Justinas Bonaventūra Pranaitis

(1861 07 27 – 1917 01 28)

Gimė Zanavykijoje, Griškabūdžio parapijoje, Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų Eliziejaus ir Marijonos Pranaičių šeimoje. Pradžios mokslus išėjo Lukšiuose ir Griškabūdyje. Baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases, 1878 įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1883 išvyko tęsti teologijos studijų į Peterburgo akademiją. 1886 Griškabūdyje Seinų vyskupo padėjėjo Juozo Oleko įšventintas kunigu. 1887 baigė studijas teologijos magistro laipsniu.

Akademijos hebraistikos profesorius Danielius Chwolsonas pripažino J. Pranaitį geriausiu savo studentu. Vos baigęs studijas, jis iš savo mokytojo perėmė vadovavimą Hebrajų kalbos katedrai. Be hebrajų kalbos dėstė liturgiją ir bažnytinį giedojimą. Nuo 1890 J. Pranaitis – Akademijos dvasios vadovas, nuo 1891 – vicerektorius. Jo butas Peterburge tapo zanavykų susibūrimo vieta, čia buvo aptariami kovos su rusifikacija planai. J. Pranaitis vienas pirmųjų Peterburge pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus. Rusų valdžia nubaudė jį už patriotinę veiklą ir 1895 ištrėmė į Tverę, tik po dviejų metų jis galėjo grįžti į Akademiją. 1904 Peterburge J. Pranaitis išleido „Atsišaukimą“, raginantį aukoti pinigus Taškento bažnyčios statybai – tai pirmasis cenzūros leistas lietuviškas leidinys po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Bendradarbiavo „Lietuvių laikraštyje“, „Šaltinyje“, „Vienybėje“, „Viltyje“.

1897 vyskupo S. M. Kozlovskio siunčiamas J. Pranaitis vyko tirti Turkestano (dab. Vidurinės Azijos) katalikų padėties, o 1898 aplankė Nižnij Novgorodo sritį ir dalį Sibiro. 1900 jis paliko Peterburgą ir išvyko dirbti sielovados darbą į Taškentą, kur tuomet gyveno daug įvairių tautybių katalikų. Didžiulėje 5 mln. kv. km Turkestano teritorijoje teko aptarnauti apie 18000 tikinčiųjų. Pastoraciniam darbui kunigas įsirengė specialų geležinkelio vagoną-koplyčią. Sumaniai įveikdamas carinių biurokratų priešinimąsi, J. Pranaitis sugebėjo pastatyti bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Mazgelane, įrengė daug koplyčių. 1906 kunigas įsteigė ”Romos katalikų labdaros draugiją“, taip pat dramos draugiją, kelias bibliotekas. 1909 per Sibirą lydėdamas parapijas vizituojantį vysk. J. Ciepliaką, kunigas pabuvojo ir Mandžūrijoje bei Japonijoje. Istorikas Piotras Litvinovas, išsamiai aprašęs jo misijas, taip apibūdina kunigo veiklą: „Turkestano krašto katalikų bažnyčios kuratorius J. Pranaitis buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje. Nors ir atsidėjęs tikėjimo dogmoms, jis nebuvo religinis fanatikas. Lengvai bendravo su pačių įvairiausių konfesijų atstovais; užtat buvo jų gerbiamas ir turėjo pelnęs autoritetą“[1].

1917 sausio 28 d. Peterburge kun. J. Pranaitis netikėtai mirė – manoma, kad jis buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. 1923 metais jo kapas išniekintas, palaikai sunaikinti. Esama nuomonių, kad tai kerštas už jo veikalą apie Talmudą. Vyskupas P. Būčys MIC apie savo kraštietį parašė 2118 psl. monografiją, kurios publikuota tik nedidelė dalis.

(Pagal: Bernardas Aleknavičius, Zanavykas, drebinęs pasaulį // XXI amžius, 1997 07 25, Nr. 58, p. 11.)

[1] Lietuvos istorijos metraštis 1991, V., 1993, p. 85.