Romano Amerio, Pragaras

Romano Amerio gimė 1905 m. Lugano mieste (Šveicarija). Tapo filosofijos daktaru Milano universitete ir 1928–1970 dėstė filosofiją bei klasikines kalbas Lugano akademijoje. Už savo nuopelnus paskelbtas Lugano garbės piliečiu. Kaip Lugano vyskupo Jelmini peritus (patarėjas) Amerio dalyvavo Vatikano II Susirinkimo parengiamosios komisijos darbe, todėl puikiai žino Susirinkimo reformų problematiką. 1985 m. jis išgarsėjo savo monumentalia studija Iota Unum (pavadinimas – iš Jėzaus žodžių Mt 5, 18), kurioje detaliai nagrinėja modernistinės teologijos ir jos įkvėptų reformų pražūtingą poveikį Bažnyčiai. Ši knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų. Čia pateiktas knygos XLI skyriaus „Eschatologija“ vertimas.
 
Teisingumo triumfas. Pragaras
 
Katalikybė suvokia amžinąjį gyvenimą – arba amžinąjį pasmerkimą – kaip aukščiausią absoliutaus teisingumo išraišką. Žmogiškam protui sunku su tuo sutikti, kaip jau minėjome aiškindami, kokiu būdu mūsų moralinė būklė gali per minutę pasikeisti. Aišku, kad tie, kurie netiki būsimuoju gyvenimu, tikrai netikės išganymu arba pasmerkimu. Jie priešinasi minčiai, kad už dabartinį gyvenimą reikalaujama tam tikru būdu atsiskaityti kitame pasaulyje.
Vatikano II Susirinkime pragaro idėja buvo beveik visiškai nutylėta. Kai kurie tėvai išreiškė savo apgailestavimą dėl to vykstant 80-jai sesijai, kai diskutuota apie krikščioniškojo pašaukimo eschatologinį pobūdį[1]. Susirinkimo tekstuose niekur nesutinkamas žodis „pragaras“ ir tik vieną kartą apie jį užsimenama netiesiogiai, „amžinosios ugnies“ terminu[2]. Tikrasis Bažnyčios mokymas apie pragarą niekur neaptariamas.
Popiežius Paulius VI skausmingai apgailestavo, kad „apie pragarą jau niekur nekalbama[3]. Labiau pagrįstai jis galėjo skųstis kunigais, kurie pamiršta pragaro idėją – juk kaip tikintieji gali išgirsti ką nors apie pragarą, jei dvasininkai apie jį tyli? Išnykęs iš doktrinos, pragaras dingo ir iš daugumos tikinčiųjų sąmonės[4], tuo tarpu kai kurie teologai neigia jo amžinumą, o kiti – bando jį sumenkinti (panašiai kaip darė epikūriečiai) iki mito, neva išreiškiančio negrynos sąžinės sukeltą kančią.
Prancūzijos vyskupai pasisakė prieš mokymą apie pragarą, tuo pačiu patvirtindami tai, ką skelbė daugelis Prancūzijos klebonų: „Pragaras – tai tik kalbinė išraiškos priemonė, panaudota Kristaus, kreipiantis į žmones, kurių religinės pažiūros buvo pakankamai primityvios. Mes nuo to laiko pažengėme toliau[5]. Dogma apie pragarą čia vienareikšmiai parodoma kaip primityvių arba vaikiškų žmonių prasimanymas, kurį atmeta šiuolaikinė katalikybė. Žinoma, negalima būtų priekaištauti (bent jau taip manome) teologui, kuris apvalytų pragaro suvokimą nuo visų tų poetinių ir fantazijos kupinų pagražinimų, kurie apipina jo sampratą net ir geriausiuose literatūros bei meno kūriniuose. Galbūt nėra nieko blogo, jei pragaras vaizduojamas ne kaip vieta, o kaip dvasinė būklė[6], tačiau katalikiška teologija smerkia dogmos sumenkinimą iki mito. Prancūzijos vyskupai išdrįso nueiti net taip toli, kad atmetė kiekvieną teoriją, kurioje pragaras užima savo teisėtą vietą. Tuo tarpu pragaras yra absoliutus ir galutinis teisingumas, kuris yra amžinai iškilęs virš visų žmogiškojo teisingumo silpnybių bei klaidų, išlaikydamas amžiną skirtumą tarp gėrio ir blogio.
Prancūzijos episkopato atstovas spaudai pareiškė: „Mums nepriimtina matyti pragare bausmę, kurią Dievas skiria tam, kas, sąmoningai suvokdamas savo nuodėmes, nesigaili už jas. Nepriimtina taip pat ir baimė, kylanti iš mokymo apie tai, koks pasmerkimas mūsų lauktų, jeigu mirtis mus užkluptų mirtinos nuodėmės būklėje[7]. Tačiau tai, kam priešinasi vyskupai, yra pažodžiui atkartotas visuotinių Bažnyčios Susirinkimų mokymas[8], ir pasisakydami prieš tą mokymą tokiu būdu, vyskupai tiesiogiai iškelia abejonę dėl Bažnyčios neklystamumo apskritai. Pragaro egzistavimas yra dalis dieviškojo ir katalikiškojo tikėjimo (tai yra tiesa, apreikšta Dievo ir formaliai apibrėžta Bažnyčios). Dieviškojo tikėjimo dalis (tai yra tiesa, apreikšta Dievo, bet dar neapibrėžta Bažnyčios) yra ir tai, kad kai kurie žmonės ten patenka. Pastarasis dalykas matomas iš Jėzaus žodžių apie Judą – „Nė vienas iš jų [Jėzaus mokinių] nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų“ (Jn 17, 12) – ir apie Paskutinį Teismą (Mt 25, 31–46) bei iš palyginimo apie kviečius ir rauges.
Esama rašytojų, vadinamų katalikiškais, kurie neigė pragarą kaip prieštaraujantį protui. Prie jų reikėtų priskirti Giovanni Papini: dogmatiniai argumentai jo knygoje Il Diavolo [„Velnias“][9] yra – kaip teigė straipsnis išspausdintas L‘Osservatore Romano pavadinimu Una condanna superflua [„Nereikalingas pasmerkimas“] – tokie menki, jog jų beveik visai nėra, be to Papini cituoja Evangeliją, manydamas, jog cituoja šv. Augustiną. Tai liudija, kad autoriui nepakenktų iš naujo susipažinti su katekizmu.
Labiau vertas dėmesio yra pragaro neigimas po autoriaus mirties išleistame Jacques‘o Maritaino darbe Approches sans entraves [Paris, 1974]. Jis tvirtina, kad šėtonui galų gale bus dovanota bausmė ir dėl Kristaus maldos jis pasieks prigimtinę laimę priešpragaryje kartu su vaikais, mirusiais be krikšto[10].
Anot Karlo Rahnerio, bausmių amžinumo paneigimas ir mokymas apie visuotinį išganymą yra naujovės, už kurias turime būti dėkingi Vatikano II Susirinkimui ir kurios esančios kertinis Bažnyčios tikėjimo akmuo.
Iš tiesų, tai tėra tiktai rašytojo Victoro Hugo fantazijos vaisius iš jo La fin de Satan [„Šėtono galas“]. Eidamas jo pėdomis, Maritainas rašo: „Vieną dieną visiems pragaro gyventojams... visiems pasmerktiesiems bus atleista[11]. Tas kalbėjimas apie Osana giesmę, esą skambėsiančią Dievui iš pragaro, jau turi pirmtakų (visi jie – eretiški), tarp jų ir garsiąją Origeno apokatastazės teoriją – jeigu ta teorija tikrai turi omenyje tai, kuo ji kaltinama. Daug teologų pasišventė teologinio ir filosofinio pragaro supratimo pagilinimui, bet daugelis bandė ir paneigti jo prasmingumą. Savo svarbiausiame darbe Campanella palaikė ortodoksinį mokymą ir sutriuškino priešingus argumentus, kurie jam jaunystėje atrodė teisingi. Teologinėje literatūroje sutinkamas netgi velnio gynimas; daugelio tokių naujųjų laikų darbų pirmtakas yra keistas XIV amžiaus veikalas, pavadintas Tractatus Procuratorius, kurį parašė Bartolomeo de Sassoferato[12].
 
Pragaro gynimas
 
Klaidos, lyg kirminas graužiančios eschatologinį mokymą, paskatino Tikėjimo mokymo kongregaciją, išleisti dokumentą, adresuotą vyskupų konferencijoms (L‘Osservatore Romano, 1979 06 16–17), siekiant paneigti tas klaidas. Tame dokumente kalbama, kad tikinčiųjų sąmonėje vyksta „lėtas kai kurių tikėjimo išpažinimo punktų supratimo iškreipimas ir vis didėjantis pakrikimas“. To priežastis yra per didelė teologinių spekuliacijų laisvė ir viešas tarp teologų vykstančių disputų skleidimas. Kaip, deja, jau tapo įpročiu, čia buvo nutylėtas faktas, kad daug vyskupų remia tuos klaidingus mokymus. Dokumentas patvirtina kūno prisikėlimą laikų pabaigoje kaip mūsų tikėjimo pagrindą, taip pat patvirtina tradicinį mokymą, kad tam tikras sąmoningas ir valingas principas žmoguje nenumiršta kartu su kūnu ir gyvena toliau, gina žodį „siela“ kaip sąvoką, kuria Bažnyčia visais laikais apibrėždavo minėtą nemirtingą principą, ir prieštarauja tam, jog esą atsirado poreikis pakeisti tą sąvoką. Galop pakartotinai pabrėžia dogmą apie gyvenimą aname pasaulyje, kuriame teisieji gauna amžinojo gyvenimo laimę rojuje, o pasmerktųjų laukia to gyvenimo netekimas, vadinamas antrąja mirtimi.
Amžinai trunkanti laimė, mąstant sveiku protu, atrodo kaip kažkas protingo ir teisingo, kadangi absoliučios tiesos regėjimas ir begalinio gėrio turėjimas neleidžia pažinti ką nors kita, nei tą Tiesą, arba trokšti ko nors kito, nei to Gėrio, kuris apima savyje visus kitus gėrius. Tačiau mūsų valios pasipriešinimą sukelia būtent bausmių amžinumas. Čia verta būtų prisiminti Jacques‘o Abbadi taiklų pastebėjimą[13]. Jis pasakė, kad savimeilė neranda amžinoje laimėje nieko sau nepriderančio ir nepriklausančio, tačiau ją įžeidžia amžina bausmė. Kodėl, klausia jis, jei ne dėl to, kad savimeilė nori pati save apgauti?
Be to, sunkumai, trukdantys sutikti su pragaro amžinumu, nėra vien tik paviršutinio jausmingumo išraiška. Tai yra rimtos problemos, kurių teisingų sprendimų reikia ieškoti giliau – kaip niekada teisingas atrodo Demokrito posakis, kad tiesa yra paslėpta giliai.
Pragaras, – sako Prancūzijos vyskupai, – yra papiktinimas pačiam Dievui, Jo kentėjimų šaltinis, užtvanka Jo atperkančiajai meilei[14]. Toks argumentas prieš pragarą kyla iš tam tikrų metafizinių prielaidų. Kadangi dieviškosios Apvaizdos planas visatai priima tam tikro blogio galimybę, daroma išvada, kad visa sistema yra bloga ir todėl nesuderinama su Dievo meile, kuri gali suteikti būtį kam tik panori bei yra gera visuose savo darbuose. Tačiau net ir pragaras yra meilės darbas, ir Dantė nesvyruodamas susieja „amžinąsias kančias“[15] su „amžinąja Dievo Meile“: „Teisingumas paskatino prakilnųjį mano Kūrėją. Mane sukūrė Dievo Visagalybė, jo aukščiausioji Išmintis ir amžinoji Meilė[16].
Kiekvienas dalykas pats savyje yra geras, bet jo baigtinė ir priklausoma nuo kitų dalykų prigimtis padaro, kad sąryšyje su kitais dalykais jis gali pasirodyti arba geras, arba blogas. Svetimavimo akto įvykdymas yra kažkas gero tiek, kiek jis yra tam tikros gyvybinės galios panaudojimas ir naujos gyvybės užmezgimas. Tačiau jis yra blogas moralinių įstatymų pažeidimo atžvilgiu bei dėl žalos, kurią padaro artimo teisių pažeidimas. Kadangi kiekvienas blogis egzistuoja sąryšyje su baigtiniais dalykais, o Dievas yra begalinis ir nepriklauso nuo nieko, išskyrus save patį, jame negali būti jokio blogio. Jis yra geras pats savyje ir visų sukurtų būtybių atžvilgiu. Todėl netgi mirtis ir pragaras nėra kažkas blogo Dievo plane. Pragaras yra kažkas gero, kadangi tarnauja blogio nubaudimui ir galutinio teisingumo įvykdymui. Gera yra ir mirtis, kiek ji tarnauja vienos būties pakeitimui kita, gyvybės pasaulyje atsiradimui ir išlaikymui, be to, vienoms baigtinėms būtybėms nuolatos keičiant kitas, ji parodo, jog pats Dievas yra begalinis. Apie trūkumą sistemoje būtų galima kalbėti tik tada, jeigu matytume kažką priešingą protui visoje sistemoje, jeigu pragaras būtų kažkas, ko Dievas nenumatė, kas naikintų jo planus. Tačiau pragaras yra tik dalis visatos, kuri savaime yra gera. Jos gerumas kyla iš tvarkos tarp jos dalių, kurios tarpusavyje gali būti harmonijoje arba ne, tačiau visos kartu sudaro tobulą vienovę, kurią Dievas pašaukė į būtį savo laisvos valios aktu.
Man atrodo, kad labai tiktų pabaigti šią trumpą pragaro apologiją pastebėjimu, kuris turėtų, kiek tai apskritai įmanoma, pakeisti su pragaro sąvoka susijusius sunkumus. Reikia išdėstyti svarbiausius teologinius principus, susijusius su katalikišku mokymu apie pragarą, o fantazijas ta tema reikia palikti asmeninės vaizduotės sferai, kadangi žmogiška vaizduotė čia gali pakilti į tikras aukštumas, kaip įrodė Dantė arba Mikelandželas. Katalikiškas mokymas nevaizduoja pragaro kaip nuolatinės priespaudos, „kur kiekvienas kenčia visą įmanomą blogį ir nepatiria jokio gėrio“, kaip tai išdėsto kai kurie katekizmai, bet ne kard. Gaspario katekizmas. Tokia būklė yra metafizinis absurdas, nes ji neatkreipia dėmesio į Dievo gailestingumą, kuris veikia net ir pragare, ir neįžvelgia prasmės tvarkoje, paremtoje faktu, kad pasmerktoji siela užima teisingai jai priderančią vietą moralinėje visatos tvarkoje. Jeigu surizikuotume pasakyti perkeltine prasme, tai apie pasmerktųjų padėtį reikėtų kalbėti ne kaip apie agoniją, bet kaip apie nesibaigiančią paniurusio ir apniukusio nuobodulio dieną[17].
 
Bausmių amžinumas
 
Teigti, kad pragaras esąs trūkumas arba anomalija, reiškia įpulti į antropocentrizmo[18] klaidą. Jeigu žmogus būtų visatos centras, tada, kai kuriems žmonėms nelaimėjus išganymo, kūrimo aktas nepasiektų savo tikslo ir būtų galima pagrįstai kalbėti apie trūkumą[19]. Tikrovėje kūrinijos tikslas nėra kas nors kita, nei Dievo egzistavimo „tikslas“, kuris yra Jis pats. Viskas buvo sukurta Dievo garbei, o ne žmogaus garbei. Galima teigti, kad žmogus yra Dievo veikimo tikslas, bet tiktai ta prasme, kad turimas omenyje Dievas-Žmogus, Jėzus Kristus, kuris yra visos kūrinijos galva.
Pragaro neigimo šaknys glūdi antropocentrizme ir kyla, kaip sako Abbadie, iš žmogaus savimeilės. Žmogus pamiršta, kad Dievas negali nustoti egzistuoti vien todėl, jog kai kurie žmonės pražus. Žmonija pati savaime nepražus, nes ji yra atpirkta Kristaus[20]. Fundamentalus katalikiškos teodicėjos[21] principas skelbia, kad reikia turėti visapusišką visos tikrovės vaizdą, jeigu norime įvertinti kokį nors kūrinį arba jo tikslą. Mirtis yra tam tikras neigiamas dalykas, bet, nepaisant to, ji įsijungia į pasaulio tvarką, kadangi viskas turi tiek gyvybės ir gėrio savyje, kiek Dievas panorėjo jam to suteikti. Netgi pragaras yra kažkas gero, nes buvo sukurtas Dievo.
Liturgija aiškiai liudija šią tiesą brevijoriaus maldoje Vėlinių dieną: „Regem, cui omnia vivunt, venite adoremus“ („Ateikite, pagarbinsime Karalių, kuriam viskas gyvena“)[22], o tai yra perfrazuota eilutė iš Luko evangelijos (Lk 20, 38): „Nes visi Jam gyvena“. Kad kiekviena atskira būtybė neegzistuoja pati sau, tačiau jos tikslas yra už jos – Dieve, dar aiškiau moko Laiškas romiečiams (Rom 14, 7–8): „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“. Šis visiškas ir nuolatinis žmogaus pavaldumas Dievui reiškia, kad net jei individas nepasieks dangiškosios laimės, kurią Dievas jam siūlė, jo egzistavimo tikslas neliks nepasiektas, nes visi dalykai egzistuoja tikslui, nustatytam Dievo, o ne tam, kad pasiektų savo pačių tobulybę. Grįžtant prie šv. Augustino analogijos, priešingumą visatoje, talpinančioje ir dangų, ir pragarą, galima palyginti su pustoniais muzikoje ir šešėliais tapyboje – jie yra gražūs tik visumos harmonijoje, tačiau patys savyje tėra tiktai tonų arba šviesos trūkumas.
Lieka dar vienas priekaištas pragaro amžinumui. Žinoma, mums gali atrodyti, kad bausmių amžinumas ir nekintantys kentėjimai yra nesuderinami su pačia bausmės samprata[23]. Bausmė yra tiek veiksminga, kiek ji grąžina teisingumo tvarką ir atlygina skriaudą. Viena vertus, neteisinga, jeigu nusikaltėlis per lengvai atsiperka – jautrus „kolektyvinės sąmonės“ balsas tai paskelbia garsiai ir aiškiai. Kita vertus, jeigu bausmė turi trukti visada ir nekeičiamai, tai reikštų, kad bausmė jokiu būdu nepasiekia savo tikslo, t. y. teisingumo grąžinimo ir baudžiamojo asmens pasitaisymo; taigi kaip bausmė ji neveiksminga ir bevertė. Tikrovėje ji galėtų likti kaip grynas beprasmio ir betikslio kentėjimo faktas, bet būdamas visai neprotingas, jis nevertas tobulo Dievo.
Į šį priekaištą galima atsakyti, kad nors pasmerktieji pragaro bausmei nepasitaiso, teisingumo tvarka yra atstatoma. Reikia vėl prisiminti sunkią tiesą, kad žmogaus moralinis statusas egzistuoja kaip taškas laike, t. y. dabartyje[24]. Kiekvieną gyvenimo akimirką žmogus privalo paklusti Dievui. Toje ypatingos trukmės būklėje, patiriant pragaro amžinybę, už kiekvieną akimirką atsisakymo ir maišto, kurį pasmerktojo bloga valia vis iš naujo kelia prieš neribotai privalomą Dievo teisę, iš karto paskiriama atitinkama bausmė – todėl ji trunka visą amžinybę. Taigi netiesa, kad dėl begalinės trukmės bausmė yra nuolatos bevertė. Priešingai, kiekvieną akimirką ji teisingai atseikėjama pagal kaltės dydį, tačiau kadangi kiekvieną akimirką kaltė atsinaujina dėl nepataisomai blogos žmogaus valios, nuolatos atnaujinama ir bausmė. Pasmerktoji siela nuolat suteikia Dievo teisingumui prideramą atsiteisimą ir negali būti atleista nuo tos prievolės ateityje vien dėl to, kad atsiteisia dabar – taip pat, kaip ir mes šiame gyvenime nebūsime atleisti nuo mūsų pareigos rodyti Dievui priklausantį paklusnumą bei garbinimą rytoj, vien dėl to, kad įvykdėme šią pareigą šiandien. Amžinasis pasmerkimas remiasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir amžinoji laimė: ir čia, ir ten nepaliaujamai teikiama garbė begalinei Dievo tobulybei, tačiau jau nebe nereguliariu būdu, kaip tai žemiškame gyvenime daro nepastovumo ženklu pažymėtos sielos, bet nenutrūkstamai – tai atlieka sielos, kuriuose jau nebėra nuodėmės troškimo, bet nebėra ir noro atgailauti.
Pragaras kaip grynas teisingumas
Taigi pragare pradingsta bet koks antrinis bausmės tikslas – nusikaltėlio pasitaisymas arba visuomenės apgynimas. Pasilieka tik bausmės esmė – teisingumo įvykdymas. Pasmerktieji nesigaili už savo nuodėmes, o dangus taip pat neturi nuo jų gintis. Jie įžengė į savo vietą galutinėje pasaulio tvarkoje, tiesa, ne patys tai pasirinkę, tačiau taip pat ir ne visiškai prieš savo valią. Paskutinis Teismas yra tik pasaulio moralinės būklės atidengimas, tiesos apie patį save atskleidimas kiekvieno žmogaus sąžinėje – tiesos, kuri iki tol buvo užtemdyta jų pačių blogio. Šv. Raštas nurodo šį momentą, pasitelkdamas knygų atvertimo palyginimą. Tikrovėje paskutinis teismas yra intelektualinis įvykis, kuris vyks teisiamojo sąžinėje arba atmintyje iššaukiant prisiminimus apie jo darbus, atskleidžiant prote paslėptus kitų žmonių veiksmų motyvus. Jis taip pat yra spontaniškas įvykis, nes nedorėliai bus kaltinami ne kažkokio išorinio nuosprendžio, bet per vidinį liudijimą savosios sąžinės, kuri kaltina save pačią, kaip tai buvo išsakyta giliais Laiško romiečiams žodžiais: „Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 15). Žmogaus viduje esantis pragaras, aprašytas Epikūro bei Bossuet, kuris patiriamas nešvarios sąžinės kančiomis, tikrai egzistuoja, tačiau jis yra tik tikrojo pragaro pranašavimas ir „skonėjimasis juo iš anksto“.
Mistikai, teologai ir rašytojai pabrėždavo pasmerkimo staigumą. Dantės pragare pasmerktieji parodo savo nesutramdomą veržimąsi mestis į kančių bedugnę: „Skuba perplaukti upę, veja juos Dievo teisingumo pentinas taip, kad jų baimė persikeičia į veržimąsi[25]. Priežastis yra tokia: tiesa, kad pasmerktosios sielos nepriima savo būklės – radikalios netvarkos jų būtyje, nes atsižadėjo savo tikslo ir nepasiekė joms pasiūlyto atlygio. Nepaisant to, jos trokšta bausmės, kadangi ji įneša į chaosą, kuriame jos skendi, tam tikrą vidinę tvarką. Šv. Kotryna Genujietė pastebi, kad „jei siela nenueitų į tą paskyrimo vietą, nustatytą Dievo teisingumo, ji atsirastų dar gilesniame pragare, nei tas tikrasis, nes ji atsidurtų už ribų to sutvarkymo [kuris kyla iš Dievo gailestingumo, neskiriančio tokios didelės bausmės, kokią siela užsitarnavo]“[26]. Šiuo aspektu pragaras yra netgi gailestingumo darbas. Faktas, kad nekantrus troškimas atsiduoti bausmei nusveria kančios baimę, dar kartą įrodo, jog žmogaus tikslas yra už jo paties ir kad tas tikslas yra tiktai dalis pasaulio tvarkos.
Jeigu pragaro bausmė nepataiso pasmerktojo, ar tai reiškia, kad bausmė apskritai negali pagerinti jo būklės? Tikrai ne. Bet kokia Dievo veikla ne tik palaiko būties egzistavimą, bet ir ją tobulina. Neįmanoma, kad pasmerktųjų atveju Dievo veikimas neturėtų tokios pasekmės – netgi iš jų blogio Dievas išgauna kokį nors gėrį. Tiesa, taip įvyksta ne kiekvienos atskiros būtybės pagerinimas, o veikiau visos būties visumos pataisymas. Pasmerktųjų atžvilgiu tai reiškia, kad pasaulis įgauna papildomo tobulumo, kadangi amžinoji bausmė yra amžinas teisingumo patvirtinimas. Netgi pasmerktieji teikia pasauliui papildomą reikšmę – nors jie patys niekuomet nepasitaisys, jie tarnauja visumos gėriui, nes palaimintieji pamatys juose teisingumo išsipildymą ir apsidžiaugs tuo: „Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę“ (Ps 57, 11). Jie regės blogį, nuo kurio Dievo gailestingumu buvo apsaugoti.
Belieka priekaištas, kuris atrodo akivaizdus: kodėl už ribotos trukmės nuodėmę skiriama neproporcingai didelė amžina bausmė? Atsakymas į tai skamba taip: tarpusavio priklausomybė sieja ne ribotą laiką, per kurį padaryta nuodėmė, ir nesibaigiančią bausmės trukmę, bet amžinos bausmės reikalauja tos nuodėmės sukelta nuolatinė moralinė būklė. Panašiai ir žmogiškasis teisingumas nematuoja bausmės pagal laiką, kurio reikėjo padaryti nusikaltimą, bet priklausomai nuo jo sunkumo. Toks yra klasikinis atsakymas į tą nuolat kartojamą priekaištą, į kurį reikia vis iš naujo atsakinėti. Žiūrint egzistenciškai, nuodėmė yra įvykis, kuris truko ribotą laiką, tačiau į patį tą įvykį jau nebežiūrima kaip į baigtinį, jeigu jis apmąstomas kaip veiksmas, kuriuo tvarinys arba pripažįsta savo priklausomybę nuo begalinio visų vertybių principo, t. y. Dievo, arba ją neigia. Ta prasme net trumpiausias valios aktas, tiek, kiek jis iš tiesų valingas, ne tik turi moralinę reikšmę kaip praeinantis veiksmas, bet ir išreiškia aukštesnę realybę, kuri susieja su archetipiniu[27] ir amžinu pasauliu. Krikščionišku požiūriu, ta kiekvieno moralinio veiksmo transcendentinė reikšmė ir yra didžios žmogaus vertės pagrindas. Joje glūdi visas moralinio gyvenimo rimtumas. Šis tam tikras moralinio gyvenimo viršlaikiškumas – ou-chronia – buvo pastebėtas jau stoikų ir epikūriečių. Epikūriečiai klaidingai manė, kad laimė neturi būti pastovi, kad būtų tikra. Tačiau laimės pastovumas yra jos tikrumo sąlyga. Anot Kanto, nenutrūkstamos laimės egzistavimo negalima įrodyti protu, tačiau jis numanomas vidinių jausmų balsu. Tuo tarpu katalikybė skelbia, kad dangiškoji laimė yra dalis visuotinės teisės, kurios galia visi protingi tvariniai yra susiję priklausomybės ryšiais su savo Kūrėju, bei kad visi baigtiniai gėriai dalyvauja priklausomybėje nuo Dievo, pirminio visokeriopo gerumo šaltinio. Taigi tvarinių apdovanojimas amžina laime yra anapusinio archetipų pasaulio ir baigtinių tvarinių pasaulio sąlyčio taškas.
Faktas, kad žmogus žemėje turi niekuo neapribotą pasirinkimo tarp gėrio ir blogio laisvę, galutine prasme yra viršlaikinis būdas išreikšti kiekvienos sielos ir jos gyvenimo aukščiausią vertingumą. Tai yra susiję su skirtumu tarp įvairių dalykų prigimčių, apie kurį dažnai užsimindavome šioje knygoje. Tie kokybiniai skirtumai egzistuotų vien tik Dievo Prote, t. y. archetipuose, jeigu iš jų nieko neliktų po pasaulio pabaigos, o pasilikti tie skirtumai gali tik tada, jei galų gale pragaras ir dangus netaps vienu ir tuo pačiu. Šis argumentas yra senas, tačiau turi neatremiamą galią. Čia nekalbama apie nusižengimo begaliniam Dievui baudimą nesibaigiančia bausme, o veikiau apie besąlygišką išlaikymą skirtumo tarp vieno ir kito moralinio elgesio būdų, paskelbiant, kad tas skirtumas negali būti laiko užlygintas. Jeigu visi galų gale laimingai grįžtų pas Dievą, kaip skelbia Origeno apokatastazės teorija, tada, praėjus pakankamai ilgam laikui, skaistus mergelės gyvenimas ir prostitucija taptų tuo pačiu, o visų žmonių veiksmai praeityje prarastų reikšmę, kadangi jau nebebūtų svarbu, kuo buvome, bet kuo tapsime amžinybėje. Nepaneigiama dangaus ir pragaro realybė garantuoja, kad, nors mūsų darbų fizinės pasekmės gali nustoti egzistuoti ar būti panaikintos, jų moralinės pasekmės išliks ir po laikų pabaigos, o skirtumo tarp gėrio ir blogio negali ištrinti joks laikas. Gėris nekintamai glūdi Dieve, tačiau jeigu moralinis gėris nebūtų įspaustas į šio pasaulio tvarką, tada visa istorija nepakeistų galutinės dalykų būklės, ir būtų lygiai taip pat gerai, jeigu jos visai nebūtų buvę. Teisingumas yra ne mažesnis gėris už gailestingumą ir taip pat turi amžinai išlikti. Žydas iš Osvencimo ir amžinybėje pasilieka žydu, kuris buvo Osvencime, o budelis Eichmannas ir amžinybėje pasilieka budeliu Eichmannu. Pragaras – tai skirtumas tarp budelio Eichmanno ir žydo iš Osvencimo, jis yra moralinio skirtumo tarp jų, o tuo pačiu ir jų moralinės prigimties išsaugojimas. Vienintelis dalykas, kuris gali būti sunaikintas – tai kaltė. Ji ištrinama atleidimu, kylančiu iš Dievo gailestingumo ir žmogaus gailesčio, bet niekuomet – be to gailesčio.
 
(Vertė Šarūnas Pusčius)
 
Teologai ir šventieji apie pragarą
 
Toji ano pasaulio ugnis... negali būti niekuo kitu kaip dvasinis ir antgamtinis Dieviškumo karštis, kuris, būdamas už ir virš sielos, arba traukia į save, kad sielą išaukštintų ir pagarbintų, arba nuo savęs atstumia, kad pažemintų ir pasmerktų. Tik ta dieviškoji galybė pajėgia viena vertus pagerbti sielą, duodama jai aukščiausią buvimo būdą, kita vertus nustumti ją iki pat niekingumo ribų, tai yra taip ją prislėgti, kad pagal savo prigimtį ji turėtų išnykti, tačiau neišnyksta, kad pajustų visą savo padėties vargingumą. Ta prasme Šv. Raštas vadina Dievą „viską ryjančia ugnimi“ (Įst 4, 23). Jeigu norime įgauti gilesnį supratimą apie pragaro bausmių dydį, turėtume būtent šią mintį iškelti į pirmąjį planą: kaip teisieji yra girdomi dieviškosios meilės ugnies saldybe, kuri juos užlieja, taip bloguosius apstulbina ir ryja dieviškojo pykčio ir keršto stiprybė, o tas pyktis savo stiprumu ir didybe tiesiogiai atitinka didybę meilės, kurią Dievas siūlė savo tvariniui ir kurią šis paniekino bei pavertė pykčiu.
...Mums tolima mintis pabrėžti dvasinę Dievo ugnį, kad atmestume materialios ugnies idėją. Priešingai, mes tą idėją geriau pagrindžiame, paaiškiname ir padarome labiau suprantama. Bet kas nors galėtų mums prikišti, kad materialus elementas veikia ne savo galia, o Dievo jėga, kad tai yra ugnis perkeltine ir simboline prasme. Aišku, kad ta materiali ugnis nėra tapati su mūsų žemiškąja... Galima pagrįstai sutikti, kad Dievo rankoje kiekviena materiali substancija gali tarnauti taip pat, kaip ir materiali ugnis. Juk pastaroji dėl savo natūralių savybių, kurios priklauso nuo cheminio proceso, negali veikti dvasios, tuo labiau dvasia negali nei degti, nei pajausti nudegimo kaip juslinės būtybės. Taigi su visu tikrumu šį materialų elementą, apdovanotą antgamtine deginimo galia, galima pavadinti ugnimi, tačiau tik analogine prasme, nes dėl savo antgamtinio veikimo ji turi esmingai skirtis nuo natūralios ugnies.
Nepaisant to, tai nėra grynai simbolinė ugnis. Ji tokia būtų, jei tas elementas, vadinamas ugnimi, priklausytų kitai, pvz., dvasinei sričiai. Turime mintyje simbolinę ugnį, kai kalbame apie deginančią ir ryjančią meilės ar pykčio jėgą. Čia gi liekame toje pačioje būties kategorijoje, t. y. matome materialų elementą, kuris ryja ir naikina kitą substanciją – tik nepalyginamai blogesniu ir šiurpesniu būdu, nei materiali ugnis.
...Kategoriškai ir nuolatos pasikartojantys Šv. Rašto posakiai ir Bažnyčios Tėvų bei teologų mintys moko mažiausiai dviejų dalykų: kad pasmerktieji patiria kankinimus iš išorės ir kad tas veikimas kyla iš tam tikros materialios substancijos. Joks korektiškas Šv. Rašto aiškinimas negali praleisti tų dviejų dalykų.
...Materialus elementas, kurio pagalba Dievas įstumia sielą į naikinančio gaisro būklę ir ruošia sielai, kaip kūniškosios gyvybės principui, liepsnos kankinimus, turi būti būdingesnė, tikresnė ir realesnė ugnis nei materialinė substancija, kuri kankina ir degina kūną. Tačiau ji skiriasi nuo natūralios ugnies tuo, kad jos karštis nekyla dėl natūralaus cheminio proceso, o yra kurstomas Dievo galybe ir dėl to, apgaubdama kūną, ji jo nenaikina, bet amžinai išsaugoja nuolatinio degimo būklėje. Čia visur kalbame apie ugnį, kuri yra antgamtinė, tiek dėl jos šaltinio, tiek dėl jos veikimo būdo, tiek dėl negirdėto stiprumo skausmo, kurį ji sukelia.
 
Josef Matthias Sheeben, Die Mysterien des Christenthums
 
Ketvirtasis kankinimas yra ugnis, kuri degina ir niekad nesunaikina. Sielos substancija negali sudegti, kadangi ji nėra kažkas materialaus, ką ugniai pavyktų sunaikinti. Tačiau aš savo dieviškuoju teisingumu leidžiu, kad ugnis juos skausmingai degintų, kad juos visokeriopai kankintų, nesunaikindama visiškai, kad juos baustų didžiomis kančiomis ir įvairiais būdais, pagal jų nuodėmių įvairumą, t. y. daugiau arba mažiau, atitinkamai jų kaltės sunkumui.
 
Šv. Kotryna Sienietė, Mintys
 
Paskutiniame teisme Dievo Sūnus pasmerktojo akims atrodys baisus, šis žiūrės į Jį pasibaisėjusiu ir sumišusiu žvilgsniu, t. y. tokiu, koks jam būdingas. Serganti akis mato šviesioje saulėje vien tik tamsybes, o sveika akis mato saulės šviesumą. Taip vyksta ne dėl to, kad trūktų šviesos, nes saulė nesikeičia ir nėra vienokia neregiui, o kitokia – normaliai matančiam. Taip vyksta dėl to, kad pati akis yra luoša ir jai trūksta šviesos. Dėl to pasmerktieji išvys Dievo Sūnų tamsybėse, patys skęsdami sumaištyje ir neapykantoje.
 
Šv. Kotryna Sienietė, Mintys
 
Šv. Teresės Avilietės pragaro vizija
Iš jos „Gyvenimo“, 32 skyriaus
 
Daug malonių, minėtų ir nepaminėtų, Viešpats man buvo suteikęs. Praėjo nemažai laiko. Viena besimelsdama staiga, nežinia kaip, su kūnu ir siela pasijutau perkelta į pragarą. Supratau, kad Viešpats leis man pamatyti tai, ką piktosios dvasios man buvo parengusios ir ką savo nuodėmėmis būčiau nusipelniusi. Tai įvyko labai greitai. Tačiau nors ilgai dar gyvenčiau, niekada negalėsiu to pamiršti. Įėjimas priminė labai ilgą, siaurą gatvelę, panašią į labai žemą, tamsią ir siaurą duonkepę krosnį. Grindys – labai bjaurus, nešvarus purvynas, iš kurio garavo marą kelianti smarvė, ir visur knibždėjo bjaurių vabalų. Toli, kitame gale, sienoje, buvo įdubimas, tarsi sieninė dėžė, kurioje pamačiau įmūrytą save. Visas šitas vaizdas, kurį labai netobulai nupiešiau, buvo dar malonumas, palyginti su tuo, ką ten jaučiau.
Man atrodo, kad neįmanoma net apytikriai pavaizduoti ar suprasti, ką ten iš tikrųjų kentėjau. Sieloje jaučiau ugnį, kurios visai nemoku apibūdinti. Kartu kentėjau neapsakomus kūno skausmus. Gyvenime esu iškentusi daug labai didelių skausmų. Gydytojai tvirtino, jog tai patys didžiausi skausmai, kokius galima iškentėti, kai buvau paralyžiuota ir visas kūnas rietėsi krūvon. Įvairių kančių iškentėjau, tarp jų ir paties šėtono sukeltų, kaip jau rašiau. Tačiau visa tai niekis, palyginti su tuo, ką jaučiau ten, ypač kai mačiau, kad šitokios kančios ten niekada nesibaigs ir tęsis be pertrūkio. Ir visa tai dar buvo niekis prieš mirtiną sielos kovą. Tai yra toks prislėgimas, tokia baimė, toks skausmingas nuliūdimas, sumišęs su nusiminimu, kankinančiu nepasitenkinimu, kad nežinau, kaip galėčiau tai bent pakenčiamai apsakyti. Jei sakyčiau, kad čia be paliovos norima sielą išplėšti iš kūno, ir tai būtų per mažai pasakyta. Tokiu atveju atrodo, kad kitas nori atimti tau gyvybę. O čia siela pati save plėšo. Žodžiu, nežinau, kaip šią vidinę ugnį, tą nusiminimą, esant tokioms baisioms kančioms ir skausmams, aprašyti. Tiesa, nemačiau, kas mane kankina, bet jaučiausi, tarsi būčiau deginama ir triuškinama. Be to, pastebėjau, kad baisiausia buvo vidinė ugnis ir nusiminimas. Šitoje maro vietoje, kur nėra jokios vilties susilaukti paguodos, negalima nei sėdėti, nei gulėti. Ten nėra vietos pasijudinti. Buvau įkišta į skylę, panašią i mūrinę nišą. Patys mūrai, baisūs pažiūrėti, triuškino ir viską slopino. Ten nėra jokios šviesos, viskas – juodžiausia tamsa, ir nesuprantu, kaip galima visa, kas akis kankina, matyti. Tuomet Viešpats nenorėjo daugiau pragaro kančių rodyti. Vėliau turėjau dar vieną pasibaisėtinų dalykų regėjimą, būtent – bausmes ir kančias už kai kurias nuodėmes. Šitos atrodė dar baisesnės. Pati jų nejaučiau, bet vien regėjimas kėlė siaubą. Pirmojoje vizijoje Viešpats norėjo, kad dvasia pajusčiau tas kankynes ir kančias, tarsi pats kūnas tikrai kentėtų. Kokia tai didelė Viešpaties malonė – Jis leido savo akimis pamatyti, nuo ko Jo gailestingumas mane išgelbėjo. Visa, ką apie tai buvau girdėjusi, ką pati apie įvairias kančias mąsčiau (nors labai retai apie jas mąsčiau, nes mano sielai baimės kelias netinka), ką esu skaičiusi apie įvairias kankynes, kuriomis piktosios dvasios pasmerktuosius kankina, yra niekas palyginti su ana kančia, kurią patyriau ir kuri yra visai kitokia. Skirtumas čia yra panašus į paveikslo ir tikrovės skirtumą. Ugnis, kuri žemėje dega, yra visai menka, palyginti su anąja.
Nuo šio regėjimo liko toks išgąstis, kad dar ir dabar, praėjus beveik šešeriems metams, atrodo, kad apima šaltis. Kančios ir skausmai, kuriuos kenčiame, yra grynas niekas, ir mūsų skundai atrodo nepagrįsti. Tad kartoju, kad šis regėjimas buvo viena iš didžiausių malonių, kokias Viešpats man suteikė. Jis buvo man labai naudingas, nes atėmė šio gyvenimo priespaudų ir priešingumų baimę, stiprino kenčiant ir uždegė dėkingumu Dievui, kuris, kaip dabar tikiu, išgelbėjo mane nuo tos baisios blogybės. Nuo to laiko, kaip sakiau, viskas atrodo lengva, palyginus su anomis vienos akimirkos kančiomis, kurias tada jaučiau. Stebiuosi, kad anksčiau nebijojau pragaro kančių ir neįsivaizdavau jų, nors buvau skaičiusi apie jas knygose.
O, kur tada buvau! Kaip galėjau gėrėtis tokiais dalykais, kurie būtų mane atvedę į tokią kančių vietą! O mano Dieve! Amžinai būk pagarbintas! Kaip aiškiai parodei, kad Tu mane myli daug labiau negu aš Tave! O, kaip dažnai, Viešpatie, Tu gelbėjai mane iš to tamsaus kalėjimo ir kaip dažnai prieš Tavo valią vis iš naujo ten nupuldavau.
Tas regėjimas kelia man nepaprastą skausmą dėl tokios daugybės sielų, kurios eina amžinos pražūties keliu, pavyzdžiui, liuteronai, kurie šventu krikštu buvo įtraukti į Tavo Bažnyčią. Iš to kyla ir tos galingos paskatos gelbėti sielas. Man iš tikrųjų atrodo, jog su didžiausiu džiaugsmu tūkstančius kartų mirčiau, kad nors viena vienintelė siela išvengtų tokių baisių kančių. Jeigu žemėje matome didžias kančias ir skausmus kenčiant ypač mylimą asmenį, mūsų siela jaučia užuojautą. Kuo labiau užjaučiame kitą, tuo labiau patys kenčiame. O kaip galėtume abejingai žiūrėti į sielą, kenčiančią didžiausias kančias, kurios niekada nesibaigs? Tikrai nėra tokios širdies, kuri nejaustų didelio skausmo. Jei jau čia taip užjaučiame laikinas kančias kenčianti artimą, nors žinome, kad jos kada nors pasibaigs ir nesitęs po mirties, nežinau, kaip galime ramiai žiūrėti, kai piktasis priešas kasdien tiek sielų traukia paskui save.
Toks mąstymas sužadina manyje norą, kad tokiame svarbiame mūsų amžinojo išganymo dalyke nieko nepraleistume, bet mielai darytume viską, kiek jėgos leidžia. Tesuteikia mums Viešpats savo malonę! Pagalvojusi apie savo gyvenimą pamatau, kad ir būdama nedora visada rūpinausi Dievui tarnauti. Išlikau švari nuo kai kurių dalykų, kurie pasaulyje be baimės daromi, ir labai ramiai, kaip Viešpats leido, pakėliau sunkias ligas. Nebuvau linkusi blogai kalbėti apie kitus, nei šmeižti, nei bloga linkėti. Nebuvau godi ir neatsimenu tokio pavydo, kuriuo būčiau sunkiai Dievą įžeidusi ir pan. Nors labai bloga buvau, bet visada gyvenau Dievo baimėje. Tačiau regėjau tai, ką piktosios dvasios buvo man jau parengusios. Nors savo nuodėmėmis dar didesnę bausmę būčiau nusipelniusi, tačiau kančia, kurią iškentėjau, buvo baisi. Iš to darau išvadą, kaip pavojinga būti patenkintai savimi, ypač jeigu siela su kiekvienu žingsniu puola į sunkią nuodėmę ir kartu gyvena rami. O, iš meilės Dievui venkime progų nusidėti! Viešpats padės, kaip ir man padėjo. Tegul Jo Didenybė niekad neišleidžia manęs iš savo rankų, kad vėl nenupulčiau! Mačiau, kur be Jo galėjau patekti. Tesaugo Dievas savo Gerumu mane nuo tos nelaimės. Amen.
 
(Jėzaus Teresė Avilietė, Gyvenimas jos pačios aprašytas, Judex, Kaunas, 1998, p. 243)
 
Kaip šiame gyvenime nusidėjėliai tarnauja, kad pagausintų mano tarnų dorybes, taip ir pragare velniai yra mano teisingumo vykdytojai ir dirba mano naudai. Jie taip pat dirba žemiškųjų tvarinių naudai, lavindami juos dorybėse gausiais puolimais, įvairiomis pagundomis ir įžeidimais, kuriuos jie sukelia. Tačiau jie klaidingai mano, kad tokiu būdu atves mano tarnus į pražūtį – iš tiesų jie tiktai sutvirtina juose kantrybės, tvirtybės ir ištvermės dorybes. Tokiu būdu velniai teikia garbę ir šlovę mano vardui, ir taip per juos įvykdomas mano Teisingumas. Tai jie daro ne kaip dangaus gyventojai, bet kaip mano teisingumo vykdytojai.
 
Šv. Kotryna Sienietė, Mintys
 

[1] T. y. kad krikščioniškoji viltis yra reikalinga norint pasiekti sielos išganymą. Eschatologija – mokslas apie vad. paskutiniuosius dalykus žmogaus gyvenime – mirtį, teismą, dangų ir pragarą. – vert. past.
[2] Plg. cituotas Concordantiae [dokumentuose vartojamų žodžių indeksą]. Lumen gentium, 48.
[3] L‘Osservatore Romano, 1971 04 21.
[4] Iš statistikos, publikuotos L‘Osservatore Romano 1970 11 19, galima sužinoti, kad tarp romiečių, laikančių save katalikais, 50% netiki nei į pragarą, nei į dangų.
[5] Rinkinyje Les évêques dissent la foi de l‘Eglise [Vyskupai ginčija Bažnyčios tikėjimą], Paryžius, 1978. Skyrius apie pragarą, iš kurio pateikta ši citata, buvo parašytas mons. Favreau, La Rochelle vyskupo augziliaro.
[6] Ten pat, p. 296.
[7] Ten pat, p. 296.
[8] Pagrindinis nutarimas pragaro tema, aiškiai patvirtintas visuotinio susirinkimo, atrodo esantis Bizantijos imperatoriaus Mykolo Paleologo tikėjimo išpažinime, perskaitytame ir pripažintame Liono II Susirinkime 1274 m.: „Gi sielos tų, kurie miršta arba mirtinoje nuodėmėje arba vien su gimtąja nuodėme, bematant patenka į pragarą, kuriame jos vis dėlto baudžiamos nevienodomis bausmėmis“ (Denzinger-Schönmetzer, Enchiridion symbolorum [toliau – DS], Nr. 858. Šis mokymas vėl iškilmingai patvirtintas, naudojant tuos pačius žodžius, Florencijos Susirinkimo „Dekrete graikams“ (1439 m., DS 1306). Žodžiai „vien su gimtąja nuodėme“ apima ir be krikšto mirusius kūdikius, tačiau visi teologai pritaria šv. Tomo Akviniečio mokymui, kad šie kūdikiai nepatenka į patį pragarą, bet lieka tam tikroje vietoje ant jo „apvado, krašto“ (lot. limbus). Ši vieta vadinama „limbus puerorum“, priešpragariu, joje kūdikiai nepatiria kančių, bet ir neregi Dievo. – vert. past.
[9] Ši knyga, valdant popiežiui Pijui XII, buvo įtraukta į uždraustų knygų sąrašą („Indeksą“). – vert. past.
[10] Nepaisant fakto, kad šis mokymas yra neteisingas ir yra tik fantazijos vaisius, vis dėlto jis neneigia pragaro egzistavimo. Kokia bebūtų be krikšto mirusių vaikų laimė, vis dėlto jie gauna bausmę, kurią užtraukė gimtoji nuodėmė, t. y. netenka palaimingojo Dievo regėjimo, o būtent tai ir yra pragaro esmė. Tuo būdu jie yra pragare, nepaisant to, kad jie gauna tiktai negatyvią bausmę. Ta tema žr. Inocento III mokymą (1201 m., DS 780) bei Pijaus VI mokymą (1794 m. DS 2626). Taigi limbus, kad ir koks neskausmingas jis būtų, vis dėlto yra pragaro dalis. – vert. past.
[11] Maritain, op. cit., p. 30.
[12] Jeigu prieštaraujama pragaro egzistavimui, tuo pačiu prieštaraujama velnio egzistavimui. Tokiame kontekste neįprastas yra kardinolo Suenenso prisipažinimas (L‘Osservatore Romano, 1982 11 20). Iš pradžių ilgą laiką iš jo lūpų nesigirdėjo nieko apie velnio egzistavimą, o dabar jis skelbia, kad kova, kurią piktosios dvasios kelia prieš žmonių giminę, yra viena iš pagrindinių tikėjimo tiesų: „Pripažįstu, kad iki šiol savo ganytojiškoje veikloje nepakankamai parodžiau tamsybių dvasios vaidmenį. Šiandien jaučiu pareigą atkreipti į tai dėmesį“.
[13] Traite de la verite de la religion chretienne, II tomas, p. 402.
[14] Op. cit., p. 292.
[15] Dante, Inferno, III, 2 eilutė.
[16] Dante, Inferno, III, 4–6. „Dievo Visagalybė“ – tai Dievas Tėvas, „aukščiausioji Išmintis“ – tai Sūnus, o „amžinoji Meilė“ – Šventoji Dvasia.
[17] Šv. Tomas moko, kad pragaras yra suderinamas su įvairiais tikros, tačiau netobulos laimės laipsniais: plg. De malo 5, 3 ir komentarą Sentencijoms, II, d. 33, q. 2, a. 2.
[18] Žmogaus skelbimo pasaulio centru. – vert. past.
[19] 1950 metų enciklikoje Humani generis popiežius Pijus XII pabrėžia, kad joks kūrinys – nei žmogus, nei angelas – nėra vien iš savo prigimties pašauktas palaimintajam Dievo regėjimui danguje. Faktas, kad žmogus nepasiekia dangaus, jokiu būdu nėra skriauda jo prigimčiai, bet jo antgamtinio pašaukimo ir tikslo pažeidimas, nepaisant to, kad tam buvo pašauktas jau Adomas. – vert. past.
[20] Visi yra Kristaus atpirkti, tačiau ne visi bus iš tikrųjų išganyti – o tai įvyks išskirtinai dėl jų pačių kaltės. – vert. past.
[21] Teologijos dalis, aiškinanti santykį tarp Dievo visagalybės ir blogio egzistavimo pasaulyje – vert. past.
[22] Invitatorium ad Matutinum in die commemorationis omnium fidelium defunctorum.
[23] Tezė, kad bausmė tik tada pateisinama, jeigu padeda kaltininkui pasitaisyti, ima vyrauti baudžiamojoje teisėje. Jei su ja sutiktume, beliktų tikėti, jog pragaro bausmės baigiasi nuplovus kaltę, arba kad bausmės in infinitum [be galo] mažėja ir todėl pragaras palaipsniui darosi ne toks baisus, kaip teigia Gioberti savo knygoje Filosofia della Rivelazione, Torino, 1856. Esą jei dangus yra begalinis ir niekad nesibaigiantis augimas, taip ir pragaras nuolat mažėja tiek nykstant kaltėms, tiek silpnėjant bausmei. Plg. Gioberti, p. 351.
[24]Kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).
[25] Inferno, III, 124–126.
[26] Žr. Pulkim ant kelių, 2006, Nr. 23. – vert. past.
[27] Dieve esančių amžinųjų idėjų pasauliu. – vert. past.