9. Romumas ir nuolankumas

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies.“ – Mt 11, 29.

Nuolankumą šventieji vadina visų dorybių pagrindu ir apsauga. Tai nėra pati ryškiausia ir matomiausia dorybė, bet, pasak šv. Tomo, ji užima pirmą vietą tarp kitų dorybių kaip jų pagrindas. Statant namą pirmiausia įrengiamas jo pamatas, o tik paskui sienos ir kolonos, net jeigu jos būtų pagamintos iš aukso. Taip ir dvasiniame gyvenime visko pradžia turi būti nusižeminimas, nes jis pašalina puikybę, kuriai taip priešinasi Dievas. Todėl tas, kuris nori išlavinti kitas dorybes be nusižeminimo, tiesiog bergždžiai švaisto savo laiką, sako šv. Grigalius.

Senovės pasaulyje nuolankumo dorybė buvo mažai žinoma ir dar mažiau mėgstama. Priešingai, ji buvo net niekinama. Visur karaliavo puikybė, ši žmonijos rykštė, kurią Adomas perdavė savo palikuoniams. Dievo Sūnus nužengė iš dangaus, kad savo žodžiu ir pavyzdžiu atskleistų žmonėms nuolankumo vertę. „Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. <...> Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2, 7–8) Jo pirmas pasirodymas žemėje įvyko kukliame Betliejaus tvartelyje; didžioji gyvenimo dalis prabėgo dirbant paprastą darbą nuošaliame Nazareto miestelyje; galiausiai iš šio pasaulio Jis iškeliavo pažemintas ir paniekintas ant Kalvarijos kalno. Juo sekti Jėzus kviečia ir mus visus: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ (Jn 13, 15) Šv. Augustinas sako: „Jei ši priemonė neišgydo mus nuo puikybės, tada nežinau, kas galėtų tai padaryti.“

Dievas bjaurisi puikybe

„Viešpats bjaurisi kiekviena širdies puikybe“, – sako Šventoji Dvasia. (Pat 16, 5) Išdidus žmogus yra vagis, nes priskiria sau tai, kas priklauso Dievui, iš kurio visa yra gavęs. Ar puošnia gūnia uždengtas arklys didžiuotųsi – jei tik galėtų – tuo, kad yra taip gražiai papuoštas, žinodamas, jog bet kurią akimirką jo šeimininkas gali visa tai nuimti? Išdidus žmogus yra taip pat melagis, nes visa, ką jis turi gero prigimtinėje ar antprigimtinėje tvarkoje, yra Dievo dovanos. „Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 10), – sako Apaštalas, – nes „mes nesame savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo“ (2 Kor 3, 5).

„Nusižemink, – ragina šv. Augustinas, – ir Dievas nužengs iš dangaus, kad susivienytų su tavimi. Bet jei puikuosiesi, Jis nuo tavęs pasitrauks.“ Kai dalis angelų iš puikybės sukilo prieš Dievą, Jis išmetė juos iš dangaus ir nutrenkė į bedugnę, kad išsipildytų Jo žodžiai: „Kas save aukština, bus pažemintas.“ (Mt 23, 12) Šv. Petras Damijonas pasakoja apie vieną išdidų žmogų, kuris, per Mišias išgirdęs šiuos Viešpaties žodžius, paprieštaravo: „Tai netiesa, nes jei nusižeminsiu, prarasiu visą savo nuosavybę ir žmonių pagarbą.“ Netrukus jis stojo į dvikovą dėl savo turto, ir štai jo priešininkas smogė kardu jam į burną, pervėrė jo piktžodžiavusį liežuvį ir patiesė jį negyvą ant žemės.

Viešpats pažadėjo išklausyti visus, kurie Jo šaukiasi: „Kiekvienas, kas prašo, gauna.“ (Mt 7, 8) Tačiau išdidaus žmogaus Dievas neišklausys. „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“, – sako apaštalas Jokūbas. (Jok 4, 6) Taip, Dievas skuba ištiesti ranką ir suteikti nuolankiesiems visa, ko jie trokšta. „Viešpatie, duok man nusižeminimo gėrybę“, – prašė šv. Augustinas. Nusižeminimas vadinamas gėrybe, nes Dievas rūpinasi, kad nuolankiesiems nieko netrūktų. Kai žmogaus širdis pilna jo paties, joje nelieka vietos Dievo dovanoms. Todėl žmogus tam tikra prasme turi ištuštinti save, suvokdamas, kad yra niekas. „Didžių dalykų padarė man Viešpats, – sako Švč. Mergelė Marija giesmėje „Magnificat“, – nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ (Lk 1, 48) Kitaip tariant, Jis atsižvelgė į mano suvokimą, kad esu niekas. „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.“ (Lk 1, 51–52)

Palaiminimų šaltinis

Šv. Teresė prisipažįsta, kad didžiausių malonių iš Dievo gaudavo tada, kai labiausiai nusižemindavo Jo akivaizdoje. „Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo.“ (Sir 35, 17) Šv. Juozapas Kalasantas sakydavo: „Jei nori būti šventas, būk nuolankus. Jei nori būti labai šventas, būk labai nuolankus.“ Panašų patarimą vienas pamaldus žmogus davė šv. Pranciškui Bordžijai, prieš jam įstojant į jėzuitų ordiną: „Jei nori tapti šventu, galvok apie savo skurdą ir niekingumą.“ Sekdamas šiuo patarimu, Pranciškus kasdien praleisdavo dvi valandas, mėgindamas suvokti save ir savo menkumą. „Akivaizdžiausias pasmerktųjų bruožas yra išdidumas, o išrinktųjų – nuolankumas“, – teigia šv. Grigalius. Šv. Antanas Atsiskyrėlis viename regėjime išvydo pasaulį, kupiną velnio pinklių, ir sudejavo: „Kas pajėgs išvengti tiek daug pavojų?!“ Tada išgirdo balsą: „Antanai, vien tik nuolankusis žengia saugiai. Tas, kuris eina nuleidęs galvą, neturi bijoti jokių pinklių.“ Kitaip tariant, jei nepasidarysime kaip vaikai – žinoma, ne amžiumi, o nuolankumu – negalėsime įžengti į dangaus karalystę (Mt 18, 13).

Išdidus žmogus niekada nesijaučia ramus ir patenkintas, nes su juo retai – jei apskritai kada nors – elgiamasi taip, kaip jis manosi nusipelnąs. Jeigu jį pagerbia, jis vis tiek nepatenkintas, kad kitus pagerbia labiau. Jis visada galvoja, kad nusipelnė truputį daugiau garbės, ir šio trupučio negavimas jį liūdina labiau, nei džiugina tai, ką jau yra gavęs. Pavyzdžiui, kokia didžiule garbe Hamanas galėjo mėgautis karaliaus Ahasuero rūmuose! Jis galėjo valgyti prie karaliaus stalo ir vis dėlto buvo nelaimingas, nes jo nepagerbdavo žydas Mordekajis. „Visa tai man nublanksta, kai tik pamatau Mordekajį Žydą, sėdintį prie Karaliaus vartų.“ (Est 5, 13) Šv. Jeronimas sako, kad tikroji garbė šalinasi to, kuris jos trokšta, ir ieško to, kuris jos vengia. Ji kaip šešėlis – seka tą, kuris nuo jo bėga, ir bėga nuo to, kuris jį seka.

Nuolankus žmogus, priešingai, visada yra patenkintas. Sulaukęs pagarbos, jis mano, kad jos nenusipelnė, o patyręs įžeidimą, galvoja, kad nusipelnė dar blogesnio elgesio, kartu su Jobu tardamas: „Nusidėjau, teisingai nesielgiau, bet Dievas manęs nebaudė kaip buvau užsitarnavęs.“ (Job 33, 27)

Kartą, kai šv. Pranciškus leidosi į kelionę, jam patarė pasiųsti į priekį tarną, kad parūpintų jam tinkamą nakvynės vietą. Šventasis atsakė: „Aš visada pasiunčiu į priekį tarną. Mano tarnas yra mintis apie pragarą, kuriame turėčiau būti. Todėl bet kokia pašiūrė man yra lyg karaliaus rūmai palyginti su vieta, kurios esu nusipelnęs.“

Proto nuolankumas

Nuolankumo dorybė yra dvejopa: proto ir valios nuolankumas. Proto nuolankumas yra kukli nuomonė apie save ir savęs laikymas verto tik paniekos. Nuolankumas yra tiesa, sako šv. Teresė, ir būtent todėl Dievas taip myli nuolankųjį – nes Jis myli tiesą. O tiesa yra ta, kad iš savęs esame niekas. Iš savęs nieko gero neturime, tik nuodėmę. Iš savęs nieko gero negalime padaryti, tik nusidėti. Visa, ką gero turime ar padarome, kyla iš Dievo ir priklauso Dievui. Nuolankus žmogus visada prisimena šią tiesą, todėl sau priskiria tik nuodėmę. Jis nemėgsta būti giriamas už nuopelnus ir džiaugiasi sulaukęs paniekos.

Taigi kartu su šv. Augustinu tarkime: „Viešpatie, parodyk, kas esu aš ir kas esi Tu.“ Tu esi visokio gėrio šaltinis, o aš esu tik paskutinis vargšas ir skurdžius. „Dievas garbinamas nuolankiųjų“, – sako Išminčius (Sir 3, 21). Todėl jei nori pagarbinti Dievą, nuolankiai pripažink savo skurdą ir būk pasirengęs pakęsti bet kokį žmonių elgesį, kurį tau yra numačiusi Apvaizda. Niekada nesigirk savo gerais darbais. Skaityk šventųjų gyvenimus, kad pamatytum, kiek daug jie yra padarę, ir gėdykis, kad nuveikei tiek mažai. Šv. Jonas Avilietis pasakoja, kad vienas didikas, vedęs paprastą kaimo merginą, primygtinai jos prašė neišmesti savo valstietiškų drabužių, idant ji neimtų puikuotis apsupta prabangos ir tarnų. Privalome elgtis taip pat. Pastebėję savyje ką nors gero, turime pažvelgti į savo senus drabužius, kitaip tariant, turime prisiminti, kokie kadai buvome ir kad visos mūsų turimos gėrybės yra Dievo dovanos. Kada tik šv. Teresė atlikdavo kokį nors gerą darbą, skubėdavo už tai padėkoti Dievui.

Taip pat turime suprasti, kad be Dievo pagalbos negalime nieko, visiškai nieko. Taip imsime savimi nepasitikėti ir viltis tik Dievu. Apaštalas Petras pasitikėjo savo jėgomis, kai žadėjo Jėzui: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ (Mt 26, 35) Tačiau žinome, kaip greitai jis ne tik išsigynė savo Mokytojo, bet ir prisiekinėjo jo nepažįstąs. Verčiau pasitikėk Dievu ir kartu su šv. Pauliumi tark: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Fil 4, 13) Šv. Kotryna Sienietė gundoma nusižemindavo ir pasitikėdavo tik Dievu. Kartą įniršęs velnias jai sušuko: „Būk prakeikta ir tebūna prakeiktas tas, kuris išmokė tave šitaip mane nugalėti!“

Valios nuolankumas

Proto nuolankumas, kaip sakėme, yra savo niekingumo pripažinimas, o valios nuolankumas yra troškimas būti kitų niekinamam. Būtent valios nuolankumą mūsų Viešpats turėjo galvoje sakydamas: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies.“ (Mt 11, 29) Daugelis nuolankūs lūpomis, bet ne širdimi. Jie pripažįsta esą blogi ir nusipelną bausmės, bet peikiami ginasi, kad niekuo nenusikalto. „Nusižeminti tam, kad sulauktum pagarbos, visai nėra nuolankumas, – teigia šv. Bernardas. – Iš tikrųjų tai priešinga nuolankumui, nes jis paverčiamas puikybės objektu.“ „Tas, kas myli Dievą, nenori atrodyti šventas. Jis nori būti šventas“, – priduria šv. Juozapas Kalasantas. Tapti šventais šventiesiems padėjo ne pagyros ir plojimai, o įžeidimai ir panieka. Šventasis Ignotas, vyskupaudamas Antiochijoje, buvo visų labai vertinamas ir gerbiamas. Vėliau jis buvo suimtas ir kaip nusikaltėlis gabenamas į Romą, kad būtų įmestas pas laukinius žvėris. Kelionės metu sargybiniai jį apipylė įžeidimais ir patyčiomis, bet vyskupas džiaugsmingai sušuko: „Pagaliau pradedu būti Kristaus mokinys!“

Tas, kas nemoka pakęsti įžeidimo, aiškiai parodo, kad užmiršo Nukryžiuotąjį Jėzų. Kartą palaimintoji Įsikūnijimo Marija Magdalena, rodydama seserims vienuolėms Nukryžiuotąjį, tarė: „Mielosios seserys, kaip galėtume atsisakyti kęsti panieką, kai matome Jėzų tokį paniekintą.“ Viena pamaldi moteris turėjo gražų įprotį eiti prie Švč. Sakramento, kai tik ją kas nors įžeisdavo ar įskaudindavo. Atsiklaupusi prieš tabernakulį, ji melsdavosi: „Mano Dieve, aš pernelyg didelė vargšė, kad Tau dovanočiau ką nors brangaus ir vertingo. Todėl aukoju Tau šį nedidelį įžeidimą, kurį ką tik gavau.“ Taigi, mielas krikščioni, jei nori pasiekti šventumą, turi būti pasirengęs pakęsti pažeminimus ir panieką. Ar tai atrodo pernelyg sunku tavo vargšei žmogiškai prigimčiai? Tada prisimink Jėzaus Kristaus pažadą: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 11)

Romumas

Nusižeminimas ir romumas buvo mėgstamiausios mūsų Viešpaties dorybės, ir jas Jis ypač rekomendavo savo mokiniams: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies.“ Mūsų dieviškasis Išganytojas buvo vadinamas Dievo avinėliu ne tik todėl, kad pasiaukojo ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, bet ir dėl savo romumo, kurį rodė per visą savo gyvenimą, o ypač per savo skausmingą kančią. Kai Kajafo tarnas smogė Jam į veidą neva už nepagarbą vyriausiajam kunigui, Jėzus romiai atsakė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23) Kai Jį, kabantį ant kryžiaus, visaip įžeidinėjo Jo priešai, Jis nukreipė akis į savo dangiškąjį Tėvą ir meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ (Lk 23, 34)

Kokios brangios Dievui yra tos romios sielos, kurios, nepasiduodamos pykčiui, pakenčia visokius įžeidimus ir pažeminimus. Dievui „visuomet patiko nuolankiųjų ir žemųjų malda“, sakoma Šventajame Rašte (Jdt 9, 16). Psalmininkas patikina, kad romieji pasieks laimę ne tik būsimajame gyvenime, bet šiame pasaulyje: „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos daugybe.“ (Ps 36, 11)

Šv. Teresė, regis, ypač mylėjo tuos, kurie apie ją kalbėdavo blogai. Jos kanonizavimo aktuose skaitome, kad įžeidimais galėdavai pelnyti jos meilę. Tokio romumo laipsnio neįmanoma pasiekti be didelio nusižeminimo, kuklios nuomonės apie save ir noro būti visų niekinamam. Išdidus žmogus, priešingai, yra piktas ir kerštingas, nes pernelyg gerai galvoja apie save ir trokšta garbės, kurios manosi nusipelnęs.

Reikia būti romiems ypač su vargšais ir ligoniais: su vargšais, nes dėl jų skurdo su jais dažnai elgiamasi blogai; su ligoniais, nes jie daug kenčia ir dažnai lieka be pagalbos. Taip pat ir viršininkai turi romiai elgtis su savo pavaldiniais ir, duodami nurodymus, labiau prašyti nei įsakyti. Šv. Vincentas Paulietis sako, kad romumas yra geriausias būdas vyresniesiems laimėti savo pavaldinių meilę ir paklusnumą. Taip mano ir šv. Joana Šantalietė: „Esu išbandžiusi visokius vadovavimo būdus, bet romumas ir kantrybė yra geriausi.“ „Niekas taip neugdo, kaip geraširdiškumas ir romumas“, – sako šv. Pranciškus Salezas. Iš jo veido niekada neišnykdavo šypsena. Visa šio Dievo tarno išvaizda, kalba ir elgesys dvelkė romumu. Šv. Vincentas Paulietis pareiškė, kad niekada nėra sutikęs romesnio žmogaus už Ženevos vyskupą. Jame jis išvydo gyvą Jėzaus Kristaus gerumo ir malonumo paveikslą. Net kai, nenorėdamas nusikalsti savo sąžinei, šv. Pranciškus turėdavo atmesti kieno nors prašymą, jis tai padarydavo taip romiai ir maloniai, kad prašytojas nė kiek neįsižeisdavo, priešingai, nueidavo patenkintas. Jis buvo romus visiems: savo vyresniesiems, savo konfratrams, savo pavaldiniams, savo šeimos nariams, tarnams ir nepažįstamiesiems. Jis niekada nesiskųsdavo savo tarnais, retai juos bardavo, o ir tada – švelniai ir romiai.

Romus pataisymas

Jei tau teks ką nors supeikti, daryk tai romiai, kaip šv. Pranciškus Salezas. Viena yra pabarti švelniai ir supratingai, visai kas kita – šiurkščiai ir piktai. Kartais būtina duoti griežtą pastabą, jei nusižengimas yra rimtas arba jei ankstesnių įspėjimų buvo nepaisoma. Tačiau tokiais atvejais turime vengti pikto tono, išduodančio savitvardos stoką. Dažnai toks tonas atneša daugiau žalos, nei naudos. Daugelis įsivaizduoja, kad su pavaldiniais reikia elgtis griežtai ir rūsčiai, įskiepijant jiems pagarbią baimę. Tačiau apaštalas Jokūbas mano kitaip: „Iš aukštybių kilusi išmintis yra... taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo.“ (Jok 3, 27) Jei pareiga tau liepia kalbėti griežtai, kad kaltininkas suprastų savo nusižengimo sunkumą, savo priekaištą bent jau užbaik maloniais žodžiais, taip ištraukdamas iš jo geluonį. Kaip gerasis samarietis, turi patepti žaizdą vynu ir aliejumi.

Kai aliejus sumaišomas su kitais skysčiais, jis visada iškyla į paviršių. Taip ir visame tavo elgesyje teviešpatauja romumas ir gerumas, sako šv. Pranciškus Salezas. Jei asmuo, kurį nori subarti, yra itin susijaudinęs, leisk jam pirmiau nurimti, nes kitaip dar labiau jį suerzinsi. Jei namuose kyla gaisras, būtų neprotinga į jį mesti malkas.

„Nežinote, kokios dvasios esate.“ (Lk 9, 55) Taip Jėzus pasakė Jonui ir jo broliui Jokūbui, kai tie norėjo nubausti samariečius už nesvetingumą. O kokia tai dvasia? Mūsų Išganytojas tarsi norėjo pasakyti: „Tai ne mano dvasia. Mano dvasia yra romumas ir švelnumas.“ „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“ (Lk 9, 55)

Išganytojo romumas

Kaip romiai ir švelniai Viešpats kalbėjo su svetimaujant sugauta moterimi! „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ – paklausė Jis. Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ (Jn 8, 10) Ne mažiau maloniai Jis kalbėjo su samariete prie Jokūbo šulinio ir ją atvertė. Iš pradžių Jis tiesiog paprašė vandens, o tada tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“!“ Galiausiai jai atskleidė, kad yra tikrasis Mesijas. O kokį švelnumą Išganytojas rodė savo išdavikui apaštalui Judui! Atlaužė jam savo duoną, nuplovė jam kojas, o kai šis jau buvo Jį beišduodąs, švelniai jį įspėjo: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Lk 22, 48) Kaip jis ištraukė iš velnio žabangų apaštalą Petrą, kai šis Jį išdavė? Jėzus jam nepriekaištavo. Vedamas iš vyriausiojo kunigo namų, Jis švelniai pažvelgė į Petrą, ir šis malonus žvilgsnis taip perkeitė apaštalo širdį, kad visą likusį savo gyvenimą jis karčiai verkė dėl savo nusikaltimo.

Romumu galima pasiekti daug daugiau nei pykčiu ir griežtumu. Šv. Pranciškus Salezas sako, kad nėra nieko karčiau už neprinokusį graikinį riešutą, tačiau, leidus jam prinokti, jis tampa saldus ir skanus. Panašiai ir priekaištai – kad ir kokie nemalonūs būtų savaime, tampa priimtini ir veiksmingi, jei išsakome juos romiai ir su meile. Dėl savo įstabaus romumo šv. Pranciškus Salezas atvesdavo pas Dievą net labiausiai užkietėjusius nusidėjėlius. Šv. Vincentas Paulietis buvo įkvėptas panašios dvasios ir norėjo, kad tai būtų skiriamoji jo mokinių savybė. „Švelnumas, meilė ir nuolankumas daro stebuklus, – sakydavo jis. – Jais galima laimėti žmonių širdis ir netgi paskatinti juos daryti tai, kas priešinga žmogaus prigimčiai.“

„Daugelis būna malonūs tol, kol viskas vyksta pagal jų valią, – pastebi šv. Bernardas. – Tačiau kai jiems paprieštaraujama, jie ima spjaudytis siera ir ugnimi it koks Vezuvijus. Jie yra lyg žėruojančios anglys po pelenais.“ Tas, kas nori tapti šventu, turi gyventi kaip lelija tarp erškėčių – ji visada lieka lelija, kad ir kiek erškėčiai ją badytų. Kitaip tariant, jis visada turėtų būti romus ir malonus. Išorinis Dievą mylinčio žmogaus elgesys turi atspindėti jo širdyje vyraujančią vidinę ramybę, nesutrikdomą nei gerovės, nei išbandymų. Jei turime atsakyti tam, kuris mus įžeidė, atsakykime jam romiai. „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“, – sakoma Šventajame Rašte. (Pat 15, 1) Jei būname per daug susijaudinę, geriau pirma patylėti. Pasidavus pykčiui lengva išdrėbti viską, kas užeina ant liežuvio, tačiau tik piktumui praėjus suprantame, kad padarėme tiek nuodėmių, kiek ištarėme žodžių.

Romumas sau pačiam

Jei, nelaimei, padarome nuodėmę, turime romiai elgtis net su savimi. Pykti ant savęs padarius nuodėmę yra ne nusižeminimo, o slapto išdidumo ženklas, nes tai parodo, kad nelaikome savęs silpnais ir niekam tikusiais kūriniais. Šv. Aloyzas Gonzaga sako, kad velnias mėgsta žvejoti drumstame vandenyje, kur mums sunku ką nors įžvelgti. Jei siela sutrikusi ir pasimetusi, jai būna sunku atpažinti Dievą ir savo pareigas. Todėl kai padarome nuodėmę, turime nuolankiai ir su pasitikėjimu atsigręžti į Viešpatį, prašyti Jo atleidimo ir kartu su šv. Kotryna Genujiete tarti: „Viešpatie, štai mano daržo vaisius. Atleisk man, prašau Tave. Gailiuosi iš visos širdies, kad Tave įskaudinau. Pažadu daugiau taip nedaryti, o Tu padėk man su savo malone.“ „Niekada, jokiomis aplinkybėmis neleisk pykčiui užvaldyti tavo sielos, – pataria šv. Pranciškus Salezas. – Vos tik ši aistra apsigyvens tavo širdyje, savo jėgomis nepajėgsi jos išvaryti.“

Stenkis iš karto užgniaužti pykčio jausmus tylėdamas arba nukreipdamas mintis kitur. Elkis taip, kaip elgėsi apaštalai blaškomi audringos jūros – jie iš karto puolė prie savo dieviškojo Mokytojo. Tik Jis gali numaldyti žmogaus širdies audras. Šv. Pranciškus Salezas prisipažįsta, kad daug vargo, kol nugalėjo dvi savo pagrindines aistras: pyktį ir meilę kūriniams. Pykčiui įveikti užtruko dvylika ilgų metų, o meilę kūriniams perkeitė į meilę Kūrėjui. Kai kurie šventieji turėjo įprotį maldos ar apmąstymo metu įsivaizduoti visokius nemalonius dalykus ar kliūtis, kad pasirengtų romiai ir nuolankiai jas priimti, jeigu jos tą dieną pasitaikytų.