Sutvirtinimo vaisiai (pamokslas)

 

Pamokslas teikiant Sutvirtinimo sakramentą Kaune, 2007 spalio 20 d.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Brangūs tikintieji, brangūs priimantieji Sutvirtinimą!

Po kelių minučių patirsime didelį džiaugsmą, galėdami suteikti jums tą didingą sakramentą – šv. Sutvirtinimą. Kai kalbame apie sakramentus, turime omenyje tikrovę, kuri visiškai pranoksta mūsų supratimą. Sakramentuose yra dalis, kurią mes suvokiame, kurią matome ir liečiame: vyskupas jums kalbės, jis uždės ranką ir ta ranka pateps jums kaktą šv. krizma. Ir kai mes tai išgirsime, pamatysime, pajusime, sieloje įvyks kažkas nepaprasto. Šis įvykis yra toks didingas – gerojo Dievo akyse jis yra didesnis, nei viso pasaulio sutvėrimas! Taip yra iš tiesų – suteikti vienam žmogui Sutvirtinimą yra didingiau, nei sukurti visus visatos kūrinius. Ir tai gerasis Dievas nori jums šiandien dovanoti! Apie tai norime tarti keletą žodžių.

Mes sakome, kad jūs iš tikrųjų gausite Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia yra pats Dievas, Švenčiausiosios Trejybės trečiasis Asmuo. Kai mes žegnojamės, mes išpažįstame: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Taigi ši Šventoji Dvasia dabar ateis, bus jums dovanota. Tai paties Dievo apsilankymas!

Bet tai daugiau, nei apsilankymas: Dievas nori su jumis pasilikti. Tačiau juk jau nuo mūsų krikšto mes esame Dievo šventykla, Šventosios Dvasios šventovė. Siela, kuri yra pašvenčiamosios malonės būklėje, iš tikrųjų turi gerąjį Dievą savyje. Jei taip, tuomet kaip galime sakyti, kad jis ateina? Juk Šventoji Dvasia jau yra mumyse!

Tai paaiškina šv. Tomas. Jis teigia, kad mes galime sakyti: „Ji ateina“, nors ji jau yra, kadangi ji panori užmegzti naują santykį su mūsų siela. Šv. Tomas sako... žinoma, tai nėra pavyzdys, kurį jis pats pateikia: mes esame kaip lėktuvas. Dideli lėktuvai turi dvi sėdynes pilotams. Vienoje sėdi mūsų protas. Kaskart, kai mes kalbame: „Aš tai sakau, aš tai darau, aš to noriu“, mes esame prie vairo, mes iš tikrųjų vadovaujame savo gyvenimui. Bet šalia yra ir antroji sėdynė: po mūsų krikšto joje sėdi Šventoji Dvasia. Ji yra lyg antrasis pilotas, kuris retkarčiais perima lėktuvo vairavimą. Ji duoda mums gerą mintį, ji paskatina mus kokiam nors geram darbui. O kas įvyksta šv. Sutvirtinimo metu? Šventoji Dvasia mums pasako: „Nuo dabar aš būsiu pilotas, orlaivio kapitonas, aš pati vadovausiu jūsų sielai“. Mes girdime tai iš šv. Pauliaus viename jo laiškų: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8,14). Būti „vedamam, judinamam“ Šventosios Dvasios – tai ir yra šv. Sutvirtinimo esmė. Todėl šiandien Šventoji Dvasia ateis pas jus su savo dovanomis. Tos Šventosios Dvasios dovanos padarys jus klusniais, kad jūs pasiduotumėte tam Šv. Dvasios judinimui.

Norėtume dar pagilinti šią mintį, kad teisingai suprastume, kas vyksta. Pasinaudokime kitu paveikslu: duokime kokių dviejų trijų metų vaikui plunksną su auksiniu rašalu. Vaikas mažas, bet, nepaisant to, su šia plunksna jis gali piešti auksinius piešinius. Taip ir mes – su Dievo malone, su dorybėmis mes iš tiesų galime nuveikti kažką dieviško. Darbai, kuriuos mes darome su antgamtinėmis dorybėmis, visiškai, totaliai peržengia žmogaus gyvenimo ribas. Mes iš tiesų pakylame iki Dievo lygio! Mes galime pažinti tai, ką žino Dievas, mes galime mylėti... ne tik tai, ką myli Dievas, bet mes mylime pačioje Dievo Širdyje! Tačiau mes darome tai kaip mažas vaikas. Pažvelkite į tą piešinį: jis nėra tobulas, tai lyg grafiti. Toks ir yra krikščionio gyvenimas: tiek, kiek ką nors darome mes, mes esame lyg tas mažas vaikas. Mes piešiame dievišku būdu, bet lyg dievišką grafiti. Ir gerasis Dievas, kuris yra be galo tobulas, kuris yra mūsų Tėvas, mus be galo mylintis, nori iš mūsų daug daugiau.

Tai panašu į tai, jei mes šiam kūdikiui su aukso plunksna pasakytume: „Dabar nupiešk mums tobulą atvaizdą, šedevrą! Norėčiau tikro šedevro“. Bet tai visiškai pralenktų to vaiko galimybes. Tai neįmanoma mažam vaikui, jei jis vienas. Bet jei šalia būtų menininkas, kuris paimtų vaiko ranką, laikančią plunksną, ir vestų ją popieriumi, mes tikrai išvystume šedevrą. Tai būtų menininko šedevras, tai tiesa, tačiau nepaisant to, jo autorius būtų ir vaikas! Tas menininkas yra Šventoji Dvasia. Ji nori paimti ne tik mūsų ranką, bet ir mūsų dvasią, mūsų sielą ir valią – ji nori visko! Ji nori su visomis mūsų galiomis nutapyti šedevrą Dievo garbei. Tai yra taip paprasta, taip lengva! Taip pat lengva, kaip vaikui leisti, kad jo ranką vestų popieriumi. Vienintelis dalykas, ko reikia, tai kad mes, vos pajutę tą įkvėpimą, paklustume jam. Taigi mums svarbiausia yra klausytis, nutilti, ištuštėti, nusikratyti savo valios, savo minčių ir leisti veikti jai. Todėl turime rūpintis išlaikyti tylą širdyje ir kasdien, kai darome ką nors svarbaus, melsti Šventosios Dvasios. Šventieji kalba labai aiškiai: kas paklūsta Šventajai Dvasiai, tas per vieną mėnesį padarys daug daugiau pažangos šventume, nei per dešimt, dvidešimt metų veikiant savomis pastangomis.

Dar vienas dalykas: Šv. Dvasia nori jums šiandien suteikti dar šį tą. Tai sunkoka apibūdinti: tai vadinama charakteriu. Tai žymė, antspaudas, visiems laikams pasiliekantis mūsų sieloje. Mes niekados neprarasime to antspaudo. Tie, kas pateks į dangų, dėl jo turės ypatingą šlovę – galiu jums tai pasakyti! Iš tiesų, danguje bus labai aiškiai matomas skirtumas tarp tų, kurie buvo tik pakrikštyti, ir sutvirtintųjų. Pastarieji turi daug didesnį puošnumą.

Šis charakteris duodamas ne vien dangui, bet ir gyvenimui žemėje. Dėka šio charakterio mes tapsime Šv. Dvasios įrankiais – kad taptume Bažnyčios gynėjais, kad gintume Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę, kad gintume silpnesnes sielas, tai yra tuos, kurie tėra pakrikštyti. Šiuo charakteriu mes tampame Kristaus kariais. Tai nėra toks karas, kaip žmonių karai. Tai karas už sielas, kad išgelbėtume sielas! Norint išgelbėti sielą, ją reikia išplėšti iš velnio nagų. O velnias irgi turi savo sekėjų, taip pat žmonių, kurie bendradarbiauja su juo. Todėl Bažnyčia turi nuolatos ir nepaliaujamai gintis, ji nuolat kovoja prieš tas piktąsias dvasias ir piktus žmones.

Pirmasis ginklas, kurį turime, yra tikėjimas. Toliau – geras pavyzdys: kaskart, kai duodate gerą pavyzdį, įvyksta kažkas nuostabaus. Iš jūsų gero darbo teka malonė visiems, kas žvelgia į jus – tai lyg kvietimas taip pat daryti gera. Labai svarbu, kad tai darytume! Bet dėl to jūs neišvengiamai turėsite kentėti. Daugelis iš jus matančių žmonių šaipysis iš jūsų ar net ims keršyti. Bet tai normalu! Jei Jėzus Kristus už mus kentėjo, jei generolas tiek kenčia, tai ar ne savaime aišku, kad ir kareiviai turi kiek pakentėti? Mes žinome: jei ir turime truputį pakentėti, tai bus mums didesniam džiaugsmui ir garbei danguje. Dar daugiau: tos kančios reiškia mūsų pergalę jau čia, žemėje, kaip ir Kristus pelnė pergalę savo kryžiumi. Todėl nebijokime!

Galime kreiptis į Dievo Motiną, Šventosios Dvasios Sužadėtinę, tegul ji paruošia jūsų širdis šiam šventajam Sutvirtinimui ir visus, kurie jau yra priėmę Sutvirtinimą, padaro klusnius Šventajai Dvasiai, kad visi elgtumėtės kaip Dievo vaikai, o gyvenimo pabaigoje gautumėte tai, ką gerasis Dievas yra parengęs savo vaikams – gyvenimą danguje kartu su juo, trunkantį visą amžinybę! Amen.

(Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)