Gegužė

2007 05 02
V. 1 – Šv. Juozapas Darbininkas, Švč. M. Marijos Sužadėtinis, išp.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams. (Kol 3, 14–15, 17, 23–24)
 
Broliai: Turėkite meilę, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi! Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui. Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 13, 54–58)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Jėzus parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, o jie stebėjosi ir klausinėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo. O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 2 – Šv. Atanazas, vysk., išp. ir Bažn. mok.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams. (2 Kor 4, 5–14)
 
Broliai: Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: „Iš tamsos tenušvinta šviesa!“, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.
Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.
Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 10, 23–28)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!“
„Taigi nebijokite jų. Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 3 – Šv. Aleksandro I, pop., Evencijaus ir Teodulo, kankinių, ir šv. Juvenalio, vysk. ir išp., minėjimas. Sancti tui.
 
V. 4 – Šv. Monika, našlė
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško Timotiejui. (1 Tim 5, 3–10)
 
Mylimasis: Gerbk našles, kurios yra tikros našlės. Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegu pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui. Tikra našlė palikusi viena sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja dar gyva būdama yra mirusi. Todėl įspėk dėl šito, kad jos būtų be priekaišto. Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!
Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri teturėjo vieną vyrą, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą.
 
S. Tai Dievo žodis. R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 7, 11–16)  
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 5 – Šv. Pijus V, pop. ir išp. Si diligis. 
V. 7 – Šv. Stanislovas, vysk. ir kank. Protexisti. 
 
V. 9 – Šv. Grigalius Nazianzietis, vysk., išp. ir Bažn. mok.
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 39, 6–14)
 
Teisusis mėgsta anksti keltis, norėdamas ieškoti Viešpaties, savo Kūrėjo, ir melstis Aukščiausiajam. Jis garsiai meldžiasi, prašydamas atleisti jam nuodėmes. Tada, jeigu Viešpats – Visagalis – nori, jis bus pripildytas supratimo dvasios, – bers savo išminties žodžius ir šlovins Viešpatį malda. Viešpats parodys kelią, ką patarti ir ką žinoti, mąstant apie Dievo paslaptis. Užtat jis skelbs išmintį to, ką yra išmokęs, ir didžiuosis Viešpaties Sandoros įstatymu. Daugelis girs jo supratimą, niekad jis nebus užmirštas. Neišblės jo atminimas, – per kartų kartas bus gyvas jo vardas. Tautos kalbės apie jo išmintį ir bendrija skelbs jam pagyrimus.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 5, 13–19)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.
„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 10 – Šv. Antoninas, vysk. ir išp. Statuit ei. 
 
V. 10 – Šv. Gordijono ir Epimacho, kank., minėjimas. Ne Velykų laiku: Sapientiam. Velykų laiku:
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 19, 1–9)
 
Anomis dienomis: Po to aš, Jonas, girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios: „Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; jis atkeršijo už savo tarnų kraują, išlietą jos rankomis“. Ir dar kartą jie skelbė: „Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!“ Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen. Aleliuja!“ O nuo sosto nuskambėjo balsas:
„Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai, visi, kurie bijote jo: maži ir dideli!“ Vėl išgirdau gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi. Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“. Ir sako man: „Rašyk: ‚Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį‘“.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 15, 5–11)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį. R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 11 – Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai
 
Velykų laiku
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 5, 1–5)
 
Tuomet teisusis iškelta galva stosis priešais savo engėjus ir tuos, kurie niekais laikė jo darbus. Tai matydami, jie drebės baisiai išsigandę ir bus apstulbinti dėl netikėto teisiojo išgelbėjimo. Pilni sąžinės graužimo, jie kalbės tarp savųjų ir, dejuodami iš dvasios skausmo, sakys: „Tai žmogus, kurį mes kadaise išjuokėme ir laikėme patyčių priežodžiu. Kokie neišmanėliai buvome! Jo gyvenimą laikėme pamišimu, o jo mirtį – negarbe. Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? Kodėl turi jis dalį tarp šventųjų?“
 
S. Tai Dievo žodis. R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 14, 1–13)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‚Einu jums vietos paruošti!‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‚Parodyk mums Tėvą‘? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
ne Velykų laiku
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. (Ef 4, 7–13)
 
Broliai: Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Todėl sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje? O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų. Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 14, 1–13)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‚Einu jums vietos paruošti!‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‚Parodyk mums Tėvą‘? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 12 – Šv. Nerėjas, Achilas ir Domicelė, merg., bei Pankratas, kankiniai
 
Velykų laiku
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 5, 1–5)
 
Tuomet teisusis iškelta galva stosis priešais savo engėjus ir tuos, kurie niekais laikė jo darbus. Tai matydami, jie drebės baisiai išsigandę ir bus apstulbinti dėl netikėto teisiojo išgelbėjimo. Pilni sąžinės graužimo, jie kalbės tarp savųjų ir, dejuodami iš dvasios skausmo, sakys: „Tai žmogus, kurį mes kadaise išjuokėme ir laikėme patyčių priežodžiu. Kokie neišmanėliai buvome! Jo gyvenimą laikėme pamišimu, o jo mirtį – negarbe. Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? Kodėl turi jis dalį tarp šventųjų?“
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 4, 46–53)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų. Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“. O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“. Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. 
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
ne Velykų laiku
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Petro pirmojo laiško. (1 Pt 4, 13–19)
 
Mylimieji: Džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis. Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis. Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą. Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų; bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?! Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui! Todėl kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 4, 46–53)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų. Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“. O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė“. Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis“. Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. 
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 13 – Šv. Robertas Belarminas, vysk., išp. ir Bažn. mok. 
 
Skaitiniai kaip III. 7.
 
V. 14 – Šv. Bonifaco, kank., minėjimas. Velykų laiku: Protexisti, ne Velykų laiku: In virtute.
 
V. 15 – Šv. Jonas Krikštytojas Salietis, išp.
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Sir 31, 8–11)
 
Laimingas vyras, rastas be dėmės, nevergaująs savo turtams! Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti? Juk jis padarė nuostabių darbų saviesiems! Kas yra buvęs išmėgintas auksu ir rastas tobulas? Tebūna už tai pagirtas! Kas yra galėjęs nusižengti ir nenusižengęs, galėjęs daryti pikta ir nepadaręs? Jo nuosavybė bus tvirtai pagrįsta, ir šventųjų bendrija skelbs jo dosnumą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 18, 1–5)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį. R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 16 – Šv. Ubaldas, vysk. ir išp. Statuit ei. 
V. 17 – Šv. Paskalis Bailonas, išp. Os iusti. 
V. 18 – Šv. Venantas, kank. Velykų laiku: Protexisti, ne Velykų laiku: In virtute.
V. 19 – Šv. Petras Celestinas, pop. ir išp. Si diligis. 
V. 19 – Šv. Pudencijonos, merg., minėjimas. Dilexisti. 
 
V. 20 – Šv. Bernardinas Sienietis, išp.
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Sir 31, 8–11)
 
Laimingas vyras, rastas be dėmės, nevergaująs savo turtams! Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti? Juk jis padarė nuostabių darbų saviesiems! Kas yra buvęs išmėgintas auksu ir rastas tobulas? Tebūna už tai pagirtas! Kas yra galėjęs nusižengti ir nenusižengęs, galėjęs daryti pikta ir nepadaręs? Jo nuosavybė bus tvirtai pagrįsta, ir šventųjų bendrija skelbs jo dosnumą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 19, 27–29)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Petras paklausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 25 – Šv. Grigalius (VII), pop. ir išp. Si diligis. 
V. 25 –Šv. Urbono I, pop. ir kank., minėjimas. Si diligis. 
 
V. 26 – Šv. Pilypas Neris, išp.
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 7, 7–14)
 
Meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia. Ją vertinau labiau, negu skeptrą ir sostą, o turtus palyginti su ja laikiau niekais. Nelyginau jos net su brangakmeniu, nes visas auksas prieš ją tėra tik žiupsnis smilčių,
o sidabras prieš ją vien tik molis. Mylėjau ją labiau už sveikatą ir grožį, vertinau ją daugiau negu dienos šviesą, nes jos spindesys niekad negęsta. Drauge su ja atėjo man visa, kas gera, ir iš jos rankų – nesuskaičiuojami turtai. Visa tai mane džiugino, nes išmintis mokė juos tinkamai panaudoti,  nors ir nesupratau, kad ji buvo jų ištaka. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtų neslepiu. Juk ji – neišsemiamas lobis mirtingiesiems, – visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu, jos mokymo dovanomis geriau jį pažįsta.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 12, 35–40)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. 
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 26 – Šv. Eleuterijaus, pop. ir kank., minėjimas. Si diligis.
V. 27 – Šv. Beda Garbingasis, išp. ir Bažn. mok. In medio.
V. 27 – Šv. Jono I, pop. ir kank., minėjimas. Si diligis. 
 
V. 28 – Šv. Augustinas (Kenterberietis), vysk. ir išp.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško tesalonikiečiams. (1 Tes 2, 2–9)
 
Broliai: Pasitikėdami Dievu mes drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki. Juk mūsų skelbimas plaukia ne iš klaidos nei iš nedoro tikslo, nei iš klastingumo. Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris skaito mūsų širdies gelmėje. Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekad – tepaliudija Dievas – nebuvome pasidavę godumui; niekada nesivaikėme žmonių garbės, nei tarp jūsų, nei kitur. Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto jūsų tarpe buvome švelnūs, tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs. Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 10, 1–9)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‚Ramybė šiems namams!‘ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‚Jums čia pat Dievo karalystė!‘“
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 29 – Šv. Marija Magdalena de Paci, merg. Dilexisti. 
V. 30 – Šv. Felikso I, pop. ir kank., minėjimas Si diligis. 
 
V. 31 – Švč. M. Marija Karalienė
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 24, 5, 7, 9–11, 30–31)
 
Išėjau iš Aukščiausiojo burnos, visos kūrinijos pirmgimė. Gyvenau dangaus aukštybėse, ir mano sostas buvo debesies stulpe. Stovėjau kiekvienoje žemėje ir kiekvienoje tautoje, kiekvienoje gentyje turėjau pirmenybę, savo jėga trypiau visų išdidžiųjų ir nuolankiųjų širdis. Kas manęs klauso, niekais nenueis, kas elgiasi, kaip aš liepiu, niekad nenusidės. Kas supras mane, turės amžinąjį gyvenimą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 1, 26–31)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
V. 31 – Šv. Petronėlės, merg., minėjimas Vultum.