Matas Talbotas – nuo girtuoklio iki šventojo

Mato Talboto gyvenimas – tai nepaprasta istorija apie degradavusį alkoholiką, pakeitusį savo gyvenimą ir tapusį šventuoju. Tai pasakojimas apie Dievo malonės visagalybę ir žmogaus valios stiprumą, suteikiantis viltį visiems, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių.

 

Matas Talbotas (Matthew Talbot) gimė 1856 m. Dubline, Airijoje. Jo tėvai – Čarlzas Talbotas ir Elzbieta Bagnall susituokė 1853 m. mažame pajūrio kaimelyje netoli Dublino. Čarlzas, iš kitų išsiskiriantis mažu ūgiu ir šiek tiek agresyvia išvaizda, buvo paprastas Dublino dokų darbininkas. Jo dešimčia metų jaunesnė žmona didesnę laiko dalį paprastai praleisdavo namie. Per 21 jų bendro gyvenimo metus jiems gimė 12 vaikų (9 berniukai ir 3 mergaitės), iš kurių trys mirė nesulaukę pilnametystės. Matas buvo antras vaikas šeimoje. Kadangi tėvas dažnai išgėrinėdavo, gausinga šeima gyveno labai skurdžiai.

Sulaukęs vienuolikos, Matas pradėjo lankyti Krikščionių brolių mokyklą. Tuo Airijos istorijos periodu, kai vaikai pradėdavo darbo karjerą dar maži, o visuotinis mokyklos lankymas dar nebuvo žinomas, Krikščionys broliai stengėsi per tuos kelis mokslo metus kiek galėdami padėti vargingų šeimų vaikams. Jie Matą išmokė skaitymo bei rašymo pagrindų, taip pat pagrindinių tikėjimo tiesų ir maldų.

Pasimokęs viso labo metus, dvylikametis Matas stojo dirbti pasiuntiniu E & J Burke įmonėje, užsiimančia vyno bei Guinesso alaus išpilstymu. Nelaimei, ten jis išsiugdė blogą įprotį – išgerdavo alaus likučius iš grąžinamų butelių. Po truputį Matas įjunko į alkoholį. Nepraėjus nė metams, kartą jis grįžo namo visiškai apsvaigęs. Tėvas, pamatęs tai, jį žiauriai sumušė. Vėliau jis surado sūnui pasiuntinio vietą dokuose, muitinės sandėliuose. Tačiau ten Matas „nuo vilko užšoko ant meškos“. Pilstykloje jo gėrimas būdavo alus, gi dokuose bendradarbiai jį išmokė gerti viskį. Mato sesuo Marija Andrews vėliau, 1931 m., paliudijo, kad tuo metu

„jis išmoko gerti iki sąmonės netekimo. Jis gėrė nepaisydamas jokių mūsų tėvo pastangų jį nuo to atpratinti. Galiausiai, nenorėdamas užtraukti nešlovės savo tėvui, tada dirbusiam Uosto ir dokų valdyboje, Matas paliko šį darbą ir tapo mūrininko pameistriu. Vis dėlto jis nemetė savo gėrimo įpročių. Nepaisant to, kad jis dirbo labai sunkiai, visos jo pajamos išeidavo alkoholiui. Tais metais jis dažnai apleisdavo Velykų pareigą, nors sekmadienio Mišių neužmiršdavo... Jis neturėjo nei žmonos, nei merginos, ir be šios ydos niekas negalėjo ką nors daugiau prikišti jo moraliniam charakteriui“.

Pasak ilgamečio jų šeimos draugo Pato Doyle‘o, „Matas ir jo broliai polinkį alkoholiui paveldėjo iš tėvo“. Išimtis – vyriausias sūnus Jonas. Kita Mato sesuo Suzana Fylan taip aprašo tuometinį brolio gyvenimą:

„Jis pats man pasakojo pardavęs savo batus bei marškinius tam, kad nusipirktų gerti. Jis buvo įpratęs pirkti alkoholį į skolą, nes visos jo pajamos būdavo išleidžiamos ankstesnių skolų apmokėjimui. Dažniausiai išgėręs jis būdavo ramus, tik mėgdavo keiktis ir prisiekinėti. Grįžęs į namus, paprastai iškart eidavo gulti. Manau, girtuoklystė buvo jo vienintelė yda. Tiesa, jis turėjo karštą temperamentą ir kartais išgėręs įsiveldavo į vaidus bei muštynes, bet paprastai būdavo ramus ir namuose su mumis nesipykdavo... Kartą (po atsivertimo) girdėjau jį sakant, kad net tuo metu, kai sunkiai gerdavo, jis savo mintyse išlaikydavo pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei ir kasdien sukalbėdavo po kelias „Sveika, Marija“. Šį pamaldumą Matas laikė savo atsivertimo priežastimi“.

Nors Matas stipriai gerdavo, jis išliko geras bei patikimas darbininkas. Buvo kalbama, kad dirbdamas mūrininko pameistriu, jis daugiau atlikdavo per pusvalandį, nei kiti per valandą. Darbų vykdytojas paprastai jį pastatydavo priešakyje, kad kiti darbininkai sektų jo tempu. Todėl greitai Matą pradėjo vadinti „geriausiu pameistriu Dubline“. Tačiau po darbo jis eidavo su draugais į kurią nors kaimyninę smuklę ir ten girtuokliaudavo, kol ji užsidarydavo, arba kol baigdavosi pinigai. Ilgainiui alkoholis tapo vieninteliu Mato domėjimosi objektu. Jo draugai turėdavo kokį nors hobį ar užsiėmimą: vieni mėgo plaukioti, kiti – žaisti kortomis, dar kiti turėjo merginą. Mato vienintelis hobis buvo alkoholis.

Kadangi poreikis gerti viršijo jo pajamas, Matas papildydavo savo algą rinkdamas ir parduodamas tuščius butelius, taip pat dirbdamas viršvalandžius. Kai ir to neužtekdavo, jis dažnai eidavo lauk iš smuklės ir ten uždirbinėdavo arbatpinigių prižiūrėdamas klientų arklius.

Mato dukterėčia Ona Johnson pasakoja, kad vieną kartą Matui kartu su broliais sėdint smuklėje, ten grojo aklas smuikininkas. Pasibaigus pinigams, Matas per pertrauką pavogė iš muzikanto smuiką ir netrukus jį užstatė, taip prasimanydamas naujų lėšų nenumaldomam troškuliui apmalšinti. Nelaimingas smuikininkas tik vėliau pastebėjo, kad dingo bene vienintelis jo pragyvenimo šaltinis.

Sulaukęs 28 metų, Matas buvo jau chroniškas alkoholikas, praradęs savigarbą, nekreipiantis dėmesio į motinos maldavimus ir prageriantis bet kokį uždirbtą ar kitaip gautą pinigą. Žmogiškai žiūrint, jo laukė platus ir tikras kelias į visišką asmenybės degradaciją. Bet vienas palyginus nereikšmingas įvykis visiškai pakeitė jo gyvenimą.

Mato sesuo Marija Andrews pasakoja, kad 1884 metais vieną šeštadienio rytą Matas stovėjo skersgatvyje netoli savo mėgstamos O‘Meara tavernos. Jo kišenėse nebuvo nė vieno penso, mat tą savaitę Matas dėl neblaivios būklės ar dėl kitų priežasčių darbo negavo. Tačiau jis nenusiminė. Matas būdavo gana dosnus savo sugėrovams bičiuliams, tad dabar tikėjosi, kad šie jį sušelps ir pakvies išgerti. Jo draugai kaip tik turėjo eiti pro šalį, pasiėmę užmokestį už darbo savaitę. Ir štai, vienas po kito jie praėjo pro Matą. Vieni pasisveikino, kiti apsimetė jo nepastebį. Galbūt jis per dažnai kaulydavo iš bičiulių pinigų, bet kaip ten bebūtų, jie visi praėjo pro šalį, palikę jį stovintį skersgatvyje. Matas jautėsi priblokštas. Vėliau jis prisipažino, kad tai buvo „dūris į pačią širdį“. Tačiau tai buvo malonės valanda. Kiek laiko pagalvojęs apie savo beviltišką padėtį, Matas staiga suprato, kad tapo visišku alkoholio vergu. Jo galvoje pradėjo bręsti pasiryžimas.

Matas lėtai žingsniuodamas grįžo namo. Motina kaip tik ruošė pietus, kai jis įžengė pro duris. Mato seserys pasakoja, kad mama labai nustebo, pamačiusi sūnų blaivą:

„Mama sušuko: „Matai, tu šiandien anksti grįžai... Ir tu blaivas?!“. „Kaip matai, mama“, – atsakė Matas. Po pietų jis pasiliko namuose, kas buvo labai neįprasta, ir kiek pasėdėjęs prabilo: „Aš ruošiuosi padaryti įžadą daugiau niekada nebegerti“. Mama nudžiugo: „Pirmyn, dėl Dievo, tik jei manai, kad neišlaikysi, geriau nesižadėk“. Kai jis ėjo pro duris, ji dar pasakė: „Tegul Dievas tau suteikia jėgų savo pasiryžimą įvykdyti“.“

XIX a. Airijoje buvo įprasta, kad norintieji mesti gerti kunigo akivaizdoje padaro iškilmingą pasižadėjimą tam tikrą laiką nevartoti alkoholio. Matas patraukė tiesiai į Clonliffe‘o kolegiją, kur jis atliko visuotinę išpažintį ir padarė įžadą. Tiesa, kunigas jį įkalbėjo pradžiai padaryti įžadą tik trim mėnesiams. Grįžęs Matas virto lyg kitu žmogumi. Jis ateidavo į darbą punktualiai, nebesikeikė, vengė savo buvusių draugų ir daug laiko praleisdavo bažnyčioje. Buvo kalbama, kad „jo kolegos nustebo išgirdę, jog Matas pasižadėjo nebegerti, ir dar labiau nustebo, kai jis savo įžadą išlaikė“.

Tie trys mėnesiai Matui virto tikru pragaru. Šiandien mes žinome abstinencijos simptomus – haliucinacijas, depresiją, nuovargį, pykinimą, nuolatinį diskomfortą – ir suprantame, ką turi iškentėti žmonės, bandantys atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Tačiau tais 1884-siais į Mato kančias niekas neįsijautė. Kartą jis prasitarė motinai: „Aš žinau, kad kai praeis tie trys mėnesiai, aš būtinai vėl pradėsiu gerti“. Tačiau Matas turėjo geležinę valią ir nepaprastą užsispyrimą, kurie daug padėjo jam vėlesniais metais.

Norėdamas užpildyti laiką, kurį praleisdavo smuklėje, Matas po darbo eidavo pasivaikščioti. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jo pasiryžimas vos nežlugo. Einant pro Bushe‘s alinę toli nuo namų, jos durys staiga plačiai atsivėrė. Matas pajuto alaus kvapą ir pamatė prie baro sėdinčius žmones. Prieš savo valią jis nejučia atsidūrė viduje. Tačiau barmenas buvo užsiėmęs vietiniais klientais ir lyg tyčia nekreipė dėmesio į nepažįstamą svečią. Matas pasijuto antrą kartą pažemintas. Jis nėrė lauk iš smuklės ir nubėgo į netoliese esančią jėzuitų bažnyčią. Tą patį vakarą jis pasižadėjo niekada su savimi nesinešioti pinigų. Šį pažadą jis išlaikė iki gyvenimo galo.

Kasdienis bažnyčios lankymas tapo Mato įpročiu. Iki šiol jis nebuvo religingas žmogus. Tačiau kadangi pavargdavo savo pasivaikščiojimų metu, o ilsėtis tavernose ar kavinėse negalėjo, bažnyčia jam tapo patikimu uostu. Ten būdamas, ilgainiui pradėjo melstis ir prašyti Dievą pagalbos. Kad gautų jėgų išlikti blaivus, Matas nusprendė kiekvieną rytą prieš darbą dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Komuniją. Tai atrodė labai neįprasta 1880-siais, kada vidutinis padorus pilietis Mišiose lankydavosi tik sekmadieniais, o Komuniją priimdavo tik per didžiąsias šventes. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje šv. Mišios kaip tik buvo laikomos 5.00 val., tad Matas spėdavo į darbą nuo 6.00 val. Po vakarienės Matas paprastai eidavo į Šv. Petro bažnyčią miesto šiaurėje, kur jis pasilikdavo iki vėlaus vakaro. Praėjus trims mėnesiams, Matas atnaujino įžadą dar šešiems mėnesiams, o po to ir visam gyvenimui.

Dabar Matas su tokiu pačiu ryžtu ir energija ėmė tarnauti Dievui bei gilinti savo maldos gyvenimą. Jį pradėjo traukti ankstyvųjų Airijos vienuolių, apie kuriuos jis skaitė savo atsivertimo pradžioje, griežtas asketinis gyvenimas. Jam patiko jų meilė maldai, atgailos ir nusižeminimo dvasia, Dievui skirtas rankų darbas. Dar dirbdamas pameistriu, nešiodamas skiedinį bei plytas mūrininkams, Matas kiekvieną laisvą minutę skyrė maldai. Mato sesuo Marija Andrews pasakojo, kad po darbo iki pat dešimtos vakaro retai matydavo brolį neklūpintį. Jis dažnai pasninkavo ir miegojo ant plačios lentos, pasidėjęs medžio gabalą vietoj pagalvės. 1891 m. jis tapo pranciškonų Trečiojo ordino nariu. Kadangi dabar Mato pajamos nebūdavo iššvaistomos alkoholiui, jis dosniai duodavo pinigų savo motinai, vargšams bei įvairioms religinėms organizacijoms, ypač misijoms. Ilgainiui Matas paliko savo namus, nes, nepaisant jo pastangų padaryti gerą įtaką, jo broliai toliau girtuokliaudavo.

Liudininkai pasakojo, kad Matas kas savaitę eidavo išpažinties ir stengėsi padengti visas savo skolas, susikaupusias per ankstesnius metus. Kelis metus jis naršė po skurdžių kvartalus, ieškodamas aklo muzikanto, kurio smuiką jis kadaise pavogė, kad galėtų jam atlyginti žalą. Kai jo pastangos neatnešė vaisių, Matas užsakė keletą Mišių už vargšo smuikininko vėlę.

Pirmaisiais savo atsivertimo metais Matas pradėjo rinkti religinio turinio knygas. Kadangi jo išsilavinimas buvo labai menkas, Matas turėjo labai stengtis, kad išmoktų laisvai skaityti. Iš knygų pasirinkimo buvo galima spręsti, kad Matui dvasiškai vadovavo koks nors giliai pamaldus ir neįprastai įžvalgus kunigas. Visos šios knygos, prirašinėtos Mato pastabų, dabar rūpestingai saugomos Dublino arkivyskupo rūmuose. Tarp jų yra kišeninio dydžio Naujojo Testamento egzempliorius, kurį Matas ilgai nešiodavosi su savimi. Skaitant šventųjų biografijas, Matą ypatingai traukė šv. Teresė Avilietė, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė iš Lizjė ir šv. Kotryna Sienietė.

Vienoje knygų, padovanotų savo draugui Džonui O‘Callaghanui, yra Mato užrašyti išmintingi žodžiai: „Trijų dalykų aš negaliu išvengti: Dievo žvilgsnio, sąžinės balso ir mirties smūgio. Kai esi kompanijoje – valdyk savo liežuvį, kai esi šeimoje – valdyk savo temperamentą, kai esi vienas – valdyk savo mintis“. Kitoje knygoje jis užrašė: „Maldoje mes kalbame Dievui, dvasinių skaitymų ir pamokslų metu Dievas kalba mums“.

„Naujajam“ Matui pakeitus „senąjį“, apie jį buvo kalbama kaip apie visada linksmai nusiteikusį ir su visais draugišką žmogų. Jo įprastinis pasisveikinimas skambėjo: „Dievas su tavimi“, žmonės jį dažnai girdėdavo giedant religines giesmes. Jo kambarys buvo neištaigingas, jame galima buvo pamatyti tik paprastą lovą, stalą, kėdę, kryžių bei keletą pamaldžių paveikslėlių. Visą savo gyvenimą Matas dėvėjo tik panešiotus drabužius, kuriuos jam atiduodavo kiti. Anot Rapolo O‘Callaghano, gerai pažinojusio Matą:

„Mato Talboto išvaizdoje nebuvo nieko įspūdingo ar nepaprasto. Savo aplinkoje jis atrodė kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų darbininkas, apsirengęs prastai, bet švariai. Jis buvo žemesnis nei vidutinio ūgio, liekno, bet raumeningo kūno sudėjimo. Jis vaikščiojo gyvai, plačiais ritmingais žingsniais. Jo laikysena labiau atspindėjo susimąstymą, nei susirūpinimą“.

Nepaisant žemo Mato ūgio ir jo prasto, nors ir tvarkingo apsirengimo, 1892 m. jis patraukė vienos pamaldžios katalikės merginos, dirbusios virėja anglikonų kunigui, dėmesį. Matydama jo gerus įpročius ir pagarbą moterims, su kuriomis jam tekdavo susidurti, ji užmezgė su juo pažintį ir galiausiai pasisiūlė už jo tekėti. Ji prisipažino susitaupiusi pakankamai lėšų ir galinti tinkamai aprūpinti namus. Matas apmąstė pasiūlymą, tačiau atlikęs noveną, skirtą teisingam apsisprendimui, atsakė neigiamai. Vėliau savo artimam draugui jis pasakė, kad „Švenčiausioji Mergelė man patarė nevesti“.

Metams bėgant, Mato dvasingumas gilėjo, palaipsniui jis didino ir pamaldžių praktikų skaičių. Seanas T. P‘Ceallaighas, buvęs Airijos prezidentas (1945–1959), pasakojo, kad dar būdamas Mišių patarnautoju vaikystėje, jis asmeniškai pažinojo Matą Talbotą:

„Aš jį pažinau tuo metu, kai tarnaudavau Mišioms Šv. Juozapo bažnyčioje. Nuo 1890 iki 1897 m. aš jį dažnai matydavau ir su juo kalbėdavausi. Kartais atidaręs bažnyčios duris rytmetinėms Mišioms 7.00 val., pamatydavau jį jau laukiantį ant laiptų. Mes, patarnautojai, kreipdavomės į jį „Misteri Talbotai“. Kartais jį vaikai vadindavo „šventuoju Džo“... Rytais jis būdavo įpratęs laukti šv. Mišių, klūpėdamas ant bažnyčios laiptų, melsdamasis su rožančiumi rankose. Paprastai jis per kiekvienas Mišias priimdavo šv. Komuniją... Dažnai jį matydavau ir vakarinėse pamaldose. Pasibaigus toms pamaldoms, jis dar eidavo Kryžiaus kelią... Jis melsdavosi labai karštai, atrodo, maldą jis nepaprastai vertino... Jis dažnai melsdavosi ištiestomis rankomis, pakėlęs savo akis į Nukryžiuotąjį ir visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkinius. Aš galiu teigti, kad jis buvo arčiausiai to, ką pavadinčiau ekstaze. Dažniausiai jį buvo galima rasti prie Švenčiausiosios Mergelės, kuriai jis jautė ypatingą pamaldumą, altoriaus... Sekmadieniais jis išklausydavo kelias Mišias“.

Nors Matas beveik visą savo laiką po darbo skyrė maldai bei apmąstymams, jis nebuvo abejingas savo artimųjų reikalams ir uoliai rūpinosi savo kelyje sutiktų žmonių gerove. Ponas P‘Ceallaighas pasakoja:

„Jis dažnai kalbėdavosi su manimi ir kitais berniukais. Jis klausinėdavo mūsų, ar mes jau kalbėjome rožančių, ir ar tai mums patinka; šią maldą jis mums labai rekomenduodavo. Jis dažnai mus ko nors paklausdavo iš katekizmo ir duodavo naudingų patarimų... Jis buvo draugiškas ir malonus su mumis, ir mes nebijodavome jį užkalbinti; atvirkščiai, dažnai pas jį eidavome ir su juo kalbėdavomės. Jis buvo labai mielas“.

Netrukus po atsivertimo Matas padėjo į šalį savo pypkę ir metė rūkyti. Nuolat jausdamas nenumaldomą alkoholio troškimą, Matas kaip naują atgailą kentėjo ir atsisakymą nuo nikotino. Ponas Callaghanas atskleidė, kad Matas kartą jam prisipažinęs, jog atsisakyti rūkymo jam kainavę daugiau, nei atsisakyti alkoholio. Džonas Robbinsas, gerai pažinojęs Matą trisdešimt metų, pasakojo: „Matas, mesdamas rūkyti, atliko, mano manymu, herojišką auką, nes jis anksčiau buvo užkietėjęs rūkalius, surūkydavęs per savaitę septynias uncijas (apie 200 g) tabako. Jis nuėjo pas savo nuodėmklausį Clonliffe‘o kolegijoje ir ten padarė įžadą niekada neberūkyti“.

Po kiek laiko Matas perėjo dirbti į miško medžiagų sandėlį. Šį pasikeitimą, atrodo, lėmė vien tai, kad čia darbo valandos prasidėdavo vėliau. Tai jam leido dalyvauti rytinėse Mišiose 6.15 val. ir suteikdavo šiek tiek daugiau laiko prieš darbą – tą laiką jis skyrė maldai.

Naujoje vietoje Matas pasižymėjo kaip labai sąžiningas darbininkas, neleidžiantis nė minutės laiko veltui. Jis greitai užsitarnavo „geriausio Dublino darbininko“ titulą. Jo kolegos pastebėjo, kad per pietus ar šiaip turėdamas laisvo laiko, Matas skaitydavo kokią dvasinę knygą arba meldėsi kur nors nuošalioje vietoje sandėlyje, kur niekas jo nematydavo. Jo pietūs buvo tokie skurdūs, kad greitai atkreipė daugelio dėmesį. Jo pusryčius sudarė kakavos puodelis, paruoštas sesers iš vakaro, kurį jis gerdavo šaltą, ir duonos riekė. Per pietus jis vėl išgerdavo šaltos kakavos, maišytos su arbata, ir užkasdavo truputėliu duonos. Jei sesuo vakarienei pataisydavo žuvies, Matas dažniausiai jos atsisakydavo, o pasitenkindavo tik duona, pamirkyta į žuvies taukus. Kolegos stebėjosi, kaip jis, tiek mažai maitindamasis, gali atlikti tokius sunkius darbus. Nepaisant apsimarinimų, jis liko sveikas ir ištvermingas, pasak draugų, „stiprus it mažas arkliukas“. Matas vengdavo girtis ar kalbėti apie save, apskritai jis buvo tylesnis už kitus, tačiau visada linksmos nuotaikos. „Matas šypsodavosi visada, išskyrus kai išgirsdavo nešvankų juoką“, – pastebėjo vienas jo draugas. Jis buvo gerbiamas kaip švento gyvenimo žmogus bei mėgiamas savo kolegų, nepaisant to, kad priekaištaudavo jiems dėl nešvankių kalbų.

Kai Mato tėvas 1899 m. mirė, jis prisiėmė globoti savo motiną, mat jo vis tebegeriantys broliai buvo išsikraustę. Be abejonės, jo motina turėjo apsidžiaugti, kad savo senatvę praleis pamaldžiojo sūnaus draugijoje. Gyvendama kartu, ji greit pastebėjo, kad Matas praktikuoja daugiau apsimarinimų nei įprasta. Jis pasninkaudavo ne tik per adventą, gavėnią, metų ketvirčių dienas ir svarbiausių švenčių vigilijas, bet ir paprastomis dienomis. Jis labai mažai valgydavo, o miegodavo tik keturias valandas, rytmetį skirdamas maldai. Kita atgaila, atliekama su dvasios vadovo leidimu, buvo grandinėlių nešiojimas po drabužiais. Jos buvo taip apvyniotos apie Mato kūną, kad varžydavo jo judesius ir nuolat keldavo nepatogumą, tačiau niekas neįtardavo, kad jam sunku, ir nė vienas žmogus, išskyrus jo dvasios vadovą, iki pat jo mirties nežinojo apie tokį neįprastą jo praktikuojamą apsimarinimo būdą. Šis pamaldumas vadinamas vergyste Švč. Mergelei Marijai – jį rekomenduoja šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas savo „Traktate apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei“. Grandinėlės nešiojamos tam, kad asmuo, tapęs dvasiniu Dievo Motinos vergu, visada liktų artimas Švč. Mergelei ir Jėzui, jos Sūnui. Matas Talbotas nešiojo net tris grandinėles.

Mato viešoji veikla pasireiškė dalyvavimu įvairiose religinėse organizacijose, kurias jis finansiškai rėmė ir kurių susitikimuose aktyviai dalyvaudavo. Iš šių grupių galima paminėti Nekaltojo Prasidėjimo vyrų broliją, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies visiškos abstinencijos pradininkų asociaciją, Maldos apaštalus, Gyvąjį rožančių bei Šv. Mykolo Arkangelo broliją. 35 metus iki pat savo mirties Matas buvo ištikimas pranciškonų Trečiojo ordino narys. 1913 m., Didžiojo streiko Dubline metu, Matas žygiavo kartu su savo kolegomis. Šiame jo veiksme nebuvo jokio kartėlio ar pasipiktinimo darbdaviais. Iš tikrųjų Mato niekada ir nekviesdavo į darbininkų piketus ir susirinkimus. Tačiau Matas mąstė kaip ir jo kolegos, kad darbininkas vertas savo užmokesčio. Jis džiaugėsi, kad mažai mokami darbininkai pagaliau išsireikalavo tinkamesnių atlyginimų. Taip pat jis džiaugėsi savo padidėjusiomis pajamomis, kadangi dabar jis daugiau galėjo skirti labdarai ir misijoms.

Mato motina mirė 1915 m. Viena jos vaikaičių pasakojo, koks meilus ir atsidavęs Matas būdavo savo motinai ir kaip ji dažnai atsibusdavo naktį, kad pamatytų savo sūnų, besimeldžiantį prie lovos. Elzbieta buvo išmintinga moteris, ji niekada neaptarinėjo sūnaus ilgų maldų, ir nėra niekur užrašyta, kad ji būtų kam nors pasakojusi apie neįprastas jo pamaldumo praktikas.

Paskutiniais gyvenimo metais Matas kentėjo nuo širdies bei inkstų negalavimo. 1923 m., du metus prieš mirtį, jam teko pagulėti Gailestingumo Motinos ligoninėje. Jį slaugiusios gailestingosios seserys taip išsigando dėl jo sveikatos būklės, jog pasirūpino, kad jam būtų suteiktas Paskutinis patepimas. Išleistas iš ligoninės, jis likusį laiką nuolat kentėjo dėl sutrikusio kvėpavimo. Antrojo Mato vizito ligoninėje metu ses. Veronika pastebėjo, kad jis visą savo laisvą laiką praleisdavo koplyčioje. Vienas Mato palatos draugų pasakojo matęs jį

„naktį besimeldžiantį ištiestomis rankomis, laikantį rožančių vienoje rankoje. Kai palatoje visi kalbėdavo rožančių, jis, kaip įprasta, vesdavo maldą. Už viską jis buvo labai dėkingas. Nors ligos priepuolių metu nepaprastai kentėdavo, Matas niekada nesiskųsdavo. Jis valgydavo viską, kas jam būdavo patiekta. Kiek atsimenu, Matas visą savo laisvą laiką praleisdavo prie Švč. Sakramento“.

Antrą kartą paleisdamas Matą iš ligoninės, dr. Moore‘as perspėjo jį apie staigios mirties nuo širdies smūgio pavojų.

Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Matas dažnai kentėjo nuo širdies skausmų ir staiga užeinančio silpnumo. Bet kažkodėl jo sveikatos būklė pagerėjo, todėl jis net apsiėmė atlikti lengvesnius darbus tame pačiame medžio sandėlyje. Yra žinoma, kad jis ten dirbo ir mirties išvakarėse.

1925 m. birželio 7 d., Švč. Trejybės sekmadienį, apie 9.45 val., einant į Mišias, Matas staiga stabtelėjo ir susmuko. Žmonės puolė prie jo, vienas jų nubėgo pašaukti kunigo. Tačiau kunigui atvykus, Matas Talbotas jau buvo miręs. Kun. Walshui kalbant mirusiųjų maldas, apie dvidešimt žmonių klūpėjo šalia. Matui tuo momentu buvo 69 metai. 41 iš jų buvo skirti atgailai ir maldai.

Ruošiant Mato kūną laidotuvėms, buvo atrastos jo nešiotos grandinėlės. Viena grandinėlė juosė koją žemiau kelio, po kelio girnele – ji turėjo suteikti nemažai skausmo klūpant. Liudininkai pasakojo, kad grandinėlės nebuvo įsirėžusios į kūną, tačiau jos buvo nešiojamos ilgą laiką, nes paliko odoje gilias įspaudas. Grandinės buvo nuimtos ir padėtos kartu į karstą.

Nors Matas mirė sekmadienį, jo laidotuvės Glasnevino kapinėse įvyko tik ketvirtadienį. Kuklų karstą lydėjo daugybė vargšų, kurie dažnai patirdavo Mato dosnumą.

Mato Talboto kaip šventojo garsas greitai pasklido tarp žmonių, ir 1931 m. buvo pradėtas oficialus jo gyvenimo ir dorybių tyrimas. Antras tyrimas vyko 1948 m. Jų metu buvo apklausti 68 asmenys, pažinoję Matą, kurie paliudijo jo ankstesnę priklausomybę nuo alkoholio, jo herojišką atsivertimą ir tolimesnį gyvenimą, skirtą atgailai ir dorybių ugdymui. 1975 m. Šventasis Sostas jam suteikė „garbingojo“ titulą. Tai reiškia, kad, vien žmogiškuoju požiūriu vertinant, Matas turėjo visas šventojo ypatybes. 1962 m. Mato Talboto palaikai buvo perkelti į Lurdo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Gloucesterio gatvėje, tame rajone, kur Matas ilgiausiai gyveno. Ten ir dabar galima pamatyti karstą po stiklu, o ant metalinės plokštelės užrašą: „Matas Talbotas. Dievo tarnas. 1856–1925“.

(Pagal: Joan Carrol Cruz, Ven. Matthew Talbot // Secular Saints, TAN Books and Publishers, Inc., Rockfort, Ill., 1989; Storry of Matt Talbot // http://www.matttalbotretreats.org/story_of_mt.html; Mary Gaffney, Matt Talbot – the workers’ saint // http://www.catholicireland.net/pages/index.php?art=513; Marc Abrahams, Irish in chains // http://education.guardian.co.uk/higher/research/improbable/story/0,,2209....

 

Tema: