Sausio 25-ąją, minint apaštalo šv. Pauliaus atsivertimą, baigėsi tradicinė maldų už krikščionių vienybę savaitė. Šia proga popiežius Pranciškus sekmadienio vakarą Romos Šv. Pauliaus už mūrų bazilikoje vadovavo mišparams, kuriuose dalyvavo ir kitų konfesijų atstovai. Pamaldose dalyvavo Konstantinopolio patriarchato atstovas metropolitas Gennadios ir Kenterberio arkivyskupo atstovas anglikonų kunigas Davidas Moxonas.
Šia proga sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas komentavo evangelisto Jono pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete prie šulinio. Jis pažymėjo, kad „susitikimas su skirtingu žmogumi, kitokiu negu mes, gali padėti mums augti.“ Toliau Popiežius teigė: „Tiek daug iš praeities paveldėtų nesusipratimų tarp krikščionių gali būti įveikti atidėjus į šalį poleminę bei apologetinę laikyseną ir stengiantis kartu žiūrėti į tai, kas mus jungia, tai yra į pašaukimą dalyvauti Tėvo meilės slėpinyje, kurį mums apreiškė Sūnus per Šventąją Dvasią. Neatneš krikščionių vienybės rafinuotos teorinės diskusijos, kuriomis kiekvienas bandys įtikinti kitą savo požiūrio [ar katalikų tikėjimas yra asmeninis požiūris?] pagrįstumu.“ Priešingai, mano popiežius, „turime pripažinti, jog norint pasiekti Dievo slėpinio gelmes, mes esame vieni kitiems reikalingi, turime susitikti ir kalbėtis leisdami, kad mums vadovautų Šventoji Dvasia, kuri suderina skirtumus ir įveikia ribas.“
Primindamas savo apaštalinį paraginimą „Evangelii gaudium“, Pranciškus pabrėžė, kad „mūsų bendras įsipareigojimas skelbti Evangeliją padeda mums nugalėti bet kokio pavidalo prozelitizmą ir rungtyniavimą.“ Ir sušuko: „Visi mes tarnaujame tai pačiai Evangelijai!“ [Evangelijai, kurioje protestantai nepripažįsta Katalikų Bažnyčios, Dievo Motinos tarpininkavimo ir daugumos sakramentų, o stačiatikiai ‒ popiežiaus primato?]
Šiek tiek anksčiau, sausio 15 d., per spaudos konferenciją lėktuve skrendant iš Šri Lankos į Filipinus, vienas vokiečių žurnalistas, priminęs pop. Pranciškaus vizitą budistų šventykloje, paklausė, ar jo neįkvepiąs budizmas ir ką jis manąs apie misionierių, besidarbavusių Azijoje iki XX a. vidurio, įsitikinimą, kad budizmas esąs klaidinga šėtono religija. Popiežius, paaiškinęs savo apsilankymo budizmo šventykloje tikslą, tęsė:
„O dėl teiginio, kad jie [budistai] eis į pragarą [griežtai kalbant, klausimas buvo ne toks], tai anksčiau, kai buvau dar vaikas, žmonės tą patį kalbėjo apie protestantus. Tuo metu, prieš 70 metų, visi protestantai ėjo į pragarą, visi. Taip mums sakydavo. <...> Tačiau aš manau, kad nuo to laiko Bažnyčios sąmoningumas, pagarba ir [kitų religijų] vertinimas labai išaugo ‒ perskaitykite, ką Vatikano II Susirinkimas sako apie kitose religijose randamus vertingus dalykus. Šiuo atžvilgiu Bažnyčios pagarba labai išaugo, ar ne? Taip, Bažnyčios istorijoje būta tamsių laikų. Turime tai pripažinti nesidrovėdami, nes mes patys nuolat žengiame atsivertimo iš nuodėmės į malonę keliu.“ Ir popiežius patikslina, kas yra ši „malonė“: „Šis tarpreligiškumas, kai mes gerbiame vieni kitus kaip broliai, yra malonė“. (Visa spaudos konferencija angliškai).
Nors Pranciškus beveik visada kalba aptakiai ir miglotai, susidaro stiprus įspūdis, kad popiežius smerkia kitatikių atvertimą į Katalikų religiją. Vadinasi, klydo jo ordino broliai jėzuitai, XVI‒XVII a. pamokslavę protestantiškoje Europoje, klydo šv. Pranciškus Ksaveras, pakrikštijęs tūkstančius indų ir japonų, klydo nesuskaičiuojami misionieriai, besidarbavę Azijoje ir Amerikoje, klydo šv. Pranciškus Asyžietis, mėginęs atversti Egipto sultoną, klydo apaštalas Tomas, nukeliavęs net iki Indijos, galų gale klydo pats mūsų Viešpats Jėzus, liepęs apaštalams padaryti jo mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19). Ačiū Vatikano II Susirinkimui, išvadavusiam mus iš anų „tamsių“ amžių.
Šaltinis: DICI/Vatikano radijas/CNA