Neturto dvasia (III)

Paveikslėlyje: Šv. Paulius Atsiskyrėlis ir šv. Antanas (Diego Velazquez, 1599-1660)

Paslėptas gyvenimas

Paslėptas ir nuošalus gyvenimas užtikrina saugumą tiems, kurie nuoširdžiai trokšta mylėti Dievą. Pats Dieviškasis Mokytojas teikėsi mums duoti pavyzdį, trisdešimt metų gyvendamas nuošaliame Nazareto miestelyje ir dirbdamas kuklų dailidės darbą. Sekdami dieviškuoju Pavyzdžiu, daugelis šventųjų pasitraukdavo į dykumas ir gyvendavo atokiose olose, kad išvengtų žmonių pagarbos. Pasak šv. Vincento Pauliečio, troškimas būti visų žinomiems ir pelnyti žmonių plojimus, noras, kad visi mūsų veiksmai sulauktų išorinės sėkmės, yra blogis, skatinantis mus pamiršti Dievą, paverčiantis niekais mūsų švenčiausius darbus ir labiau nei kas kita sustabdantis mūsų dvasinę pažangą.

Norėdami tapti malonūs ir priimtini Dievo akims, turime vyti iš savo širdies troškimą būti žmonių giriamiems ir vertinamiems, o ypač – norą valdyti kitus. „Garbėtroška mėgdžioja Dievo meilę, bet iškreiptai, – sako Petras iš Blua. – Dievo meilė viską ištveria, bet tik dėl amžinųjų gėrybių; garbėtroška irgi viską ištveria, bet dėl apgailėtinų pasaulio pagyrų. Dievo meilė yra maloni, ypač vargšams ir visų niekinamiems; garbėtroška irgi maloni, bet tik šio pasaulio įtakingiesiems, galintiems patenkinti jos geismus. Dievo meilė tiki ir viliasi viskuo, kas susiję su amžinąja garbe; garbėtroška tiki ir viliasi viskuo, kas veda į tuščią pasaulio garbę.“

Net jei įgysime taip trokštamą garbę, ką gi būsime pasiekę? Ką kita, jei ne šiek tiek dūmų, kurie dažniausiai, užuot mus iškėlę, pažemina kitų akyse. Garbę sumenkina troškimas, dėl kurio mes ją pasiekėme, sako šv. Teresė. Kuo didesnės šlovės pasiekiame, tuo didesnė negarbė tenka už tai, kad taip aistringai jos siekėme. Šv. Joana Šantalietė sako: „Kuo vertesni galvojame esą kuriam nors postui ar darbui, tuo mažiau jo nusipelnome, nes šitaip parodome, kad mums trūksta tam reikalingiausios kvalifikacijos –nusižeminimo.“ Kai šv. Vincentas Karafa iš Jėzaus draugijos aplankė sunkiai sergantį draugą, kuriam neseniai buvo paskirtos labai svarbios, bet pavojingos pareigos, ligonis paprašė šventojo melstis už jo pasveikimą. Šv. Vincentas atsakė: „Ne, mano drauge. Nenusidėsiu savo meilei tau. Dabar esi malonės būklėje, ir Dievas šaukia tave į kitą pasaulį, nes nori tavo išganymo. Jeigu Jis leistų tau gyventi, nesu tikras, ar išgelbėtum savo sielą naujose pareigose.“ Tuomet ligonis ramiai priėmė savo likimą iš Dievo rankų ir mirė visiškai Jam atsidavęs.

Neprisirišimas prie artimų žmonių nereiškia, kad turėtume nieko nemylėti šioje žemėje. Tai tereiškia, kad mūsų jausmai turi derintis prie Dievo valios ir Jam patikti. Tiek prigimtis, tiek religija įpareigoja mus mylėti savo tėvus, artimuosius ir geradarius. Tačiau ši meilė gali tapti netvarkinga ir bloga, jeigu ji verčia mus įžeisti Dievą ar trukdo ugdyti dorybes. Daugelis krikščionių toli pažengtų tobulumo kelyje, jei išsilaisvintų nuo visų žemiškų prisirišimų. Tačiau puoselėdami širdyse kokią nors netvarkingą meilę ir nenorėdami jos atsisakyti jie pasilieka apgailėtinos būklės ir nė žingsnelio nežengia dorybės link. Šv. Kryžiaus Jonas sako: „Siela, kuri yra prisirišusi prie kokio nors kūrinio, niekada nepasieks tobulos vienybės su Dievu, net jei turės daug kitų dorybių.“ Nesvarbu, ar paukštis pririštas stora ar plona virvele: kol jos nenutraukia, jis lieka nelaisvėje ir negali nuskristi. Liūdna matyti tiek daug sielų, kurios, nors ir būdamos turtingos įvairių dorybių bei malonių, negali pasiekti tobulos vienybės su Dievu, nes nedrįsta atsikratyti prisirišimo prie kokio nors menko dalyko. Joms tereikia padaryti vienintelį dalyką – didžiadvasiškai nutraukti jas pančiojančią virvelę, neleidžiančią pasiekti tobulos laimės.

Taigi norint pasiekti tobulą vienybę su Dievu reikia būti visiškai laisvam nuo žemiškų prisirišimų. Ypač turėtume atsikratyti netvarkingos meilės savo artimiesiems. Mūsų Viešpats ir Išganytojas Jėzus Kristus sakė, kad tas, kas yra pernelyg prisirišęs prie savo artimųjų, negali būti Jo mokinys. Kodėl? Nes dažnai atsitinka, kad didžiausiais mūsų sielos priešais tampa mūsų giminaičiai. „Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ (Mt 10, 36) Šv. Karolis Boromiejus prisipažino, kad po kiekvieno giminaičių aplankymo jo uolumas dėl Dievo garbės sumažėdavo. Kai tėvo Antano Mendozos paklausė, kodėl jis niekada nesilankąs tėvų namuose, jis atsakė: „Nes esu įsitikinęs, kad niekur dvasininkai taip lengvai nepraranda pamaldumo dvasios, kaip tarp savo giminių.“

Tas, kas iš tiesų atsisakė netvarkingo prisirišimo prie giminių, nepalūš, kai mirtis pasiims kokį nors artimą žmogų. Daugelis, mirus giminaičiui ar draugui, ima nepaguodžiamai liūdėti. Jie rauda, grąžo rankas ir pasiduoda tokiam nežabotam sielvartui bei nekantrumui, kad niekas nedrįsta prie jų net prisiartinti. Kam gi naudingas toks neprotingas liūdesys ir ašarų tvanas? Kam tokiu elgesiu galime įtikti? Dievui? Žinoma, ne, nes Dievas trokšta, kad atsiduotume Jo šventai valiai. Mirusio sielai? Vėlgi ne, nes jeigu ji yra pragare, su panieka atmeta mūsų ašaras ir mus pačius. Jeigu ji yra jau danguje, netrokšta nieko daugiau, kad tik jos draugai ir artimieji kartu su ja dėkotų Dievui už jai tekusią garbę. Jeigu ji vis dar yra skaistykloje, labiausiai jai reikia karštų mūsų maldų ir tobulo atsidavimo Dievo valiai, kad vieną dieną visi susijungtume danguje. Tad kam reikalingas visas šitas perdėtas raudojimas ir dejonės? Kai garb. Juozapas Karačiolas aplankė savo gimines, vis dar tebesielvartaujančias dėl jo brolio mirties, jiems pasakė: „Ak, patausokime savo ašaras vertingesniems dalykams. Liekime jas dėl Jėzaus Kristaus mirties; to, kuris yra ir mūsų tėvas, ir brolis, ir sutuoktinis, ir kuris pasiaukojo iš meilės mums.“ Tokiais atvejais turėtume sekti pamaldžiuoju Jobu, kuris, išgirdęs apie savo vaikų mirtį, nuolankiai tarė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21)

1624 m. vienas japonų jaunuolis dėl savo krikščioniško tikėjimo buvo pasmerktas mirti. Atsisveikindamas su savo pamaldžia motina, jis į ją prabilo tokiais žodžiais: „Brangioji mama, pagaliau išmušė valanda, kurios taip ilgai troškau ir kurios taip karštai meldžiau Dievą. Dabar einu pasitikti mirties. Atleisk man už visus nemalonumus ir sielvartą, kuriuos tau sukėliau, ir suteik man motinišką palaiminimą.“ Tai pasakęs, jis priklaupė ir nuleido galvą palaiminimui. Motina švelniai jį apkabino ir tarė: „Mano brangusis berniuk, tepalaimina tave Dievas ir tesuteikia tau malonę mirti šventa mirtimi. Man skauda širdį, kad tave prarandu, bet mane guodžia mintis, jog miršti už Jėzų Kristų. Tegul Jis būna amžinai palaimintas už šią tau suteiktą malonę.“ Po šių žodžių sūnus atsistojo ir atidavė save į budelio rankas, kad gautų mirtiną kirtį kardu. Koks nuostabus neprisirišimo prie artimųjų pavyzdys!

Neturto dvasia taip pat reikalauja, kad atsiduotume Dievo valiai tada, kai tenka išsiskirti su mūsų kūniškais ir dvasiškais geradariais. Šiuo atžvilgiu pamaldžios sielos dažnai nusikalsta pernelyg prisirišdamos prie savo dvasinio vadovo. Ne dvasinis vadovas, o Dievas daro mus šventais. Duodamas jį mums, Jis trokšta, kad pasinaudotume jo šventa tarnyste savo sielos gėriui. Atimdamas jį iš mūsų, Jis nori, kad pasitikėtume Jo gerumu ir kreiptumėmės į Jį tokiais žodžiais: „Viešpatie, Tu man davei šį mano sielos pagalbininką; dabar jį iš manęs paėmei. Teesie Tavo valia! Ateik pats man į pagalbą ir pamokyk, ką turėčiau daryti, kad būčiau Tau ištikimas.“ Jėzus Kristus yra mūsų tikrasis Guodėjas, tikrasis Vadovas, tikroji Meilė, tiksliau tariant, vienintelė mūsų sielos Meilė. Jis nenori, kad paguodos ieškotume kur nors kitur, o ne pas Jį. Iš tikrųjų Dievas nori, kad nepaliktume savo dvasios vadovo, kol jį turime; bet jeigu Jis nuspręs jį pasiimti, duos mums kitą vadovą arba padės mums kokiu nors kitu būdu.

O labiausiai turime išsižadėti prisirišimo prie savęs, t. y. prie savo pačių valios. Tas, kas moka nugalėti save, lengvai įveiks visus kitus sunkumus. Būtent šį savęs nugalėjimą šv. Pranciškus Ksaveras primygtinai siūlė visiems, siekiantiems tobulumo. „Jei kas nori eiti paskui mane, – sako mūsų Viešpats, – teišsižada pats savęs.“ (Mt 16, 24) Ši viena frazė – „savęs išsižadėjimas“ – glaustai apibūdina visa tai, ką turime daryti norėdami tapti šventi. Turime mylėti Dievą taip, kaip Jis pats to nori, o ne taip, kaip mums patinka. Dievas trokšta matyti mūsų sielą tuščią nuo visko, kas žemiška, kad galėtų susivienyti su ja ir pripildyti ją savo meilės. Daugelis trokšta tobulos vienybės su Dievu, bet nenori patirti jokių Jo siunčiamų nepatogumų. Kol nesame visiškai atsidavę Dievo valiai, tol negali būti jokios kalbos apie tobulą vienybę. „Kelias į vienybę su Dievu veda per skausmus ir išbandymus“, – sako šv. Kotryna Sienietė. Šias priemones Dievas naudoja tam, kad apvalytų mus nuo netvarkingų polinkių. Liga, skurdas, žmonių panieka, pagunda ir prieštaravimas mūsų valiai suteikia mums progą nugalėti savo aistras ir nuodėmingą savimeilę.

Turime apmarinti savo jusles ir troškimus. Iš meilės Jėzui Kristui turime atsisakyti bet kokio malonumo, kuris neteikia Dievui garbės. Pavyzdžiui, jei pajuntame norą išgirsti ar pamatyti tai, kas neveda mūsų prie Dievo, turime užgniaužti šį norą. Maža to, turime verčiau rinktis tai, kas mūsų prigimčiai nepatogiau, nemaloniau, nepriimtiniau – tai, ko ji žūtbūt stengiasi išvengti. Vienu žodžiu, tas, kas nuoširdžiai myli Jėzų Kristų, išraus iš savo širdies bet kokį prisirišimą prie žemiškų gėrybių ir atsikratys visko, kas nebūtina, kad tobulai susijungtų su savo brangiuoju Išganytoju. Visi jo troškimai yra nukreipti į Jėzų Kristų. Jis nuolat apie Jį galvoja, nuolat Jo ilgisi. Kad ir kur atsidurtų, jis bet kokia proga stengiasi savo elgesiu patikti vien savo Atpirkėjui.

Tad ką turi daryti siela, kad visiškai atsiduotų Dievui? Ji turi vengti visko, kas Jam nepatinka, ir daryti viską, kas Jam patinka. Antra, ji turi priimti iš Dievo rankų visa, ką Jis jai siunčia, kad ir kaip tai būtų sunku ar nemalonu. Ir, trečia, ji visada turi teikti pirmenybę Dievo, o ne savo valiai. Šitaip mes visiškai ir tobulai paaukosime savo širdį Dievui.