Naujos bažnyčios pašventinimo reikšmė

 

Pamokslas šventinant naująją koplyčią Kaune, 2007 spalio 21 d.

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Mano brangūs tikintieji!

Šiandien turime didelį džiaugsmą – galime pašventinti šią koplyčią. Ceremonija gana paprasta, bet tai, kas įvyksta gerojo Dievo akyse, yra kažkas didingo. Tos apeigos yra lyg nedidelis katekizmas, kuriame randame daugelį tikėjimo tiesų.

Jūs matėte: pirmiausia vyskupas ėjo aplink išorines sienas ir jas apšlakstė švęstu vandeniu. Taip šis žemės lopinėlis buvo išskirtas iš kitų tvarinių ir apvalytas. Mes matome tai visoje Bažnyčios istorijoje ir jau Senajame Testamente: kai gerasis Dievas panori ką nors atskirti nuo pasaulio ir apvalyti nuo nuodėmės, jis visuomet naudoja vandenį. Tai aiškiai matome šv. krikšte, kuris ištrina nuodėmę, pirmiausia gimtąją nuodėmę. Bet gerasis Dievas jau Senajame Testamente tvano metu vandeniu apvalė pasaulį, kuris buvo pilnas nuodėmių. Ir hebrajų perėjime per Raudonąją jūrą mes matome nuorodą į būsimąjį krikštą. Atidžiau pažvelgę į Dievo kulto reikmenis – ne vien į bažnyčią, bet ir į altorių ar varpą, – mes matome, kad ceremonijoje kiekvienąkart naudojamas vanduo, kuris apvalo ir perduoda tą daiktą Dievui. Tikrai nuostabu, kad gerasis Dievas, kuris yra gryna dvasia, toks didis ir toks begalinis, išganymo darbe teikiasi pasinaudoti paprasčiausiais daiktais. Mes, žmonės, esame tokie: mes turime kūną, turime akis ir kitas jusles, todėl mums reikia juntamų dalykų, kurie mus paskatintų tikėti.

Kai tas daiktas, tai yra pastato išorinės sienos, buvo atskirtos nuo kitų kūrinių, ceremonija perduoda tą pastatą gerajam Dievui. Ši ceremonija tokia didinga: pirmiausia Bažnyčia šaukiasi visų šventųjų, visų dangaus angelų pagalbos – tai vyko, kai giedojome Visų Šventųjų litaniją. Po to matėte, kaip vyskupas ėjo aplink vidines sienas ir darė tą patį – pašlakstė jas švęstu vandeniu. Tai reiškia pašventimą Dievui – ši vieta paskiriama gerajam Dievui. Taip ši vieta tampa šventa. Gerasis Dievas pasiėmė šią vietą kaip savo nuosavybę, ir tai buvo išreikšta darant kryžių nuo altoriaus iki bažnyčios galo ir nuo vieno šono iki kito. Tas kryžius ant žemės yra Jėzaus Kristaus ženklas. Jis reiškia, kad ši vieta, ši bažnyčia dabar tikrai yra Dievo namai. Mes giedojome vienoje iš antifonų: Haec est domus Domini – „Tai yra Viešpaties namai“. Tai Dievo namas! Kitoje antifonoje giedojome: Non est hic aliud nisi domus Dei et porta caeli – „Tai yra ne kas kita, o Dievo namai ir dangaus vartai“. Mes sakėme, kad gerasis Dievas, gryna dvasia, teikiasi naudotis daiktais kaip savo malonės įrankiais. Taip jis savo Bažnyčiai, jos vyskupui, davė galią iš tiesų atverti naujus vartus į dangų! Šiuo pašventinimu, jo veikimu čia iš tikrųjų ištryško malonės šaltinis. Arba, jei norite, jis atidarė dangaus duris, kad dangiškoji malonė nusileistų ant žmonių. Jo veikimu dangus nusileidžia ir šioje vietoje paliečia žemę. Iš tikrųjų, kas įžengia į šią vietą, jeigu panori, gali susisiekti su paties Dievo malone. Toji malonė čia yra paruošta dalinti tikintiesiems. Kaip mes žinome, tai pirmiausia yra pašvenčiamoji malonė – malonė, daranti šventuosius. Ši malonė leidžia mums dalyvauti Dievo gyvenime, ji veda mus į dangų – be jos neįmanoma patekti į dangų. Jūs tai žinote, bet mes pakartosime: nesant malonės būklėje neįmanoma nueiti į dangų! Mes žinome, koks žmogus silpnas: jei gerasis Dievas duoda tokią vietą, tai pirmiausiai tam, kad žmogus apsivalytų, nuplautų savo sielą. Jis davė šią vietą – bažnyčią, kurioje gauname Dievo atleidimą, gauname tą gailestingumą, kurio mums taip reikia. Todėl mūsų šventoji motina Bažnyčia stato klausyklas būtent bažnyčioje.

Jei mes pagal Bažnyčios nurodymus pašventiname bažnyčią, tai darome ne vien tam, kad turėtume naują vietą gauti malonę. Ji yra, kaip jūs matote, dėl altoriaus. Šioje vietoje bus atnaujinama auka, kurią atliko Jėzus Kristus ant Kalvarijos kalno. Tridento Susirinkimas mus moko, ir tai mūsų tikėjimas, kad šventosios Mišios yra ne kas kita, jos yra tapačios Jėzaus aukai ant Kalvarijos kalno. Kartais mes svajojame: „O, jei galėčiau būti ten, Jeruzalėje, prieš 2000 metų, ir matyti tą šventąją auką, tą Jėzaus mirtį už mus ant kryžiaus!“. Arba: „O, kad bent galėčiau atlikti maldinę kelionę į Šventąją Žemę, į Jeruzalę!“. Bet sakau jums: ši vieta yra lygiai tiek pat šventa, kaip Kalvarijos kalnas. Norite atlikti maldinę kelionę į Šventąją Žemę? Užtenka nueiti į bažnyčią! Norite keliauti laiku atgal? Užtenka ateiti čia į šventąsias Mišias! Čia jūs lygiai taip pat dalyvausite tame šventajame veiksme, kuris mums atnešė išganymą, lyg tuomet būtumėte su Dievo Motina stovėję kryžiaus papėdėje.

Čia yra lygiai tas pats kunigas, ta pati atnaša ir tas pats aukojimas. Jūs matote kunigą? Taip, jis čia, bet jis tėra įrankis vieno vienintelio Naujojo Testamento Aukščiausiojo kunigo – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties – rankose. Visa, ką Jėzus Kristus atliko ant kryžiaus, jis atnaujina per savo kunigą šventosiose Mišiose. Mes žinome, kad toji auka ant kryžiaus yra svarbiausias įvykis visoje pasaulio istorijoje. Ir vykstant šiam veiksmui jūs galite ne tik būti čia, bet ir dalyvauti jame. Ant kryžiaus Jėzus buvo beveik vienas, o šv. Mišiose visa Bažnyčia yra su juo. Juk Bažnyčia pirmiausia yra Jėzus, bet Jėzus su visomis sielomis, kurios tapo jo nariais. Tos jo nariais tapusios sielos sudaro corpus Christi mysticum – mistinį Kristaus kūną.

Taigi šventosiose Mišiose mes galime tikrai dalyvauti jo atliekamame aukojime. Jėzus visiškai vienas atsilygino už visas visų žmonių ir visų laikų nuodėmes, bet šv. Mišiose jis kviečia ir mus, jis nori, kad mes įsitrauktume į tą veiksmą ir dalyvautume jo vaisiuose. Todėl jis nori, kad tikintieji per kunigą, kuris vienintelis gali atlikti šį veiksmą, tikrai šią Jėzaus auką kartu su juo aukotų Švenčiausiajai Trejybei. Taip, mano brangūs tikintieji, mes tikrai esame kviečiami šv. Mišiose per kunigą aukoti begalinį Jėzaus garbinimą ir šlovę Dievui Tėvui. Kai kunigas ištaria perkeitimo žodžius, nuo altoriaus tikrai pakyla į dangų begalinis Jėzaus atliktas pagarbinimas ir pašlovinimas. Tokia yra ir padėka. Padėka graikiškai vadinasi eucharisteia – todėl šį veiksmą ir vadiname Eucharistija. Svarbiausia mums, kodėl mes šiuo veiksmu einame pas gerąjį Dievą, yra atgailos auka. Pirmuosiuose savo veiksmuose (garbinime ir dėkojime) auka yra begalinė, tačiau kaip atgaila ji skiriama mums, ir mes gauname iš jos daugiau ar mažiau – tai priklauso nuo mūsų gailesčio, meilės ir maldos karštumo. Todėl yra taip svarbu einant į Mišias gerai pasiruošti, tikrai atnaujinti savyje tuos jausmus. Pijus XII savo enciklikoje apie liturgiją (Mediator Dei) sako, kad geriausias būdas dalyvauti šv. Mišiose yra eiti į jas su tais pačiais ketinimais, jausmais ir ta pačia valia, su kuria mūsų Viešpats Jėzus Kristus lipo į Kalvarijos kalną. Galiausiai Mišiose Išganytojas meldžiasi už mus, už mūsų rūpesčius ir vargus – jis pažįsta kiekvieną iš mūsų asmeniškai, perima visus tuos rūpesčius ir nuneša Tėvui. Svarbiausia, tikriausia, veiksmingiausia malda ir yra šv. Mišios, nes jose mes esame ne vieni su savo menkomis lūpomis ir norais, bet būname lyg panardinti į Jėzaus Širdį.

Nenorėčiau ilgai užtrukti, bet dar pridursiu vieną mintį. Pirmiausia: dar vieną šios vietos pašventinimo tikslą mes randame tuose antifonos žodžiuose: Haec est domus Domini – „Tai yra Viešpaties namai“. Tai turime suprasti pažodžiui, nes perkeitimo metu mūsų Viešpats Jėzus Kristus tikrai, su kūnu, krauju, siela ir dievyste, atsiranda mūsų tarpe. Jis gyvena šiame tabernakulyje. Jei pagalvojame, tas tikrasis buvimas yra sukrečiantis. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus po tokio nepaprasto darbo, to žygdarbio – mūsų išganymo savo mirtimi ant kryžiaus, po savo prisikėlimo ir žengimo į dangų dabar džiaugiasi dangaus šlove. Jis yra danguje su kūnu ir siela, bet tuo pat metu lieka šiame mažame kalėjime – tabernakulyje. Jis yra čia vien dėl mūsų! Jis laukia mūsų apsilankymo, kad perduotų, dovanotų mums savo turtus. O, jei mes suvoktume, kokia didelė yra Dievo meilė mums – juk mums reikia žinoti, kad Dievas mus myli. Bet užtenka bent kiek pagalvoti, ką tai reiškia gerajam Dievui leistis uždaromam į mažą tabernakulį, į mažą ostiją – ir tai vien dėl mūsų! Jam to nereikia – to reikia mums, nes mes savo menka galva, savo akimis norime kažkaip suvokti, matyti, paliesti Dievą. Šie pavidalai mums primena, kad turime eiti aukščiau, iki pat dangaus, iki pat gerojo Dievo. Viena vertus, tai yra Dievo namai, Dievas gyvena šiuose namuose, kita vertus, mes žinome, kad esame dangaus piliečiai. Mūsų šeima yra Dievo šeima, mūsų tėvas – Dievas Tėvas. Taigi mūsų gyvenimo kelionė jau dabar yra danguje, nors savo kojomis dar stovime ant žemės, o kelias yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, esantis ostijoje.

Paskutinė mintis: jei pašventinama bažnyčia ar koplyčia, ji visuomet gauna šventąjį globėją. Tai gali būti kuri nors mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paslaptis arba vienas iš šventųjų. Čia matome šventųjų bendravimo išraišką – ne tik Išganytojas rūpinasi mumis, bet visi šventieji stengiasi, kad ir mes būtume išgelbėti. Jie jau regi Dievą, jie žino, ką tai reiškia būti danguje ir galėti matyti Dievą. Jie mato, kokie kvaili yra žmonės, kurie negalvoja apie dangų. Jie stebi, kaip žmonės lyg be proto skuba ir užsiima visokiais reikalais, bet negalvoja apie tai, kas svarbiausia. Todėl mums reikia šventųjų, kurie yra tokie pat žmonės, kaip mes, paramos.

Tarp šventųjų, galime teigti, yra didesnių ir mažesnių, priklausomai nuo jų turimos malonės ir Dievo skirtos pasiuntinystės. Ši koplyčia pašventinama Dievo Motinos, Gailestingumo Motinos garbei. Ji yra Dievo, mūsų Išganytojo Motina ir taip pat mūsų Motina. Ji yra malonės Motina – gerasis Dievas jai patikėjo visas mums skirtas malones. Savo motiniška Širdimi ji turi dar vieną papildomą pasiuntinystę pas gerąjį Dievą – užtarti savo vaikus, gyvenančius žemėje. Mes gyvename labai sunkiais laikais, matome baisią krizę, kuri visa supainioja. Žmonės prarado Dievą, jie nebegalvoja apie jį, nori statyti pasaulį be jo, ieško tik žemės malonumų ir taip eina tiesiai į pragarą. Jei norime to išvengti, jei pavojus toks didelis, tai tuo labiau turime bėgti pas savo Motiną ir prašyti jos apsaugos.

Dievo Motina rūpinosi kalbėti pasauliui tais labai svarbiais, Bažnyčios pripažintais apsireiškimais La Salete, Lurde, Fatimoje. Ten ji labai aiškiai skelbia ateisiant tuos sunkius laikus, kurie ateis žmonijai. Bet kartu ji duoda ir priemonių, kad šiuos laikus pereitume saugiai. Pirmiausia tai ypatingas, gilus pamaldumas Marijai. Tegaliu jus pakviesti klausyti jos: „Malda ir auka!“, „Melskitės rožančių!“ – tą rožių vainiką, kurį mes skiriame Dievo Motinai, maldą, kurią Dievo Motina pati perdavė žmonėms. Tačiau turime eiti giliau, neužtenka vien paprastai pasimelsti – reikia tikro, vaikiško ryšio su mūsų dangiškąja Motina. Maldaujame ją, kad ši koplyčia tikrai virstų tokio didelio pamaldumo Dievo Motinai vieta, kur ji tikrai būtų garbinama ir kur sielos pajustų tą mūsų Motinos globą ir gerumą. Norėčiau pakviesti jus visus, atvykusius iš įvairių kraštų – ši vieta skirta tam, kad būtų lyg mūsų Brolijos veikimo bazė apaštalavimui visuose Baltijos kraštuose bei Rytuose – tegul ji palaimina šiuos namus ir vis labiau, vis aukščiau veda mus pas Dievą – iki pat dangaus. Amen.

(Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)