Santrauka: 2015 m. sausio 20 d. vykusioje konferencijoje kard. Maradiaga išreiškė nuomonę, jog norint, kad Bažnyčia labiau atsivertų šiuolaikiniam pasauliui, gailestingumas turi suteikti naują dvasią Vatikano II Susirinkimo įvestoms reformoms. Tačiau kardinolo minimas gailestingumas nebesusijęs su atgaila už nuodėmes, jis atrodo ne kas kita, kaip atlaidus požiūris į nusidėjėlį ir jo kaltes.
Atsižvelgiant į artėjančius jubiliejinius metus būtina atskirti šį vienpusišką gailestingumą nuo tikro gailestingumo, kviečiančio atsiversti ir atsižadėti nuodėmės. Mūsų maldos ir aukos turi būti atsakymas į Sopulingosios ir Nekaltosios Marijos Širdies prašymą Fatimoje; 2017 m. kaip tik švęsime šio apsireiškimo šimtąsias metines.
Mieli draugai ir geradariai,
Nereikia ypatingų pastangų norint įrodyti, kad mūsų šventoji motina Bažnyčia yra gilioje krizėje. Vis dėlto per paskutinius keletą mėnesių pasirodė neraminančių ženklų, bylojančių apie tai, kad įžengėme į dar intensyvesnę nerimo ir sumaišties fazę. Vis akivaizdesnis darosi vienybės nebuvimas Bažnyčioje ‒ kaip tikėjimo ir moralės, taip ir liturgijos bei valdymo atžvilgiu, todėl drįstame teigti, kad artėja labai sunkus laikotarpis. Jei neįvyks koks nors stebuklas, tenka baimintis, kad nuo šiol sielos bus dar labiau paliktos pačios sau ir nesulauks jokios ‒ šiandien taip reikalingos ‒ paramos iš Bažnyčios hierarchų, kaip visumos.
Naujasis gailestingumas ‒ Susirinkimo reformų gelbėtojas
Kad paaiškintume, ką turime galvoje, pateiksime vieną pavyzdį. Kardinolas Oscaras Andresas Rodriguezas Maradiaga, kardinolų grupės, kuriai popiežius Pranciškus pavedė parengti Romos kurijos reformą, koordinatorius, 2015 m. sausio 20 d. skaitė paskaitą Šv. Klaros universitete Kalifornijoje. Ši paskaita naudinga tuo, kad padeda suprasti, kaip Bažnyčios ateitį įsivaizduoja artimiausi popiežiaus patarėjai. Pirmiausia kardinolas pareiškė ketinąs tęsti reformas ‒ t. y. visas reformas, pradėtas po Vatikano II Susirinkimo ‒ tol, kol jos taps negrįžtamos. Šis ryžtas niekada negrįžti atgal buvo išreikštas ir kitose paskaitos vietose.
Vis dėlto minėtos reformos atsidūrė pavojuje, pripažino Hondūro kardinolas, nes jos sukėlė rimtą krizę Bažnyčioje. Priežastis ta, kad kiekvieną reformą turi įkvėpti tam tikra dvasia, tos reformos siela. O susirinkiminės reformos šio principo esą nesilaikė. Priešingai, mano kardinolas, jos buvo įgyvendintos paliekant senąją, tradicinę, dvasią, todėl buvo nesuprastos ir nedavė trokštamų rezultatų, vietoje to sukeldamos Bažnyčioje kažką panašaus į šizofreniją.
Tačiau mes neturėtume grįžti atgal, teigė kard. Maradiaga. Reformas reikia paskatinti ir pagyvinti įliejant į jas atitinkamos dvasios. Ši dvasia yra gailestingumas. Netrukus popiežius paskelbė jubiliejinius Gailestingumo metus...
Tikrasis gailestingumas pagal Švenčiausiąją Širdį
Ką tiksliai tai reiškia? Savaime gailestingumas yra kiekvieno kataliko širdžiai brangus žodis, nes jis pažymi labiausiai jaudinantį Dievo meilės mums pasireiškimą. Švenčiausiosios Širdies apsireiškimai praeityje tik ryškiau atskleidė šį Dievo gailestingumą žmonijai. Tą patį galima pasakyti apie pamaldumą Sopulingajai ir Nekaltajai Marijos Širdžiai. Vis dėlto tikrasis gailestingumas, prasidedantis šiuo jaudinančiu Dievo atsisukimu į nusidėjėlį ir jo skurdą, tęsiasi kūrinio atsigręžimu į Dievą. Viešpats nenori, kad nusidėjėlis mirtų, Jis nori, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų (Plg. Ez 33, 21). Štai kodėl Evangelija pabrėžia pareigą atsiversti, atsižadėti savęs ir daryti atgailą. Viešpats Jėzus netgi yra pasakęs: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ (Lk 13, 5)
Šis kvietimas atgailai yra Evangelijos šerdis, jis būdingas ir Jonui Krikštytojui, ir apaštalui Petrui. Kai nusidėjėliai, sujaudinti pamokslų, klausia, ką jiems daryti, išgirsta tik vieną atsakymą: „Atsiverskite ir darykite atgailą.“ Švenčiausioji Mergelė paskutiniųjų amžių apsireiškimuose La Salete, Lurde ir Fatimoje sako tą patį: „malda ir atgaila“.
Tačiau šiuolaikiniai naujojo gailestingumo skelbėjai taip pabrėžia pirmąjį Dievo žingsnį link žmogaus, paklydusio dėl nuodėmės, nežinojimo ir skurdo, jog pernelyg dažnai pamiršta aną antrąjį žingsnį, kurį privalo žengti kūrinys: atgailą, atsivertimą, nuodėmės išsižadėjimą. Galiausiai naujasis gailestingumas virsta paprasčiausiu nuolaidumu nuodėmei. Dievas bet kuriuo atveju tave myli...
Naujasis gailestingumas be atgailos
Kardinolo Maradiagos pateikti gailestingumo pavyzdžiai, deja, nepalieka vietos abejonei. Krikščionims, nutraukusiems savo santuoką ir sukūrusiems „naują“ šeimą, jis pripažįsta teisę dalyvauti pilnutiniame Bažnyčios gyvenime, be jokių papildomų sąlygų... Jis netgi teigia, kad tie, kurie paliko Bažnyčią gyvendami nuodėmėje, pelnys tokią pačią dangaus laimę kaip ir šventieji. Aišku, jis priekaištauja Bažnyčios tarnams už tai, kad šie bardavo vargšus nusidėjėlius... Šis naujas gailestingumas, šis naujas dvasingumas turi visam laikui sutvirtinti Bažnyčios institucijų ir moralės reformas ‒ tiek tas, kurios buvo įvykdytos po Susirinkimo, tiek tas, kurias dar tik ketinama pradėti! Tai be galo rimta. Vis dėlto tai gali padėti suprasti, kodėl mes taip priešinamės vadinamajai „Susirinkimo dvasiai“. Iš tiesų, reformos buvo įvestos šios dvasios vardan, dvasios, kuri anaiptol nėra tradicinė. Mes teigiame, kad ši dvasia sugadino visa, kas buvo Susirinkime, netgi tas jo dalis, kurias galima suprasti katalikiškai... Ši dvasia yra prisitaikymas prie pasaulio; tai palankus požiūris į jo paklydimus ir pagundas ‒ gerumo, gailestingumo ir meilės vardan. Todėl, pavyzdžiui, katalikai nebesako, kad kitos religijos yra neteisingos, nors to visada mokė Bažnyčia. Nebeskelbiama apie pasaulio pavojus, ir netgi velnias jau penkiasdešimt metų yra beveik išnykęs iš bažnytinės kalbos. Ši dvasia paaiškina dabartines Šventosios Motinos Bažnyčios kančias, Bažnyčios, kurios autoritetas menksta nepaisant jos mėginimų įtikti pasauliui. Ji kasdieną praranda vis daugiau savo narių, vis daugiau kunigų, ir daro vis mažesnę įtaką visuomenei. Neseniai įvykęs tos pačios lyties „santuokų“ įteisinimas kadaise tokioje katalikiškoje Airijoje yra liūdnas šio proceso pavyzdys.
Ar galima iškraipyti gailestingumą, ar, kaip daro kard. Maradiaga, atskirti jį nuo būtinos atgailos tam, kad būtų atsisakyta tradicinės dvasios, o posusirinkiminėms reformoms suteikta nauja dvasia? Žinoma, ne! Ar šioje konferencijoje, surengtoje trys mėnesiai prieš pasirodant jubiliejinių metų bulei, kardinolas išsakė popiežiaus Pranciškaus mintis? Labai sunku pasakyti, nes per paskutinius dvejus metus iš Romos ateina labai prieštaringos žinios. Tai viešai ar privačiai pripažįsta kai kurie kardinolai ir Vatikano apžvalgininkai.
Būtinybė skirti tikrą ir vienpusišką gailestingumą
Ar dėlto turėtume netekti jubiliejinių metų malonių? Atvirkščiai. Atsivėrus malonės šliuzams privalome gausiai jos semtis! Jubiliejiniai metai yra didžiulė dovana visiems Bažnyčios nariams. Todėl gyvenkime tikru gailestingumu, kaip to moko Evangelija ir tradicinė liturgija.
Laikydamiesi „išankstinio skyrimo“[1], kuriuo arkivysk. Lefebvre‘as grindė Šv. Pijaus X brolijos elgesį šiais sąmyšio laikais, mes atmetame šį iškreiptą gailestingumą ir gyvename pilnu bei tikru gailestingumu.
Lotyniškas žodis, kurį mes taip dažnai girdime ir kuris turi skambėti mūsų lūpose, yra miserere (liet. pasigailėk). Šiuo žodžiu mes pirmiausia pripažįstame savo skurdą, o tuomet prašome Dievo gailestingumo. Savojo skurdo pripažinimas skatina mus prašyti atleidimo, pripildo mus gailesčio ir yra lydimas pasiryžimo daugiau nebenusidėti. Šiuos jausmus įkvėpusi tikroji meilė leidžia mums suprasti būtinybę atsiteisti už savo nuodėmes. Tam reikalinga atperkamoji ir atlyginamoji auka. Šie įvairūs jausmai būtini atsivertimui, pelnančiam gailestingojo Dievo atleidimą, Dievo, kuris iš tiesų nenori nusidėjėlio mirties, tik kad šis atsiverstų ir gyventų. Tas, kuris nenori išsižadėti savo ydų, kuris neketina vengti į nuodėmę vedančių progų ir nepasiryžta kovoti su nuodėme, bet tikisi pasiekti amžinąją laimę ‒ gyvena visiškoje iliuzijoje.
Pamokslavimas apie gailestingumą, kuriam nereikia vargšų nusidėjėlių atsivertimo, būtų dangaus atžvilgiu visiškai bereikšmė žinia ir velniškos pinklės, padrąsinsiančios pasaulį likti savo beprotybėje ir vis labiau sukilti prieš Dievą. Tačiau dangus vienareikšmiškai kategoriškas: „Dievas nesiduoda išjuokiamas.“ (Gal 6, 7.) Žmonių elgesys šiandieniniame pasaulyje iš visų pusių šaukiasi Dievo rūstybės. Milijonų nekaltų kūdikių žudymas motinų įsčiose, nenatūralių sąjungų legalizavimas, eutanazija yra nusikaltimai, šaukiantys dangaus keršto, jau nekalbant apie visokiausias neteisybes...
Gailestingumas pagal Sopulingąją ir Nekaltąją Marijos Širdį
Priimkime rimtai šį šaukimąsi gailestingumo, kaip tai darė Ninevės gyventojai. Eikime ieškoti paklydusių avių, melskimės už sielų atsivertimą, kiek tik pajėgiame darykime gailestingumo darbus ‒ kūniškus ir ypač dvasinius, nes pastarųjų šiandien taip trūksta.
Jei daugiau nei prieš šimtą metų Švenčiausioji Mergelė sakė, kad ji vos pajėgia sulaikyti baudžiančią savo Sūnaus ranką, ką ji pasakytų šiandien?
O mes, brangūs tikintieji, turime pasinaudoti šiais jubiliejiniais metais, prašydami iš gailestingojo Dievo dar nuoširdesnio atsivertimo į šventumą ir maldaudami Jo begalinį gailestingumą suteikti mums malonių bei nuodėmių atleidimą. Mes pasirengsime Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimų Fatimoje šimto metų jubiliejui, puoselėdami pamaldumą jos Sopulingajai ir Nekaltajai Širdžiai ir skleisdami jį visomis savo jėgomis, kaip ji to reikalavo. Mes toliau prašysime, kad jos reikalavimai, ypač pašvęsti Rusiją, galų gale būtų tinkamai išpildyti. Nėra jokio prieštaravimo tarp šių minčių apie Mariją ir Gailestingumo metų, atvirkščiai! Neatskirkime to, ką Dievas nori matyti sujungta: Jėzaus ir Marijos širdis, kaip mūsų Viešpats paaiškino seseriai Liucijai Fatimoje. Kiekvienas Brolijos distriktas praneš jums apie ypatingus darbus, kuriuos reikia atlikti norint pasinaudoti visomis malonėmis, kurias Dieviškasis Gailestingumas suteiks mums per šiuos jubiliejinius metus.
Šitaip mes kiek galėdami prisidėsime prie Dievo noro išgelbėti visus geros valios žmones.
Tegul Viešpats atlygina jums už jūsų dosnumą ir per šį Sekminių sekmadienį gausiai suteikia jums tikėjimo ir meilės malonių.
+ Bernard Fellay
Sekminių sekmadienis, 2015 m. gegužės 24 d.
[1] „Praktikoje mūsų elgesys turi būti pagrįstas išankstiniu skyrimu <...>: kai popiežius pasako ką nors, kas atitinka Tradiciją, mes juo sekame; kai jis pasako ką nors, kas prieštarauja mūsų tikėjimui, arba skatina ar leidžia ką nors, kas kenkia mūsų tikėjimui, mes negalime juo sekti! Tai darome dėl esminės priežasties ‒ Bažnyčia, popiežius ir katalikų hierarchija turi tarnauti tikėjimui. Ne jie kuria tikėjimą; tikėjimas nėra sukurtas, jis yra nekintamas, jis yra perduodamas.“ Lefebvre M., They Have Uncrowned Him, Angelus Press, 1988: Ch. XXXI, p. 229.