Septyni malonės šaltiniai. Šventoji Mišių auka

Šventoji Eucharistija iškyla tarpe kitų sakramentų ne tik dėl to, kad joje tikrai dabartyje yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, bet ir todėl, kad jį atliekant įvyksta Auka. Šv. Mišios yra būtent Jėzaus Kristaus kryžiaus Aukos sudabartinimas. Tai dogmatizavo prieš protestantus kovojęs Tridento Susirinkimas. Kaip jau matėme paskutiniame skyriuje, Liuteris neigė ne realų Kristaus buvimą šiame sakramente, bet ginčijo ir bjauriais posakiais koneveikė mokymą apie Mišių Auką. Protestantams Mišios yra tik maldų ir mokymo pamaldos, o Vakarienė – kaip jie ją vadina – yra tik Paskutinės vakarienės prisiminimo šventė. Todėl tai, kad šiandien pamaldų tvarkoje nebegali rasti posakio „Mišių Auka“, o kalbama beveik visada tik apie „Eucharistinę puotą“, yra protestantiškų tendencijų oficialioje Bažnyčios laikysenoje požymis. „Eucharistinė puota“ gali vykti ir pas protestantus, o „Mišių Auka“ – niekuomet!

KAS YRA AUKA?

Prieš kalbėdami apie šią Mišių Auką, pirmiausia turime iš principo išsiaiškinti, kas yra auka. Čia reikia pastebėti, kad Šv. Raštas ir Bažnyčia aukos sąvoką vartoja dvejopa prasme.

Bendresne prasme auka galima pavadinti kiekvieną gerą darbą, remiantis šv. Augustino žodžiais: „Tikroji auka yra kiekvienas geras darbas, atvedantis mus į bendrystę su Dievu“ (De civ. Dei X, 6). Tuo būdu maldą, išmaldą galima pavadinti auka, šia prasme turbūt ir protestantai Mišias vadintų auka. Tokią auką turi aukoti kiekvienas krikščionis, ir todėl kiekvienas yra kunigas. Su tuo siejasi ir visuotinė tikinčiųjų kunigystė, kaip ją aprašo šv. Petras: „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Petr 2, 5).

Siaurąja prasme žodis „auka“ reiškia kultinį aukojimą. Tai yra apčiuopiamos materialios aukos pateikimas Dievui, norint išreikšti Jo aukščiausiosios didybės ir mūsų visiško nuolankumo pripažinimą. Šiai aukai jau reikia tikro kunigo.

Kas yra auka, galima suprasti iš Senosios Sandoros aukų, kurios buvo nustatytos Dievo, kad paruoštų tikrąją Naujosios Sandoros Auką – kryžiaus ir Mišių Auką. Ką reiškė tai, kad senajame Izraelyje žmogus iš savo bandos paimdavo gražiausią gyvulį, atnešdavo jį į šventyklą Jeruzalėje, kur jis būdavo nužudomas ir kunigo sudeginamas ant altoriaus? Tuo žmogus norėjo pabrėžti, kad jis pats nori Dievui pasiaukoti, kad jis visiškai priklauso nuo Dievo ir yra pasiruošęs jam tarnauti. Taigi auka yra šventas ženklas. Kadangi žmogus nėra savo paties gyvybės šeimininkas ir negali savęs nužudyti, tai jis paima kažką vertingo iš savo nuosavybės ir atneša Dievui kaip ženklą, kad pats nori Dievui pasiaukoti ir pašvęsti Jam savo paties sielą. Aukos gyvulys tik pavaduoja jo paties sielą. Kaip ši auka išsisklaido dūmais, kylančiais į dangų, taip jis nori sielą atiduoti Dievui ir nueiti pas Jį. Taigi sudeginimas yra aukos įteikimas, vaizduojantis vidinį atsidavimą.

Auka yra ženklas visiško žmogaus atsidavimo Dievui, savo Kūrėjui ir galutiniam tikslui. Todėl ją galima aukoti tik Dievui ir niekada – kūriniui, nes visiškai nusižeminti žmogus turi tik prieš Dievą. Jei skaitomos šv. Mišios ir šventųjų garbei, tai Auka skiriama ne jiems, o tik vienam Dievui.

Iš šių samprotavimų matome, kad svarbiausia aukoje yra vidinis atsidavimas. Auka, kuriai trūksta šio vidinio atsidavimo, yra fariziejiška, tuščias kiautas ir galiausiai melas, nes aukojimas ir vidinis aukotojo įsitikinimas nebeatitinka vienas kito. Todėl Senajame Testamente Dievas dažnai kalba apie savo nepasitenkinimą žydų atnešamomis aukomis, nes jie dažnai Jam nešdavo aukas, neturėdami vidinio aukos suvokimo.

AUKOS TIKSLAI

Kiekviena auka turi ketveriopą tikslą. Pirmasis ir svarbiausias yra šlovinimas ir garbinimas, apie tai jau kalbėjome. Kadangi žmogus save atiduoda Dievui, pripažindamas Jo aukščiausią viršenybę, jis turi skirti Jam aukščiausią šlovę ir pagarbinimą, kokį tik gali. Kadangi žmogus yra nusidėjėlis, auka visada turi atgailos už nuodėmes aspektą. Šis atgailos charakteris Senojoje Sandoroje buvo aiškiausiai išreikštas kruvinomis aukomis, nes gyvulio nužudymu norėta parodyti, jog pats žmogus dėl savo nuodėmių yra nusipelnęs mirties. Ir čia gyvulys tik pavaduodamas priima bausmę, kuri turėtų tekti pačiam žmogui. Galiausiai auka turi tikslą padėkoti Dievui už gautas gėrybes ir prašyti jo naujų dovanų.

KRYŽIAUS AUKA

Ką bendrai kalbėjome apie auką, randame aukščiausia prasme įgyvendintą Jėzaus Kristaus kryžiaus Aukoje, kuri yra visų Senojo Testamento aukų išpildymas. Kristus, pavaduodamas mus, savo kančia ir mirtimi prisiėmė visas bausmes už mūsų nuodėmes. Jis paaukojo save Tėvui kaip tobulą auką ant kryžiaus ir permaldavo jį dėl žmonių nuodėmių. Mes patys negalime atsiteisti už tai, ką esame savo nuodėmėmis nusipelnę, todėl Dievo Sūnus pats tapo žmogumi, kad paaukotų ant kryžiaus šią begalinės vertės Auką.

Joje mes taip pat randame keturis kiekvienos aukos tikslus. Visiškas Jėzaus atsidavimas Tėvui buvo begalinio pašlovinimo ir pagarbinimo aktas. Tai buvo ir pakankama atgaila už visų žmonių visų laikų nuodėmes. Kristus taip pat iš tikrųjų vertai padėkojo už visas gėrybes, suteiktas žmonių giminei, ir pelnė mums visas malones, kurių gali prireikti žmogui siekiant savo tikslo. Pasirėmę Kristaus Auka, mes galime prašyti Dievo visų malonių, kurių mums reikia.

Bet norime pastebėti, kad kryžiaus Aukoje lemiamas buvo vidinis Kristaus atsidavimas, o ne Kristaus nužudymas, nes tada galima būtų sakyti, kad Kristų paaukojo romėnų kareiviai. Pats Kristaus nužudymas buvo nusikaltimas ir tik išorinis Aukos pavidalas, o kryžiaus Aukos esmės reikėtų ieškoti toje meilėje ir atsidavime, kuriuo Kristus pats save Tėvui paaukojo. Žinoma, šis vidinis atsidavimas buvo matomas Kristaus kančioje, todėl kančią reikia laikyti būtinu aukos įteikimu.

MIŠIŲ AUKA

Kryžiaus Auka yra Naujojo Testamento Auka, nes per ją buvo pilnai įvykdytas mūsų atpirkimas. Mišių Auka yra šios kryžiaus Aukos sudabartinimas arba nekruvinas atnaujinimas. Tai buvo paskelbta ir paruošta dar Senojoje Sandoroje, pvz.: Melkizedekas savo aukoje atnašavo duoną ir vyną – išorinius Mišių Aukos pavidalus. Todėl Kristus vadinamas kunigu Melkizadeko būdu, o ne Aarono būdu, nes Mozės Sandoros aukos su Kristumi turėjo pasibaigti. Labiausiai Mišių Auka buvo skelbiama pranašo Malachijo, kuris rašė: „Nes nuo saulėtekio iki saulėlydžio mano vardas didis tarp tautų, ir visose vietose mano vardui aukos ir neš tyras aukas“ (Mal 1, 11). Prieš tai einančiose eilutėse pranašas kalba apie Dievo nepasitenkinimą žydų aukomis, nes jie, nešdami Jam ligotus ir luošus gyvulius, rodė aukos suvokimo trūkumą. Bet tai reiškia, kad ateityje bus tokia auka, kuri bus aukojama visoje žemėje, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Ši auka bus tyra, jos negalės sutepi žmonių nuodėmės, kaip kitų aukų. Hebrajišką žodį „auka“ šiuo atveju galima išversti ir kaip „valgomoji auka“, o tai nurodo Mišių Auką, nes ji yra atnašaujama išorinėmis valgio formomis. Šioje vietoje negalėjo būti minima kryžiaus Auka arba reformuotas žydų aukojimo kultas, nes kryžiaus Auka buvo paaukota tik vienąkart, o žydų aukos teisėtai galėjo būti aukojamos tik vienoje vietoje – Jeruzalės šventykloje, taigi ne visose žemės vietose. Jau Bažnyčios tėvai dėl to šiuos pranašo žodžius siejo su Mišių Auka.

RYŠYS TARP KRYŽIAUS AUKOS IR MIŠIŲ AUKOS

Dabar pabandykime išsiaiškinti tikrąjį ryšį tarp Mišių Aukos ir kryžiaus Aukos. Pagal Tridento Susirinkimo mokymą, kryžiaus Auka ir Mišių Auka yra identiškos savo atnašomis ir aukojančiu kunigu, bet skiriasi aukojimo būdu.

Ant kryžiaus ir šv. Mišiose aukojama ta pati Atnaša – Jėzus Kristus. Mišiose jokiu būdu neaukojama duona ir vynas, kurie perkeitimo metu nustoja egzistuoti, bet Jėzus Kristus – ta pati Atnaša kaip Mišiose, taip ir ant kryžiaus.

Yra tas pats aukojantis kunigas, nes pagrindinis šv. Mišių Kunigas yra Kristus. Tėra mažas skirtumas: ant kryžiaus Kristus aukojo vienas, o per šv. Mišias Jis tai daro per žmogų kunigą. Bet žmogus kunigas veikia tik „in persona Christi“, jis yra tik įrankis amžinojo Aukščiausiojo Kunigo rankose. Ši tiesa, kad pagrindinis Mišių aukojantis kunigas yra Jėzus Kristus, kai kuriems šventiesiems buvo taip aiškiai parodyta, kad jie pakylėjimo metu staiga vizijoje išvysdavo ne žmogų kunigą, stovintį prie altoriaus, o patį Kristų. Šioje vizijoje mes galime pripažinti absoliutų Mišių Aukos nesuteptumą ir šventumą: Atnaša yra vienatinis Dievo Avinėlis, kuris niekada nebuvo suteptas nuodėmės, o vienintelis Mišių kunigas yra Šventųjų Šventasis. Nors žmogiškasis kunigas gali būti išsiblaškęs ir nuodėmingas, bet pagrindinis aukojantis Kunigas visada yra didingiausio pamaldumo ir pilnas atsidavimo.

Tačiau aukojimo būdas yra skirtingas. Ant kryžiaus Kristus nenusakomuose skausmuose už mus išliejo visą kraują ir taip numirė. Bet dabar Jis nebegali kentėti, nes yra palaimingoje būsenoje. Dabar Jis negali ir mirti, nes yra prisikėlęs ir „daugiau nebemirs“. Todėl Mišiose Kristus save aukoja nekruvinu būdu. Mišios yra nekruvinas kryžiaus Aukos atnaujinimas.

Bažnyčios tėvai kalba apie mistinį Kristaus paskerdimą. Todėl, pavyzdžiui, šv. Grigalius Nazianzietis kviečia kunigą: „Todėl, o pamaldusis žmogau, nenustok už mane melstis ir maldauti, kai savo žodžiu tu Logosą nutrauki žemyn, kai tu nekruvinu pjūviu atskiri Viešpaties Kūną ir Kraują, vietoj kalavijo naudodamas žodį“ (Ep. 171). Kas gi atsitinka per šv. Mišias? Ant altoriaus yra duona ir vynas. Po to kunigas taria: „Tai yra mano Kraujo taurė“, ir tai, kas yra taurėje, jau nebe vynas, o Jėzaus Kristaus Kraujas. Ant altoriaus Kūnas ir Kraujas yra atskiriami dabartyje taip, kaip jie buvo atskirti ant kryžiaus. Kunigo žodžiai buvo tas kalavijas, atskyręs Viešpaties Kraują nuo Kūno. Kristaus Kūno ir Kraujo atskyrimas, be abejonės, yra ne realus, o sakramentinis, nes Ostija yra sakramentinis ženklas vien Kristaus Kūnui, o vynas taurėje – vien išlietam Kraujui. Bet kadangi Kristus negali daugiau mirti, tai abiejuose pavidaluose yra sudabartinamas visas Kristus. Tačiau vidiniam Kristaus atsidavimui parodyti užtenka ir sakramentinio atskyrimo. Šv.Mišios yra sakramentinė, mistinė Auka.

Taigi po perkeitimo Kristus yra mirties ir pasiaukojimo būklėje ant altoriaus. Tuo metu Jį pripildo tokia pati aukos dvasia, kokia Jį įkvėpė ant kryžiaus, kadangi ji po įžengimo į dangų neužgeso, o išlieka toliau. Kristus vis dar yra pilnas atsidavimo Tėvui ir degančio troškimo paaukoti save už sielų išganymą. Tai yra šv. Mišių stebuklas! Kristus čia dalyvauja kaip užmuštas Avinėlis, pilnas aistringos meilės mums ir noro apdovanoti mus visomis malonėmis, kurias yra mums užtarnavęs ant kryžiaus.

MIŠIŲ AUKA – KRYŽIAUS AUKOS SUMENKINIMAS?

Tai, kad Mišių Auka yra visiškai priklausoma nuo kryžiaus Aukos, nedaro jos mažiau reikšminga. Protestantai tvirtina, kad Mišių Auka yra pasityčiojimas iš kryžiaus Aukos, ji esą daroma, lyg neužtektų kryžiaus Aukos ir vėl reikėtų naujo aukojimo. Bet tai visai iškreiptas katalikų mokymo apie Mišių Auką suvokimas. Iš tiesų kryžiaus Aukos visiškai užteko viso pasaulio išganymui, kaip sako šv. Paulius: „(Jis) ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Žyd 9, 12).

Per Mišių Auką mums teikiami kryžiaus Aukos vaisiai. Mišių Aukos tikslas yra ne pelnyti naujų malonių, bet perduoti mums tas malones, kurias pelnė Kristus ant kryžiaus. Todėl visą savo jėgą ji gauna iš kryžiaus Aukos ir nėra nuo jos nepriklausoma. Tačiau be Mišių Aukos mums netekėtų kryžiaus malonės. Dievo valia išganymo malonių dalinimas yra susietas su sakramentais, o ypač su Mišių Auka. Kur Mišių Aukos laikymas nutrūksta, ten žmonės nupuola atgal į pagonybę, kaip galime stebėti šiandien. Žmonės vėl grįžta į tą nežinojimo ir nuodėmės būklę, kurioje buvo prieš Kristaus atėjimą. Atpirkimas šiems žmonėms neturėjo jokio poveikio, nes jie neatsigręžė į Jį. O kur laikomos šv. Mišios, ten Dievas dovanoja ir savo malones. Kur Tėvas mato savo Sūnaus Auką sudabartintą, kur kyla į dangų ši begalinio šlovinimo ir padėkos, atgailos ir prašymo Auka, ten Jis suteikia savo palaimą. Jei ir šiandien dar yra katalikiškų šeimų, pašaukimų į kunigus bei vienuolius, jei dar šiandien sutinkame žmonių, nuosekliai siekiančių šventumo, tai pirmiausia yra šv.Mišių laikymo vaisiai, ir neturime abejoti, kad šie vaisiai ateityje bus dar akivaizdesni.

Vis giliau pajuskime Mišių paslaptį, kad ji mūsų gyvenime galėtų turėti didžiausią įtaką. Leiskime mūsų Išganytojo meilei mus taip apdovanoti, kad patys taptume kitus apšviečiančiais ir sušildančiais žiburiais. Svarbiausia, neužmirškime, kokį lobį šv. Mišiose turime. Nors jį šiandien ne taip lengvai galime gauti, kaip žmonės dar prieš penkiasdešimt metų, nors privalome nukeliauti ilgesnį kelią ir nebeturime tokių gražių bažnyčių, bet vis tiek labai verta šiuos vargus priimti!