Brangūs tikintieji, neseniai mes išleidome šią mažą, bet labai svarbią knygą: ALTA VENDITA – Ilgalaikė Instrukcija. Masonų planas sugriauti Katalikų Bažnyčią. Šioje knygoje skelbiamas seniai atrastas masonų dokumentas (pavadintas instrukcija), kuriame aprašomi masonų planas ir strategija, kaip pasinaudoti Katalikų Bažnyčia ir galu gale ją sugriauti. Tai tikrai šokiruoja, taip? Tačiau tai ne išsigalvojimas ar grožinė literatūra, bet faktas. Laisvoji Masonerija nuo pat savo įkūrimo pradžios norėjo sugriauti Katalikų Bažnyčią ir mokė, kad Katalikų Bažnyčia yra didžiausias laisvės ir visuomenės priešas. Brangieji, mums reikia suprasti, kad Katalikų Bažnyčia turi daug pavojingų priešų ir katalikai šiais laikais negali būti apatiški!
Brangieji, šiuolaikinis pasaulis ir šiuolaikinė kultūra yra, galima sakyti, masonų pasaulis ir kultūra. Ką tai reiškia? Aštuonioliktojo amžiaus pradžia buvo Apšvietos filosofijos, natūralizmo ir sekuliaraus humanizmo laikotarpis. Intelektualiai tai buvo labai revoliucingas laikotarpis Europoje. Tuo metu vyko politinė revoliucija. Liberalizmo gimimas, Prancūzijos revoliucija ir Amerikos revoliucija – visi tie dalykai yra tam tikru būdu susiję su Laisvąja Masonerija. Ši Masonų sekta atsirado taip pat aštuonioliktojo amžiaus pradžioje ir turėjo vieną tikslą: nuo viršaus iki apačios sugriauti visą religinę ir visuomeninę santvarką, kuri yra kilusi iš krikščioniškų ir katalikiškų institucijų, bei pakeisti ją nauja tvarka. Jie buvo „laisvės“ statybininkai. Bet kokios laisvės? Laisvės nuo Dievo ir Bažnyčios tvarkos. Naujoji masonų tvarka turėjo būti sumodeliuota pagal natūralizmo idėjas. Jie norėjo sugriauti Katalikų civilizaciją ir statyti nauja žmogaus civilizaciją (humanistinę civilizaciją). Tai yra žmogaus karalystė, kur žmogus vadovauja be Dievo. Humanistai, natūralistai ir masonai turėtų sugriauti Dievo Karalystę šiame pasaulyje (tai yra – Katalikų Bažnyčią) tam, kad statytų žmogaus įsivaizduojamą utopiją.
Labai įdomu, kad komunistai turėjo tą patį tikslą: sukurti žmonijos rojų šiame pasaulyje – be Dievo, be Jėzaus Kristaus, ir be Katalikų Bažnyčios. Panašiu būdu šiandienos filantropai ir pasaulietiniai neomarksistai turi tą patį tikslą. Tai yra klaidingo humanizmo, žmogiškumo, tolerancijos, ir brolybės utopija. Tai masonų utopija, kur visi žmonės gerbia vieną kitą ir gerbia vienas kito religijas, mintis ir klaidas. Tai yra klaidinga meilė žmonijai. Tai klaidinga artimo meilė. Galima sakyti, kad tai yra meilė žmogui ir žmonijai, kuri paverčiama stabu. Žmonijos brolybė tampa stabu.
Turime suprasti, kad masonų planas buvo infiltruotis į Katalikų Bažnyčią ir ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet ir panaudoti pačios Bažnyčios struktūrą kaip įrankį tam, kad įgyvendintų humanizmo, natūralizmo ir liberalizmo principus bei tikslus VISAME PASAULYJE, nes Katalikų Bažnyčios struktūra yra tarptautinė ir todėl ji būtų labai naudinga masonerijai.
Brangūs tikintieji, mes matome, kad šis masonų planas tikrai pildosi. Vatikano Antrojo Susirinkimo idėjos yra masonų idėjos. Pvz., vienas modernistinis kardinolas sakė: „Vatikano Antrasis Susirinkimas buvo Prancūzijos revoliucija Bažnyčioje.“ Taip pat teologas Yves Congars sakė, kad po Vatikano Antrojo Susirinkimo „Bažnyčia taikingai pergyveno savąją Spalio revoliuciją“.
Labai gaila, bet ir mūsų laikais popiežius Pranciškus tęsia šį darbą. Jis toliau skleidžia šią klaidingą Masonų humanistinę brolybę be tikro Dievo. Jis toliau skleidžia šį tolerancijos ir brolybės stabą. Pvz., savo naujoje enciklikoje jis parašė, kad „visos religijos kartu kuria broliškus žmonių tarpusavio santykius.“ Prisiminkime, kad Abu Dabyje jis jau pasirašė su musulmonų imamu „Dokumentą apie žmogiškąją brolybę ir dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“. Ten jis rašė, kad „Dievas savo išmintimi, nori religijų, spalvų, lyčių, rasių ir kalbų pliuralizmo bei įvairovės.“ Ar gali būti, kad Dievas nori visų religijų?
Brolybė ir socialinė draugystė yra popiežiaus siūlomi būdai kurti geresnį, teisingesnį ir taikesnį pasaulį, įsipareigojant visiems – žmonėms ir institucijoms. Tai masonų idėja! Tai jo naujoji enciklika: Visi esame broliai ir seserys – Fratelli Tutti. Bet kur šiame plane Jėzus Kristus? Kur Švč. Mergelė Marija? Kur Šv. Mišios? Kur sakramentai, malda, Švč. Eucharistija? Kur Bažnyčia? Kaip ieškoti pasaulinės taikos, brolybės, teisingesnio pasaulio be tikro Dievo, vienintelės Bažnyčios ir katalikų tikėjimo? Tai neįmanoma, ir todėl atrodo, kad popiežius, deja, panaudojo Bažnyčią masonų idėjų sklaidai. Gal jis tai daro netyčia, bet daro. Dabar, labiau nei bet kada atrodo, kad Bažnyčia yra masonų, liberalizmo ir klaidingos tolerantiškos brolybės įrankis, kuris visur skleidžia ir moko šių klaidų Vatikano Antrojo Susirinkimo vardu!
Čia, brangūs tikintieji, pasislėpusi labai subtili ir pavojinga klaida. Ši klaida kartais apgauna netgi mus pačius. Būkime atsargūs! Tikrai visi esame broliai ir seserys. Tai tikrai tiesa. Esame žmonijos šeima. Taip. Turime mylėti savo artimą. Taip. Bet visų pirma, prisiminkime, kad didysis Dievo įsakymas yra toks: PIRMAS: MYLĖK VIEŠPATĮ DIEVĄ visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis: ir antras: mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save. Reiškia, pirmiausiai mylėti ir tarnauti tikram Dievui, po to – mylėti savo artimą ir visą žmoniją. Pirmas – Dievo garbinimas; antras –„brolybė“. Jeigu mylėtume savo artimą arba žmoniją labiau už Dievą, labiau už tiesą, labiau už savo tikėjimą, tada savo artimą ir žmoniją paverčiame stabu! Taip negalima!
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mokė: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs...“ (Mt 10, 34-37)
Mylime savo artimą dėl to, kad mylime Dievą. Tikrą meilę ir teisingą meilę visada apima meilė Dievui. Jeigu ne, tokia „meilė“ tampa tam tikra stabmeldyste.
Masonerija, humanizmas, natūralizmas, marksizmas ir komunizmas – visos šios klaidos išaukština tam tikrą broliškumą, žmogiškumą, artimo meilę, toleranciją... Bet su sąlyga – be Dievo, be katalikų religijos ir be tiesos. Tai subtili klaida, bet atrodo, kad popiežius skleidžia šią klaidą.
Deja brangieji, mes taip pat mylime savo artimą labiau už Dievą. Klaidinga tolerancija, klaidinga brolybė, klaidingas gerumas, klaidingas taikos siekis – kartais šie dalykai mums yra svarbesni negu Dievas, Jo įsakymai ir pagarba Jam. Pvz., ar mums gėda dėl savo tikėjimo žmonių akivaizdoje? Ar mums gėda persižegnoti visuomenėje ir prie kitų? Gėda melstis? Ar mums gėda kalbėti apie Jėzų, apie Rožančių, apie savo koplyčią, apie Tradiciją su kitais?
Ekumeniniame susitikime Asyžiuje popiežius Jonas Paulius II nuėmė visus krucifiksus ir paslėpė juos tam, kad neįžeistų žydų. Ar tai brolybė? Ar tai artimo meilė? Ne. Su tuo negalime sutikti. Turime mylėti Dievą ir pagerbti Jį netgi sunkiose situacijose.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus drąsiai mokė mus: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.“ (Lk 12, 8-9)
Brangūs tikintieji, dabar įženkime prie Dievo altoriaus ir drąsiai giedokime savo Katalikų tikėjimo išpažinimą, o po to aukokime Kristaus Kūną ir Kraują Dievui Tėvui ir prašykime tvirtumo dorybės viešai išpažinti savo tikėjimą tada, kai to reikia. Priimkime šventąja Komuniją šiomis intencijomis ir melskime už Popiežių Pranciškų ir mūsų Viešpaties Katalikų Bažnyčią. Amen.