Šiais metais Sandro Magisteris švenčia savo 40 metų darbo Vatikano žurnalistu jubiliejų. Jo pirmasis straipsnis pasirodė dar 1974 m. Po šiai dienai jis rašo apie Vatikano ir Bažnyčios naujienas, viską pagrįsdamas faktais ir niekam nepataikaudamas. Per savo gyvenimą Magisteris artimai stebėjo ne vieno popiežiaus darbą, ir jo straipsniai apie pop. Pranciškų savo įžvalgumu labai skiriasi nuo oficialiosios konformistinės vatikanistų linijos. Čia pateikiame 2014 lapkričio 13 d. sutrumpintą jo interviu. Magisterį kalbino „Italia Oggi“ žurnalistas Goffredo Pistelli‘s.
Goffredo Pistelli: Magisteri, pastaruosius mėnesius popiežius Bergoglio džiaugiasi pasauline sėkme, tačiau kai kurie jo sprendimai verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, po savo išrinkimo jis prisistatė kaip Romos vyskupas, bet Sinodo šeimos temai metu jis prisiminė Bažnyčios teisės kanonus, apibrėžiančius Petro įpėdinio primatą.
Sandro Magister: Taip, jis tai padarė savo baigiamojoje kalboje.
G. P.: Pop. Pranciškus daug kartų pabrėžė atvirumą ir demokratiškumą Bažnyčios valdyme, tačiau jo paskirtas įgaliotinis gana šiurkščiai susidorojo su Nekaltosios pranciškonais, ir daugeliui vyskupų konferencijų faktiškai buvo uždėtas apynasris.
S. M.: Kai kurios vyskupų konferencijos, pavyzdžiui, Italijos, buvo tiesiog sunaikintos.
G. P.: Kalbėdamas masėms jis gina darbininkų teises, tačiau nė nedvejodamas atleido apie 500 Vatikano darbuotojų, tarp jų kaligrafus, dailininkus, spausdintojus.
S. M.: Iš tiesų, šis incidentas šiek tiek glumina.
G. P.: Jūs jau daugelį metų rašote apie Vatikaną, taigi, ką apie tai manote?
S. M.: Jorge Bergoglio (sk. Chorche Bergoglio) charakteriui būdingi prieštaravimai. Taip manau remdamasis daugelio mėnesių įvykių stebėjimais.
G. P.: Kokios jūsų išvados?
S. M.: Per visą savo gyvenimą jis įprato vienu metu veikti skirtingais frontais ir dabar tai daro būdamas popiežiumi. Jis dažnai „palieka atviras duris“, ir iš pirmo žvilgsnio jo pontifikatas pasižymi prieštaravimais. Tie, kuriuos jūs paminėjote, nėra vieninteliai.
G. P.: Išvardykite dar keletą.
S. M.: Jis yra labai šnekus popiežius, jis kalbasi telefonu su daugybe įvairiausių žmonių iš viso pasaulio, jis dažnai užkalbina tuos, kuriuos sutinka savo kelyje, tačiau jis iki šiol tyli dėl Asios Bibi bylos.
G. P.: Turite galvoje pakistanietę krikščionę, kuri jau kelerius metus sėdi kalėjime ir neseniai buvo nuteista mirties bausme dėl islamo įžeidimo?
S. M.: Būtent. Popiežius apie ją nėra viešai ištaręs nė žodžio, kaip nieko nėra pasakęs ir apie Boko Haram pagrobtas Nigerijos mergaites arba apie prieš keletą dienų įvykdytą žiaurų nusikaltimą Pakistane, kai krikščionių sutuoktinių pora buvo gyva sudeginta krosnyje.
G. P.: Tai istorijos, susijusios su santykiais su islamu, prie to mes dar grįšime. Kai kurie šiuos prieštaravimus linkę vadinti „jėzuitiška dialektika“, turėdami omenyje dvilypį mąstymą.
S. M.: Toks vertinimas yra perdėtas ir nepriimtinas, netgi jeigu jėzuitų dvasingumas istoriškai pasirodė galįs prisitaikyti prie pačių įvairiausių, kartais netgi viena kitai prieštaraujančių, situacijų.
G. P.: Neseniai vykusio Sinodo organizavimas taip pat pasirodė prieštaringas...
S. M.: Taip, pasirengimas Sinodui ir jo eiga buvo griežtai suplanuota popiežiaus, jis nevyko savaime, kaip buvo mėginama įtikinti visuomenę. Tačiau tai ne vienintelis prieštaravimas šiame Sinode.
G. P.: Pavyzdžiui?
S. M.: Prieš Sinodą Bergoglio ne kartą sakė nenorįs statyti į pavojų Bažnyčios mokymo, jis žadėjo laikytis Tradicijos. Tačiau paskui jis leido diskutuoti apie tikėjimo dalykus, pavyzdžiui, apie Komunijos teikimą išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“. Ši diskusija pakirs pačius Bažnyčios pagrindus.
G. P.: Kodėl?
S. M.: Todėl, kad Komunijos teikimas išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ neišvengiamai vers pripažinti „antrąsias“ santuokas ir nutraukti sakramentinį santuokos ryšį.
G. P.: Nesu Vatikano žinovas, bet iš šono atrodo, kad Bažnyčioje kyla tam tikras sumišimas ir ne tik tarp hierarchų. Jis pastebimas netgi tuose sluoksniuose, kuriuos vargiai būtų galima pavadinti tradicionalistais...
S. M.: Tai nepaneigiama. Protestus reiškia ne tik Lefebvre‘o pasekėjai, bet ir aukšto rango hierarchai ‒ žinoma, ne taip karštai ir drastiškai. Netgi neseniai iš posto pašalintas kard. Burke‘as nepuolė kritikuoti popiežiaus. Tai rodo, jog nėra išankstinio priešiško nusistatymo prieš Pranciškų. Tačiau dvasininkų sumišimas yra akivaizdus.
G. P.: Ar galite pateikti pavyzdį?
S. M.: Na, kad ir Jungtinių Amerikos Valstijų episkopatas, t. y. vienos iš skaitlingiausių katalikiškų populiacijų vyskupai. Paskutiniais metais šios šalies vyskupų konferencija parodė nuoseklią ir kovingą poziciją viešojoje erdvėje, netgi dėl kai kurių Baracko Obama‘os sprendimų etiniais klausimais. Šią poziciją palaiko daugelis iškilių prelatų.
G. P.: Taigi amerikiečiai...
S. M.: Jie atrodo šiek tiek sutrikę. Kardinolai ir arkivyskupai, tokie, kaip Timothy‘s Dolanas iš Niujorko, Patrickas O‘Malley iš Bostono, Jose Gomesas iš Los Andželo arba Charlesas Chaputas iš Filadelfijos ‒ visi jie sumišę. Tai gimtasis kard. Burke‘o episkopatas, jis neapsiriboja marginaliniais tradicionalistų sluoksniais, o yra vienos iš solidžiausių nacionalinių bažnyčių dalis.
G. P.: Anksčiau minėjote, kad ir Italijos episkopatas, regis, susiduria su tam tikrais sunkumais?
S. M.: Taip, jie „nespėja“ paskui šį popiežių. Ypač daug sunkumų patiria Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Angelo Bagnasco.
G. P.: Tarp italų garsiausiai protestavo Milano arkivyskupas Angelo Scola ir Bolonijos arkivyskupas Carlo Caffarra.
S. M.: Taip, jie reiškė protestus prieš Sinodą ir jo metu. Tačiau visa tai buvo neišvengiama turint galvoje popiežiaus sprendimą pavesti Walteriui Kasperiui pradėti diskusijas.
G. P.: Kodėl?
S. M.: Nes Kasperis šiandien mėgina prastumti tiksliai tas pačias tezes, kurias 1993 m. pasmerkė pop. Jonas Paulius II ir tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas Josephas Ratzingeris.
G. P.: Taip, popiežius iškėlė Kasperį, o specialiuoju Sinodo sekretoriumi paskyrė arkiv. Bruno Forte, dariusį poveikį Sinodo darbui ir sukėlusį didelį Sinodo tėvų pasipriešinimą. Tačiau juk galiausiai Pranciškus įsikišo, išbardamas abi puses ‒ kaip koks senas krikščionių demokratas prieš kairiuosius ir dešiniuosius ekstremistus.
S. M.: Tai dar vienas pasikartojantis šio pontifikato požymis: priekaištai abiem pusėms. Tačiau apžvelgę visus jo pasisakymus pamatysime, kad jis daug dažniau bara tradicionalistus, legalistus ir griežtus Bažnyčios mokymo gynėjus. Kita vertus, kai popiežius ką nors pasako prieš progresistus, niekada nežinai, ką jis konkrečiai turi galvoje.
G. P.: Nepaisant milžiniško pop. Pranciškaus populiarumo žiniasklaidoje, religijos praktikavimas neišaugo ‒ priešingai, pastebimas didėjantis priešiškumas katalikybei, ypač viešojoje erdvėje. Kyla įspūdis, kad Pranciškui ‒ sakoma „taip“, o Bažnyčiai ‒ „ne“.
S. M.: Jo pirmtakų populiarumas taip pat buvo didžiulis. Jonas Paulius II sulaukė pasaulinės šlovės, ir ne tik savo ligos metais. Taip pat Benediktas XVI 2007‒2008 metais pagal apklausas rinko aukščiausius įvertinimus, o jo kelionė į JAV sulaukė milžiniško dėmesio, netgi iš sekuliariosios žiniasklaidos.
G. P.: Tad koks skirtumas tarp šiandieninio pontifiko ir jo pirmtakų?
S. M.: Jonas Paulius II ir Benediktas XVI buvo populiarūs Bažnyčios viduje, o iš nekatalikiškos viešosios nuomonės sulaukdavo nemažai kritikos. Pop. Pranciškaus populiarumas labiau pastebimas už Bažnyčios ribų, nors jis ir nepritraukia tūkstančių žmonių prie katalikybės. Tiesą sakant, nekatalikiški sluoksniai, netgi tie, kuri yra priešiški krikščionybei, atrodo esantys tam tikra prasme juo patenkinti.
G. P.: Kuria prasme?
S. M.: Jie mato, kad Bažnyčios Galva linksta jų pusėn, kad Pranciškus supranta jų požiūrį ir netgi jį priima. Tai matome iš pasikartojančių interviu su Eugenio Scalfari‘u: popiežius leidžia Scalfari‘ui (dideliam ankstesnių pontifikų priešininkui) skelbti iš šių interviu viską, ką tas panorės.
G. P.: Iš tiesų Scalfari‘s prisipažino publikavęs dalykus, kurių Bergoglio nesakė.
S. M.: Būtent. Tačiau nuo to jis netapo draugiškesnis krikščionybei. Krikščionybė, sklindanti iš Bergoglio lūpų, nebeprovokuoja, nebesukelia nepatogumų kaip anksčiau, į ją galima žvelgti mandagiai, iš aukšto arba abejingai. Ji nebėra tokia svarbi. Konfrontaciją ir konfliktą pakeitė abejingumas.
G. P.: Popiežius Pranciškus iki šiol nieko nepareiškė dėl islamo pasaulio. Taip pat ir Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas prieš kelias savaites kalbėdamas Jungtinių Tautų asamblėjoje buvo labai apdairus. Kai kas kalba apie didžiulį atsargumą, paminėdami daug neigiamos reakcijos sukėlusią pop. Benedikto XVI kalbą Regensburge.
S. M.: Jeigu tai atsargumas, jis yra perdėtas. Kalbant konkrečiai, aš nematau iš jo jokios naudos. Man atrodo, kad šis atsargumas nieko nepadėjo tų šalių krikščionims. Atsargumas pateisinamas, kai jis leidžia išvengti didesnės žalos...
Visas interviu angliškai: http://rorate-caeli.blogspot.com/2014/11/under-bergoglio-christianity-matters.html