Pasaulis, Bažnyčia, Tradicija. Įvykiai ir vertinimai

Sausio 3 d. Šv. Sosto komisijos, atsakingos už Tradicijai ištikimas bendruomenes, pirmininkas kardinolas Dario Castrillonas Hoyos davė interviu Bogotos arkivyskupijos (Kolumbija) laikraščiui El Catolicismo. Pateikiame ištraukas iš šio interviu:

Mes rūpinamės tais tikinčiaisiais, kurie nenusekė paskui arkivyskupą Lefebvre‘ą – tačiau šiuo atveju nėra tikros schizmos. Turėdami jurisdikciją popiežiaus vardu, mes įsteigėme institutus Prancūzijoje ir Vokietijoje ir juose inkardinavome sugrįžusius dvasininkus. Mes prižiūrime šių dvasininkų ir šių bendruomenių, Šv. Petro brolijos gyvenimą.

Tai yra Šv. Pijaus X bendrijos – vykdant jų įtraukimo [reinserción] procesą, nuolat rengiami vizitai, palaikomas susirašinėjimas, jos prašo senojo ritualo. Tai yra 500 kunigų ir 600 tūkstančių tikinčiųjų – vis augantis skaičius. Jie turi vienuolynų ir seminarijų, kai kurios iš jų yra pilnos.

Eucharistija yra didis Kristaus meilės pareiškimas, nebūtų tinkama, jei ji mus skirtų. Šventojo Pijaus V Mišios buvo celebruojamos ilgiau nei tūkstantį metų. Jos niekada nebuvo uždraustos. Gal aš nesuprantu [lotyniškų] žodžių, bet juk taip pat nesuprantu, kai sakau: „Tai yra mano kūnas“, o matau duonos gabalėlį: tik tikėjimas leidžia man pažinti Kristaus buvimą. Šventasis Tėvas išplės leidimą šiai celebracijai, kuri nėra priešinga šiandieninei.

Šiandien aš pats celebruosiu šiuo ritualu. Pirmoje dalyje aš per pamokslą žiūriu į tikinčiuosius, kurie yra mano broliai ir kuriuos aš mokau. Po to aš atstovauju tikinčiuosius: tuomet mes visi stojame prieš Dievą. Tai yra tikslas: duoti Dievui garbę. Čia mes esame susivieniję. Tai nėra žingsnis atgal, taip išsaugome turtus, jų nesupriešindami su kitais.

Jos yra pagalba, bet ne vienintelis vaistas. Ir Naujosios Mišios nebuvo vienintelis vaistas. Ar anksčiau mūsų bažnyčios buvo pilnesnės, ar tuštesnės? Jos ištuštėjo! Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis. Tačiau jei Mišios tampa vienu ritualu iš daugelio šiame pasaulyje, jei niekinamas šventumas – tai jau rimta. Prarastas šventybės jausmas! Eucharistija veda mus į prisikėlimą, bet ji eina per kančią ir mirtį. Ji yra dvasios šventė mūsų išganymui. Svarbiausia Jėzui buvo ne tai, kad mes valgytume su juo, bet kad mes valgytume jį.

Vasario 8 d. kardinolas davė interviu vokiečių katalikiškam laikraščiui „Die Tagespost“. Ištraukos iš interviu:

Šventasis Tėvas turi nepaprastą jautrumą liturginiam dvasingumui ir norėtų išlaikyti tą lobį Bažnyčiai – ne muziejui, bet kaip gyvą paveldą bendruomenei, kad žmonės, jautrūs tradicijai, galėtų naudotis jos turtais. Mane nuolat stebina, kad jauni žmonės, kurie anksčiau nežinojo senojo ritualo, atranda senųjų Mišių rimtį ir paslaptingumą. Svarbu, kad du ritualai nebūtų supriešinti – turime matyti grožį ir šventumą abiejuose.

Popiežius kaip visuotinis ganytojas norėtų pirmiausia padėti tikintiesiems, jautriems tradicinei liturgijai. Jis nepasiduoda išoriniam spaudimui, laiškams su parašais ar peticijoms. Svarbiausia yra šventasis ritualas, kurį Bažnyčia šventė daugiau nei tūkstantį metų. Aš nenoriu būti kietas savo kolegoms vyskupams, kurie reagavo prieš „Ecclesia Dei“ reikalavimus. Kai kurie net neturi kunigų sekmadienio Mišioms ir mano, kad yra sunku leisti Mišias mažoms grupėms. Motu proprio nemini skaičių. Kai kurie žmonės bijo liturginio skilimo. Šventasis Tėvas, dar būdamas komisijos „Ecclesia Dei“ nariu, išaiškino, kad senosios Mišios nėra nei blogos, nei skaldančios ir išreiškia daugelį gerų dalykų. [...]

Aš žinau, kad Šventasis Tėvas myli senąjį ritualą. Aš nieko nežinau apie jo sprendimus dėl jo asmeninio šio ritualo celebravimo ir nenoriu leistis į spekuliacijas.

Atleiskite, bet aš atmetu posakį „ekumenizmas ad intra“. Šv. Pijaus X brolijos vyskupai, kunigai ir tikintieji nėra schizmatikai. Tai arkivyskupas Lefebvre‘as ėmėsi neleistinų vyskupų šventimų ir todėl atliko schizmatinį aktą. Būtent dėl šios priežasties jo įšventinti vyskupai buvo suspenduoti ir ekskomunikuoti. Brolijos kunigai ir tikintieji nebuvo ekskomunikuoti. Jie nėra eretikai. Tačiau aš pritariu šv. Jeronimo baimei, kad erezija veda į schizmą ir atvirkščiai. Schizmos pavojus yra didelis, kaip ir sistemingo nepaklusimo Šventajam Tėvui ar jo autoriteto paneigimo. Galų gale tai yra meilės darbas, kad Kunigų brolija rastų pilną bendrystę su Šventuoju Tėvu, pripažindama naujųjų Mišių šventumą.

 

Pasigirdus žinioms apie ruošiamą Motu proprio dėl tradicinių šv. Mišių visuotinio leidimo, daugelyje Europos šalių buvo inicijuotas parašų rinkimas po peticijomis Šventajam Tėvui greičiau paskelbti tokį dokumentą.

Tokios peticijos – ne naujiena ilgoje kovos už tradicinį ritualą istorijoje. Vieną pirmųjų peticijų, jau 1971 m., parašė D. Britanijos intelektualai. Joje sakoma: „Jei beprasmiu dekretu būtų įsakyta visiškai ar iš dalies sugriauti bazilikas ar katedras, išsilavinę žmonės visiškai natūraliai ir nepriklausomai nuo savo asmeninio tikėjimo išsigandę pakiltų, kad pasipriešintų tokiam planui. Tačiau yra faktas, jog bazilikos ir katedros statytos tam, kad jose būtų celebruojamas ritualas, kuris prieš keletą mėnesių dar buvo gyva tradicija. Mes turime omenyje Romos katalikų Mišias. Anot paskutinės informacijos iš Romos, planuojama šias Mišias iki šių metų pabaigos panaikinti. [...] Išsilavinę žmonės šiandien, kaip ir praeities dienomis, imasi atsargumo, kai reikia pripažinti tradicijos vertę. Jie yra pirmieji, kurie skelbia aliarmą, kai šioms vertybėms kyla pavojus. Šią minutę mums svarbu ne milijonų atskirų žmonių religinis ar dvasinis patyrimas. Ritualas, dėl kurio diskutuojama, jau vien savo kilniais lotyniškais tekstais įkvėpė daugybę neįkainojamų meno kūrinių – ne vien mistinius raštus, bet ir poetų, filosofų, muzikų, architektų, tapytojų ir skulptorių darbus visose šalyse ir epochose. Todėl šis ritualas priklauso universaliajai kultūrai ne mažiau, nei Bažnyčios vyrams ir oficialiems krikščionims...“

Pasakojama, kad popiežius Paulius VI tylėdamas perskaitė manifestą ir nustebęs sušuko: „Oho, ir Agatha Christie yra čia!..“ Vienintelis manifesto rezultatas – specialus popiežiaus leidimas D. Britanijoje pratęsti tradicinių Mišių laikymą (leidimas buvo tikinčiųjų pramintas „Agathos Christie indultu“). Be žymiosios rašytojos manifestą pasirašė pianistas V. Ashkenazy, rašytojas seras H. Actonas, kompozitorius seras L. Berkeley, Norfolko grafas M. Fitzalan-Howardas, rašytoja C. Fitzgibbon, rašytojas Grahamas Greenas, politikas J. Grimond, poetas D. Jones, diplomatas seras O. Lancasteris, smuikininkas baronas Y. Menuhinas, žurnalistas M. Muggeridge, „Times“ vyr. redaktorius baronas W. Rees-Moggas, artistas R. Richardsonas, parlamento narys seras P. Wallas, prof. R. C. Zaehneris ir daugelis kitų.

2007 m. sausio pabaigoje pasirodė nauja Britanijos intelektualų peticija, pakartojanti 1971 m. tekstą ir raginanti popiežių Benediktą XVI „leisti laisvai celebruoti tradicinį Romos Mišių ritualą, visų amžių Mišias, senovės Mišias ant Bažnyčios altorių“. Pasirašė: žymus kanonų teisės specialistas grafas Neri Capponi, Kembridžo „Schola Gregoriana“ kūrėja dr. M. Berry, tarptautinės „Una Voce“ federacijos sekretorius L. Darroch, istorijos dr. R. P. Davis, Anglijos Maltos ordino d. prioras M. Festingas, škotas lordas Gillas, kompozitorius S. Houghas, princas R. zu Loewensteinas, dirigentas J. MacMillanas, dr. S. Frank Parsonsas, katalikų rašytojų gildijos viceprezidentas novelistas P. Paulis Readas, liturgijos specialistas dr. kun. A. Reidas, Kembridžo un-to prof. J. Riley-Smithas, „The Catholic Herald“ vyr. redaktorius D. Thompsonas ir kiti.

Sausio 6 d., Trijų Karalių šventėje, panašus manifestas paskelbtas ir JAV. Jame prašoma dėl pastoralinių priežasčių išpildyti katalikų tradicionalistų „teisėtą troškimą“, kurį paremia ir Motu proprio „Ecclesia Dei“. Senoji Vakarų liturgija turi būti vėl puoselėjama kaip „gyva maldos forma“. Taip pat skatinama atgaivinti įvairių vienuolinių ordinų savitus ritualus. JAV peticiją pasirašė: žurnalo „Crisis in Education“ vyr. redaktorius D. J. Cassidy, architektas M. Aldermanas, Vengrijos Eötvös Loránd universiteto senovės instituto rektorius Deri Balázsas, muzikas S. M. Collinsas, vengras prof. László Dobszay, TV kanalo EWTN žurnalistas C. B. Donovanas, Holy Apostles koledžo viceprezidentas kun. G. J. Fluetas, patristikos docentas dr. M. P. Foley, rašytoja Alice von Hildebrand, teologijos prof. kun. M. L. Lambas, naujienų portalo CWN vedėjas P. Lawleris, filosofijos prof. dr. B. Spurras, rašytojas A. Welbornas.

Sausio 18 d. publikuotas ir vokiečių intelektualų manifestas. Jame išsamiai parodoma Mišių įtaka ypač muzikos menui bei visai Vakarų civilizacijai. „Iš tradicinių Mišių leidimo galime laukti stipraus postūmio platesniam susidomėjimui Vakarų kultūrinėmis šaknimis“. Galiausiai cituojama Jono XXIII enciklika „Veterum sapientia“, kurioje pabrėžiama lotynų kalbos reikšmė Europos tautų vienybei. Tarp pasirašiusiųjų: pasaulinio garso lietuvių kilmės neurochirurgas Algirdas Kakarieka, žymus Tradicijos gynėjas filologijos docentas dr. H.-L. Barthas, rašytojas W. J. Bekhas, Bažnyčios istorijos prof. P. Brunsas, teologas dr. C. Eichenseeris OSB, filologijos prof. Ch. Gnilka, bažn. teisės prof. G. Mayus, dailininkas R. Lürigas, filosofijos prof. W. Hoeresas, istorikas prof. K. Rosenas, dogmatikas prof. M. Stickelbroeckas, Lichtenšteino arkivyskupijos generalvikaras prelatas dr. W. Waldsteinas, teisėjas dr. M. Wesselis ir kiti.

Dar gruodžio 16 d. Italijos dienraštyje Il Foglio buvo paskelbtas vadinamasis „Socci Manifestas“, inspiruotas žymaus katalikų žurnalisto Antonio Socci. Jame sakoma: [rengiamas dokumentas] „yra nepaprastai svarbus įvykis Bažnyčiai ir net mūsų civilizacijos kultūrai bei istorijai. Būtent pasauliečiai intelektualai, istoriškai žiūrint, buvo tie, kurie geriausiai suvokė, kokia nelaimė, netgi kultūrinė destrukcija yra šventojo Pijaus V liturgijos „uždraudimas“ bei lotynų kaip sakralinės Katalikų Bažnyčios kalbos išnykimas. Kai prieš 40 metų, priešingai nei to reikalavo Susirinkimo dokumentai, buvo primestas senosios Bažnyčios liturgijos (tos, kuri celebruota netgi Susirinkime) uždraudimas, kilo didelis ir nuopelningas žymių intelektualų protestas, kurie šį žingsnį įvertino kaip puolimą prieš pačias mūsų krikščioniškos civilizacijos šaknis“. Toliau Socci vardina 1966 ir 1971 m. Italijos ir Prancūzijos intelektualų peticijas pasirašiusiųjų pavardes: filosofas Jacques’as Maritainas, pranc. rašytojas Fr. Mauriacas, anglų rašytojas Evelynas Waugh, filosofas G. Marcelis, G. Contini, G. Devoto, M. Pallotino ir kt. Socci taip pat mini 2005 balandžio laišką, kurį naujajam popiežiui nusiuntė italų rašytojas Guido Ceronetti ir kuris buvo paskelbtas La Reppublica: „Ištraukite tą nelemtą kamštį iš lotyniškų Mišių gerklės“. Toliau Socci pateikia daugybę paties kard. Ratzingerio citatų apie tradicinės liturgijos vertę ir liturginės reformos nesėkmę. Galiausiai tekstas pasirašymui: „Reiškiame savo pritarimą Benedikto XVI nutarimui panaikinti draudimą laikyti senąsias Mišias lotynų kalba pagal šventojo Pijaus V Mišiolą – tą didį mūsų kultūros palikimą, kurį būtina gelbėti ir iš naujo atrasti“. Po juo – daug Italijoje žymių pavardžių: rašytojas G. Ceronetti, antropologas R. Girardas, slavistas V. Strada, režisierius F. Zeffirelli.

Tą pačią gruodžio 16 d. dienraštis Le Figaro paskelbė prancūzų intelektualų ir visuomenės veikėjų manifestą už Tradicines Mišias. Manifeste dažnai remiamasi Vatikano II Susirinkimo dokumentais, pabrėžiama liturgijų įvairovės vertė. Reiškiama parama Gerojo Ganytojo instituto įkūrimui ir viltis, kad „tie, kas nutolo nuo pilnos vienybės, eis tuo pačiu susitaikymo keliu“. Taip pat cituojama kard. Ratzingerio reikšta liturginės reformos kritika ir sakoma: „Mes šokiruoti minties, kad katalikas galėtų piktintis, jei celebruojamos Mišios, kurias celebravo Tėvas Pio ir šventasis Maksimilijonas Kolbė, kurios maitino šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir palaimintojo popiežiaus Jono XXIII pamaldumą“. Tarp dešimčių pasirašiusiųjų: Prancūzų Akademijos nariai R. Girardas, M. Deonas,, rašytojai J. Raspail, D. Tillinac, R. Colonna d‘Istria, Katalikų rašytojų asociacijos garbės prezidentė I. Mourral, istorijos prof. J. Heers, Paryžiaus Mokslo Tarybos viceprezidentas Y. Flour, Katalikų ekonomistų asociacijos pirmininkas P. Cezanne, žymūs verslininkai ir valdininkai, teisininkai ir diplomatai, Paryžiaus arkivyskupijos radijo „Radio Notre-Dame“ žurnalistas L. Daufresne ir kiti.

Gruodžio 29 d. pasirodė ir lenkų atviras laiškas Šv. Tėvui. Jame dėkojama už popiežiaus pastangas atgaivinti senąsias Mišias – „pašalinti praktinę tradicinės liturgijos, daugelį amžių tarnavusios veiksmingu instrumentu daugelio pašventinimui ir didžiu mūsų dvasinės kultūros paminklu, diskriminaciją“. Tarp pasirašiusiųjų: Lenkijos Seimo maršalka M. Jurekas, senatorius P. Alexandrowiczius, prof. J. Bartyzelis, kompozitorius W. Kilaras, žurnalo „Fronda“ redaktorius A. Kopinskis, Europos parlamento narys M. Libickis, žurnalo „Christianitas“ redaktorius dr. P. Milcarekas, kanalo TVP1 direktorius P. Nowackis.

Sausio 27 d. paskelbtas ir 53 Šveicarijos visuomenės veikėjų manifestas. Jame ypač pabrėžiama, kad tradicinės Mišios yra ne „senosios“, o amžinai jaunos ir aktualios.

Daugelis katalikų hierarchų stengėsi visiškai nutylėti paskelbtuosius manifestus. Tik Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kard. K. Lehmanas savo (Mainzo) diecezijos laikraštyje Glaube und Leben ėmėsi ginti „Naujųjų Mišių grožį“. Kalbėdamas apie vokiečių manifestą pasirašiusius, žodį „intelektualai“ jis rašo kabutėse. Kardinolas juos tik pagiria, kad manifeste nėra polemikos prieš Naująsias Mišias. O jos esančios labai šventiškos ir kilnios. Gal „šen bei ten“ ir pasitaiko piktnaudžiavimų, tačiau tai nesąs argumentas prieš Naująsias Mišias. Kardinolas visais būdais priešinasi tradicinių Mišių laikymui savo diecezijoje. Tokių hierarchų kaip Lehmanas laikysena ir paaiškina, kodėl Vatikanas vis delsia paskelbti žadėtąjį Motu proprio.

 

Sausio 6 d. Rėgensburgo (Vokietija) vyskupas Gerhardas Ludwigas Mülleris savo pamoksle Trijų Karalių šventės Mišiose kalbėjo: „Krikščionys tiki Dievą Švč. Trejybę ir meldžiasi tokiam Dievui, koks jis apsireiškė. Kadangi dievas Alachas musulmonų religijoje Muhamedo mokymo šalininkų yra suvokiamas ir garbinamas kaip priešybė triasmeniam Dievui ir įsikūnijusiam amžinajam Žodžiui, jis nėra tapatus Jėzaus Kristaus, vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmonių, Dievui ir Tėvui. Musulmonai ir krikščionys tiki ne į tą patį Dievą. Nors yra vienas Dievas, bet principinis priešingumas tikėjime į Dievą neleidžia bendrai melstis. Todėl katalikas gali asmeniškai ir viešose Bažnyčios pamaldose, pvz., Dievo žodžio pamaldose, kartu melstis ir su kitų konfesijų krikščionimis, tačiau iš principo niekuomet negali melstis kartu su šalininkais religijos, turinčios nesulyginamai kitą Dievo supratimą“. Rėgensburgas pagarsėjo, kai pop. Benediktas XVI jo universitete pacitavo musulmonams nepriimtinus Bizantijos imperatoriaus žodžius.

Tokie žodžiai iš šiandieninio vyskupo lūpų yra tikra sensacija. Juk jie tiesiogiai prieštarauja Vatikano II Susirinkimo deklaracijai Nostra aetate (3): „Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms“, bei konstitucijai Lumen gentium (16): „Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą“. II Vatikanas visiškai neskiria tikėjimo kaip žmogiškos nuomonės, iš kurios gimsta islamo monoteizmas, ir krikščionių monoteizmo, besiremiančio antgamtiniu tikėjimu į paties Dievo apreiškimą.

Toliau pamoksle vysk. Mülleris gina Joną Paulių II ir Benediktą XVI – jie jokiu būdu nesimeldę kartu su musulmonais, tik parodę pagarbą jų religijai.

Sausio 11 d. vyskupas Mülleris toliau plėtojo šią temą interviu portalui kath.net, parodydamas esminius krikščionių ir musulmonų Dievo sampratos skirtumus. Bet jis nenorėjo sutikti, kad jo žodžiai prieštarauja II Vatikanui.

 

Gruodžio 18 d. popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė žydų masonų ložės B‘nai B‘rith delegaciją. Ložės atstovai jau daugelį kartų lankėsi Vatikane nuo pat Vatikano II Susirinkimo laikų ir įvairiais būdais įtakojo Šv. Sosto laikyseną judaizmo atžvilgiu. Ne be jos pastangų šiandieniniai hierarchai ėmė visuotinai skelbti Evangelijai prieštaraujantį mokymą, kas sandora su žydų tauta tebegalioja ir judėjams nereikia krikšto, kad būtų išganyti. Vizito pabaigoje popiežius meldė Dievo palaiminimo organizacijos nariams ir savo kalbą baigė hebrajišku taikos linkėjimu „šalom alechem!

 

Vienas iš garsiausių pasaulyje lotynų kalbos ekspertas, amerikietis karmelitas t. Reginaldas Fosteris teigia, kad ši kalba baigia išnykti, praneša BBC.

Prieš 38 metus popiežiaus lotynistu paskirtas kunigas teigia, jog kunigų seminarijose nebėra reikalaujama mokytis lotynų kalbos. O apie rimtų teologinių veikalų, parašytų lotynų kalba studijas nė neverta kalbėti. R. Fosteris taip pat pasmerkė faktą, jog daugelyje Europos valstybių mokyklose nustota mokyti lotynų kalbos. Mokiniai šaiposi, kad turi mokytis kalbos, kuri „yra tokia mirusi, kokia tik gali būti“.

Jis Romoje visai neseniai atidarė Lotynų kalbos akademiją, siekdamas išsaugoti oficialią Bažnyčios kalbą. Tačiau vyriausias Vatikano lotynistas prisipažino, jog nebemato ateities perspektyvų kalbai, kurios moko kitus. Taip teigti kunigą verčia faktas, jog daug jaunesnių kunigų Bažnyčios hierarchijoje lotynų kalbą vertina mažiau entuziastingai.

Kunigo R. Fosterio teigimu, nesimokydami lotynų kalbos žmonės negali pilnai suprasti svarbių istorijos aspektų. „Šv. Augustinas galvojo lotyniškai. Negalima jo tekstų skaityti angliškai. Tai būtų tas pats, kaip klausytis Mocarto per automatinį patefoną“, – teigė kunigas. Kalbos apie tai, kad popiežius Benediktas XVI gali sugrąžinti lotyniškas Mišias, yra beprasmės, teigia R. Fosteris. „Jis to nepadarys. Jis turėjo rūpesčių dėl Rėgensburgo [kalbos apie islamą], po to Varšuvos problemą [slaptųjų tarnybų agento skyrimas vyskupu], o jei ir tai padarytų, prasidėtų tikras pragaras“. „Tai yra beprasmės Mišios, ir visas tas mentalitetas yra kvailas. Idėja ta, kad seniau viskas buvo geriau. Tai verčia Vatikaną atrodyti viduramžiškai“.

Kunigas siūlo popiežiui parodyti pavyzdį ir vietoj siestos skaityti lotyniškus tekstus. Tai anot, R. Fosterio gali paskatinti jaunesnius kunigus sekti pontifiko pavyzdžiu.

 

Gruodžio 28 d. žymus italų katalikų žurnalistas Vittorio Messori interviu dienraščiui Il Giornale pareiškė, kad asmeniškai buvo prieš mirties bausmę Irako diktatoriui Sadamui Huseinui, tačiau pati „mirties bausmė nėra priešinga Biblijai“.

„Senajame Testamente mirties bausmė minima 35 kartus, netgi už grasinimą žodžiu savo tėvui. Jėzus atėjo ne tam, kad panaikintų senąją teisę, bet kad ją įvykdytų. Išties, kai plėšikas pripažįsta, kad nukryžiavimas jam pačiam ir kitam plėšikui yra teisingas, Kristus visai neprieštarauja“, – sako publicistas, išleidęs pokalbių su Jonu Pauliumi II ir kardinolu Ratzingeriu knygas. „Ešafotas, priimtas nusikaltėlio, būdavo matomas kaip atgailos priemonė, atverianti jam rojaus vartus... Bažnyčia, kuri pripažintų mirties bausmę nelegalia, biblinėje perspektyvoje būtų savižudiška. Tai reikštų dvidešimties teologijos ir istorijos amžių išsižadėjimą“.

Tą pačią gruodžio 28 d. popiežiškosios tarybos Iustitia et Pax vadovas kard. Renato Martino interviu laikraščiui La Reppublica kalbėjo: „Tegul niekas nemano, kad galima atlyginti nusikaltimą kitu nusikaltimu. Niekas negali sukelti mirties, netgi valstybė“.

Vasario pradžioje Paryžiuje įvyko trečiasis pasaulinis organizacijos „Kartu prieš mirties bausmę“ (ECPM) kongresas. Galutinėje deklaracijoje kongreso dalyviai kreipėsi į mirties bausmę dar nepanaikinusias valstybes, ragindami kuo greičiau tai padaryti. Anot jų, mirties bausmė nepadeda kovoti prieš nusikalstamumą, o teisingumo, kuris pats žudo, sąvoka yra prieštaringa. Mirties bausmė esą pažeidžia žmogaus teises ir yra teisingumo pralaimėjimas.

Iš demokratinių valstybių vienintelės Jungtinės Amerikos Valstijos dar neatsisakė mirties bausmės. Nuo 2001 metų mirties bausmės atsisakė Graikija, Kirgizija, Liberija, Meksika, Filipinai, Senegalas ir dar kelios valstybės. Apie 90 procentų mirties nuosprendžių yra įvykdoma Kinijoje.

Vasario 7 d. Šventasis Sostas kongreso proga padarė pareiškimą, kuriame pažymėjo, kad mirties bausmė yra „ne tik teisės gyventi paneigimas, bet ir įžeidimas prieš žmogaus orumą... įžeidimas prieš evangelinį mokymą atleisti“.

 

Benediktinų abatas Christopheris Zielinsky OSB „po ilgo klaidžiojimo modernizmo dykumoje“ atrado katalikų Tradicijos turtus, praneša Šv. Pijaus X kunigų brolijos Vokietijos srities tinklapis. Katalikų Tradiciją remiančio žurnalo „Si Si No No“ Paryžiuje organizuotame teologiniame kongrese „Bažnyčios krizė: jos pagrindinės priežastys, pasekmės ir įveikimo būdai“, pasibaigusiame sausio 7 d., šis gerai žinomas abatas, dabar einantis prioro pareigas olivetiečių (nuo 1960 m. – benediktinų konfederacijos šakos) Pecos vienuolyne JAV, Naujosios Meksikos valstijoje, pasakė kalbą. Paprastais ir jausmingais žodžiais abatas paaiškino, kaip jis, buvęs San Miniato al Monte abatijos Florencijoje vienuolis ir kunigas nuo 1977 m., atrado katalikų Tradiciją.

Būdamas pagrindinės Italijos abatijos prioru ir psichologijos dėstytoju, jis organizavo dideles ir gerai žinomas konferencijas apie tarpreliginį dialogą, kvietėsi Dalai Lamą pamokslauti savo abatijos bažnyčioje ir meditavo kartu su juo bei kitais budistų dvasininkais. Stipriai įsitraukęs į progresistų ir kairiųjų kultūrinius bei politinius debatus ir tapęs visoje šalyje garsiu leidėju bei liberalių pažiūrų pamokslininku, jis pabrėžtinai nenorėjo tapti misionieriumi.

Galop savo nelabai vienuoliško darbo sūkuryje jis įpuolė į – anot jo paties – „Nieko (Nihil) krizę“, savo kunigiškos savimonės krizę. Kaip priežastį abatas Christopheris dabar nurodo savo po Vatikano II Susirinkimo gautą išsilavinimą, kuris išrovė jo viduje bet kokį antgamtiškumo pojūtį ir padarė politiniu aktyvistu bei „išminties“, nesiremiančios Jėzumi Kristumi, mokytoju. Intensyvus Hėgelio, Markso, Nyčės ir Froido raštų studijavimas galutinai užbaigė jo savigriovos kelią. Po 20 modernistinės kunigystės metų dangus jam atrodė neturintis šviesos ir uždarytas.

Dėl griežtos ir gerai argumentuotos jo tarpreliginio dialogo kritikos žurnale „Si Si No No“ jis pirmą kartą susitiko su kunigu iš Šv. Pijaus X brolijos. Kurį laiką jis gyveno kaip atsiskyrėlis Toskanoje (Italija) ir pirmą kartą gyvenime perskaitė šv. Pranciškaus Saleziečio „Filotėją“. Kaip jis pripažįsta, tiesiog dėl Dievo įsikišimo jis pradėjo skaityti šv. Tomo Akviniečio „Teologijos sumą“. 

Tuo pat metu keli draugai patarė jam vykti į Le Barroux abatiją (iki 1989 metų ji buvo asocijuota su Šv. Pijaus X brolija). Ten jis pirmą kartą, gana nenoriai, aukojo šventąją Mišių auką pagal tradicinį Romos ritualą. Ties žodžiais „elevatis oculis in caelum“ („pakėlęs akis į dangų“) jis patyrė dvasinį sukrėtimą: dangus jam lyg iš naujo atsivėrė.

Nuo to momento jo gyvenimas pasikeitė. Jis pirmą kartą aiškiai pamatė, kad dar tebėra išlikęs bažnytinis gyvenimas, kuris radikaliai skiriasi nuo labiausiai paplitusio („posusirinkiminio“) Bažnyčios gyvenimo. Aplankęs benediktinų vienuolyną Bellaigue (Prancūzijoje), likusį ištikimą Tradicijai, ir susipažinęs su jo prioru, abatas ėmė lankytis Šv. Pijaus X brolijos generaliniuose namuose Menzingene (Šveicarija), kur ilgai diskutavo su generaliniu vyresniuoju vysk. B. Fellay ir jo asistentu kun. F. Schmidbergeriu.

Netrukus po to benediktinų ordino vyresnybės pakviestas į Romą ir paskirtas abatu į JAV vienuolyną, jis diskutavo su daugeliu aukštų Vatikano pareigūnų apie katalikų Tradicijos judėjimą. Intelektualinis dorumas jį tiesiog vertė viešai pareikšti savo gilų dėkingumą arkivyskupui M. Lefebvre‘ui, kuris teisingai suprato: jei kas nors praranda katalikų Tradiciją, praranda visą kultūrą ir savo paties sielą.

Bet Tradicija nėra vien tik Tradicinės lotyniškos liturgijos gynimas, tai nėra vien „liturginė choreografija“, perspėjo susirinkusius abatas Christopheris. Čia svarbiausia nei daugiau nei mažiau, o pati tikėjimo tiesa. „Laukdami popiežiaus dokumento, leidžiančio aukoti tradicines Romos Mišias, negalime nutraukti mūšio už visų laikų katalikiškas dogmas“, – teigė jis.

Abatas Christopheris padrąsino Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyresniuosius tęsti pokalbius su Romos valdžia. Jis prisiminė savo paties kelionę link Tradicijos ir paragino drąsiai liudyti tiesą Romoje, nors apdairumas čia taip pat būtinas. Visi turi pareigą kalbėti vyskupams ir kardinolams tiesą, pasakė abatas. Jis taip pat atskleidė, kad popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“ pirmininkas kardinolas Castrillonas Hoyosas gerai atsiliepė apie Brolijos generalinį vyresnįjį vysk. B. Fellay, pasakydamas abatui apie jį: „Štai tikras vyskupas“.

Abatas baigė savo tikėjimo liudijimą, pareikšdamas savo susižavėjimą Brolijos apaštalavimu, pažymėdamas, kokį didelį įspūdį jam padarė jaunos daugiavaikės šeimos, gausiai dalyvavusios iškilmingose pontifikalinėse Mišiose, vysk. Fellay aukotose Saint-Nicolas-du-Chardonnet bažnyčioje Paryžiuje, kuriose abatas oficialiai dalyvavo, sėdėdamas chore. Ateitis parodys, kokiu būdu abatas konkrečiai prisidės prie Tradicijos darbo.

 

 

Brolijos veikla mūsų šalyje prasidėjo Vilniaus mieste. 1994 m. sausio 20 d. Vilniaus tikinčiųjų grupė pakvietė Brolijos kunigus į Lietuvą, tais metais Brolijos kunigai čia jau laikė šv. Mišias. Mišių centrui buvo nuomojamos įvairios patalpos, Vilniuje buvo įsikūręs ir pirmasis Lietuvos Šv. Kazimiero priorato vadovas kun. Ericas Jacqmin. Deja, dėl didelių nuomos kainų buvo nutarta prioratą kurti Kaune, todėl 2003 m. rugsėjo 27 d. koplyčia Vilniuje uždaryta. Vilniaus tikintiesiems tris su puse metų teko važinėti į Kauną.

Vasario 12 d. kun. Edmundas Naujokaitis vėl atlaikė šv. Mišias Vilniuje. Į pirmąsias šv. Mišias susirinko 23 tikintieji, jų tarpe – nemažas vaikų būrys. Tikimasi, kad tradicinės šv. Mišios ir grigališkojo choralo giesmės patrauks ir daugiau vilniečių.

Lietuvos pašto (buv. Ryšininkų) kultūros rūmuose, Šv. Jono g. 3, antrojo aukšto salėje Nr. 12 (įėjus į rūmus, pasukti į kairę). Mišios vyksta kiekvieną sekmadienį 17 val.