. Šitaip pagal savo padėtį jie dalyvauja paties Kristaus kunigystėje.

Katalikų Bažnyčioje žmogiškas protas, apšviestas tikėjimo, visada siekė didžiausio įmanomo dieviškų dalykų pažinimų. Dėl to tinka, kad ir krikščionių liaudis pamaldžiai stengtųsi sužinoti, kuria prasme ir jinai eucharistinės Aukos Kanone yra sakoma aukojanti auką. Tad kad patenkintume tokį pamaldų troškimą, norime šį dalyką trumpai ir tiksliai paaiškinti.

Ir pirmiausia yra tolimesnės priežastys, nes juk neretai atsitinka, kad tikintieji, dalyvaujantys šventose apeigose, savo maldas pakaitomis sujungia su kunigo maldomis ir kartais – kas senovėje atsitikdavo dažniau – altoriaus tarnams atneša duoną ir vyną, kad taptų Kristaus kūnu ir krauju, ir pagaliau duoda materialias aukas, kad kunigas už juos aukotų dieviškąją auką.

Tačiau yra taip pat giluminė priežastis, kodėl sakoma, kad aukoja visi krikščionys, ypač dalyvaujantys prie altoriaus.

Kad šiame rimčiausiame dalyke nekiltų pražūtinga klaida, reikia, kad nustatytume žodžio „aukoti” reikšmės ribas. Nes tas nekruvinas aukojimas, kai ištartais konsekracijos žodžiais Kristus padaromas esantis aukos būklėje ant altoriaus, atliekamas tiktai paties kunigo, jam atliekant Kristaus vaidmenį, bet ne tikinčiųjų vaidmenį. Padėdamas ant altoriaus dieviškąją auką, kunigas įteikia ją Dievui Tėvui kaip atnašą Švenčiausiosios Trejybės garbei ir visos Bažnyčios gėriui. Tikintieji šiame atnašavime dalyvauja dvejopai, būtent: jie aukoja Atnašą ne tik per kunigo rankas, bet ir kartu su juo. Dėl šio dalyvavimo liaudies aukojimas ir priskiriamas pačiam liturginiam garbinimui.

Tai, kad tikintieji aukoja Auką per kunigo rankas, yra aišku iš to, kad altoriaus tarnas atstovauja Kristui, kaip Galvai, aukojančiai visų narių vardu. Dėl to tikrai teisingai sakoma, kad visa Bažnyčia per Kristų aukoja auką. Bet teiginys, jog liaudis aukoja kartu su pačiu kunigu, plaukia ne iš to, kad Bažnyčios nariai, kaip ir pats kunigas, atliktų matomas liturgines apeigas – tai priklauso tik dieviškai tam paskirtam tarnui – bet dėl to, kad suvienija savo šlovinimo, prašymo, permaldavimo ir dėkojimo maldas su kunigo, netgi paties Aukščiausiojo Kunigo, maldomis arba intencijomis tuo tikslu, kad jos būtų pateikiamos Dievui Tėvui pačiame aukos aukojime ir išorinėmis kunigo apeigomis. Juk būtina, kad išorinės aukojimo apeigos pačia savo prigimtimi išreikštų vidinį garbinimą. Taigi Naujojo Įstatymo auka išreiškia tą aukščiausią garbinimą, kuriuo pats pagrindinis aukotojas, Kristus, o kartu su Juo ir per Jį – visi Jo mistiniai nariai teikia Dievui deramą garbę ir pagarbą.

Su dideliu sielos džiaugsmu sužinojome, kad šitoks mokymas dėl daugelio žmonių intensyvesnių liturginių mokslų studijų, ypač pastaraisiais laikais, daug kur yra aiškiai išdėstomas. Tačiau negalime neapverkti tiesos perdėjimų ir iškraipymų, neatitinkančių tikrų Bažnyčios nurodymų.

Nes kai kurie visiškai atmeta tas Aukas, kurios aukojamos privačiai ir be kartu dalyvaujančių žmonių, lyg jos nukryptų nuo senovinės aukojimo formos. Netrūksta ir teigiančių, kad kunigai negali tuo pačiu metu ant skirtingų altorių aukoti dieviškąją auką, nes šitaip neva suskaldytų bendruomenę ir statytų į pavojų jos vienybę. Kai kurie netgi teigia, jog tikintieji turi užtikrinti ir patvirtinti Auką, kad ši pasiektų savo galią ir vertę.

Šiuo klausimu jie klaidingai remiasi socialine eucharistinės Aukos prigimtimi. Nes Auka įvykdoma visada, kada tik kunigas atnaujina tai, ką dieviškasis Atpirkėjas atliko paskutinės vakarienės metu. Be to, ši Auka pačia savo prigimtimi visada ir visur neišvengiamai turi viešą ir socialinį pobūdį, nes tas, kuris ją aukoja, veikia ir Kristaus, ir tikinčiųjų, kurių Galva yra dieviškasis Atpirkėjas, vardu, aukodamas ją Dievui už šventąją visuotinę Bažnyčią ir už gyvus bei mirusius (Romos mišiolas, Mišių kanonas). Tai, be abejo, įvyksta tiek dalyvaujant tikintiesiems – mes trokštame ir rekomenduojame, kad jie tai darytų kuo gausiau ir pamaldžiau – tiek jiems nedalyvaujant, nes visai nereikalaujama, kad žmonės patvirtintų tai, ką padarė apeigų tarnas.

Tačiau nors iš to, ką dabar išdėstėme, aiškiai matyti, kad eucharistinė Auka aukojama Kristaus ir Bažnyčios vardu ir kad ji nepraranda savo socialinių vaisių, nors ir būtų celebruojama kunigo be patarnautojo, vis dėlto dėl tokio švento slėpinio vertės norime ir raginame – ką kita vertus visada įsakė Motina Bažnyčia – kad joks kunigas nesiartintų prie altoriaus, jei nėra patarnautojo, kuris jam tarnautų ir atsakinėtų, pagal kanono 813 nuostatą.

Ir kad šis aukojimas, kuriuo tikintieji atnašauja dieviškąją auką dangiškajam Tėvui, pasiektų pilną poveikį, reikia, kad jie pridėtų ir kitą dalyką, būtent: kad save pačius aukotų kaip auką.

Žinoma, šis aukojimas nesutraukiamas tik į liturginę Auką. Juk apaštalų Valdovas nori, kad dėl to, jog pačiame Kristuje esame statomi lyg gyvieji akmenys, galėtume kaip „šventa kunigystė atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Ir apaštalas Paulius, nedarydamas jokio skirtumo laike, ragina krikščionis šiais žodžiais: „Prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1). Tačiau, kai tikintieji pamaldžiai ir atidžiai dalyvauja Liturgijoje – taip, kad apie juos iš tiesų galima būtų sakyti: „kurių tikėjimas Tau pažįstamas ir maldingumas žinomas” (Romos mišiolas, Mišių kanonas), jie ypatingai, su Aukščiausiuoju Kunigu ir per Jį, atnašauja save kaip dvasinę auką. Tai neišvengiamai pagyvina jų tikėjimą, uždega meilę, paskatina pamaldumą, sužadina troškimą pasišvęsti rūpinimuisi dieviškąja garbe ir tapti panašiems į Jėzų Kristų iškenčiant aštriausius skausmus.

Kaip tik to moko ir tie paraginimai, kuriais vyskupas Bažnyčios vardu kreipiasi į šventų apeigų tarnus jų įšventinimo dieną: „Supraskite tai, ką darote, sekite tuo, ką liečiate, kad kaip švenčiate Viešpaties mirties slėpinį, taip rūpintumėtės visiškai apmarinti savo narius nuo ydų ir geidulių.“ (Romos Pontifikalas, Kunigo šventimai.) Beveik tuo pačiu būdu šventos liturgijos knygos moko krikščionis, besiartinančius prie altoriaus, kad šie dalyvautų šventose apeigose: „Tebūnie šiame <...> altoriuje gerbiamas nekaltumas, paaukojama puikybė, nužudomas pyktis, nuduriamas palaidumas ir visoks geidulys, atnašaujama skaistumo auka vietoj purplelių ir nekaltumo auka vietoj balandžių jauniklių.“ (Romos pontifikalas, Altoriaus konsekracija, Prefacija.) Taigi kai stovime šalia altoriaus, reikia, kad taip pakeistume savo sielą, jog visa, kas joje yra nuodėmė, būtų visiškai sunaikinama, o visa, kas per Kristų gimdo antgamtinį gyvenimą, būtų rūpestingai atgaivinama ir stiprinama, kad mes kartu su Nekaltąja Auka būtume padaryti Amžinajam Tėvui priimtina auka.

Šventosios liturgijos nurodymai padeda Bažnyčiai kiek įmanoma tinkamesniu būdu siekti įvykdyti šį švenčiausią tikslą. Į tai yra nukreipti ne tik skaitiniai, pamokslai, kiti šventų apeigų tarnų paskatinimai ir visas slėpinių, mums siūlomų vėl prisiminti metams bėgant, ciklas, bet ir drabužiai, šventos apeigos ir išorinis jų puikumas. Tai juk yra svarbu tam, kad „būtų perteikta tokios Aukos didybė, ir tikinčiųjų protai per šiuos regimus religijos ir pamaldumo ženklus būtų paskatinti aukščiausių dalykų, slypinčių šioje Aukoje, kontempliacijai“ (plg. Tridento Susirinkimas, Sesija 22, Kan. 5).

Tad visi liturgijos elementai skatina mūsų sielas atkartoti savyje dieviškojo Atpirkėjo atvaizdą per Kryžiaus slėpinį, pagal tautų Apaštalo žodžius: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal 2, 19–20) Dėl to mes padaromi tarsi auka kartu su Kristumi Amžinojo Tėvo garbės padidinimui.

Taigi į čia tikintieji tekreipia ir tekelia sielą, kai eucharistinėje Aukoje atnašauja dieviškąją auką. Nes jei, kaip rašo šv. Augustinas, mūsų slėpinys yra pateiktas ant Viešpaties stalo (plg. Pamokslas 272), tai yra pats Viešpats Kristus, pasirodantis kaip Galva ir simbolis to sujungimo, kuriuo mes esame Kristaus Kūnas (plg. 1 Kor 12, 27) ir Jo kūno nariai (plg. Ef 5, 30), ir jei šv. Robertas Belarminas, sekdamas šio Mokytojo iš Hipono mintimi, moko, jog altoriaus Auka išreiškia visuotinę auką, kuria visas mistinis Kristaus Kūnas, tai yra visa atpirkta bendrija atnašaujama Dievui per Kristų, didįjį Kunigą (plg. Šv. Robertas Belarminas, De Missa, II, 8 skyrius), tai neįmanoma sugalvoti nieko tikresnio, nieko teisingesnio, kaip mums visiems kartu su už mus kentėjusia mūsų Galva taip pat aukoti save pačius Amžinajam Tėvui. Nes pagal tą patį Augustiną, Altoriaus sakramente Bažnyčiai parodoma, kad tame, ką ji aukoja, ji pati taip pat yra aukojama (plg. De Civ. Dei, X knyga, 6 skyrius).

Taigi tikintieji teatkreipia dėmesį, į kokį vertingumą juos iškėlė šventas Krikšto nuplovimas, ir tenemano esant pakankama dalyvauti eucharistinėje Aukoje ta bendra proto intencija, derančia Kristaus nariams ir Bažnyčios vaikams, bet reikia, kad, šventosios Liturgijos pagrindais savo valia ir glaudžiausiai suvienyti su Aukščiausiuoju Kunigu ir jo tarnu žemėje, būtų su juo ypatingu būdu sujungti tada, kai atliekama dieviškosios Aukos konsekracija, ir atnašautų ją kartu su juo, kai tariami tie iškilmingi žodžiai: „Per jį, su juo ir jame Tau, visagaliam Dievui Tėvui, Šventosios Dvasios vienybėje visa šlovė ir garbė per visus amžių amžius“ (Romos mišiolas, Mišių kanonas) – būtent į šiuos žodžius žmonės atsako „Amen“. Ir tenepamiršta krikščionys kartu su dieviškąja Galva, prikalta prie Kryžiaus, atnašauti save pačius ir savo rūpesčius, skausmus, sunkumus, vargus bei poreikius.

Taigi pagyrimų yra verti tie, kurie vedami sumanymo, kad krikščionių liaudis lengviau ir naudingiau dalyvautų eucharistinėje Aukoje, deramai imasi duoti žmonėms į rankas Romos mišiolą, kad tikintieji, su kunigu sujungti, melstųsi tais pačiais jo žodžiais ir tomis pačiomis Bažnyčios nuostatomis. Taip pat girtini yra tie, kurie siekia padaryti, kad liturgija ir išoriniu būdu būtų šventas veiksmas, kuriame iš tiesų dalyvautų visi esantieji. Tai gali įvykti ne vienu būdu: kai visi žmonės pagal šventųjų apeigų nuostatas arba atsako į kunigo žodžius laikydamiesi teisingos tvarkos, arba gieda giesmes, atitinkančias įvairias Aukos dalis, arba daro abu dalykus, arba pagaliau kai iškilmingose apeigose pakaitomis atsako į Jėzaus Kristaus tarno maldas ir kartu gieda liturginę giesmę.

Tačiau šie dalyvavimo Aukoje būdai yra labai girtini ir rekomenduotini tada, kai stropiai paklūsta Bažnyčios nurodymams ir šventų apeigų nuostatoms. Pagrindinis jų tikslas – ugdyti ir puoselėti krikščionių pamaldumą ir jų giliausią ryšį su Kristumi bei su Jo regimu tarnu, taip pat paskatinti tuos vidinius jausmus bei laikysenas, kuriais mūsų siela turi būti supanašinta su Aukščiausiuoju Naujojo Testamento Kunigu. Tačiau nors ir išoriniu būdu jie parodo, kad savo prigimtimi Auka, kadangi atlikta Dievo ir žmonių Tarpininko (plg. 1 Tim 2, 5), turi būti laikoma viso mistinio Kristaus Kūno darbu, vis dėlto visai nėra būtini šiam viešam ir bendram požymiui išreikšti. Be to, šios rūšies apeigos, švenčiamos atsakinėjant, negali pakankamai pakeisti šventos iškilmingai atliktos Aukos, kuri net jei ir būtų aukojama esant tiktai pašvęstiems tarnams, dėl apeigų didingumo ir ceremonijų puikumo yra ypatingai vertinga. Vis dėlto jos spindesys ir didingumas visokeriopai padidinami, jei žmonės dalyvauja gausiai ir pamaldžiai, kaip kad trokšta Bažnyčia.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apleidžia tiesą ir teisingo galvojimo kelią tie, kurie, vedami apgaulingų įsivaizdavimų, suteikia tiek svarbos šiems pridėtiniams dalykams, kad nedvejoja teigti, jog juos praleidus, šventas veikimas negali pasiekti jam nustatyto tikslo.

Mat nemažai tikinčiųjų nepajėgia naudotis „Romos mišiolu“, nors ir parašytu visiems žinoma kalba, ir ne visi yra gabūs teisingai, kaip dera, suprasti liturgines apeigas ir formules. Žmonių gabumai, polinkiai ir protas yra tiek įvairūs ir nevienodi, kad ne visi gali tuo pačiu būdu būti paveikti ir vedami bendrų maldų, giesmių ir šventų veiksmų. Be to, sielų poreikiai ir polinkiai nėra pas visus tie patys, ir ne visada lieka tie patys pas atskirus žmones. Taigi kas sakys, vedamas šitokios išankstinės nuomonės, tiek daug krikščionių negalint dalyvauti eucharistinėje Aukoje ir džiaugtis jos malonėmis? Tačiau jie, be abejo, gali tai daryti kitu, kai kuriems lengvesniu būdu, kaip, pavyzdžiui, pamaldžiai medituodami Jėzaus Kristaus slėpinius arba atlikdami kitas pamaldumo pratybas ir liedami kitas maldas, kurios, nors forma ir skiriasi nuo šventųjų apeigų, bet savo prigimtimi su jomis sutampa.

Dėl to jus, garbingieji Broliai, raginame, kad kiekvienas savo vyskupijoje arba bažnytinėje valdžioje būdą bei tvarką, kuriais žmonės dalyvauja liturginiame veikime, nuspręstumėte valdyti ir tvarkyti pagal normas, nustatytas „Mišiolo“, ir pagal nurodymus, kuriuos išleido Šventoji apeigų kongregacija ir Kanonų teisės kodeksas; būtent taip, kad viskas būtų daroma su derama tvarka ir gražumu, ir kad niekam, net ir kunigui, nebūtų leista savo sprendimu naudotis šventais pastatais eksperimentavimui. Dėl to mes taip pat norime, kad kiekvienoje vyskupijoje, kaip kad yra taryba saugoti šventai muzikai ir menams, taip pat būtų įkurta taryba liturginiam apaštalavimui, kad jūsų budriu rūpesčiu viskas būtų stropiai vykdoma pagal Apaštalų Sosto potvarkius.

O religinėse bendruomenėse tebūna tiksliai laikomasi visko, ką šiuo reikalu nustatė nuosavos konstitucijos, ir tenebūna įvedami nauji dalykai, kurių prieš tai nepatvirtino šių bendruomenių vadovai.

Iš tiesų, nors išoriniai krikščionių liaudies dalyvavimo eucharistinėje Aukoje ir kitame liturginiame veikime būdai ir ypatumai gali būti įvairūs ir nepanašūs, tačiau visada turi būti uoliausiai stengiamasi, kad dalyvaujančių sielos būtų sujungtos kiek įmanoma glaudesniais ryšiais su dieviškuoju Atpirkėju, ir kad jų gyvenimas būtų papuoštas kasdien didesniu šventumu, ir dangiškojo Tėvo garbė būtų kasdien labiau padidinta.

III – ŠVENTOJI KOMUNIJA

Šventoji altoriaus Auka užbaigiama dieviškojo pokylio Komunija. Betgi, kaip visi žino, šios Aukos grynumui reikalaujama tik, kad kunigas būtų atgaivintas dangiškuoju maistu, bet nereikalaujama, kad prie švento stalo ateitų liaudis – nors, kita vertus, tai yra visokeriopai pageidautina.

Šiuo reikalu norime pakartoti pastabas, kurias mūsų pirmtakas Benediktas XIV davė dėl Tridento Susirinkimo apibrėžimų: „Pirmiausia <...> norime pasakyti, kad jokiam tikinčiajam negali ateiti į galvą, jog asmeninės Mišios, kuriose tik kunigas priima šventąją Eucharistiją, netenka tikros, tobulos ir vientisos Viešpaties Kristaus įsteigtos nekruvinos Aukos pagrindo, ir todėl yra laikytinos neleistinomis. Nes tikintieji žino arba bent gali būti lengvai supažindinti, kad didžiai šventas Tridento Susirinkimas, pasiremdamas mokymu, kurį išlaikė amžina Bažnyčios tradicija, pasmerkė šį prieštaraujantį, naują ir klaidingą Liuterio teiginį.“ (Enciklika Certiores effecti, 1742 m. lapkričio 13 d., § 1). „Jei kas sakys Mišias, kuriose tik kunigas priima sakramentinę Komuniją, esant neleistinas, ir dėl to panaikintinas, tebūnie atskirtas.“ (Tridento Susirinkimas, Sesija 22, Kan. 8).

Tad nuklysta nuo tiesos kelio tie, kurie nenori aukoti Aukos, jei krikščionių liaudis neateina prie dieviškojo stalo. Dar labiau nuklysta tie, kurie, tvirtindami esant visiškai būtina tikintiesiems kartu su kunigu būti maitinamiems eucharistiniu maistu, apgaulingai teigia, kad čia kalbama ne tik apie Auką, bet apie Auką ir broliškos bendruomenės vakarienę, ir laiko bendrai priimtą šventąją Komuniją tarsi viso šventimo kulminacija.

Vėl ir vėl reikia atkreipti dėmesį, jog eucharistinė Auka pačia savo prigimtimi yra nekruvinas dieviškos Aukos aukojimas – tai aišku iš šventų pavidalų mistinio atskyrimo ir iš jų aukojimo Amžinajam Tėvui. O šventoji Komunija siejasi su Aukos vientisumu ir Švč. Sakramento priėmimu. Nors aukojančiam tarnui ji visiškai būtina, tikintiesiems yra tik uoliai rekomenduojama.

Ir kaip Bažnyčia, būdama tiesos mokytoja, stengiasi visomis priemonėmis saugoti katalikų tikėjimo grynumą, taip, būdama susirūpinusi savo vaikų motina, juos visokeriopai ragina uoliai ir dažnai dalyvauti šioje didžiausioje mūsų religijos malonėje.

Pirmiausia ji trokšta, kad krikščionys – ypač kai tikrai negali lengvai priimti eucharistinio maisto – priimtų jį bent intencija. Būtent taip, kad sužadintu gyvu tikėjimu ir pagarbiai paprasta siela bei visiškai pasitikintys dieviškojo Atpirkėjo valia, būtų suvienyti su Juo kiek įmanoma karštesniu meilės uolumu.

Bet šito Bažnyčiai nepakanka. Kadangi puotaudami angelų duona mes šia „sakramentine“ Komunija galime, kaip ankščiau minėjome, dalyvauti Aukoje, Motina Bažnyčia, idant veiksmingiau „patirtume Atpirkimo vaisių“ (Romos Mišiolas, Kristaus Kūno šventės kolekta), visiems ir kiekvienam savo vaikų kartoja Viešpaties Kristaus kvietimą: „Imkite ir valgykite <...> Tai darykite mano atminimui.“ (1 Kor 11, 24). Dėl to Tridento Susirinkimas, tarsi atkartodamas Jėzaus Kristaus ir jo nesuteptosios Sužadėtinės troškimus, primygtinai ragino, „kad kiekvienose Mišiose jose esantys tikintieji dalyvautų ne tik dvasiniu nusiteikimu, bet ir sakramentiniu Eucharistijos priėmimu, dėl ko jiems augtų gausesni šios švenčiausios Aukos vaisiai.“ (Sesija 22, Kan. 6). Iš tiesų mūsų pirmtakas garbingos atminties Benediktas XIV, kad geriau ir šviesiau atsiskleistų, jog tikintieji Eucharistijos priėmimu dalyvauja pačioje dieviškoje Aukoje, labai giria pamaldumą tų, kurie dalyvaudami Aukoje ne tik trokšta būti pamaitinti dangiškuoju maistu, bet labiau nori būti maitinami toje pačioje Aukoje konsekruotomis ostijomis, nors ir, kaip pats parodo, jie tinkamai ir iš tikrųjų dalyvautų Aukoje, net jeigu kalba eitų apie eucharistinę duoną, kurios konsekravimas buvo tinkamai atliktas jau anksčiau. Jis taip rašo: „Ir nors be tų, kuriems celebruojantis kunigas dalija pačiose Mišiose savo atnašautos Aukos dalį, toje pačioje Aukoje dalyvauja taip pat ir tie, kuriems kunigas teikia įprastai atidėtą Eucharistiją, tačiau dėl to Bažnyčia nei kada nors uždraudė, nei dabar draudžia pačiam kunigui patenkinti pamaldumą ir teisingą prašymą tų, kurie būdami Mišiose prašo būti priimti į tos pačios Aukos bendrumą, kurią ir jie patys tuo pačiu metu atnašauja sau galimu būdu: Bažnyčia netgi pritaria ir trokšta, kad tai nebūtų apleista, ir peiktų tuos kunigus, dėl kurių kaltės ir aplaidumo tikintiesiems būtų atsakytas minėtas dalyvavimas.“ (Enciklika Certiores effecti, § 3).

Ir tepadaro Dievas, kad visi savo valia ir mielai atsilieptų į šiuos rūpestingus Bažnyčios kvietimus; tepadaro Dievas, kad tikintieji net kasdien, jei gali, dalyvautų dieviškojoje Aukoje ne tik dvasiniu būdu, bet ir šventojo Sakramento komunija, priimdami Jėzaus Kristaus Kūną, už visus atnašautą Amžinajam Tėvui. Sužadinkite, garbingieji Broliai, sielose tų, kurie yra patikėti jūsų rūpinimuisi, uolų ir nepasotinamą Jėzaus Kristaus alkį. Jums vadovaujant, altoriai tebūna apsupti vaikų ir jaunuolių, kurie save, savo nekaltumą ir savo veiklų uolumą aukotų dieviškajam Atpirkėjui. Teateina gausiai sutuoktiniai, kurie, prie švento stalo pamaitinti, po to imtųsi formuoti jiems patikėtą jaunimą Jėzaus Kristaus nuostatomis ir jo meile. Tebūna pakviesti darbininkai, kad galėtų priimti tą stiprų ir niekada neišsenkantį maistą, kuris atstatytų jų jėgas ir, žinoma, paruoštų jų darbams amžiną atlygį danguje. Trumpai tariant, sukvieskite ir verskite įeiti visus bet kokio luomo žmones (plg. Lk 14, 23), nes tai yra gyvybės duona, kurios visiems reikia. Jėzaus Kristaus Bažnyčia naudojasi vien šia duona mūsų sielų norams bei troškimams patenkinti, jas glaudžiausiai sujungti su Jėzumi Kristumi ir pagaliau padaryti „vieną kūną“ (1 Kor 10, 17) ir kaip brolius tarpusavyje suvienyti tuos, kurie sėdi prie to paties dangiškojo stalo, kad laužydami vieną duoną, priimtų nemirtingumo vaistą.“ (plg. Šv. Ignotas Kankinys, Ad Ephes. 20).

Yra labai tinkama, ką kitu atveju liturgija nustatė, žmonėms ateiti šventosios Komunijos po to, kai kunigas paragavo nuo altoriaus dieviškojo maisto, ir, kaip anksčiau rašėme, labai girtini yra tie, kurie, dalyvaudami apeigose, priimtų toje pačioje Aukoje konsekruotas ostijas, būtent taip, kad iš tikrųjų išsipildytų žodžiai: „Kiek tik, dalyvaudami šiame altoriuje, priėmėme švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kūną ir Kraują, tiek taptume pilni visokios dangaus palaimos ir malonės“ (Romos mišiolas, Mišių kanonas).

Bet neretai būna priežasčių, kodėl eucharistinė duona yra dalijama arba prieš pačią Auką, arba po jos, taip pat kodėl – nors ir šventoji Komunija būtų dalijama tuojau po to, kai kunigas pasimaitino dangiškomis vaišėmis – tai daroma jau anksčiau konsekruotomis ostijomis. Taip pat ir šiomis aplinkybėmis – kaip jau anksčiau pamokėme – žmonės tinkamai dalyvauja eucharistinėje Aukoje ir neretai gali lengviau ateiti prie amžinojo gyvenimo stalo. Tačiau jeigu Bažnyčia dėl savo motiniško švelnumo stengiasi pagelbėti dvasinėms vaikų reikmėms, kiekvienas jų iš savo pusės taip pat privalo neatmesti lengvai nieko, ką rekomenduoja šventoji liturgija, ir kada tik netrukdo pateisinama priežastis, padaryti visa, kas prie altoriaus ryškiau atskleidžia gyvąją Mistinio Kūno vienybę.

* * *

Atlikus šventą darbą, kurį nustato savitos liturgijos taisyklės, neatleidžiamas nuo dėkojimo tas, kuris ragavo dangiškąjį maistą. Netgi priešingai, yra labai tinkama, priėmus eucharistinį maistą ir pasibaigus viešoms apeigoms, susikaupti ir, esant glaudžioje vienybėje su dieviškuoju Mokytoju, saldžiausiai ir naudingai su juo kalbėtis, kiek leidžia aplinkybės. Taigi nuo tiesaus tiesos tako pasitraukia tie, kurie žodžio laikydamiesi labiau nei prasmės, teigia ir moko, kad pabaigus apeigas šitoks dėkojimas neturi būti užtęstas ne tik dėl to, kad altoriaus Auka pati iš savęs yra dėkojimas, bet ir dėl to, kad tai priklauso kiekvieno asmeninio ir nuosavo pamaldumo privačiam veiksmui, o ne bendruomenės gėriui.

Tačiau priešingai, pati sakramento prigimtis reikalauja, kad jo priėmimas duotų krikščionyse gausius šventumo vaisius. Žinoma, paleidžiamas viešas bendruomenės susirinkimas, tačiau dera, kad atskiri tikintieji, su Kristumi sujungti, kiekvienas savo sieloje nepertrauktų gyriaus giesmės, „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). Taip pat ir šventoji eucharistinės Aukos liturgija tam mus ragina, liepdama mums melstis šiais žodžiais: „Suteik, prašome, kad visuomet liktume dėkojime“ (Romos mišiolas, Žengimo į dangų oktavos sekmadienio postkomunija), „ir niekada nenustotume tave garbinti” (ten pat, Pirmo sekmadienio po Sekminių postkomunija). Dėl to, jei visada reikia Dievui dėkoti ir niekada nenustoti Jo šlovinti, kas gi drįstų smerkti arba peikti Bažnyčią, kad savo kunigams (C. I. C. kan. 810) ir tikintiesiems pataria po šventosios Komunijos bent trumpą laiką kalbėtis su dieviškuoju Atpirkėju ir kad į liturgines knygas įdeda tinkamas maldas, praturtintas indulgencijų dovanomis, kuriomis apeigų tarnai arba tinkamai pasiruošia prieš atlikdami apeigas ir atsigaivindami dieviškuoju maistu, arba, atlikę dievišką darbą, pareiškia Dievui dėkingumą? Taip toli šventoji liturgija yra nuo giliausių atskirų krikščionių jausmų slopinimo, jog veikiau juos atgaivina ir paskatina, kad tikintieji būtų supanašinti su Jėzumi Kristumi ir per Jį būtų nukreipti pas dangiškąjį Tėvą; todėl šis mokymas reikalauja, kad kas tik ragavo šventenybių nuo altoriaus, suteiktų Dievui deramą padėką. Nes dieviškajam Atpirkėjui patinka išklausyti mūsų prašymus, su mumis atvira širdimi kalbėtis ir suteikti mums prieglobstį savo degančioje Širdyje.

Dar daugiau, šitokie atskirų žmonių veiksmai yra visiškai būtini, kad visi gausiau mėgautumės dangiškaisiais lobiais, kuriais yra pertekusi Eucharistija, ir juos pagal galimybę išlietume kitiems, kad Viešpats Kristus visų sielose pasiektų savo dorybės pilnatvę.

Taigi kodėl, garbingieji Broliai, turėtume negirti tų, kurie, priėmę eucharistinį maistą, dar ir po to, kai tikinčiųjų susirinkimas būna viešai paleistas, užtrunka kartu su dieviškuoju Atpirkėju artimoje bičiulystėje – ne tik kad saldžiausiai su juo kalbėtųsi, bet taip pat kad Jam dėkotų ir teiktų deramą gyrių, o ypač prašytų pagalbos iš savo sielos vyti šalin visa, kas mažintų sakramento veiksmingumą, ir savo ruožtu padaryti visa, kas galėtų padėti stipriausiam Jėzaus Kristaus veikimui? Raginame juos, kad tai darytų savitu būdu, tiek įgyvendindami apsiimtus siekius ir lavindami krikščioniškas dorybes, tiek pritaikydami savo reikmėms tai, ką gavo su karališku kilnumu. Juk auksinės knygelės „Kristaus sekimas“ autorius tikrai kalba pagal liturgijos nurodymus ir dvasią, kai pataria tam, kuris prisiartins prie šventosios Komunijos: „Pasilik vienumoje ir mėgaukis savo Dievu: juk turi tą, kurio iš tavęs atimti negali visas pasaulis.“ (IV knyga, 12 skyrius).

Taigi mes visi, glaudžiausiai sujungti su Kristumi, stengiamės tarsi pasinerti Jo švenčiausioje sieloje, ir dėl to esame su Juo susieti, kad dalyvautume tuose veiksmuose, kuriais Jis pats dėkingu ir mieliausiu atsidavimu adoruoja Aukštąją Trejybę, kuriais grąžina Amžinajam Tėvui aukščiausią padėką ir gyrių, sutartinai aidinčius danguje ir žemėje pagal žymųjį „Šlovinkite Viešpatį, visi Viešpaties kūriniai“ (Dan 3, 57); pagaliau, su šiais veiksmais suvienyti, maldaujame dangiškosios pagalbos tuo momentu, už kurį nėra tinkamesnio prašyti ir gauti pagalbai Kristaus vardu (plg. Jn 16, 23), ir su šiais veiksmais ypač atnašaujame ir aukojame save kaip auką sakydami: „Mus pačius padaryk sau amžina auka“ (Romos mišiolas, Švč. Trejybės Mišių sekreta).

Dieviškasis Atpirkėjas nepaliaujamai kartoja savo uolų kvietimą: „Pasilikite manyje.“ (Jn 15, 4) Ir per Eucharistijos sakramentą Kristus būna mumyse, ir mes Kristuje. Ir kaip Kristus, pasilikdamas mumyse, gyvena ir veikia, taip reikia mums, pasiliekant Kristuje, per Jį gyventi ir veikti.

IV – EUCHARISTINĖ ADORACIJA

Eucharistinis maistas savyje turi, kaip visi žino, „tikrai, realiai ir substancialiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują kartu su siela ir dievyste“ (Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 1 kan.), taigi nieko nuostabaus, jei Bažnyčia nuo pat pradžių garbino Kristaus Kūną duonos pavidalu, kaip yra aišku iš pačių šventosios Aukos apeigų, kuriomis jų tarnams nurodoma, kad atsiklaupę arba smarkiai palenkta galva garbintų Švenčiausiąjį Sakramentą.

Šventieji Susirinkimai mokina, kad, pagal tradiciją, Bažnyčia nuo pat savo gyvavimo pradžios „tuo pačiu adoravimu garbina įsikūnijusį Dievo Žodį ir Jo paties Kūną“ (Antrasis Konstantinopolio Susirinkimas, Anath. de trib. Capit. Kan. 9; plg. Efezo Susirinkimas Anath. Cyrill. 8 kan.; Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 6 kan.; Pijus VI, Konstitucija Auctorem fidei, 61 n.). Taip pat šv. Augustinas teigia: „Ir niekas nevalgo to kūno, prieš tai jo nepagarbinęs“, pridėdamas, kad ne tik nenusidedame garbindami, bet nusidedame negarbindami (plg. Enarr. in Ps. 98, 9).

Iš šių doktrinos pradmenų gimė eucharistinė adoracija ir augdama pamažu atsiskyrė nuo dieviškojo aukojimo. Šventų pavidalų išsaugojimas ligotiems ir visiems tiems, kurie atsidurtų mirties pavojuje, įvedė girtiną paprotį adoruoti šį dangiškąjį maistą, atidedamą bažnyčiose. Ši adoracija tikrai remiasi stipriu ir tvirtu pagrindu. Nes Eucharistija yra ir auka, ir sakramentas, tačiau pastarasis nuo kitų sakramentų skiriasi tuo, kad ne tik suteikia malonę, bet ir nuolatiniu būdu savyje turi patį malonės Kūrėją. Taigi, kai Bažnyčia mums liepia adoruoti Kristų, prisidengusį eucharistiniais apdangalais, ir iš Jo prašyti tų dangiškų ir žemiškų dovanų, kurių mums nuolatos reikia, ji parodo gyvą tikėjimą, kuriuo tiki savo dieviškąjį Sužadėtinį esant po šiais apdangalais, pareiškia Jam savo dėkingumą ir mėgaujasi Jo artima bičiulyste.

Bėgant laikui Bažnyčia įvedė įvairias šitokio garbinimo formas, žinoma, kasdien gražesnes ir išganingesnes, pavyzdžiui: pamaldžius ir net kasdienius dieviškųjų tabernakulių aplankymus, šventas palaiminimo Švenčiausiuoju Sakramentu apeigas, iškilmingas procesijas, ypač eucharistiniuose kongresuose, vedamas per miestus, per kaimus, ir viešai išstatyto Aukštojo Sakramento adoracijas. Šios viešos adoracijos kartais trunka trumpą laiką, o kartais valandas, kartais net keturiasdešimt valandų. Kai kur jos pratęsiamos ir visus metus pakaitomis atskirose bažnyčiose, o kai kur religinių brolijų rūpinimusi tęsiamos be paliovos dieną ir naktį; jose neretai dalyvauja ir tikintieji.

Šios pamaldumo pratybos nuostabiu būdu prisidėjo prie šioje žemėje kovojančios Bažnyčios tikėjimo ir antgamtinio gyvenimo; ji tam tikru būdu duoda atgarsį triumfuojančiai Bažnyčiai, amžinu gyriaus himnu aukštinančiai Dievą ir Avinėlį, „kuris buvo užmuštas“ (Apr 5, 12; taip pat 7, 10). Dėl to šitokias pamaldžias pratybas, amžių bėgyje skleistas visuose kraštuose, Bažnyčia ne tik patvirtino, bet dargi padarė nuosavomis ir savo galia jas rekomendavo (plg. Tridento Susirinkimas, 13 sesija, 5 kan.). Jos kyla iš šventosios Liturgijos, ir jei yra atliekamos tinkamai ir su deramu tikėjimu bei pamaldumu, kurių Bažnyčios taisyklės reikalauja iš šventųjų apeigų, be abejo, visokeriopai prisideda prie liturginio gyvenimo.

Neturi būti sakoma, kad šitokiu eucharistiniu garbinimu klaidingai sumaišomi taip vadinamas istorinis Kristus, kadaise gyvenęs žemėje, Kristus, esantis Aukštajame altoriaus Sakramente, ir tas, kuris garbingai triumfuoja danguje bei suteikia antgamtines dovanas. Netgi priešingai, veikiau reikia tvirtinti tikinčiuosius šiuo būdu liudijant ir iškilmingai parodant Bažnyčios tikėjimą, kuriuo tikima, kad Dievo Žodis ir Mergelės Marijos Sūnus, kentėjęs ant Kryžiaus, esantis pasislėpęs Eucharistijoje bei karaliaujantis dangiškajame soste, yra tas pats. Taigi šv. Jonas Auksaburnis sako: „Kai matysi jį [Kristaus Kūną] išstatytą, sakyk sau pačiam: dėl šio Kūno jau nebesu žemė ir pelenai, nebe belaisvis, bet laisvasis – dėl to tikiuosi gausiąs dangų ir ten atidėtas gėrybes, nemirtingą gyvenimą, angelų dalią, bendravimą su Kristumi; šio vinimis prikalto, rimbais čaižyto Kūno mirtis nenusinešė; <...> tai yra tas kūnas, kuris buvo sukruvintas, ietimi pervertas, per kurį pasauliui ištryško išganingi šaltiniai, vienas kraujo, kitas vandens. <...> Dėl pasiaukojusios meilės mums davė šį Kūną ir laikymui, ir valgymui.“ (In I ad Cor. 24, 4).

Bet ypatingai girtinas yra tas paprotys, pagal kurį daugelis pamaldumo pratybų, esančių krikščionių papročiuose, pabaigiamos eucharistinio palaiminimo apeiga. Nes geriausiai ir ne be gausių vaisių tai įvyksta, kai kunigas palinkusių daugybės krikščionių kaktų akivaizdoje, pakeldamas angelų Duoną link dangaus, ir ja pagal nusistovėjusias apeigas darydamas Kryžiaus ženklą, maloniai meldžia dangiškąjį Tėvą, kad panorėtų atkreipti akis į savo Sūnų, dėl mūsų meilės prikaltą prie kryžiaus, ir dėl Jo bei per Jį, kuris norėjo būti mūsų Atpirkėju ir broliu, lieptų išsilieti antgamtinėms dovanoms į tuos, kuriuos atpirko nekaltasis Avinėlio kraujas (plg. 1 Pt 1, 19).

Taigi su didžiausiu, kokiu esate įpratę, stropumu stenkitės, garbingieji Broliai, kad bažnyčios, kurias krikščioniškų tautų tikėjimas ir pamaldumas amžių bėgyje pastatė tam, kad drauge giedotų amžiną šlovės himną visagaliam Dievui ir duotų tinkamą sostą mūsų Atpirkėjui, besislepiančiam po eucharistiniais pavidalais, būtų atvertos vis gausesniems tikintiesiems, kurie, sušaukti prie mūsų Išgelbėtojo kojų, išgirstų jo mieliausią kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu.“ (Mt 11, 28). Tebūna tai tuo pačiu metu namai tiems, kurie, įėję į juos prašyti malonių, džiaugtųsi visa gavę (plg. Romos mišiolas, Bažnyčios pašventinimo Mišių kolekta), pelnytų dangiškąją paguodą.

Tiktai tokiu būdu galės įvykti, kad visa žmonių šeima pagaliau ramiomis aplinkybėmis būtų sutaikinta ir vieningu protu bei siela giedotų tą vilties bei meilės giesmę: „Gerasis Ganytojau, tikroji duona, / Jėzau, pasigailėk mūsų, / ganyk mus, gink mus, / padaryk, kad regėtume gera gyvųjų šalyje.“ (Romos mišiolas, sekvencija Lauda Sion Švč. Kristaus Kūno šventėje).