Atgal į Tėvynę: Baznyčios krizė Lietuvoje - 2002

Po šešerių metų studijų katalikybės, baroko ir alaus krašte Bavarijoje, iš Visagalio malonės gavęs kunigystės šventimus, grįžau į Tėvynę. Mano vyresnybė paprašė mane trumpai parašyti apie didžiąją savo gyvenimo šventę ir įspūdžius grįžus Lietuvon.

 

 

Esu kaunietis, su tėvais lankydavau Jėzaus Prisikėlimo parapiją. Vilniuje studijavau architektūrą. Buvau pakviestas į šv. Ignaco rekolekcijas, vedamas Šv. Pijaus X brolijos kunigo Karlo Stehlino. Per jas atradau gilesnį religinį gyvenimą, o vėliau ir Dievo pašaukimą kunigystėn. Šv. Ignaco rekolekcijos, Fatimos Dievo Motina, Rožančius ir Karmelio škaplierius, tradicinės Šv. Mišios – per šias Dievo dovanas radau kelią į savo antgamtinę Tėvynę – visų laikų Katalikų Bažnyčios Tradiciją.

 

 

Atgal į Tėvynę, „ad fontes“ – prie šaltinių, prie Europos civilizacijos šaknų, prie mano protėvių tikėjimo! –  tokia buvo mano nuostata. Bažnyčios istorija, dogmos istorija, liturgika tapo mano mėgstamiausiais dalykais seminarijoje.

 

 

Galiausiai, 2002 m. birželio 29 d. „Introibo ad altare Dei, ad Deum, qui laetificat iuventutem meam“ („Prisiartinsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris džiugina mano jaunystę“ (Ps 42) – tradicinių Šv. Mišių įžanga). Nuo šiol mano Tėvynė – altorius, ant kurio mano rankomis pats Viešpats Jėzus Kristus kasdien atnaujina savo atpirkimo Auką už mano ir viso pasaulio nuodėmes.

 

 

Mane įšventino vienas iš keturių Brolijos vyskupų – mons. Alfonso de Galarreta. Šventimuose dalyvavo apie 100 kunigų ir apie 5000 tikinčiųjų. Mano pirmosios šv. Mišios – Bavarijos šventovėje Altöttinge. Liepos 20 d. Kauno kultūros rūmuose aukojau primicijų Mišias gimtajame mieste, jose dalyvavo apie 150 žmonių. Profesionalus choras iš Minsko puikiai giedojo polifonines Mišias, kun. Karlas Stehlinas pasakė pamokslą apie kunigystės paslaptį. „Nunc dimitis servum tuum Domine“ (Lk 2, 29).

 

 

Grįžau į savo brangią žemiškąją Tėvynę. Kokie gi pirmieji įspūdžiai? Per kelias savaites spėjau pamatyti pasibaisėtiną Bažnyčios padėtį Lietuvoje – net močiutės nebežino elementarių katekizmo tiesų, kunigai daro biznį, gyvena su moterimis, riejasi tarpusavy, o kai viskas nusibosta – žudosi. Palikite parapiją penkis metus be kunigo ir jie ims garbinti savo gyvulius, rašė šv. Arso klebonas. O iš kur gi kunigai, jei jų niekas rimtai neformuoja, neskatina? Argi ne žiauru reikalauti iš kunigo, kad laikytųsi celibato, griežtos moralės, o neleisti jam semtis jėgų iš Bažnyčios tradicinės doktrinos, tikros liturgijos? 1962-72 m., „pučiant gaiviems reformų vėjams“, pasaulyje oficialiai laicizavosi 21 320 kunigų, o iš viso kunigystę metė apie 40 000 ganytojų. Šių metų moralinis skandalas JAV – kunigų identiteto krizės vaisius. Pačioje Amerikoje jau atvirai kalbama (K. Novako darbuose), kad šis skandalas yra logiška II Vatikano reformų pasekmė. Kada žiniasklaida sukels tokią krizę Lietuvoje? Tai tik laiko klausimas.

 

 

Ponas Pranas Marcinonis iš Miroslavo (Alytaus raj.) sukėlė šiokį tokį sujudimą Lietuvoje ir kai ką privertė susimąstyti. Senas kovotojas už Lietuvos laisvę, aktyvus parapijos tarybos narys, ištremtas iš savo bažnyčios. Šis nedidelio teologinio išsilavinimo senolis buvo pirmas Lietuvoje, kuris garsiai pasakė „Karalius nuogas!“ Nors pono Prano veikla kyla iš asmeninės iniciatyvos, bet Lietuvos vyskupai ją kažkodėl susiejo su Šv. Pijaus X brolija ir paskelbė kreipimąsi, kurį, savo vyresnybės pavestas, drįsčiau pakomentuoti.

 

 

 

Brolijos šv. globėjo Pijaus X šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ – ir mūsų šūkis. „Ecclesia semper reformanda“ (Bažnyčia nuolat reformuotina) – visų laikų bažnytinio gyvenimo principas. Brolijos statutai įgyvendina aktualiausias Tridento ir Vatikano II Susirinkimų nuorodas dėl seminaristų ruošimo, dėl bendruomeniško pasaulietinės dvasininkijos gyvenimo, dėl pastoralinių metodų, panaudojant moderniųjų laikų siūlomas priemones. Brolija nenori grįžti į „Golden fifties“ ir aiškiai kritikuoja klaidas darytas Vatikano II Susirinkimo. Arkivysk. Lefebvre – modernios ir pažangios Šiaurinės Afrikos Bažnyčios kūrėjas, didis sielovadininkas.

 

 

Bet atsinaujinimu negalima vadinti to, kas yra akivaizdus griovimas. Bažnytinių pastatų „atnaujinimas“ senamadišku 60-ųjų stiliumi yra vandalizmas ir ikonoklazmas, nusikaltimas Europos kultūrai. Roko ir klounų Mišios yra degradacija, o ne Bažnyčios atjaunėjimas. O ką jau kalbėti apie teologijos mokslo ar seminarijų disciplinos „atnaujinimą“...

 

 

„...arkivyskupas Marcelis Lefebvras, nepriėmęs Vatikano II susirinkimo nutarimų...“

 

 

Arkivysk. Lefebvre buvo vienas iš aktyviausių Susirinkimo ruošėjų ir dalyvių, jis pasirašė visus jo nutarimus (išskyrus Gaudium et spes ir Dignitatis humanae, nes juose neigiamas Kristaus socialinis karališkumas – Pijaus XI mokymas, kurį arkivyskupas iki mirties gynė). Jis ne kartą teigė, kad pripažįsta visą Vatikano II Susirinkimą, bet interpretuotą visų prieš tai buvusių Susirinkimų šviesoje. To laikosi ir jo įkurta Brolija.

 

 

 

Ne viena nepriklausomų kanonų teisės specialistų studija ir daktarinė disertacija įrodė, kad ši bausmė pagal bažnytinę teisę yra negaliojanti, nes nėra schizmatinio akto ir bausmės uždėtos nesilaikant proceso normų. Tai yra svarbus juridinis pagrindas įrodyti 1988 vyskupų konsekracijos teisėtumui. Žinoma, šios bausmės paskelbimas yra skaudi žaizda Brolijai ir mes prašome Romą ją atšaukti.

 

 

 

Brolija įkurta Šveicarijoje, iš ten iš karto išplito į Prancūziją, Vokietiją ir JAV, o dabar veikia 54 pasaulio šalyse nuo Estijos iki Fidžio. Brolijos veiklą remia daug Tradicijai ištikimų vienuolių bendruomenių ir parapinių kunigų. Žinoma, 450 Brolijos kunigų yra labai mažai, palyginus su senesnėmis kongregacijomis.

 

 

 

Vienybė yra brangi vertybė, tačiau vienybės pagrindas yra tai, kas mus vienija su Kristumi ir Jo visu mistiniu kūnu danguje, skaistykloje ir Bažnyčios istorijoje. O tai yra bendra tikėjimo doktrina ir organiškai auganti Bažnyčios Tradicija. Pavyzdžiui, lotynų kalba visais laikais buvo Bažnyčios vienybės ramstis, dabar jos nebemoka net teologai. Tai priešinga pasaulio integracijos procesui, nukertamas ryšys su Antikos ir Viduramžių kultūra. Vietoj to perimsime JAV Coca-Cola „kultūrą“. Imkime pavyzdį iš žydų – per 20 metų visi Izraelyje išmoko hebrajiškai, nors ši kalba daug sunkesnė už lotynų! Žydai tam pasiryžo todėl, kad brangina savo identitetą. O kaipgi mes?

 

 

Į Lietuvą Brolija ateina ne poliarizuoti ar skaldyti, o siūlydama jungtis prie visuotinės katalikybės Tradicijos. Mes nesiimsime asmeniškų intrigų, populizmo ar agitacijos prieš ganytojus. O jei mūsų veikloje pastebėsite ką nors neatitinkančio artimo meilės dvasios, mielai priimsime kritiką. Mes nenorime kurti „savo“ Bažnyčios šalia Lietuvos Katalikų Bažnyčios, priešingai – siūlome visiems jos nariams savo bendradarbiavimą ir pagalbą.

 

 

 

Brolija pripažįsta visus Bažnyčios Susirinkimus nuo Jeruzalės iki II Vatikano imtinai. Tačiau tarp visų Susirinkimų yra tęstinumas, „Consensus Ecclesiae“. Jei kuris nors Susirinkimas ar popiežius dogmatiniuose ar pastoraciniuose klausimuose šio tęstinumo nesilaiko, jis nusižengia Bažnyčios vienybei. Pvz. Konstancos Susirinkimas XV a. klydo, remdamas konsiliarizmą ir pataikaudamas husitams. Popiežius Pijus XI neatleistinai klydo uždarydamas Action française judėjimą Prancūzijoje, pasmerkdamas tūkstančius Christeros mirčiai Meksikoje ir naiviai remdamas Vatikano „ostpolitiką“ santykiuose su Lenino Rusija. Taip pat galima kritikuoti Vatikano II Susirinkimo pastoracinius nutarimus, kurie nėra dogmatizuoti ir kurių vaisiai labai blogi.

Brolijos naudojama liturgija yra patvirtinta ne tik šv. Pijaus V, bet ir palaimintojo Jono XXIII. Ši liturgija buvo visur įprasta iki 1970 m. Joks popiežius iki šiol jos formaliai nepanaikino.

 

 

„Kaip galima pripažinti Bažnyčios mokymo neklaidingumą, jeigu vieno Susirinkimo mokymas priimamas, o kito Susirinkimo – atmetamas“

 

 

Bažnyčios mokymas pretenduoja į neklaidingumą tik Vatikano I Susirinkimo nurodytomis sąlygomis:

Vatikano II Susirinkimas tokio mokymo nenorėjo skelbti. Brolija ne savo nuožiūra pasirenka, kokius Bažnyčios nutarimus priimti, o kokius ne. Jei vienas mokymo dokumentų sąvado „Denzinger“ numeris prieštarauja kitam, po II Vatikano paskelbtam, susidaro abejonės būklė, ir joje kiekvienas katalikas turi teisę laikytis ankstesniojo mokymo kaip saugesnio.

 

 

 

Žinoma, būtina prisitaikyti prie kiekvieno laikotarpio sąlygų ir poreikių, bet ne prie to laiko paklydimų. Atsinaujinimas – tai ne plaukimas pasroviui, visos Bažnyčios reformos buvo plaukimas prieš laiko dvasią: prieš Tamsiųjų Viduramžių feodalų prievartą Bažnyčiai, prieš Renesanso neopagonybę, prieš Švietimo epochos racionalizmą, prieš liberalizmą. O visų laikų modernistai padlaižiauja epochos ideologijoms: cezaropapizmui, Renesanso žmogaus kultui, Švietimui (Pistojos sinodas XIX a. pr.) liberalizmui (amerikanistai), nacizmui (tarpukario Vokietijos modernistai, pvz. Karlas Adamas), komunizmui (pokario neomodernistai), pliuralizmui (Hansas Küngas, feministinė teologija...)

 

 

Modernistai išsirankioja iš kiekvienos epochos ar mokymo tai, kas jiems naudinga: iš pirmykštės Bažnyčios perima neaiškią teologinę kalbą, o pamiršta jos priešinimąsi pasauliui ir kankinių dvasią, sutinkant geriau mirti nei dalyvauti kitų religijų apeigose; iš Rytų Bažnyčios – ūkanotą misticizmą, o ne pagarbą liturgijos sakralumui ir askezę; iš šv. Pranciškaus – sentimentalų XIX a. stereotipą apie jį, o ne jo neapykantą islamui ir neturto dvasią. Modernistai esą kovoja prieš šaltą legalizmą ir pabrėžia meilę, tačiau Broliją bando įveikti sausa kanonų raide ir persekiojimu.

Brolija remia gyvą Tradiciją. Jei Tradicija mirusi, ji nebėra „traditio“ – gyvas vertybių perdavimas, o senienų muziejus. Kiekviena karta turi perimti Tradicijos lobį, jį gyvai įsisavinti, praturtinti ir perduoti toliau. Tradicija vystosi organiškai: negalima atmesti dogmos progreso (vis gilesnis Eucharistijos supratimas, mariologijos plėtojimas, scholastikos sistema), negalima išmesti per tūkstančius metų augusio Romos ritualo ir vietoj jo sukomponuoti naujo, kaip tai padarė Naujųjų Mišių kūrėjas mons. Bugninis.

 

 

1960-aisiais labiausiai rėkiantis „laiko ženklas“ buvo sparčiai išplitęs ateistinis komunizmas. Arkivysk. Lefebvre‘as ir 500 II Vatikano tėvų reikalavo šį ženklą skaityti ir įvertinti. II Vatikanas tylėjo.

O šių dienų ryškiausias laiko ženklas yra visuotinė Bažnyčios krizė ir modernizmo išsisėmimas. Ateina kontrrevoliucijos laikai. Kaip po šaltų Švietimo laikų netikėtai kilo romantizmas, kaip po liberalizmo atėjo tarpukario Bažnyčios sužydėjimas, kaip netikėtai žlugo komunizmas, taip artėja galas ir dirbtinei modernizmo ideologijai. Kontrrevoliucija nebus griaunanti, o atstatanti, ne pasmerkianti ir kovojanti su asmenimis, o džiaugsmingai atrandanti šaltinius, mūsų tikėjimo pagrindą ir stiprybę.

 

 

Kardinolas Suenensas pirmasis palygino Vatikano II Susirinkimą su Didžiąja Prancūzijos Revoliucija. Arkivysk. Lefebvre‘as išvystė šią paralelę:

 

 

Šios revoliucijos šaknys –  klaidinga tikėjimo sąvoka (racionalizmas šv. Rašto aiškinime, prakticizmas sielovadoje, iracionalus charizmatizmas dvasiniame gyvenime) ir klaidinga Bažnyčios samprata (visa žmonija esanti jau iš esmės Bažnyčia, „anoniminiai krikščionys“, kaip sako Karlas Rahneris, nėra esminio skirtumo tarp įvairių konfesijų ir religijų. Kristaus Bažnyčia tik „subsistit in“, yra įgyvendinta regimoje Katalikų Bažnyčioje, o ne yra su ja identiška (Vatikanas II Susirinkimo dokumentas „Lumen gentium“); Bažnyčia esą yra liaudis, iš savo religinio jausmo gimdanti visą doktriną ir regimąją organizaciją, o ne gaunanti ją iš viršaus, iš Kristaus per kunigus ir hierarchiją). Šios revoliucijos galutinės pasekmės: liturgijos sugriuvimas, bažnytinės muzikos ir meno pabaiga, disciplinos ir moralės krizė, visuotinis nusivylimas.

 

 

Bet „pragaro vartai Bažnyčios nenugalės“! Nepasiduokime apokaliptinėms nuotaikoms, tai ne pirmas ir ne paskutinis Bažnyčios išbandymas kelionėje link amžinybės.

 

 

Brolijos vyresnybė veda dialogą su Vatikano instancijomis ir ragina mus, kunigus ir seminaristus, vesti tą dialogą vietos lygmenyje. Pavyzdžiui, Latvijos kardinolas J. Pujatsas labai palankiai bendrauja su mumis. Mano kurso draugas kun. R. Schneideris sėkmingai gavo savo parapinę bažnyčią primicijoms su Linco (Austrija) vyskupo Maximiliano Eicherno ir Vatikano leidimu.

Paprašiau savo kleboną, gal galėčiau gauti Prisikėlimo bažnyčią Kaune savo primicijoms. Klebonas nukreipė mane pas arkivyskupą S. Tamkevičių. Nors trukdžiau jį per atostogas, arkivyskupas mane tikrai tėviškai priėmė pokalbiui, paklausinėjo, papasakojo apie savo seminarijos laikus. Bažnyčios primicijoms nedavė, bet ir neuždraudė jų laikyti kitur, nestatė jokių sąlygų. Arkivyskupas labai geranoriškai išklausė mano minčių apie situaciją Lietuvoje ir Brolijos nuostatas, sutiko, kad iškilus nesusipratimams, reikėtų išsiaiškinti patiems, neleisti žiniasklaidai iškreipti situacijos.

 

 

Brolijos vyresnybė planuoja Lietuvoje įsteigti autonominius namus, kurie veiks ir Latvijoje, Baltarusijoje bei Rusijoje. Brolijos kunigai aukos tradicines šv. Mišias, teiks sakramentus, raštu ir žodžiu skleis katalikišką mokymą. Mes nesivelsime nei į partinę, nei į bažnytinę politiką, nekariausime prieš hierarchus, pavienius asmenis ir organizacijas, o tik geranoriškai kritikuosime klaidingas idėjas ir praktikas. Brolijos veiklos centras yra ne polemika PRIEŠ ką nors, o pozityvus darbas UŽ tikėjimo turtus, už krikščioniškosios Lietuvos ir Europos kultūrą, už kiekvieno iš mūsų sielos išganymą. Kunigas, prieš šventimus vedęs mūsų kursui rekolekcijas, pabrėžė: „nepasiduokite partiniam mąstymui! Esate ne „tradicionalistai“, ne „lefebristai“, ne tos ar anos grupuotės ar judėjimo šalininkai, o TIESIOG katalikų kunigai. Mūsų karščiausias noras – visų dar gyvuojančių sveikų jėgų Bažnyčioje ir visuomenėje būrimas, kad išliktume kas esame – katalikai, lietuviai, europiečiai.

 

 

Atgal į Tėvynę! Viešpaties malonės padedamas, pamažu radau kelią į savo dvasinę Tėvynę; kiek jėgos leis, norėčiau ir kitiems padėti ją atrasti. Prašyčiau visų „Pulkim ant kelių“ skaitytojų maldos, kad likčiau ištikimas šventajam pašaukimui ir kad visi susitiktume amžinojoje Tėvynėje.

 

 

Kartą žurnalistas paklausė arkivyskupo M. Lefebvre‘o: „Ekscelencija, ar nesijaučiate truputį vienišas?“ Vienas tarp visų pasaulio vyskupų, paskutinis mohikanas, Donkichotas, kovojantis su vėjo malūnais... Arkivyskupas: „Ne, su manimi yra Švč. Dievo Motina, visi angelai ir šventieji, Visų Laikų Bažnyčia!“ O ir šioje žemėje jo draugų skaičius net ir po jo mirties nuolat auga.

Taip ir aš – kol kas vienintelis lietuvis Brolijos kunigas, bene vienintelis katalikiškos Lietuvos gatvėse su juoda sutana. Tačiau apie vienišumą nėra nė kalbos, kasdien patiriu, kad turėsiu draugų ir galėsiu daug kam padėti. Visi, kas jaučiatės vieniši su savo tikėjimu ir idealais šiame susvetimėjusiame pasaulyje – burkimės ir gal su Dievo padėjimu ką nors nuveiksime!