Septyni malonės šaltiniai. Eucharistija

Šventoji Eucharistija yra didžiausias iš sakramentų, nes kituose sakramentuose veikia tik šventoji Kristaus jėga, o Eucharistijoje yra pats mūsų Viešpats su dievybe ir žmogiškumu, kūnu ir siela, kūnu ir krauju. Žinoma, būdamas Dievu, Jėzus Kristus yra visame pasaulyje, nes Dievas yra visur esantis. Tačiau šiame sakramente mes gauname visą Kristų, net kaip žmogų. Šis buvimas, kaip moko Tridento Susirinkimas (DS 1651), yra ne simbolinis, bet tikras, realus ir esminis.

TIKRO BUVIMO ĮRODYMAS

Šį savo Kūno ir Kraujo Sakramentą Kristus pažadėjo, kalbėdamas Kafarnaume ir įsteigė Paskutinės vakarienės salėje.

Pažadėjimo kalbą savo Evangelijos šeštame skyriuje mums perdavė šv. Jonas. Neatsitiktinai dieną prieš tai įvyko duonos padauginimo ir Kristaus vaikščiojimo ežero paviršiumi stebuklai. Pirmuoju stebuklu Kristus parodė, kad Jis turi galią materijai ir gali atlikti stebuklą, ypač su duona. Ateidamas pas apaštalus vandens paviršiumi, Jis norėjo parodyti, kad turi galią pas mus ateiti paslaptingu būdu.

Esminiai pažadėjimo kalbos žodžiai yra šie: „‘Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.‘ Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: ‚Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!‘ O Jėzus jiems kalbėjo: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame‘“ (Jn 6, 51-56). Šie žodžiai yra tokie aiškūs, kad yra tiesiog neįmanoma juos aiškinti simboliškai. Posakių „valgyti mano kūną“ ir „gerti kraują“ simbolinė prasmė taip pat neegzistuoja. Tiesa, žydai turėjo posakį „kieno nors kūną ėsti“, kuris reiškė „kieno nors mirtinai nekęsti“. Taigi norint Kristaus žodžius paaiškinti simboliškai, reikėtų sutikti, kad Kristus norėjęs pasakyti: „Kas manęs nekenčia, turės amžinąjį gyvenimą“, bet tai juk aiški nesąmonė. Nors posakis „gerti kraują“ pas žydus neturėjo jokios tvirtos reikšmės, bet dėl žydų draudimo gerti kokio nors gyvo padaro kraują, toks pasakymas tegalėjo jiems sukelti pasibjaurėjimą.

Klausytojų laikysena taip pat aiškiai parodo, kad jie Kristaus žodžius suprato ne simboliškai, nes murmėjo dėl jų ir ginčijosi tarpusavy. Taip, daug paties Jėzaus mokinių kalbėjo: „Kieti yra tavo žodžiai, kas gali jų klausytis?“ (Jn 6, 60). O toliau sakoma, kad kaip tik nuo tada daug mokinių nuo Kristaus atsiskyrė ir su juo nebevaikščiojo (plg. Jn 6, 66). Nepaisant to, Kristus nieko neatsiėmė iš tų savo žodžių, bet priešingai, paklausė savo apaštalų: „Ar ir jūs norite pasitraukti?“  ( Jn 6, 67). Tai gražus pavyzdys, kad tiesą reikia skelbti neapkarpytą, net jei dėl to daugelis nusigręžia. Prisiplakėliška politika neturi jokio pagrindo Evangelijoje!

Sakramento įsteigimas Paskutinės vakarienės metu yra mums perduotas evangelistų Mato, Morkaus ir Luko, taip pat šv. Pauliaus jo Pirmojo laiško korintiečiams 11-ame skyriuje. Čia pateikiu šv. Mato pasakojimą: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: ‚Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas‘. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: ‚Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti‘“ (Mt 26, 26-28).

Ir čia žodžių prasmė yra tokia aiški, kad net pats Liuteris negalėjo teigti čia esant vien simbolinės reikšmės, nors tai būtų labiau tikę jo sakramento sampratai. Taip pat neįmanoma, kad toks pranešimas Naujajame Testamente būtų pakartotas keturiskart, nepaminėjus, kad jį reikia aiškinti simboliškai, jei šio teksto nereikėtų suprasti pažodžiui. Priešingai, šv. Paulius skatina Korinto krikščionis skirti Viešpaties Kūną nuo paprasto valgio: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju... Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“(1 Kor 11, 27-29).

Galiausiai, jei Eucharistijos sakramente iš tikrųjų nebūtų Kristaus Kūno, tai Kristaus žodžiai būtų kalti dėl to, kad visa krikščionija pusantro tūkstantmečio meldėsi duonai, nes tik per Cvinglio ir Kalvino protestantizmą XVI amžiuje buvo atmestas tikėjimas tikru Kristaus buvimu šiame sakramente. Eretikas Berengaras, jau XI amžiuje panašiai galvojęs, nesulaukė pripažinimo ir galiausiai net atšaukė savo klaidą.

TIKĖJIMO PASLAPTIS

Iš tikrųjų Jėzaus Kristaus buvimas šv. Eucharistijoje yra tikėjimo paslaptis. Per taurės perkeitimą kunigas meldžiasi: „Myterium fidei“, tikėjimo paslaptis. Mūsų sąmonė negali šio paslaptingo buvimo išaiškinti, nes išlaikomos visos duonos ir vyno savybės. Net mikroskopiniai tyrimai nenustatys pakeistuose pavidaluose nieko neįprasto, kadangi duonos bei vyno savybės išliks ir mikroskopiniame lygyje. Bet, nepaisant to, po perkeitimo ant altoriaus nebeliko duonos, o tik Kristaus Kūnas. Būtų neteisūs tie, kurie, kaip ir Liuteris, manytų, jog Kristus esąs tik duonos viduje. Perkeitimas yra tikras visos duonos pakeitimas Kristaus Kūnu. Tačiau stebuklingu būdu Kristaus Kūnas išlaiko duonos savybes, t. y. pakeisti pavidalai atrodo taip, lyg duona būtų išlikusi. Čia turime tikėti Kristaus žodžiu, kaip tai nuostabiu būdu pabrėžia šv. Tomas Akvinietis: „Akys, burna ir rankos apsigauna tavyje, bet pranešimo žodžiai man tave parodo. Tačiau aš tikiu, ką Dievas Sūnus paskelbė, jis pats yra Tiesa ir niekas negali būti teisesnis“. Aišku, norėdamas sustiprinti mūsų silpną tikėjimą, Dievas įvykdė keletą stebuklų. Vienas žinomiausių Eucharistijos stebuklų yra Lanciano ostijos stebuklas. Aštuntame amžiuje čia konsekruota ostija pavirto tikra žmogaus mėsa ir konsekruotas vynas – žmogaus krauju. Šie stebuklingi pavidalai dar šiandien išlikę, ir moksliniai tyrimai 1970 metais patvirtino stebuklo tikrumą. Vokietijoje turime Walldürno stebuklą: čia kunigas po perkeitimo netyčia pastūmė taurę ir išsiliejęs kraujas ant korporalo sudarė aiškų nukryžiuoto Kristaus ir kelių Kristaus galvų atvaizdus. Taip pat galima nurodyti daug šventųjų, kurie ilgus metus maitinosi tik šv. Komunija, pvz. šv. brolis Klausas, šv. Kotryna Sienietė, šv. Rožė Limietė, pal. Kotryna Emmerich ir, mūsų dienomis, Teresė iš Konnersreutho. Kaip tik paskutinioji buvo ilgą laiką gydytojų tikrinama, taigi apgavystė negalima.

Tačiau nepaisant šių stebuklų, geriau laikytis šv. karaliaus Liudviko IX iš Prancūzijos principo, kuris pasakė: „Jei Kristus perkeitimo metu padarytų stebuklą ir galėtum akimis Kristaus Kūną regėti, aš laikyčiau akis užmerkęs, kad neprarasčiau tikėjimo nuopelnų“.

BUVIMO BŪDAS

Taip pat ir Kristaus buvimo šiame Sakramente būdas yra paslaptingas. Ir duonos pavidale, ir vyno pavidale yra visas Kristus su Kūnu ir Krauju. Nors perkeitimo žodžių jėga sudabartina arba tik Kūną, arba tik Kraują, bet Kristus dabar yra danguje ir negali mirti, todėl yra sudabartinamas visas. Žinoma, jei apaštalai, mirus Kristui būtų aukoję šv. Mišias, duona būtų perkeista tik į Kristaus Kūną, o vynas – tik į Kristaus Kraują, nes tuo metu Kūnas ir Kraujas buvo tikrai atskirti. Taip pat, kai ostija sulaužoma, Kristus yra visas kiekvienoje dalelėje. Todėl šv. Komunijos priėmimui neturi jokios reikšmės, ar gaunama visa ar pusė, didelė ar maža ostija. 

Kadangi Kristus ostijoje yra su Kūnu ir Krauju, nėra būtina, kad visi priimtų Komuniją ir iš taurės. Kas priima vien duonos pavidalą, tas išgeria ir Kristaus Kraujo. Tiesa, Bažnyčia paskatino panaikinti taurę pasauliečiams grynai dėl praktinių priežasčių, kadangi, dalinant brangiausiąjį Kraują, galimas išlaistymas, Komunijos dalijimas dideliam tikinčiųjų skaičiui tęstųsi labai ilgai, reikėtų sunaudoti didelius vyno kiekius, daugeliui tikinčiųjų būtų nemalonu gerti iš tos pačios taurės... Dogmatiniu požiūriu niekas netrukdo dalinti tikintiesiems ir konsekruotą vyną. Nors to buvo atsisakyta, bet šiandien tai vėl dažnai vartojama, dažniausiai dėl naujumo, neįprastumo ir siekiant sensacijos. Bet tokiais triukais nepadidinsi pagarbos šv. Eucharistijai.

Kristaus buvimas trunka tiek, kiek išlieka duonos ir vyno pavidalai. Taigi po šv. Komunijos Kristus lieka mumyse tol, kol išnyksta duonos pavidalas. Taip pat realaus buvimo nebelieka, jei ostijos tabernakulyje sugenda.

DUONA IR VYNAS

Sakramento materija yra kvietinė duona, kadangi tokią naudojo Kristus Paskutinėje vakarienėje. Kitokios duonos rūšys, pvz., miežinė ar juoda duona nėra galiojanti šio Sakramento materija. Duona taip pat turi būti iškepta tik su vandeniu, be pieno ar kitokių priedų. Lotyniškose apeigose naudojama tik nerauginta duona, kadangi ji buvo nustatyta Paschos valgiui ir todėl buvo Kristaus panaudota, Sakramentą įsteigiant. Nerauginta duona turi simbolizuoti Kristaus Kūno tyrumą ir nesuteptumą. Tačiau tai nėra galiojimo sąlyga, nes rytiečiai Eucharistijai nuo seno vartojo raugintą duoną, kad atsiskirtų nuo žydų.

Vynas turi būti iš vynuogių. Kaip vynas išspaudžiamas iš vynuogių (dėl to jis vadinamas „vynuogių krauju“), taip ir Kristaus Kraujas buvo iš Jo Kūno išspaustas kančios metu. „Vynas“ iš kitų vaisių arba dirbtinis vynas nėra galiojanti materija.

Į vyną įpilama truputį vandens. Nors tai nebūtina perkeitimo galiojimui, bet turi gilią prasmę: pirmiausia, tai iš tikrųjų darė pats Kristus, nes senovėje vynas buvo geriamas tik sumaišytas su vandeniu, ir tai buvo pabrėžtinai įsakyta per Paschos valgį. Be to, vandens į vyną įmaišoma ir todėl, kad tai primintų, jog iš Kristaus šono ištryško kraujo ir vandens. Galiausiai, vanduo yra tikinčiųjų simbolis, vyno ir vandens sumaišymu parodomas tikinčiųjų susivienijimas su Kristumi. Kaip lašelis vandens išsisklaido vyne, taip ir tikintieji turi ištirpti Kristuje, per malonę gaudami dalį Jo dieviškame gyvenime. Taip pat labai gražiai išreiškiama ir maldoje, kurią kunigas kalba per šią ceremoniją: „Dieve, kuris žmogiškos prigimties kilnumą nuostabiai sukūrei ir dar nuostabiau pakeitei, duok mums per šio vandens ir vyno paslaptį būti bendrininkais dievystės to, kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku...“

Duona ir vynas yra puikus tikinčiųjų tarpusavio bendrumo ženklas, nes, kaip daugelis kviečio grūdų tampa viena duona ir daugelis vynuogių – vienu vynu, taip ir tikintieji per šv. Komuniją turi suaugti į vieną (mistinį) Kristaus Kūną. Galiausiai duona ir vynas įprasmina Kristaus Kūno ir Kraujo atskyrimą, jam mirus, tapdami sakramentiniu Aukos ženklu, nors jie abu laikomi vienu dalyku.

PERKEITIMO ŽODŽIAI

Sakramento forma iš esmės yra žodžiuose „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“ arba „Tai yra mano kraujo taurė“. Kiti žodžiai, kuriuos kunigas kalba perkeitimo metu, turbūt galiojimui neesminiai, bet priklauso perkeitimo formos integralumui (užbaigtumui). Naujose Mišių apeigose ypač problematiška tai, kad daugumoje vertimų į vietines kalbas žodžiai „(mano kraujas), kuris išliejamas už jus ir už daugelį“ yra pakeisti į „...kuris išliejamas už jus ir už visus“. Tai yra vienareikšmiškai klaidingas vertimas, kurio pagrindas yra „visuotinio išganymo optimizmas“, t. y., modernus netikėjimas pragaru bei laukimas, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir nė vienas nepasmerktas. Nors tiesa, Kristus išliejo savo Kraują už visus, t. y., kad iš esmės visi turi galimybę būti išganyti, bet perkeitimo žodžiuose kalbama apie Kristaus kančios vaisius, Naująją Sandorą Jo Kraujyje, o jai priklausys ne visi žmonės, tik daugelis. Vien šis pakeitimas neturėtų perkeitimo padaryti negaliojančiu (nors Kristaus žodžių iškraipymas jau šiaip yra papiktinimas), nes žodžiai „už jus ir už daugelį“ tikriausiai nėra esminiai galiojimui, o be to, naująjį variantą galima suprasti ir teisingai, t. y. ta prasme, kad niekas nėra iš esmės nuo išganymo atskirtas. Tačiau dėl šio pakeitimo forma tampa dviprasmė, ir tuo atveju, jei kunigas žodžius „už visus“ suprastų neteisingai, būtent visuotinio išganymo prasme, perkeitimo galiojimas būtų abejotinas. Iš tikrųjų perkeitimas tampa negaliojančiu, jei kunigas nebenori perkeisti, arba kai turi intenciją švęsti Paskutinės vakarienės prisiminimo pamaldas, o ne atlikti Auką.

ŠVENTOJI KOMUNIJA

Šiame Sakramente Kristus mums pateikia save kaip valgį. Todėl Eucharistija yra meilės Sakramentas. Kristus norėjo dovanoti mums ne šiek tiek savęs, bet visą save. Ši brangi dovana buvo pavaizduota jau Senajame Testamente, pvz., gyvybės medžiu rojuje, kurio vaisiai turėjo suteikti nemirtingumą, mana, kuri maitino žydus kelionėje per dykumą ir kurios gerą skonį ji turinti. Arba vaizduojama kaip duona, atnešta Elijui angelo, kad suteiktų jėgų eiti 40 dienų ir naktų į Dievo kalną Horebą.

Švenčiausioji Komunija mus glaudžiausiu būdu suvienija su Kristumi ir perkeičia į Jį, kaip nuostabiai nusakė šv. Augustinas šiais žodžiais: „Esu stipriųjų duona, auk, valgyk mane! Bet ne tu mane pakeisi į save, kaip kūnišką maistą; ne, tu būsi pakeistas į mane!“ (Conf. VII, 10).

Kaip žmogiškas maistas išlaiko mūsų gyvybę ir duoda augimą, taip šv. Komunija mumyse išlaiko ir padidina malonės gyvenimą. Ji yra įprasta priemonė malonės gyvybei mumyse palaikyti, nes Viešpats sako: „Kas valgo mane, gyvens per mane“. Šv. Komunija mus saugo nuo puolimo į mirtiną nuodėmę, nes malonės gyvenimą mumyse taip stipriai palaiko, kad galime lengvai išvengti visų mirtinų nuodėmių. Todėl būtų didelis lengvabūdiškumas tik retkarčiais eiti šv. Komunijos. Kas be pagrindo retai priima Komuniją, pastato savo antgamtinę gyvybę į pavojų. Todėl Bažnyčia davė griežtą, sunkia nuodėme įpareigojantį įsakymą, kad kiekvienas katalikas bent kartą metuose Velykų laiku priimtų šv. Komuniją. Tai yra absoliutus minimumas, reikalingas išlikimui malonės būklėje, todėl, aišku, geriau eiti Komunijos dažniau. Šv. Komunijos priėmimas ne tik išsaugo, bet ir padidina malonės gyvenimą mumyse. Kūniškas maistas kūno augimą skatina tik pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų, o antgamtiniame gyvenime galima augti iki mirties, todėl kiekviena gera šv. Komunija mums dovanoja aukštesnį malonės ir šventumo lygį.

Taip pat šv. Komunija sustiprina mus mūsų silpnybėse. Kartais dvasinė kova tampa įtempta ir labai varginanti. Todėl tas, kuris, pvz., turi ilgai kovoti prieš gundymus nusidėti, sakramentiniame susivienijime su Kristumi visai aiškiai gauna jėgų, kad galėtų atsilaikyti šioje kovoje. Bėgant laikui, šv. Komunija vis labiau užgydys mūsų sielos žaizdas. Kas dažnai ir gerai priima šv. Komuniją, vis labiau įsitikina, kad susilpnėjo polinkis į pyktį, nekantrumą ar geidulingumą. „Ši paslaptis turi mums dvejopą poveikį: ji mažina prisirišimą prie mažų nuodėmių ir šalina pritarimą sunkioms nuodėmėms. Jei kas nors iš jūsų ne taip dažnai ir stipriai pajunta potraukį pykčiui, pavydui, geidulingumui ar kitai ydai, tai dėka Viešpaties Kūno ir Kraujo, nes jumyse veikia Sakramento jėga“ ( šv. Bernardas, Sermo in coena Dom.).

PASIRUOŠIMAS IR PADĖKA

Kad iš šv. Komunijos gautume gausią naudą, būtinas deramas pasiruošimas ir gera padėka. Daugelis nepriima dažnos Komunijos todėl, kad esą sakramentai yra ne burtai, jiems reikalingas mūsų bendradarbiavimas!

Tiems, kas žino padarę sunkią nuodėmę, išpažintis yra būtina pasiruošimo dalis. Kaip mirusiajam nebenaudingas žemiškas maistas, taip dvasiškai mirusiam nepadeda šv. Komunija. Ji net jam kenkia, nes nevertai priimdamas Komuniją, jis nusikalsta dar viena mirtina nuodėme.

Iš pagarbos Viešpaties Kūnui Bažnyčia reikalauja Komunijos priėmimui dar ir reikiamo kūniško susilaikymo nuo valgio. Nors šiandien oficialiai nustatyta susilaikyti nuo valgio tik vieną valandą (kas beveik tapatu įsakymo panaikinimui), bet galima visiems patarti laikytis prie popiežiaus Pijaus XII galiojusios taisyklės: tris valandas prieš šv. Komuniją nepriimti jokio maisto ir alkoholinių gėrimų, vieną valandą prieš – nebegerti. Grynas vanduo ir vaistai šio eucharistinio pasninko nesulaužo.

Mažiausiai keletą minučių reikia specialiai maldomis pasiruošti šio Švenčiausiojo Sakramento priėmimui. Žinoma, geriau būtų dar išvakarėse ar rytą tos dienos, kurią priimsi Komuniją, padėkoti už šią brangią dovaną ir ja pasidžiaugti. Šį specialų pasiruošimą galima padaryti maldomis iš knygos, o geriausia – savais žodžiais. Reikia sužadinti gailesčio dėl nuodėmių, tikėjimo, vilties ir meilės aktus.

Po šv. Komunijos priėmimo reikėtų pabandyti bent 10-15 minučių pasilikti su Viešpačiu, nes maždaug tiek trunka Jo buvimas mumyse. Didelis nepagarbumas yra tuo metu išsiblaškyti ir pasaulio Viešpačiui, esančiam pas mus svečiuose, neskirti jokio dėmesio. Padėkokime Viešpačiui už atėjimą, kalbėkime su Juo, pasakykime Jam savo prašymus! Iš tikrųjų, Jis niekad nėra mums toks palankus, kaip tomis minutėmis. Taip pat ir kitomis tos dienos valandomis reikia pabandyti nuolat prisiminti Viešpaties apsilankymą ir džiaugtis, kad Dievas tampa mums toks artimas. „Jokia, nors ir didžiausia tauta neturi dievų, kurie taip arti būtų prie jos, kaip Tu, mano Dieve; Tu esi su visais savo ištikimaisiais, maitindamas juos kasdien savo kūnu, juos guosdamas ir jų širdis keldamas į dangų... Didžiausias mano noras, kad mano širdis būtų susijungusi su Tavimi.“ („Kristaus sekimas“, IV, 13).