Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo laiškas draugams ir geradariams Nr. 70
Brangūs tikintieji ir geradariai!
Jau seniai norėjome išsiųsti šį laišką ir pranešti jums keletą naujienų apie mūsų brangiąją Broliją. Mes atidėliojome šį išsiuntimą, nes norėjome paaiškinti jums mūsų poziciją jau paskelbus Motu proprio, leidžiantį celebruoti Tridento Mišias, apie kurį jau buvo kalbama prieš keletą mėnesių. Juk praėjusį spalį, kai mes rinkome mūsų dvasinę puokštę, kad gautume šventųjų Mišių išlaisvinimą, matėme daugybę ženklų, jog popiežius Benediktas XVI tuoj paskelbs Motu proprio šiuo klausimu. Tačiau atrodo, kad kai kurių vyskupų konferencijų užsispyrusi opozicija privertė Aukščiausiąjį Pontifiką „trumpam“ jį atidėti.
Šis „trumpam“ jau virto ilgu laiko tarpu, todėl nebelaukiame ilgiau ir pasidaliname su jumis mūsų nuomone apie padėtį.
Pirmiausia leiskite jums šiltai padėkoti už jūsų nuoširdžias maldas. Mūsų generalinė kapitula paskelbė siekį paaukoti milijoną rožančių iki spalio pabaigos. Derlius buvo tikrai gausus, nes galiausiai mes galėjome pasiųsti popiežiui dvasinę puokštę iš dviejų su puse milijono rožančių. Mūsų laiške popiežiui, pridėtame prie puokštės, mes nurodėme, kad šiuo konkrečiu aktu mes norėjome parodyti mūsų norą bendradarbiauti atstatant Bažnyčią ir krikščioniją. Mums akivaizdu, kad ši siaubinga krizė, kuri ištiko Bažnyčią po Vatikano Antrojo Susirinkimo, nesibaigs be didelių hierarchijos pastangų ir aiškaus ryžtingumo, pradedant Kristaus Vietininku. Juk dabartinėmis aplinkybėmis reikia įveikti letargiją, sukurtą blogo įpročio, reikia atmesti klaidas ir net erezijas bei laikyseną, visiškai nesuderinamą su Bažnyčios, Kristaus nuotakos, doktrina, glūdinčia pačiame Mistiniame Kristaus kūne. Būtent todėl mes kreipėmės ir tebesikreipiame į Dievo Motiną ir mūsų Viešpatį, kad išprašytume Bažnyčios būklės pagerinimo.
Nors dabar dar nepasiekėme trokštamo rezultato, tačiau spalio mėnesį buvome liudininkais įvykių dėl visų laikų Mišių, kokių neregėjome jau keletą dešimtmečių. Priešingai įprastiems šūkiams, priskiriantiems prisirišimą prie lotynų liturgijos nostalgijai ar savotiškam jautrumui, dabar iškelti rimti argumentai: laisvė kunigams celebruoti Tridento Mišias sukels doktrinos problemų, jie sako mums; šios Mišios kelia pavojų II Vatikano pasiekimams. Kaip galime nesidžiaugti dėl šio staigaus atradimo?
Jei atidžiau pasvarstytume šiuo metu ypač Prancūzijos episkopato, bet taip pat Romoje ir Vokietijoje keliamus argumentus, pamatytume, kad vyskupai tikrai bijo šių Mišių. Net Roma be galo rūpinasi nesukelti abejonių dėl Pauliaus VI reformos, nors svarsto galimybę grįžti prie senųjų Mišių. Progresistų baimė yra tokia, kad Romai būtina imtis visų priemonių ir svariai ginti leidimo kunigams celebruoti Tridento Mišias išplėtimą. Žinoma, tai paaiškina, kodėl mes dar negavome nei padėkos, nei atsakymo į mūsų laišką iš Aukščiausiojo Pontifiko ar iš Vatikano.
Dabartinėje situacijoje galime ir privalome padaryti keletą išvadų ateičiai, nors dar nežinome tikslių to nuolat minimo Motu proprio žodžių.
1. Jei pagalvojame, kaip Romos dokumentai paskutinį dešimtmetį būdavo priimami episkopato ir tikinčiųjų, esame priversti pasakyti, kad vyrauja didžiulis abejingumas, kuris sužlugdė Romos juose siūlytas priemones. Tiek kalbant apie pasauliečių vietą liturgijoje ar, visai neseniai, apie liturgines taisykles; tiek diskutuojant apie deklaraciją Dominus Iesus arba aborto ir eutanazijos pasmerkimą, kiekvienas pastebi, kad dokumentai neturi jokio realaus poveikio. Todėl galima labai abejoti, ar ir dabar Motu proprio neištiks toks pat likimas.
2. Nors dokumentas greičiau išplečia privilegiją, o ne įveda suvaržymą, nors jis kreipiasi į asmenis, suinteresuotus šio klausimu, gali atsitikti, kad tikinčiųjų ir kunigų lūkesčiai pažadins kai kurių šalių hierarchijas iš jų letargo ir sukels jų priešinimąsi. Būtent apie tai galvoja kai kurie vyskupai, įspėjantys dėl liturginės anarchijos jų vyskupijose. Matant, kokią daugybę formų realiai įgavo Naujosios Mišios, kelia nuostabą, iš kur kyla ta nauja „skilimo“ baimė. Kita vertus, tradicinė liturgija visuomet buvo vienijančiu faktoriumi, ypač dėl jos sakralinės lotynų kalbos.
3. Nėra tikėtina, kad po Motu proprio seks Mišių judėjimas. Kunigų ir tikinčiųjų, kurie trokšta senosios liturgijos, yra santykinai nedaug, o likusieji prarado jų suvokimą ar susidomėjimą jomis. Reikės daugelio rimtų pastangų, kad garbingas ir šventas ritualas, pašventinęs daugelį krikščionijos amžių, atgautų savo garbingą vietą visoje Bažnyčioje.
4. Greičiau tai bus judėjimas, kuris įsibėgės lėtai, bet pamažu įgaus jėgų, atrasdamas prarastosios liturgijos turtus ir grožį. Išties, jau vien suteikus teisę Tridento Mišioms egzistuoti (šios Mišios niekada nebuvo uždraustos!), jos palaipsniui įsigalės, nes Naujosios Mišios negali varžytis su jomis.
5. Bet kuriuo atveju, platesnis leidimas celebruoti senąsias Mišias yra palaiminimas Bažnyčiai. Žinoma, šio dokumento paskelbimas gali sukelti tam tikrą pasimetimą „mūsų tarpe“ – jis sukels įspūdį, kad oficialioji Bažnyčia ir Tradicija artėja viena prie kitos. Jei tai atsitiks, reikėtų laukti Romos kvietimo atnaujinti vienybę. FSSPX didesnis šventųjų Mišių liberalizavimas yra džiaugsmo priežastis, žingsnis į Tradicijos atstatymą, bet bus sunku įveikti nepasitikėjimą, gimusį gynimosi ir kovos prieš „tuos, kurie turėtų būti ganytojais“ metais. Iš tiesų, Naujosios Mišios turėtų būti matomos labiau kaip pasekmė, o ne priežastis tos krizės, kuri ištiko Bažnyčią prieš beveik keturiasdešimt metų. Kitaip tariant, mūsų situacija grįžus senosioms Mišioms praktiškai nepasikeis, kol to nelydės kiti absoliučiai esminiai atitaisymai.
6. Ekumenizmas, liberalizmas ir toji pasaulio dvasia, suteršusi Kristaus nuotaką, vis dar išlieka principais, kuriais gyvena susirinkiminė Bažnyčia. Tie principai žudo Dievo dvasią, krikščionišką dvasią. Labiau nei bet kada turime suprasti krizės šaknis, kad susilaikytume nepuolę stačia galva į naują situaciją, kurią galėtų sukurti Motu proprio. Prieš galvojant apie priemones, kurių reikės imtis mūsų kanoninės būklės sureguliavimui, yra neišvengiama nuodugni diskusija šiais klausimais. Turime vilties, kad Roma pagaliau suvoks mūsų reikalavimą, kad prieš bet kokias diskusijas turi eiti tai, ką mes vadiname išankstinėmis sąlygomis – vieną iš tų sąlygų galbūt išpildys Motu proprio. Trisdešimt metų mes atsisakydavome gerti nuodus – tai priežastis, kodėl mus atmesdavo, ir tai tebėra sąlyga (daugiau ar mažiau slapta), kurią Roma kelia tam, kad mus priimtų. Ekumenizmas, religinė laisvė ir kolegializmas lieka ginčo esme, dėl kurios mes negalėsime nusileisti.
7. Tai, ką dabar kalbėjome, tėra spekuliacija. Konkrečios aplinkybės, tai yra tikras Motu proprio tekstas, gali pareikalauti kitų atskyrimų ir paaiškinimų.
Pradėdami gavėnią prisiminkime, kad dangaus dovanos gaunamos apvalančia malda ir atgaila, kad Dievas mieliau išklauso tyros ir nuolankios širdies maldą. Todėl tęskime mūsų maldos kryžiaus žygį, pridėkime prie jo kokią nors laisva valia prisiimtą atgailą, kad išprašytume iš dangaus to, ko Bažnyčios vyrai taip nenori duoti mūsų sieloms. Nors atrodo, kad Dievas negirdi mūsų maldavimų, nepasiduokime nusivylimui! Jis tik bando mus ir nori, kad mes gautume dar daugiau nuopelnų.
Pirmasis gavėnios sekmadienis
2007 m. vasario 25 d.
+ Bernard Fellay