Neturto dvasia (I)

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ - Mt 5, 3

Kai dvasinio gyvenimo mokytojai kalba apie neturto dvasią, jie paprastai ją supranta dvejopa prasme. Siaurąja prasme tai reiškia neprisirišimą prie žemiškų turtų. Plačiąja prasme tai reiškia neprisirišimą prie nieko, kas žemiška, kad ir kas tai būtų. Kaip tik šia prasme neturto dvasia būtina visiems, kurie siekia krikščioniško tobulumo.

Mūsų širdis negali gyventi be meilės. Ji mylės arba Dievą, arba kūrinius. Jeigu ji nemylės kūrinių, ji pamils Dievą. Norėdami tapti šventi, turime išmesti iš savo širdies viską, kas neskirta Dievui. Kai kas nors ateidavo pas dykumų tėvus ir prašydavosi priimamas į jų tarpą, jo paklausdavo: „Ar atsineši tuščią širdį, kad ji būtų pripildyta Šventosios Dvasios?“ Jie buvo teisūs, nes širdyje, pripildytoje žemiškų dalykų, nėra vietos Dievo meilei. Tas, kuris prie šaltinio atsineša žemių kupiną indą, negalės jo pripildyti vandens, kol neiškratys žemių. Kodėl daugelis žmonių, nors ir meldžiasi bei dažnai priima šv. Komuniją, menkai auga Dievo meile? Be abejo, todėl, kad jų širdis pilna išdidumo, tuštybės, savimeilės ir prisirišimo prie kūrinių. Todėl tas, kas nori įgyti tobulą meilę Dievui, turi laikytis neturto dvasios. Jis turi atsikratyti prisirišimo prie žemiškų turtų, laikinos garbės, žmonių draugystės ir savęs paties.

Mūsų dieviškasis Išganytojas yra pasakęs: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Taip pat: „Vargas jums, turtuoliai.“ (Lk 6, 24) Ką Jis nori pasakyti tais žodžiais? Ar jis nori pasakyti, kad visi vargšai yra laimingi, o visi turtuoliai – nelaimingi? Žinoma, ne. Jis nori paraginti visus – ir turtuolius ir vargšus – ugdyti neturto ir paprastumo dorybę. Nes daug yra tokių, kurie gyvena skurdžiai, bet jų širdys tvirtai prisirišusios prie žemiškų dalykų. Antra vertus, yra turtingų žmonių, kurių širdys visiškai abejingos tam, ką jie turi. Vien faktas, kad šio pasaulio vargšams trūksta materialių gėrybių, dar nereiškia, kad visi jie turi vargdienio dvasią. Dvasinis neturtas reiškia troškimą neturėti nieko kito, tik Dievą. „Aš dažnai sutinku neturtingą žmogų, – sako šv. Augustinas, – ir pamatau, kad jis nėra tikras vargdienis.“ Kitaip tariant, daugelis gyvena vargingai, bet tik nedaugelis yra vargšai savo dvasia ir troškimais. Šv. Teresė sako, kad tie, kurie stengiasi būti neturtingi išoriškai, bet nėra tokie dvasia, apgaudinėja ir pasaulį, ir save. Kuo jiems padės išorinis neturtas? Tas, kuris yra vargdienis išoriškai, bet širdyje nepasotinamai trokšta žemiškų turtų, patiria tik skurdo naštą ir neturi neturto dorybės. Tikri dvasios neturtėliai netrokšta nieko kito, tik Dievo, ir dėl šios priežasties jie yra be galo turtingi. Tokius žmones šv. Paulius turi galvoje sakydamas: „Kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime.“ (2 Kor 6, 10)

Tačiau kaip turintys apsčiai žemiškų gėrybių gali ugdyti neturto dvasią? Jie tai gali vengdami netvarkingo prisirišimo prie savo turtų. Kas yra šios žemės gėrybės? Jos tik išoriškai tokios atrodo, nes iš tiesų negali pasotinti žmogaus širdies. „Jūs daug valgote, bet neprivalgote“, – sako pranašas Agėjus (Ag 1, 6). Užuot pasotinusios alkį, jos jį tik sustiprina, sako šv. Bernardas. Jei žemiškos gėrybės galėtų pasotinti žmogaus širdį, šios žemės turtuoliai ir galingieji būtų be galo laimingi. Tačiau patirtis rodo ką kita. Paprastai jie būna patys nelaimingiausi žmonės, nes juos nuolat kankina baimė, pavydas ir liūdesys. „Ir štai viskas tuštybė ir vėjo gaudymas“, – sako karalius Saliamonas (Koh 1, 14).

Maža to, tie, kurie nuolatos trokšta padidinti savo žemiškus turtus, rizikuoja amžinai pražūti. Apaštalas įspėja dėl to Laiške Timotiejui: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.“ (1 Tim 6, 9–10)

Jei norime priklausyti Dievui, turime išsižadėti bet kokio prisirišimo prie žemiškų gėrybių. Tas, kuris siekia pasaulio turtų, niekada netaps šventas, sako šv. Pilypas Neris. Turtai, kurių turime trokšti, yra ne laikinos gėrybės, sako šv. Prosperas, o dorybės: nusižeminimas, romumas, skaistybė, pamaldumas. Jos sudarys mūsų didybę ir šlovę danguje. „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.“ (Mt 6, 19)

Turtingieji gali ugdyti neturto dvasią dargi duodami išmaldą ir atlikdami gerus darbus. „O, laimingi mainai, – sako šv. Petras Damianas, – mes duodame žemę ir gauname auksą“; t. y. mes atiduodame savo žemiškus turtus, o už tai gauname Dievo malonių ir amžiną atlygį danguje. Visais krikščionybės istorijos amžiais būta kilmingų žmonių, kurie gyveno labai paprastai, kad galėtų daryti gerus darbus. Viena aukštuomenės dama Violanta Palombara vilkėdavo paprastu drobiniu drabužiu. Jos rožančius būdavo iš pigaus medžio. Prieš pat savo mirtį ji sušuko: „Ką aš matau?! Mano rūbas spindi kaip saulė, o rožančiaus karoliukai žiba tarsi deimantai.“

Neturto dorybės ženklai

Mūsų neprisirišimą prie žemės dalykų įrodo mūsų pasidavimas Dievo valiai ištikus laikinoms nelaimėms, pavyzdžiui, dėl finansinės nesėkmės ar vagystės. Tikėjimas mus moko, kad niekas neįvyksta be Dievo leidimo. Todėl kai prarandame gerą vardą ar žemiškus turtus, Dievas, žinoma, netrokšta tai sukėlusių nuodėmių, bet dėl mūsų gėrio Jis leidžia arba nori, kad tie sunkumai mus ištiktų. Kai pas Jobą atbėgo pasiuntinys ir pranešė, kad sabėjai sunaikino jo turtą, šventasis vyras atsakė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė.“ Jis nesakė: „Viešpats davė, o sabėjai atėmė.“ Ne, jis sakė: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė. Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas.“ (Job 1, 21) Galiausiai mes įrodome turį neturto dvasią, kai būname pasirengę verčiau paaukoti visa, ką turime – turtus, gerą vardą, visuomeninę padėtį – nei kaip nors įžeisti Dievą.

Toks buvo šventųjų kankinių nusistatymas. IV a. pradžioje vykstant krikščionių persekiojimams, Rytų Ispanijos provincijos valdytojas Dacianas kreipėsi į įkalintą diakoną Vincentą šiais žodžiais: „Mano berniuk. Tu dar jaunas. Tavęs dar laukia likimo dovanos ir malonės. Kad jų sulauktum, tau tereikia atsisakyti savo religijos. Paklusk imperatoriui ir išvengsi žiaurios mirties.“ Vincentas pasisuko į šalia stovėjusį Valensijos vyskupą Valerijų ir paklausė: „Tėve, jei nori, atsakysiu ir už tave.“ (Valerijus turėjo kalbos sutrikimą ir buvo įgalinęs Vincentą pamokslauti vietoj savęs.) Šventasis vyskupas, pasirengęs viską iškentėti dėl Jėzaus meilės, atsakė: „Taip, mano sūnau. Kaip esu pavedęs tau skelbti Dievo žodį, taip dabar tau pavedu išpažinti tikėjimą.“ Tuomet Vincentas pareiškė valdytojui, kad jie abu garbiną tik vieną Dievą ir nesirengią garbinti Romos imperijos dievų, nes šie esą demonai. „Be to, – tęsė jis, – negalvok, kad paveiksi mus savo pažadais ar grasinimais. Niekas šiame pasaulyje negali susilyginti su garbe ir laime mirti dėl Jėzaus Kristaus.“ Įsiutintas drąsaus diakono atsakymo, valdytojas sušuko: „Aukokite dievams arba atsisveikinkite su gyvybėmis!“ Šventasis diakonas garsiu balsu atsakė: „Jau sakiau, kad negalėtum mums padaryti didesnės malonės nei nužudydamas mus dėl Kristaus. Gali būti tikras, jog greičiau pailsi mus kankindamas, nei mes pavargsime kankinami.“

BUS DAUGIAU