Vysk. Bernardo Fellay konferencija „Žygio už gyvybę“ metu, 2016 m.

2016 m. sausio 22 d. Vašingtone įvyko kasmetinė Eisena už gyvybę (March for Life). Be daugybės tūkstančių dalyvių joje žygiavo ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos vyresnysis vyskupas Bernardas Fellay. Dieną prieš Eiseną jis surengė spaudos konferenciją, kurioje atsakė į žurnalistų klausimus. Vyskupas kalbėjo apie tokias temas kaip abortai, Bažnyčios situacija, katalikiškų šeimų padėtis šiuolaikiniame pasaulyje, Brolijos santykiai su Roma ir popiežiumi Pranciškumi. Pateikiame keletą ištraukų, atspindinčių Brolijos vyresniojo požiūrį į šiuos aktualius klausimus.

Eisena už gyvybę

<...> Šioje Eisenoje dalyvauju taip pat norėdamas išreikšti paramą, nes tai nėra tik valstybinės reikšmės reikalas, tai pasaulinė kova. Taip, tai kova, kurioje mes turime ginti nekaltus vaikelius jų motinų įsčiose. Tačiau ši kova priklauso platesniam kontekstui... tai globalaus karo prieš prigimtį dalis. Tai, ką šiandien matome, galite pavadinti progresu, tačiau aš tai vadinu savižudybe. Ne tik asmens, bet visos civilizacijos savižudybe. Ir, kas be galo stebina, tai vyksta visur. Ne kurioje nors vienoje šalyje, bet visose šalyse, visame pasaulyje. Tai karas prieš prigimtinę tvarką, prieš prigimtines žmogaus teises ir pareigas... galiausiai tai karas prieš Dievą... Keista, kad jie tai vadina progresu, bet jie tiesiog naikina žmoniją, pradėdami tai daryti pačioje jos užuomazgoje, būsimų motinų įsčiose. <...>

Mes turime pasipriešinti, mes negalime ramiai sėdėti ir žiūrėti. Mes turime apginti nekaltuosius, tačiau atmindami, jog tai platesnės kovos dalis.

Štai kodėl aš čia: kad padrąsinčiau tuos, kurie dalyvauja šioje kovoje.

Sumaištis Bažnyčioje

Katalikų Bažnyčios situaciją pasauliniu mastu galima apibūdinti vienu žodžiu: sumaištis. Paskutinis sinodas buvo ypatingas šios sumaišties pavyzdys. Sakydamas „sumaištis“, turiu galvoje tai, kad katalikai nebežino, ką galvoti apie šiuos svarbius klausimus, šiuo atveju ‒ ne tiek tikėjimo, kiek praktinius moralės klausimus... Taigi, paskutiniame sinode matėme neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui, tą garsųjį penktadienį, kai vyko arši kova dėl galutinio dokumento. Prieš jį pasisakė daugiau nei 50 vyskupų. Todėl jie [redagavimo komisija] per naktį peržiūrėjo tekstą ir ryte pateikė tai, kas būtų priimtina visiems... Priimtina ta prasme, kad konservatyvūs vyskupai, vėliau paklausti apie dokumento reikšmę, teigė, jog doktrina nebuvo pakeista ir Komunija nebus duodama išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems katalikams; kita vertus, liberalūs vyskupai tą patį tekstą pristatė kaip leidimą duoti Komuniją išsiskyrusiems... Taigi turime tekstą, kuris, sakykime, yra tobulai dviprasmiškas. Galų gale paprasti katalikai nebežino, nei ką galvoti, nei ką daryti. Tai labai rimta padėtis. Dar niekada Bažnyčia nebuvo pasiekusi tokią ribą.

Tačiau problema ne tik šis dokumentas. Matome ne vieną vyskupą, skelbiantį neįtikėtinus dalykus apie katalikų moralę... apie homoseksualų sąjungas ir t. t... ir niekas jų nesustabdo. Bažnyčios valdžia tiesiog leidžia jiems kalbėti. Tačiau kartu matome vyskupus ir kardinolus, kurie galiausiai viešai ėmė priešintis šiam judėjimui. Tai taip pat naujas reiškinys. Viliuosi, kad tai tikros reakcijos pradžia.

Vyskupai prieš vyskupus

Taigi matome šią atvirą kovą. Tai primena man XIX a. pranašystę, kai Švč. Mergelė La Salete paskelbė apie Bažnyčią ištiksiančius labai sunkius laikus. Ji sakė, kad „vyskupai kovos prieš vyskupus, kardinolai prieš kardinolus“. Jei pažvelgsime į Bažnyčios istoriją po šios pranašystės, tai tokie dalykai vyksta pirmą kartą.

Tai iš tiesų didžiulė tragedija, nes kaip tikintiesiems žinoti, ką jie turi galvoti? Situacija tokia paini. Jei kreipsimės į vieną vyskupą, jis patars viena, jei kreipsimės į kitą, šis patars ką nors visiškai priešinga... Atrodo, tarsi galėtume išsirinkti, kas mums patinka. Net jeigu Šventasis Tėvas tartų lemiamą žodį, jau per vėlu. Blogis padarytas. Pataisyti sulaužytą daiktą daug sunkiau, nei jį sulaužyti... Kai kas panašaus Bažnyčioje jau yra buvę, tačiau tai lietė doktriną, o dabar tai vyksta moralės srityje. <...> Net jei jokia katalikų moralės dogma nebuvo paneigta, susidaro įspūdis, kad moralinis mokymas nustumiamas kažkur į debesis, o žemėje mes galime daryti kai ką kita... Panašiai elgdavosi vadinamieji liberalūs katalikai XIX a... Tačiau Dievas, suteikdamas žmonėms įstatymą, numatė visus jo pritaikymo atvejus, taigi negali būti jokių išimčių iš šio įstatymo. Ir jeigu žmogus pakliūva į sunkią situaciją, Dievas jam suteikia reikalingų malonių ją iškęsti. Taip, tai bus sunku, tai bus kryžiaus kelias, bus ašarų, bet pabaigoje bus dangus... Tai vienintelis kelias, kryžiaus kelias, jis siauras, ne platus... Tačiau šiuo keliu modernusis pasaulis nenori eiti, tiksliau, ne tik modernusis pasaulis ‒ apskritai pasaulis, mūsų puolusi prigimtis. <...>

Popiežiaus leidimas Brolijos kunigams klausyti išpažinčių

...Tai nėra įgaliojimas, tai įprastinė galia klausyti išpažinčių. Paprastai šią galią kunigui suteikia vyskupas... Mes ją gavome tiesiogiai iš popiežiaus, apeinant vyskupus. Tai ypatingas, retas atvejis, bet popiežius gali taip pasielgti. Jei norite būti logiški, turite daryti išvadą, kad Šventasis Tėvas, suteikdamas visiems Brolijos kunigams įprastinę galią atleisti nuodėmes, pašalino bet kokias sankcijas. Juk jei kunigas yra suspenduotas, jis negali klausyti išpažinčių, ir grąžindami jam šią galią jūs automatiškai panaikinate suspensą. Abu dalykai negali egzistuoti kartu...

Mano nuomone, jeigu Šventasis Tėvas padarė tokį gestą, jis kažką yra sumanęs. Ši mintis negalėjo jam ateiti staiga, iš niekur.

Tai sunku paaiškinti. Viena vertus, jis meta tiek daug kaltinimų žmonėms, kurie laikosi katalikų mokymo, kurie įtariai žiūri į pokyčius... Kita vertus, šis gestas. Aš klausiau pažįstamų hierarchų Romoje, ką tai reiškia, bet jie patys nesupranta. Jie visiškai nesupranta šio popiežiaus...

Nėra jokių abejonių, kad jis asmeniškai domisi mūsų atveju. Jis gerai mus pažįsta. Ir šis gestas verčia mus daryti išvadą, kad jis mums jaučia tam tikrą prielankumą, nors tai lyg ir prieštarautų kai kuriems jo žodžiams. Kitaip aš negaliu šito paaiškinti. Aš iš tiesų tikėjausi pasmerkimo, bet įvyko priešingai....

Popiežius Pranciškus ir FSSPX

Jis pažįsta mus dar iš Argentinos laikų. Mes turėjome su juo reikalų dėl oficialaus pripažinimo. Mat Argentina yra sudariusi su Šventuoju Sostu konkordatą, ir, pagal šį konkordatą, ji turi suteikti leidimą užsieniečiams kunigams gyventi Argentinoje, jeigu šie turi vietinio vyskupo parašą. Tai normalu. Tačiau mes, žinoma, turime didžiulę bėdą. Paprastai vietiniai vyskupai neduoda mums savo parašo ir nesutinka, kad mes dirbtume jų šalyse. Mes galėtume ir kitaip gauti valstybės pripažinimą, bet aš tam visada priešinuosi, nes mes esame katalikai ir nenorime būti laikomi sekta...

Taigi mūsų Argentinos distrikto vyresnysis susitiko su kardinolu Bergoglio ir išaiškino jam problemą. Kardinolas tarė: „Žinoma, jūs esate katalikai, o ne kažkokie schizmatikai. Aš jums padėsiu.“ Ir jis tęsėjo savo žodį. Jis susisiekė su Roma ir parašė palankų laišką vyriausybei, bet ši gavo priešingą laišką iš nuncijaus ir procesą pristabdė. Tokia buvo padėtis, kai Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi. Jam padovanojo arkivysk. Lefebvre‘o biografiją, tą storą, ir jis du kartus ją perskaitė! Paprastai jūs neskaitote knygos du kartus, jeigu ji jūsų nedomina...

Jis dažnai sako dvasininkams: „neužsisklęskite, nesitenkinkite savo aplinka, eikite į periferijas“ ir t. t. Tačiau jis mato, kad mes kaip tik tai ir darome. Mes dažnai keliaujame, rūpinamės sielomis, stengiamės joms padėti, ir aš esu tikras, kad popiežius yra tuo patenkintas. Galbūt ne viskuo, tačiau bent jau tuo, kad esame aktyvūs ir rūpinamės sielomis.

Kad parodyčiau, kokia prieštaringa asmenybė yra pop. Pranciškus, papasakosiu vieną faktą. Dar būdamas Argentinos arkivyskupas, jis mūsų kunigams pasakė: „Jeigu norite, kad jūsų vaikai prarastų tikėjimą, atsiųskite juos į mūsų mokyklas.“ Tai yra, į katalikiškas Argentinos mokyklas. Tai reiškia, kad jis labai gerai supranta, kas vyksta. Jis žino, kad Bažnyčioje yra rimtų problemų, net jeigu dažnai to nesako.

Kartais jis pasielgia taip, kad mes iš pasimetimo nežinome ką galvoti. Aš neturiu visų atsakymų, tik matau skirtingas jo asmenybės dalis. Nemėginkite įsprausti jo į kokią nors kategoriją. Jis yra toks nenuspėjamas...

...Jam tapus popiežiumi mes paklausėme jo, koks vyskupas dabar bus atsakingas už mūsų problemą. Jis atrašė: „Aš.“ Jis pats asmeniškai išsprendė mūsų problemą. Argentinos vyriausybė pripažino mus kaip katalikišką kongregaciją. Vatikanas pareiškė neturįs su tuo nieko bendra, ir tai yra tiesa. Tai asmeniškai padarė pats popiežius...

Taigi mus su popiežiumi jungia tam tikras glaudus ryšys. Galima sakyti, kad mes turime tiesioginį priėjimą prie popiežiaus. Tai kažkas neįtikėtina.

Brolijos kanoninė situacija

Taigi neįmanoma pasakyti, kas nutiks rytoj. Ar mus pripažins, ar ne? Tiesą sakant, neturiu nė menkiausio supratimo. Kodėl? Dėl šios beprotiškos situacijos Bažnyčioje. Pačioje Romoje yra žmonių, norinčių mūsų mirties, norinčių mūsų pasmerkimo... Neseniai Vatikano valstybės sekretorius pareiškė, kad mes schizmatikai, o tuo pat metu popiežius sako priešingai ir suteikia mums galią atleisti nuodėmes. Žinoma, mes ir taip turėjome tą galią, ekstraordinarinę jurisdikciją... Tačiau matote, kokia yra situacija. Kas laimės Romoje? Deja, aš nežinau...

Tačiau mus dėl to neištiks paralyžius. Mes žinome, ką turime daryti. Tiesiog tęsime savo darbą...

Mes prašome Dievo parodyti, ko Jis iš mūsų nori. Jo valia, Jo apvaizda ‒ tai svarbiausia. Iki šiol Dievas mus saugojo ir vedė, todėl mes pasitikėsime Juo ir ateityje. <...>