Nėra vietos Karaliui

Prelatas Robert Mäder (1875-1945) – žymus šveicarų pamokslininkas, vienas iš Katalikų Akcijos lyderių, Fribūro universiteto garbės daktaras, nuo 1912 m. Šv. Dvasios parapijos Bazelyje klebonas. Savo populiariose knygelėse ir pamoksluose uoliai gynė Kristaus Karališkumą ir Bažnyčios socialinį mokymą, kritikavo visas jam priešingas naujųjų laikų ideologijas – liberalizmą, komunizmą, nacizmą, modernizmą.
 
Šį savo raštą, kaip menką duoklės auką skiriame enciklika „Quas primas“ [1925 gruodžio 11 d.] paskelbtajam mūsų Karaliui ir Jo šaukliui – Pijui XI. (...) Pijaus vienuoliktojo Dievo gimimo kalėdinis pranešimas – tai paskelbimas Dievo-Žmogaus pasaulinės vienvaldystės tautoms. Jo viešpatavimo.
 
Aš girdėjau tarsi didžios minios balsą, ir tarsi daugelio vandenų balsą, ir tarsi didelių griausmų balsą, tariant: Aleliuja, nes mūsų Viešpats Dievas Visagalis ėmė viešpatauti. Džiaukimės ir linksminkimės ir garbinkime Jį... Paskui aš mažiau atvirą dangų: štai baltas žirgas, ir kurs ant jo sėdėjo, vadinosi Ištikimasis ir Tikrasis, jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys buvo kaip ugnies liepsna, ir ant jo galvos daug vainikų. Iš jo burnos išeina abiem ašmenim aštrus kalavijas, kad juo ištiktų tautas, jis valdys jas geležine lazda... Ant savo apdaro... jis turi parašyta: Karalių Karalius ir viešpataujančiųjų Viešpats (Apr 19).
 
Jau ilgai, per ilgai skambėjo visose tribūnose ir gatvėse:„Jis mirė“. 1789 – tai Jo mirties metai. To laiko Tautinis Susirinkimas buvo Aukštoji Taryba Jam pasmerkti. Nuo to laiko pasibaigė Jo viešasis vaidmuo Tautų Taryboje.
 
Jau negyvename Viduramžiuose. Pasaulis nuo to laiko tapo labiau liberalus. Kristus tegul sau tūno privataus pamaldumo kambarėlyje arba kaip zakristijos dievybė. Bet, kad būtų suverenus, viešpataująs tautoms, kad būtų įstatymų davėjas ir tautų teisėjas – su tuo jau baigta! Įstatymai jau Jo nežino ir nepripažįsta. Jis yra lygus kitiems paskiriems piliečiams, bendrųjų teisių plotmėje, lygiateisis su visais. Bet tai jau joks visuotinis visavaldis, suverenus valdovas. Religija ir politika tai padalinti, išskirti dalykai.
 
Taip nusprendė valstybinis dekretas ir tautos valia. „Karalius mirė“, sako liberali politika: „visuomeniškuose tautų reikaluose jis oficialiai jau neturi ką veikti. (...) Karalius nesimaišo į mūsų skyrių. Karalius miega! Karalius nemato, ką mes darome. Karalius yra aklas, kurčias ir šlubas. Kristus neužsiima tuo, kas priklauso technikai ir kasdieninio gyvenimo apyvartai. Biznis tai neutrali juosta, šalia Gero ir Blogo, „jenseits von Gut und Böse“ [Nietzsche]“. (...) Taip kalba kapitalizmas ir socializmas.
 
„Karaliaus nėra namuose. Karalius yra danguje!“ – tyčiojas vadinamieji išmokslintieji. Žemėje ne Jis, bet Jo vietoje ponas profesorius turi balsą. Mokykla ne Jo karalystė. Tikėjimas ir mokslas neturi bendros kalbos. Mokymo vietos turi būti laisvos, neliečiamos nė jokių religinių įtakų ar Bažnyčios pirmavimo. Viskas turi būti savo vietoje. Dievas danguje, o mokykloje mokslininkas, laisvų tyrinėjimų vyras!“ (...)
 
Ir štai ateina Pijus XI savo enciklika ir suskamba jo balsas kaip didelių vandenų triukšmas ir kaip galingų perkūnų plačiaaidis gandas: Aleliuja! Karalius nemirė – Karalius gyvena! Karalius nemiega – Karalius budi! Karalius nepasitraukė, bet budi, Karalius dar tebėra vietoje! Jėzus gyvena, valdo, viešpatauja.
 
Skelbiame neribotą, aukščiausią, visuotinę Jėzaus karalystę ne tik paskiriem žmonėm, bet ir visoms visuomenėms, valstybėms, tautoms, valdžioms. Skelbiame visuotinę Nukryžiuotojo karalystę visame šiame pasaulyje. Statome 1925 prieš 1789! Skelbiame visuomenei Dievo teises, priešingas paskelbtosioms, revoliucinėms žmogaus teisėms! (...)
 
Kristus yra karalius! Visų žmonių karalius. Karalių Karalius. Ciesorių ciesorius. Prezidentų prezidentas. Valdžių valdžia. Ponų ponas. Įstatimdavių įstatimdavys. Teisėjų teisėjas. Kristus yra karalius! Karalius darbe ir realybėje. Jis - ne puošnumo figūra, kaip konstitucinių valstybių valdovas. Ne tik Tautų Sąjungos garbės pirmininkas. Turi ne tik teisę, bet ir galią: Jis valdo tikrai ir iš tikrųjų. Jis ir savo priešus, jie nori ar nenori, netiesiogiai panaudos savo planams įvykdyti. O kai jie pasišiaušia, juos visus trenkia žemėn, kaip menkas molio šukes.
 
Kitur, kitais atvejais galime būti respublikonais – čia turime būti monarchistais. Esame katalikai, kurie jau prie krikštyklos akmens prisiekėme ištikimybę nemirtingajam amžių Karaliui.
 
Betliejuje niekas iš principo nebuvo nusistatęs prieš gimsiantį pilietį Kristų. Tačiau politinės, socialinės ir ekonominės aplinkybės padarė tai, kad Jo gimimo vietoje Jam vietos nebuvo!
O kur šiandien galėtų užgimti Kristus? (...) Ar mes, politikai, mokslininkai, visuomenininkai, ekonomistai, artistai, jau šimtas su kaupu metų nedarom Betliejaus nusižengimo? Argi ne čia glūdi liberalinė nuodėmė, kad su visuotinąja krikščionybe, dėl tariamojo vietos trūkumo, elgiamasi panašiai, kaip su saugotinais žvėrimis, kuriems yra paskiriamos neliečiamosios apsaugos vietos.
Kristaus tiesa yra kažkas visuotinio, visur esančio, visus saistančio. Ji gali būti visur arba niekur. Dera visiems arba niekam. Per ją gyvenama, be jos mirštama. Kristus Karalius užima ypač per daug vietos.
 
Tai yra Jo „nelaimė“!
 
Jo tiesa ne tik nori gyventi, bet nori viešpatauti neribotai ir viena. Štai čia yra priežastis, kodėl ir dabar Kristus galėtų nebent kūtėje gimti. Rotušėje - tikrai ne! Interkonfesionalizmo forume valdžia turi būti nepaprastai atsargi! Juk ji negali tarnauti kažkokiai vienai, kraštutinei, „partijai“.
 
O kad Kristus būtų grynai „krikščioniškas“! Bet jis buvo Romos katalikas: tikėjo stebuklus, Trejybę, popiežiaus primatą, net pagal Mt 16,18 apibrėžė ultramontanišką neklaidingumo dogmą. Taigi, įstatimdavystės sumetimais Dievo Tėvo pasiūlymą, rotušę paskirti vieta Kristui gimti, tektų atmesti.
 
Atsižvelgiant į tai, kad Kristus yra žmogumi tapusi amžinoji išmintis, gal dangus norėtų pamėginti, negi nepavyks gauti aukščiausios mokslo įstaigos Kristui gimti? Jei šis noras iškiltų, tai universiteto senatas ilgesniame posėdyje nagrinėtų klausimą: ar Kristus apskritai gali užgimti aukštosios mokslo įstaigos sferoje. Galimas daiktas, sutiktų, kad aukštasis auklėjimas iš esmės eina su „Dievu“. Iš kitos pusės, negalima lysti į pavojų, nes galės nukentėti mokslinis universiteto charakteris. Juk jo nedera jungti su religija. Taigi, dangaus noras negali būti patenkintas: „nėra vietos!“
 
Panašių vaisių būtų susilaukta, jei būtų kreiptasi į meno židinius. Literatūra, menas, muzika teturi tik grynai meno tikslus. Apie kitus tikslus ar įtakas negali būti nė kalbos. Tiesa, religija duoda menui gausių motyvų, tačiau – reikia tat suprasti – menas negali tarnauti Vienam! Juk jis netektų beribės meno valstybės! Menas, lygiai kaip dažai, drobė ar popierius, negali būti katalikiškas!
Kristus per daug nori vietos! Jis nori visko!
 
Šventasis Juozapai, pasidrąsinęs dar pabandyk. Antai, matai tuos didžiulius prekių sandėlius, fabrikus, bankus? Juk ten ne visos vietos dar užimtos. Neabejotinai dar bus vietos! - Deja! Tai yra grynojo biznio žmonių tvirtovės. Kokia sija gali būti tarp Kristaus ir anglies, geležies ar šilko? Tiesa, šventas Juozapas protestuodamas cituoja katalikų katekizmo pirmą klausimą, tą pagrindinį, išsamų, katalikišką pasaulėžiūrą visuotinai apibrėžiantį klausimą. Grynai biznieriškų pažiūrų žmonės pasiūlo taktikos sumetimais ekonominiame gyvenime šalia Kristaus duoti lygiateisę vietą ir kitiems „krikščioniškųjų“ konfesijų steigėjams. Kadangi šventas Juozapas su šiuo kompromisu nesutinka, tai Kristus, dėl taktinių sumetimų, turi pasilikti šalia ekonominio gyvenimo srities. Mat, trūksta vietos! (...)
 
Mes teigiame, kad Golgotos dievažudystė buvo padoresnė, žmoniškesnė, negu mūsų laikų veidmainiškas oro, šviesos ir vietos atėmimas, kuris pamažu stumia į mirtį. Nors šios taktikos šalininkams būtų tolima bloga valia, vis dėlto tai nekeičia dalyko esmės ir fakto, kad Karaliaus vietos klausimas susiduria su nenugalimomis kliūtimis. Kas mums iš to, jei mums iš principo dar leidžiama gyventi, bet taktiškai ar faktiškai pamažu nusmaugiama? Kas iš karalystės, jei ji neturi teritorijos!
 
Duokite vietos Visagaliui! – Kiek?! – Visą!
 
Jau prieš 50 metų kardinolas Mermilod galėjo sušukti: „Antgamtinė idėja? Kas ją turi? Ji beveik neegzistuoja!“ Nuo to laiko galimybė surasti Jėzų visuomenėje (šalia tabernakulio ir šalia kuklios pamaldžių sielų saujos), galimybė rasti Kristų dar daugiau sumažėjo.
 
Kaip paprastai šitai prasidėjo minties pasaulyje. Šių laikų žmogaus idėjų pasaulis yra netekęs Dievo: tuo atžvilgiu viešpatauja jame tuštuma. Dievo mintis, Jėzaus mintis, amžinybės mintis kaskart rečiau sutinkama, kol pagaliau šios mintys visai išnyks. Tikėjimą apima snaudulys. Jo šviesa gęsta. Jo balsas tilsta. Jis nėra miręs, bet nustoja būti sielos akis ir balsas. Krikščionių daugumos minties pasaulis, darbo dienos metu, yra tokioje būklėje, kaip buvo prieš Kristų pas geresnius pagonis. Kai kas savaime protinga iškyla. Kai kas iš prigimties gero įvyksta. Kartais kai kas pagarbos verto. Bet dalyką imant visoje plotmėje, juk šis pasaulis yra be Jėzaus. Taigi šalta ir tuščia.
 
Kaip minties pasaulyje taip ir žodžio pasaulyje. Žmogus kalba tai, ką galvoja. Tai, kuo yra pripildyta širdis, slenka prie lūpų – ir nuplaukia nuo plunksnos. Pasaulis, kuris ištisas dienas, ištisas valandas, dienas ir savaites niekad apie Jėzų, nei apie Jo asmenį, nei apie mokslą, nei apie Jo teisę nepagalvoja: toks pasaulis tikriausiai apie Jį ir nekalbės. Faktiškai nėra tokio žodžio, kurio krikščionių pasikalbėjimuose būtu taip baisiai vengiama, kaip Jėzaus vardo.
 
T. Albertas Maria Weissas OP turi raciją: kalbame apie viską. Vengiame tik vienos pavardės, vieno vardo, kuriame viskas telpa. Giriamės bet kuriuo niekniekiu, bet jei kalba palies Tą, prieš kurį turi klauptis kiekvienas kelis, tai susidaro įspūdis, lyg mes Jo gėdytumės. Susitinka žmogus žmogų, krikščionis krikščionį - apie ką jiedu kalbės? Apie orą, politiką, valiutą, prekybą, sportą, madą, „apie ją“, „apie jį“. Bet jeigu kas surastų tiek dvasios stiprybės ir iš vidinio širdies reikalo į pokalbį įpintų Jėzaus vardą, - nustebę į jį pažvelgtų: apie tai gi nekalbama! (...) Vargšas Jėzus! – pasakytų šv. Alfonsas. Taip toli nuėjome su mūsų tariamąja krikščionybe. Kasdieninė kalba yra vis labiau ir nuolat nukrikščioninama. Ypač politinių ir biznio žmonių. Tai yra kalba be Jėzaus. Kalba, kuria galėtų naudotis ir bet kuris padorus pagonis. Ta kalba yra šalia antgamtiškumo. Tokia kalba yra daugiau negu tai, ką jie žodžiu „moderni“ pasako. Ji yra „modernistinė“.
 
Kaip minties ir kalbos pasaulyje, taip yra ir darbo pasaulyje. Gali kalbėti kas tik patinka šių laikų technikos garbei. Paprastai čia Jėzaus nėra. Krikščioniškos sielos joje nėra. Technika netiki į Tą, per kurį visa tai buvo sutverta. Ji nesimeldžia ir neiškyla su giesme „Šventas Dieve“. Ji padaro atitinkamą veido išraišką su tam tikra pranašumo povyza, vaidina neutralios, betikybinės vaidmenį, jeigu atvirai neišjuokia.
 
Seniau darbas buvo dirbamas kryžiaus šešėlyje ir su Dievo Motinos atvaizdu. Darbas orientavosi pagal dangų. Jis buvo Dievo tarnyba, atgaila, sąžinės reikalas, Kristaus sekimas, paklusnumo, kantrybės, artimo meilės praktikavimas. Kildavo aukštyn į antgamtinį pasaulį. Šiandien ne tik nėra krucifikso dirbtuvėse, įstaigose, biuruose. Šiandien nėra dvasios. Jėzus jau neviešpatauja. Išimtys tik patvirtina taisyklę. (...)
 
Krikščionių gyvenimas, kuris pasidarė visai natūralistinis, turi vėl patapti antgamtiniu. Dabartinėje mūsų visuomenėje vėl turi pasikartoti Kanos stebuklas. Vaizdžiai kalbant, – jau neturime vyno. Jau geriame tik silpną, drungną vandenį iš pasaulio ir laiko dvasios cisternų. Kristus turi mums pakeisti natūralizmo vandenį į antgamtinį vyną. Šiuo atžvilgiu vestuvių iškilmės Kanoje yra skelbėjos to, kas gali dabar įvykti. Kanos stebuklas buvo pasikeitimo stebuklas. Pasaulis turi ne tik pasitaisyti, bet turi pasikeisti. Ne tik turi atsinaujinti, bet tapti visai kitu. (...)
 
Kas po „Ite, missa est“ eina namo, turi būti jau kitas, negu tas, kuris atgailos maldos metu mušės į krūtinę, pasisakydamas esąs kaltas. Turi patapti kitu žmogumi. Turi tapti kitos sielos, kitos širdies, kitokių akių, kitokio liežuvio, kitokių rankų žmogumi, turi pranokti savo prigimtį: viduje ir išorėje. Pabrėžiu: pirmiausia kitokių akių žmogumi. Turime į visa visai kitaip žiūrėti. Į visa žiūrėti tikėjimo akimis ir iš tikėjimo taško; dangaus akimis iš amžinybės taško ir amžinybės akimis, Jėzaus akimis. Viską taip, kaip Kristus sako. Viską dėlto, kad Kristus to nori. Viską taip, kaip Kristus tai daro. Tai bus krikščioniškai. Tai yra krikščionybė. Vanduo turi pasikeisti į vyną. Tada tik karalius vėl atgaus skeptrą ir vainiką.
 
Iš ROBERT MÄDER, Gaudžia varpai Karaliui, vertė Z. I., „Švyturio“ knygyno leidinys, Kaunas, 1939, p.16–50.