Kunigo D. Couture pamokslas, pasakytas 2013 m. spalio 13 d. Šv. Pijaus X kunigų brolijos koplyčioje Tokijuje (Japonija)
Mano brangūs broliai ir seserys,
Jau įpusėjo svarbus šventojo Rožančiaus mėnuo, Švenčiausiosios Dievo Motinos didžiųjų pergalių mėnuo – pergalių, kurias Ji pasiekė per šv. Rožančių. Sesuo Liucija sakė, kad šiais laikais mūsų Švenčiausioji Motina suteikė dar daugiau galios šv. Rožančiui, atsižvelgdama į tai, kaip dabar sunku gyventi – juk būtent šiais laikais Bažnyčią ištiko baisi krizė.
Tai, kad jūs galite dalyvauti tradicinėse šv. Mišiose kartą per savaitę arba vieną du kartus per mėnesį, yra didžiulė Dievo malonė. Tačiau ar kitomis dienomis ištikimai meldžiatės kasdienį šv. Rožančių? Norint pasiekti dangų neužtenka ateiti į tradicines Mišias. Tam jūs turite įvykdyti ir savo asmeninę užduotį – prašyti Dievo malonės visas septynias dienas per savaitę. Ši jūsų užduotis yra malda, ypač šv. Rožančiaus malda. „Tas, kuris meldžiasi, bus išgelbėtas, o tas, kuris nesimeldžia, bus pasmerktas“, ‒ sako šv. Alfonsas.
Kad paskatinčiau jus kasdien ištikimai kalbėti šv. Rožančių ypač šį spalio mėnesį, pirmiausia norėčiau jums priminti Rožančiaus maldos kilmę ir istoriją, o vėliau – aptarti antrąjį klausimą: kodėl šv. Rožančius iki šiol toks svarbus šių dienų istorijai.
Rožančiaus maldos kilmė
Ėjo 1214 metai. Šv. Dominykas buvo neseniai įkūręs Pamokslininkų ordiną, vėliau pavadintą dominikonais, kai iš karto susidūrė su albigiečių erezija, paplitusia ypač pietų Prancūzijoje, kur buvo pats Šv. Dominykas. Ordino įkūrėjas daugelį dienų rimtai meldėsi ir darė griežtą atgailą, norėdamas sužinoti, kaip kovoti su erezija, kol galiausiai jam pasirodė Švenčiausioji Mergelė ir tarė:
„Brangusis Dominykai, ar žinai, kokį ginklą Švenčiausioji Trejybė nori panaudoti reformuodama pasaulį?“
Šv. Dominykas atsakė: „O mano Valdove, Tu tai žinai daug geriau nei aš, nes kartu su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi Tu visada buvai mūsų išganymo priemonė.“
Dievo Motina kalbėjo toliau: „Noriu, kad žinotum, jog tokio pobūdžio kare „tarano“ vaidmenį visuomet atlikdavo Angeliškasis psalmynas – kertinis Naujojo Testamento akmuo. Taigi, jei nori pasiekti šias užkietėjusias sielas ir jas laimėti Dievui, pamokslauk apie Mano psalmyną!“
Dievo Motinos žodžius reikia paaiškinti.
Pirma, ji Šv. Dominyko kovą su erezija vadina „tam tikro pobūdžio karu“. Iš tikrųjų, mirtina kova tarp tiesos ir klaidos, dorybės ir ydos vyko visada. Be kita ko, albigiečiai siekė sunaikinti santuoką ir priversti žmones gyventi nuodėmėje. Taigi, siekiant apsaugoti sielas nuo šių erezijų apgavysčių, reikėjo imtis rimtos kovos, tikro karo.
Paskui Dievo Motina kalba apie „taraną“ – šis žodis taip pat labai simboliškas. Taranas yra didelė sija, kartais visas medis, kurį laiko daug vyrų arba tam tikras mechanizmas. Juo pralaužiami dideli tvirtovės vartai arba pramušama anga jos sienoje. Tai galima padaryti tik daug kartų smūgiuojant. Dievo Motina palygina šv. Rožančių su taranu: visi šie „Sveika Marija“ daužo velnio valdžią, kad ją susilpnintų. Taip pat galime pasakyti, jog šiais smūgiais beldžiamės į Dievo Širdį, kad Ji mums atsivertų ir išlietų į mūsų sielas didžiulį malonių srautą. Jėzus sakė: „Belskitės, ir jums bus atidaryta“.
Trečia, Dievo Motina šv. Rožančių vadina „Angeliškuoju psalmynu“. Jūs žinote Senojo Testamento Psalmių knygą, kurios didžiąją dalį parašė karalius Dovydas. Joje yra 150 psalmių, kurias vienuoliai kalbėdavo kiekvieną savaitę ir kalba jas iki šiol. Taigi žodis „Psalmynas“ reiškia 150. Nemokėję skaityti vienuoliai vietoje 150 psalmių kalbėdavo 150 „Tėve mūsų“ arba „Sveika Marija“. Malda Ave Maria vadinama Angelo pasveikinimu. Taigi, sakydama „Angeliškasis psalmynas“ ir „Mano psalmynas“, mūsų Švenčiausioji Valdovė turi omenyje 150 „Sveika Marija“ maldų, kurios sudaro visą šv. Rožančių.
Pagaliau Dievo Motina sako, kad Angeliškasis psalmynas „yra kertinis Naujojo Testamento akmuo“. Visa atperkančiojo Įsikūnijimo paslaptis prasidėjo nuo žodžių Ave Maria, ištartų Apreiškimo Švč. M. Marijai metu. Dievo Motinos atsakas į angelo Gabrieliaus žodžius – „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ – buvo sutikimas, kad Dievo Žodis įsikūnytų, sutikimas tapti Dievo ir mūsų Motina, taip pat sutikimas tapti Moterimi, kuri visada bus nesantaikoje su gyvate ir sutraiškys jai galvą.
Pakartokime Dievo Motinos žodžius Šv. Dominykui:
„Noriu, kad žinotum, jog tokio pobūdžio kare „tarano“ vaidmenį visuomet atlikdavo Angeliškasis psalmynas – kertinis Naujojo Testamento akmuo. Taigi, jei nori pasiekti šias užkietėjusias sielas ir jas laimėti Dievui, pamokslauk apie Mano psalmyną!“
Šv. Dominykas taip ir padarė! Todėl buvo atversta tūkstančiai eretikų.
Po kelių šimtų metų Liudvikas XIII, Prancūzijos karalius, karo prieš protestantizmą metu pasielgė panašiai. Atsidėkodamas už pergalę jis pastatė garsiąją Dievo Motinos Nugalėtojos bažnyčią Paryžiuje. Dievo Motinos Nugalėtojos šventė yra... spalio 7 d.!
Vėliau pirmasis istorijoje popiežius iš dominikonų ordino, šv. Pijus V, naudojo Rožančiaus maldą kaip ginklą kryžiaus žygyje prieš musulmonų turkų armiją, kuri kėlė didžiulį pavojų, grasindama įsiveržti į Europą. Šv. Rožančius vėl laimėjo. Tai buvo 1571 m. spalio 7 d.
Šis šv. Rožančiaus pergalių sąrašas yra ilgas ir tęsiasi iki mūsų dienų. Tad argi reikia stebėtis, kad mūsų Švenčiausioji Valdovė Fatimoje paragino kalbėti šv. Rožančių kovojant prieš komunizmo marą? Nesvarbu, ar kovojame su albigiečių ar protestantų erezijomis, su islamu ar komunizmu, „tokio pobūdžio kare“ visada turime naudoti mūsų „taraną“ – šv. Rožančių. Tai įrodo Dievo Motinos pažadai ir istorija.
Prieš pradėdamas kalbėti apie antrąjį klausimą, šiuolaikinę mūsų istoriją, noriu jums priminti vieną Fatimos apsireiškimo istorijos detalę. Fatimos vaikai suprato, kad popiežiams teks labai svarbus vaidmuo paspartinant arba atidedant Nekaltosios Marijos Širdies triumfą. Jie suprato, kad su tuo susiję kažkas tikrai tragiško, todėl jų aukas nuolat lydėjo malda „už nusidėjėlių atsivertimą ir už Šventąjį Tėvą“.
Ar jie suvokė, kad 7 popiežiai nepaklus Dievo Motinos prašymui pašvęsti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai ir dėl to Rusija paskleis savo klaidas visame pasaulyje, sukeldama šimtus milijonų mirčių? Ar jie matė tai, ką sakė kardinolas Ciappi, pats skaitęs Trečiąją Fatimos paslaptį, kad „atsimetimas nuo tikėjimo prasidės nuo aukščiausių Bažnyčios hierarchų?“ Tai paaiškintų tam tikrus Fatimos vaikų žodžius ir elgesį, tai paaiškintų, kodėl seserį Liuciją tarsi suparalyžiavo, kai 1944 metų sausį jai reikėjo užrašyti Trečiąją Fatimos paslaptį.
Rožančiaus maldos reikalingumas dabartiniais istorijos laikais
„Ir už Šventąjį Tėvą!“
O, taip, mano mieli broliai ir seserys, turime kalbėti šv. Rožančių, daug šv. Rožančių už Šventąjį Tėvą! Bažnyčios padėtis blogėja, ir dabartinio Šventojo Tėvo, kuris yra ne vienas iš Vatikano II susirinkimo tėvų, kaip popiežius Benediktas XVI, o Susirinkimo sūnus, veiksmai kelia nerimą matant, kaip toli nuo tiesos gali nuvesti Susirinkimo principai.
Daugelis Popiežiaus poelgių rodo, kad, deja, jis yra persmelktas modernizmo idėjų. Pavyzdžiui, pirmojoje savo enciklikoje apie tikėjimą Lumen fidei jis painioja tikėjimą su meile. Tai yra dvi skirtingos teologinės dorybės: tikėjimas susijęs su protu, ir jo objektas yra Dievo apreikšta ir Bažnyčios perduodama tiesa, o meilė susijusi su valia, ir jos objektas yra pats Dievas, kaip aukščiausiasis gėris. Šventasis Tėvas enciklikoje (beje, šiais laikais enciklikos, atrodo, yra labiau skirtos visam pasauliui, o ne vyskupams, kaip būdavo anksčiau) sako štai ką: „Tikėjimas žino tiek, kiek jis yra susijęs su meile, nes pati meilė veda į šviesą“. Perskaitę encikliką galite susidaryti įspūdį, kad tikėjimas yra tik religinis jausmas, pagrįstas meile. Tačiau tokia samprata tiksliai atitinka modernizmo apibrėžimą, kurį pateikė šv. Pijus X.
Vėliau Popiežius pranešė, kad paskelbs šventaisiais du Vatikano II Susirinkimo popiežius: Joną XXIII ir Joną Paulių II. Pirmojo atveju buvo netgi nereikalaujama stebuklo, liudijančio, kad žmogus pasiekė dangų. Kalbant apie Joną Paulių II, raginu jus perskaityti knygą „Abejonės dėl beatifikacijos“ (Doubts on a beatification), kurią išleido leidykla „Angelus Press“. Popiežius Jonas Paulius II turėjo netradicinį trijų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės, supratimą. Tokių žmonių paskelbimas šventaisiais – jei Dievas leistų tam įvykti – pakeistų pačią šventumo, kuris yra vienas iš keturių tikrosios Dievo Bažnyčios ženklų, sampratą. Šių kanonizacijų tikslas yra kanonizuoti Vatikano II Susirinkimą ir jo klaidas, griaunančias Bažnyčią.
Negaliu aptarti visko, ką Popiežius Pranciškus jau yra padaręs, pavyzdžiui, baisių ir papiktinančių Pasaulio jaunimo dienų Brazilijoje praėjusių metų rugpjūtį arba neseniai jėzuitams duoto ilgo Popiežiaus interviu, kuriame jis sakė, kad Vatikano II Susirinkimas yra neatšaukiamas. Noriu paminėti tik kitą, vėlesnį interviu, duotą spalio 2 d. Italijos laikraščiui „Reppublica“, kurio vyriausiasis redaktorius yra atviras ateistas.
Vieni iš pirmųjų Popiežiaus žodžių šiam redaktoriui, Eugenio Scalfari, buvo: „Prozelitizmas yra išpūstas absurdas, jis neturi jokios prasmės“. Tai reiškia, kad mes neturėtume stengtis atversti žmonių į katalikų tikėjimą. Tai, švelniai tariant, truputį skiriasi nuo to, ką skaitome Evangelijoje: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai!“
Ponas Scalfari, laikraščio redaktorius, paklausė Popiežiaus, ar egzistuoja vienintelis teisingas gėrio įsivaizdavimas, ir jeigu taip, kas gali nuspręsti, koks jis?
Popiežius atsakė: „Kiekvienas žmogus savaip supranta, kas yra gera, taip pat kas yra bloga. Mūsų užduotis ‒ paskatinti jį eiti keliu, kurį jam rodo tai, ką jis laiko gera“. Popiežius dargi pabrėžė: „Galiu tai pakartoti. Kiekvienas turi savą gėrio ir blogio sampratą, todėl kiekvienas privalo rinktis gėrį ir juo sekti, taip pat kovoti su blogiu remdamasis tuo, kaip jis pats juos supranta. To pakaktų, kad gyventume geresniame pasaulyje.“
Šie žodžiai yra siaubingi. Jie atmeta Dešimt Dievo įsakymų ir bet kokį Bažnyčios vaidmenį – Bažnyčios, kuri yra Dešimties Dievo įsakymų sergėtoja ir vienintelė teisinga aiškintoja.
Galime suprasti, kodėl Fatimos vaikai tiek daug meldėsi ir kentėjo „už Šventąjį Tėvą“. Galime suprasti ir Dievo Motinos žodžius: „Kasdien melskitės šv. Rožančių!“
Leiskite savo pamokslą užbaigti žodžiais iš „Kristaus sekimo“. Šie žodžiai kupini išminties, tokios svarbios dabartiniais laikais:
„Jei matai kitą žmogų atvirai nusidedantį ar darantį sunkų nusikaltimą, nelaikyk savęs geresniu, nes nežinai, kiek pats gali išsilaikyti gerame. Visi žmonės yra silpni, bet turi pripažinti, kad nėra silpnesnio nei tu pats“. (I, 2)
Mano brangūs broliai ir seserys, melskitės šv. Rožančių kiekvieną dieną, kaip ragino mūsų Dangiškoji Motina, melskitės už Šventąjį Tėvą. Kaip matote, jo protas pilnas modernizmo klaidų. Melskitės šv. Rožančių už jį. Tai geriausia, kuo galime jam padėti. Išlikite laisvi nuo nuodėmės, dažniau eikite išpažinties, ištikimai vykdykite savo luomo pareigas.
Rožančiaus Dievo Motina, melski už mus ir „už Šventąjį Tėvą“!