Quanta cura
Popiežiaus Pijaus IX enciklika, pasmerkianti šių dienų klaidas
Garbingieji Broliai,
Siunčiu jums Pasveikinimą ir Apaštališkąjį Palaiminimą
Su kokiu rūpestingumu ir ganytojišku budrumu Mūsų Pirmtakai, Romos Vyskupai, vykdydami Viešpaties Kristaus Apaštalų Vyresniojo šventojo Petro asmenyje jiems paskirtąją pareigą ir uždavinį ganyti avis ir avinėlius, niekuomet nepaliovė atsidėję maitinti tikėjimo žodžiais, šviesti išganingu mokslu ir sulaikyti nuo nuodingų ganyklų visą Viešpaties aviją, visiems, o ypač jums, Garbingieji Broliai, yra gerai ir aiškiai žinoma. Ir iš tikro, tie Mūsų Pirmtakai, tauriosios katalikų religijos, tiesos ir teisingumo skelbėjai bei gynėjai, labiausiai rūpindamiesi sielų išganymu, nieko nelaikė svarbesniu dalyku, kaip savo išmintingiausiais raštais bei potvarkiais atskleisti ir pasmerkti visas erezijas bei klaidas, kurios, būdamos priešingos mūsų dieviškajam tikėjimui, Katalikų Bažnyčios mokslui, doriems papročiams ir amžinajam žmonių išganymui, dažnai kėlė didelių audrų ir darė daug žalos Bažnyčiai bei valstybei. Todėl tie Mūsų Pirmtakai su apaštališku tvirtumu nuolat priešinosi piktoms nedorų asmenų užmačioms, kurie, lyg šėlstančios jūrų bangos, putodami žalingais savo sumanymais ir žadėdami laisvę, patys būdami pragaišties vergai, savo apgaulingomis kalbomis ir pavojingais raštais stengėsi kastis po katalikų
religijos ir valstybės pamatais, panaikinti bet kokį dorumą bei teisingumą, sugadinti visų dvasias bei širdis ir neatsargiuosius, o ypač neprityrusį jaunimą nukreipti nuo teisingos gero elgesio drausmės, įtraukti į klaidų žabangas ir galop išplėšti iš Katalikų Bažnyčios prieglobsčio.
2. Kaip jūs, Garbingieji Broliai, gerai žinote, vos tik Mes paslaptingu Dievo Apvaizdos nustatymu, o ne dėl savo nuopelnų buvome pakelti į šį Petro Sostą, savo giliausiam širdies skausmui matydami siaubingą tokios daugybės nedorų idėjų sukeltą audrą ir nepakankamai apgailėtą žalą, kylančią krikščioniškosioms tautoms iš tos klaidų daugybės, vykdydami savo apaštališkąjį uždavinį sekti garbingomis Mūsų Pirmtakų pėdomis, pakėlėme balsą ir, išleisdami daug enciklikų, pasakydami konsistorijoje kalbų bei kitais apaštaliniais raštais, pasmerkėme stambesniąsias mūsų laikų klaidas, pažadinome garsųjį jūsų vyskupišką budrumą, rimtai įspėjome visus Mūsų mylimiausius Bažnyčios vaikus ir paraginome juos kuo labiausiai bjaurėtis ir saugotis užsikrėsti šiuo pragaištingu maru. Ypač savo pirmojoje enciklikoje, parašytoje jums 1846 metų lapkričio 9 dieną, ir savo dviejose kalbose, kurių vieną pasakėme konsistorijoje 1854 metų gruodžio 9 dieną, kitą ‒ 1862 metų birželio 9 dieną, pasmerkėme siaubingas idėjų pabaisas, kurios ypač šiais laikais vyrauja didžiausiai sielų žalai ir pačios valstybės nuostoliui, kurios kuo labiausiai priešingos ne tik Katalikų Bažnyčiai ir jos išganingam mokslui bei garbingoms teisėms, bet taip pat ir amžinajam Dievo į visų širdis įdiegtam prigimtiniam įstatymui bei sveikam protui ir iš kurių eina kone visos kitos klaidos.
3. Nors jau esame pasmerkę ir atmetę svarbiausias šios rūšies klaidas, tačiau Katalikų Bažnyčios gerovė, Dievo Mums pavestasis sielų išganymas ir pačios žmonijos nauda aiškiai reikalauja, kad vėl pažadintume jūsų ganytojišką atsidėjimą kovoti prieš kitas nedoras idėjas, trykštančias iš tų klaidų lyg iš šaltinių. Tos klaidingos ir nedoros idėjos yra juo labiau pasibjaurėtinos, nes jos ypatingu būdu siekia sukliudyti ir pašalinti išganingą įtaką, kurią Katalikų Bažnyčia, dieviškojo savo Steigėjo pavesta ir paliepta, turi ligi pasaulio pabaigos laisvai daryti ne tik atskiriems asmenims, bet ir tautoms, šalims bei jų vyriausiesiems valdovams; nes jos taip pat siekia panaikinti tarp dvasinės ir pasaulinės vyriausybės sutarimą bei santaiką, kuri visuomet buvo palaiminga bei išganinga tiek Bažnyčiai, tiek valstybei.[1]
Juk gerai žinote, Garbingieji Broliai, kad šiais laikais yra nemažai tokių, kurie, taikydami valstybei nedorą ir neprotingą vadinamojo natūralizmo dėsnį, drįsta skelbti, jog „geriausia valstybės santvarka ir pilietinio gyvenimo pažanga reikalauja, kad valstybė būtų kuriama ir valdoma nė kiek neatsižvelgiant į religiją, lyg jos visai nebūtų, arba bent nedarant jokio skirtumo tarp teisingosios religijos ir klaidingųjų“. Prieštaraudami šv. Rašto, Bažnyčios ir šv. Tėvų mokslui, jie nesidrovi tvirtinti, kad „geriausia visuomenės santvarka yra ta, kurioje šalies vyriausybei pripažįstama teisė vien tuomet tebausti įžeidžiančiuosius katalikų religiją, kai to reikalauja viešoji ramybė“. Remdamiesi tokiu visiškai klaidingu valstybės valdžios supratimu, jie skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui itin žalingą pažiūrą, kurią amžino atminimo Mūsų Pirmtakas Grigalius XVI pavadino pamišimu[2], būtent, kad „sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra asmeninė kiekvieno žmogaus teisė, kuri turi būti įstatymų pripažinta ir paskelbta kiekvienoje gerai sutvarkytoje šalyje, ir kad piliečiai turi teisę į visokią jokios bažnytinės ir valstybinės vyriausybės nevaržomą laisvę, kad galėtų bet kokias savo mintis viešai reikšti ir aiškinti tiek gyvu žodžiu, tiek raštais, tiek visais kitais būdais“. Tai įžūliai tvirtindami, jie nepamano ir nepasvarsto, kad skelbia „pražūties laisvę“[3] ir kad, jeigu žmonėms būtų visuomet duota laisvė ginčytis dėl savo įsitikinimų, niekuomet netrūktų tokių, kurie drįstų prieštarauti tiesai ir pasitikėti žmonių išminties iškalbingumu, tačiau mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pamokymai rodo, kaip tikėjimas ir krikščioniškoji išmintis turi vengti tokios žalingos tuštybės“.[4]
4. Pašalinus iš valstybės gyvenimo religiją ir atmetus dieviškojo apreiškimo mokslą bei autoritetą, aptemsta ir pranyksta tikroji teisingumo ir žmonių teisės sąvoka, ir vietoje tikrojo teisingumo bei teisės stoja materiali jėga. Tad suprantama, kodėl kai kurie, visiškai paniekinę ir paneigę tikriausius sveiko proto dėsnius, drįsta šaukti, jog ,,žmonių valia, išreikšta vadinamąja viešąja nuomone ar kokiu nors kitu būdu, sudaro aukščiausiąjį įstatymą, kuris nepriklauso nuo jokių Dievo ar žmonių teisių; ir politiniame gyvenime įvykę faktai vien dėl savo egzistavimo turi teisinę galią“. Tačiau kas gi nemato ir aiškiai nesupranta, jog nuo religijos ir tikrojo teisingumo atpalaiduota žmonija anaiptol negali turėti kito tikslo, kaip tik susikrauti turtų; negali vadovautis savo veiksmuose jokiu kitu įstatymu, kaip tik nežabotu troškimu tarnauti savo geiduliams ir patogumams? Dėl šios priežasties tokie žmonės su tikra neapykanta puola vienuolijas, šias krikščionybei, visuomenės gyvenimui ir mokslams kuo labiausiai nusipelniusias institucijas, ir tvirtina, kad jos neturinčios jokio teisėto pagrindo gyvuoti, šitokiu būdu palaikydami klaidatikių prasimanymus, nes kaip išmintingiausiai pareiškė amžinos atminties Mūsų Pirmtakas Pijus VI, „vienuolijų panaikinimas įžeidžia viešo Evangelijos patarimų vykdymo luomą, įžeidžia Bažnyčioje patartą, kaip Apaštalų mokslą atitinkantį, gyvenimo būdą, įžeidžia pačius žymiuosius mūsų altoriuose garbinamus steigėjus, kurie tik Dievo įkvėpti tas bendruomenes įkūrė“.[5] Be to, jie taip pat nedorai skelbia, kad nereikia leisti Bažnyčiai ir piliečiams „viešai teikti krikščioniškosios meilės išmaldos“ ir kad reikia panaikinti įstatymą, „draudžiantį dirbti sunkius kūno darbus, kad būtų galima garbinti Dievą“, melagingai tvirtindami, jog toks leidimas ir įstatymas prieštarauja gero viešojo ūkio dėsniams. Nesitenkindami religijos šalinimu iš viešojo gyvenimo, jie nori ją išguiti ir iš privataus šeimų židinio, nes, skelbdami ir išpažindami pragaištingiausias komunizmo ir socializmo klaidas, jie tvirtina, jog „namų bendruomenė arba šeima egzistuoja remdamasi valstybine teise, todėl tik iš valstybės įstatymų teeina ir prie tų įstatymų priklauso ir visos tėvų teisės į savo vaikus, ypač gi teisės rūpintis jų mokymu bei auklėjimu.“ Tokiomis savo nedoromis idėjomis ir pastangomis tie klastingi asmenys siekia ypač to, kad išganinga Katalikų Bažnyčios mokslo įtaka būtų visai pašalinta iš jaunuomenės mokymo bei auklėjimo, ir kad švelnios bei lanksčios jaunuolių sielos būtų užkrėstos ir sugadintos visokių pragaištingų klaidų bei ydų. Juk visi, kurie tik mėgino kelti riaušes tiek Bažnyčioje, tiek valstybėje, kurie siekė sugriauti teisingą visuomenės santvarką ir panaikinti visas Dievo bei žmonių teises, visus savo nedorus sumanymus, pastangas ir veiksmus kreipė suvilioti ir sugadinti neprityrusį jaunimą, kaip jau esame minėję, ir visą savo viltį rėmė jaunuolių sugedimu. Todėl jie niekuomet nesiliauja visaip niekinę pasaulinę ir vienuolinę dvasininkiją, iš kurios, kaip aiškiai liudija neabejotini istorijos paminklai, yra tiek gero buvę tiek Bažnyčiai, tiek valstybei, tiek mokslams ir skelbę, kad iš dvasininkijos, „kaip tikram ir naudingam mokslui bei kultūros pažangai priešingos institucijos, turi būti atimti bet koks rūpinimasis ir pareiga mokyti bei auklėti jaunimą“.
5. Kiti, atgaivindami nedorus ir tiek kartų jau pasmerktus naujovių ištroškusiųjų prasimanymus, su nepaprastu begėdiškumu drįsta palenkti valstybės nuožiūrai aukščiausiąją Bažnyčios ir šio Apaštalų Sosto iš paties Kristaus gautąją valdžią ir paneigti visas išorinę gyvenimo santvarką liečiančias Bažnyčios ir šv. Sosto teises. Jie nesidrovi tvirtinti, kad Bažnyčios įstatymai saisto sąžinę tik tuomet, kai juos paskelbia valstybė; kad religiją ir Bažnyčią liečiantieji popiežiaus potvarkiai ir įsakymai reikalauja valstybės įgalinimo, patvirtinimo ar bent mažų mažiausiai pritarimo, kad Apaštaliniai nuostatai[6], pasmerkiantys slaptas draugijas, vis tiek, ar jose reikalaujama išlaikyti priesaikos slaptumą ar ne, ir jųjų narius bei šalininkus baudžiantys atskyrimu nuo Bažnyčios, neturi jokios galios tose valstybėse, kuriose tas draugijas pakenčia šalies valdžia; kad Tridento Susirinkimo ir popiežių paskelbtoji ekskomunika tiems, kurie užpuola ir pasisavina Bažnyčios teises ir turtus, remiasi vien tik tuo, kad Bažnyčia, siekdama šio pasaulio gėrybių, yra supainiojusi dvasinius dalykus su pilietiniais ir politiniais; kad Bažnyčia neturi nieko nustatyti, kas galėtų saistyti tikinčiųjų sąžines šio pasaulio dalykų panaudojimo srityje; kad Bažnyčia neturi teisės bausti laikinomis bausmėmis tų, kurie pažeidžia jos įstatymus; kad pripažinti ir priskirti valstybei Bažnyčių, vienuolijų ir kitų religinių įstaigų nuosavybę atitinka teologijos ir viešosios teisės dėsnius.“ Taip pat jie nesidrovi viešai išpažinti klaidatikių mokslą ir dėsnius, iš kurių kyla tiek daug nedorų pažiūrų ir klaidų. Jie, būtent, sako: „Bažnyčios valdžia nėra dieviškos teisės atskirta ir padaryta nepriklausoma nuo valstybės valdžios, ir tokio atskyrimo bei nepriklausomumo negalima išlaikyti be to, kad Bažnyčia nepagrobtų ir nepasisavintų esminių valstybės valdžios teisių“. Negalima nepaminėti ir įžūlumo tų, kurie, nepakęsdami sveiko mokslo, skelbia, jog „su Apaštalų Sosto sprendimais ir nuostatais, liečiančiais bendrą Bažnyčios gerovę, teises ir drausmę, bet neliečiančiais tikėjimo ir dorovės dogmų, galima be nuodėmės ir be jokios žalos katalikų tikėjimui nesutikti ir jiems nepaklusti“. Tačiau kaip labai tai priešinga katalikų dogmai apie paties Kristaus popiežiui dievišku būdu suteiktą pilną galią ganyti ir valdyti visą Bažnyčią bei jai vadovauti, kiekvienas gali aiškiai ir atvirai matyti bei suprasti.
6. Esant tokiam pragaištingųjų idėjų nedorumui, Mes, gerai atsimindami savo Apaštalinį uždavinį ir būdami kuo labiausiai susirūpinę mūsų šventąja religija, sveiku mokslu, Mums Dievo pavestuoju sielų išganymu ir pačios žmonijos gerove, vėl ryžomės pakelti savo balsą. Taigi savo Apaštaliniu autoritetu Mes atmetame, paneigiame ir pasmerkiame visas drauge ir kiekvieną atskirai šioje Enciklikoje atskirai paminėtas nedorąsias idėjas bei pažiūras ir norime bei įsakome, kad visi Katalikų Bažnyčios vaikai laikytų jas visiškai atmestomis, paneigtomis ir pasmerktomis.
7. Be to, labai gerai žinote, Garbingieji Broliai, kad šiais laikais bet kokios tiesos ir teisingumo nekentėjai ir pikčiausieji mūsų religijos priešai visame pasaulyje platinamomis žalingomis knygomis, brošiūromis ir laikraščiais skleidžia visokius kitus nedorus mokslus, meluodami žmonėms ir juos piktai apgaudinėdami. Taip pat žinote, jog net mūsų dienomis atsiranda asmenų, kurie, šėtono dvasios raginami bei vedami, priėjo ligi tokio nedorumo, jog drįsta neigti pasaulio Valdovą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir su niekšišku įžūlumu pulti jo dievystę. Čia reikia kuo labiausiai ir kuo verčiausiai pagirti jus, Garbingieji Broliai, kad su visu uolumu pakėlėte savo balsą prieš tokią didelę nedorybę.
8. Todėl šia savo Enciklika Mes vėl kuo meiliausiai prabylame į jus, kurie, pašaukti dalyvauti Mūsų rūpesčiuose, teikiate mums giliuose mūsų sielvartuose kuo didžiausio suraminimo, džiaugsmo ir paguodos savo nepaprastu sąžiningumu, pamaldumu, taip pat savo nuostabia meile, tikėjimu ir pasiaukojimu, su kuriais, būdami Mums ir šiam Apaštalų Sostui ko nuoširdžiausiai pasidavę, stengiatės atsidėję ir uoliai atlikinėti savo vyskupų pareigas. Juk iš nepaprasto jūsų uolumo Mes laukiame, kad, pasiėmę dvasios kardą, t. y. Dievo žodį, ir sutvirtinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės, stengtumėtės su dvigubu atsidėjimu kasdien vis labiau žiūrėti, kad jūsų rūpestingumui pavesti tikintieji „susilaikytų nuo žalingų augalų, kurių neaugina Jėzus Kristus, nes jie ne Tėvo pasodinti“[7]. Taip pat niekuomet nesiliaukite atsidėję skelbti tikintiesiems, jog bet kokia tikra laimė žmonėms ateina iš mūsų šventosios religijos, jos mokslo bei vykdymo, ir jog laiminga tauta, kurios Viešpats yra jos Dievas.[8] Mokykite, kad „ant katalikų tikėjimo pamato laikosi valstybės[9], ir kad nėra nieko taip nešančio mirtį, taip traukiančio nupulti, taip išstatyto visokiems pavojams, kaip manyti, jog gali mums vien to pakakti, kad turime gimstant gautąją laisvą valią ir kad nieko daugiau iš Dievo nenorėtume, vadinasi, kad, rodydamiesi esą laisvi, užmiršę savo Kūrėją, išsižadėtume jo galybės“[10]. Neužmirškite taip pat mokyti, kad „valdžia karaliams yra suteikta ne vien pasauliui valdyti, bet ypač ginti Bažnyčiai“[11], ir kad nėra nieko, kas galėtų būti šalių valdovams ir karaliams labiau garbinga ir naudinga, kaip tai, ką kitas Mūsų išmintingiausias ir narsiausias Pirmtakas, šv. Feliksas, yra parašęs ciesoriui Zenonui, būtent: „Katalikų Bažnyčiai... nekliudyti vadovautis jos įstatymais ir neleisti niekam priešintis jos laisvei ... Yra juk tikra, kad tai naudinga paties valdovo dalykams, jog ten, kur turima reikalo su Dievo dalykais, stengtis pagal Jo (Dievo) nustatymą savo karaliaus valią palenkti Kristaus kunigams, o ne ją statyti aukščiau“[12].
9. Bet jei visuomet, Garbingieji Broliai, tai ypač tokiose didelėse Bažnyčios ir valstybės nelaimėse, tokiame priešų sąmoksle prieš katalikybę ir šį Apaštalų Sostą, tokioje klaidų virtinėje yra tiesiog būtina, kad artintumės su pasitikėjimu į malonės sostą, kad gautume pasigailėjimo ir rastume malonės tinkamai pagalbai. Todėl ryžomės pažadinti visų tikinčiųjų pamaldumą, kad drauge su Mumis ir jumis karščiausiomis ir nuolankiausiomis maldomis prašytų ir maldautų maloniausiąjį šviesos ir gailestingumo Tėvą, ir pilni tikėjimo visuomet glaustųsi prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris mus atpirko Dievui savo krauju; kad Jo švenčiausiąją Širdį, tą mūsų meilės auką, nuolat atsidėję melstų, idant Ji savo meilės ryšiais visa patrauktų į Save, idant visi žmonės, švenčiausios Jos meilės uždegti, elgtųsi pagal Jos troškimus, vertai Dievui patikdami ir nešdami vaisių kiekviename gerame darbe. Kadangi Dievui neabejotinai labiau patinka žmonių maldos, jeigu jie kreipiasi į Jį su laisvomis nuo kalčių sielomis, todėl su Apaštaliniu dosnumu nusistatėme atverti tikintiesiems Mūsų valdžiai pavestuosius dangiškus lobius, kad labiau į pamaldumą paskatinti ir Atgailos sakramento nuo nuodėmių apvalyti, tikintieji su didesniu pasitikėjimu siųstų savo maldas Dievui ir gautų Jo pasigailėjimą bei malonę.
10. Tad šia Enciklika savo Apaštaline galia suteikiame visiems ir kiekvienam abiejų lyčių tikintiesiems katalikams visuotinius jubiliejinius atlaidus, pelnytinus ne ilgiau kaip ligi 1865 metų vieno mėnesio laikotarpyje, o šį mėnesį nustatysite jūs, Garbingieji Broliai, bei kiti teisėti vyskupijų valdytojai. Tuos atlaidus duodame tokiu pat būdu ir forma, kuriais savo pontifikato pradžioje esame davę savo 1846 metų lapkričio 20 dienos brevės forma išleistu ir visiems Vyskupams pasiųstu raštu, kurio pirmutiniai žodžiai yra: ,,Arcano Divinae Providentiae consilio“ (Paslaptingu Dievo Apvaizdos nustatymu); ir su visomis galiomis, kurios buvo Mūsų tuo raštu suteiktos. Tačiau norime, kad būtų laikomasi viso to, kas tame rašte nustatyta, ir apleidžiama visa tai, ką paliepėme apleisti. Suteikiame tai neatsižvelgdami į nieką, kas galėtų būti priešinga, nors tai būtų verta net ypatingai ir atskirai paminėti ar panaikinti. O kad nekiltų jokio abejojimo ir sunkumo, įsakėme pasiųsti jums to rašto nuorašą.
11. „Melskime“, Garbingieji Broliai, „visa širdimi ir visa siela Dievo gailestingumo, nes ir Jis pasakė tardamas: „savo gailestingumo aš neatimsiu iš jų.“ Prašykime ir gausime ir, jei bus uždelsta ar pavėluota duoti, kadangi esame sunkiai nusidėję, belskime, nes ir beldžiančiam bus atidaryta, jei tik beldžia į duris mūsų maldos, dūsavimai ir ašaros, kuriose turime būti atsidėję ir ištvermingi, ir jei malda yra sutartina..., kiekvienas temeldžia Dievą ne tik už save, bet ir už visus brolius, kaip Viešpats mokė melstis“[13]. O kad Dievas lengviau išklausytų Mūsų, jūsų ir visų tikinčiųjų prašymus bei maldavimus, su pilnu pasitikėjimu naudokimės užtarimu Nekaltosios ir švenčiausiosios Dievo Motinos Mergelės Marijos, kuri nugalėjo visas erezijas pasaulyje, kuri yra mylimiausia visų mūsų Motina, „visa maloni ir pasigailėjimo pilna... visų maldas išgirstanti, visiems maloninga, visų reikalus didžiausiu gailestingumu atjaučianti“[14], ir nėra nieko, ko ji, Karalienė, stovinti Savo viengimio Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, dešinėje, aukso drabužiu apvilkta ir nuostabiai papuošta, negalėtų iš Jo išprašyti. Taip pat melskime užtarimo apaštalų vyresniojo šv. Petro bei apaštalo šv. Povilo ir visų šventųjų, kurie, tapę Dievo bičiuliais, jau pasiekė dangaus karalystę, yra apvainikuoti bei su palmėmis rankose ir, būdami tikri savo nemirtingumu, rūpinasi mūsų išganymu.
12. Galop, visa siela prašydami jums Dievo visų dangiškųjų dovanų gausybės, mielai teikiame jums, Garbingieji Broliai, visiems dvasininkams ir jūsų globai pavestiems tikintiesiems savo meilės jums laidą, iš širdies gelmių einantį Apaštališkąjį palaiminimą.
Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1864 metų gruodžio 8 dieną, dešimtaisiais metais nuo Dievo Motinos Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, Mūsų pontifikato devynioliktaisiais metais.
Popiežius Pijus IX
[1] Grigalius XVI, enciklika Mirari vos (1832 m. rugpjūčio 15 d.).
[2] Ten pat.
[3] Šv. Augustinas, Laiškas Nr. 105 (166).
[4] Šv. Leonas, Laiškas Nr. 14 (133), § 2, edit. Ball.
[5] Laiškas kardinolui De la Rochefoucault (1791 m. kovo 10 d.).
[6] Klemensas XII, In eminenti; Benediktas XIV, Providus Romanorum; Pijus VII, Ecclesiam; Leonas XII, Quo graviora.
[7] Šv. Ignacas Antiochietis, Laiškas filadelfiečiams, 3.
[8] Ps 143.
[9] Šv. Celestinas, Laiškas Nr. 22 Efezo Susirinkimui, p. 1200.
[10] Šv. Inocentas I, Laiškas Nr. 29 Kartaginos vyskupų susirinkimui, p. 891.
[11] Pijus VII, enciklika Diu satis (1800 m. gegužės 15 d.).
[12] Žyd. 4, 16.
[13] Šv. Kiprijonas, Laiškas Nr. 11.
[14] Šv. Bernardas, Sermo de duodecim praerogativis B. V. M. ex verbis Apocalyp.