Paskelbta enciklika „Laudato si“

1. Dokumentas

Enciklika „Laudato si“ („Būk pagarbintas“ žodžiai, paimti iš „Kūrinijos giesmės“, kurią prieš daugiau kaip 800 metų parašė šv. Pranciškus Asyžietis) buvo paskelbta šešiomis kalbomis 2015 m. birželio 18 d. Ji skirta „rūpinimuisi mūsų bendrais namais“. Dokumentas padalytas į 6 skyrius, jų loginį tarpusavio ryšį popiežius Pranciškus paaiškina 15 skirsnyje:

„Pradžioje trumpai apžvelgsiu įvairius dabartinės ekologinės krizės aspektus, pasitelkdamas aplinkos srityje pasiektus geriausius mokslo laimėjimus, kurie galėtų paveikti mūsų širdis ir pateiktų konkretų pagrindą etiniam ir dvasiniam keliui.“ (I)

„Tuomet peržvelgsiu kai kuriuos žydų ir krikščionių tradicijos principus, kurie padėtų mums nuosekliau įsipareigoti aplinkos apsaugai.“ (II)

„Paskui pamėginsiu paieškoti dabartinės situacijos šaknų, kad nustatyčiau ne tik jos simptomus, bet ir giliausias priežastis.“ (III)

„Tai padės susidaryti naują požiūrį į ekologiją, požiūrį, atsižvelgiantį į unikalią žmogaus vietą šiame pasaulyje ir santykius su jį supančia tikrove.“ (IV)

„Šių apmąstymų šviesoje aš pateiksiu keletą pasiūlymų, kaip imtis „dialogo ir veiklos, įtraukiančių ne tik tarptautinę politiką, bet ir kiekvieną iš mūsų individualiai.“ (V)

„Galiausiai, žinodamas, kad kaita neįmanoma be motyvacijos ir švietimo proceso, aš pateiksiu keletą žmonijos ugdymo gairių, randamų krikščionių dvasinės patirties lobyne.“ (V)

 

Birželio 18-osios „Le Figaro“ numeryje Vatikano apžvalgininkas Jean-Marie Guénois (sk. Žanas Mari Genua) pateikia šios ilgos, 191 puslapio enciklikos santrauką:

„Popiežius Pranciškus išleidžia encikliką pavadinimu „Laudato si“, joje pripažindamas globalinį atšilimą. Jis kviečia pasaulį radikaliam „ekologiniam atsivertimui“, pagrįstam ne tik „pusiausvyra“ tarp ilgalaikės plėtros ir ekonominio vystymosi, bet ir siekiančiam atotrūkio nuo praeities t. y. nuo šiol visuomenės gyvenimas turėtų būti pagrįstas „saikingumu“. Kad būtų užtikrinta ekologinė pusiausvyra, šiaurinio pusrutulio ekonomikos esą turėtų stengtis „susitraukti“, taip padengdamos „ekologinę skolą“ pietinio pusrutulio šalims. Atsižvelgdamas į tai, kad įvairūs aukščiausio lygio susitikimai ekologijos klausimais neduoda apčiuopiamų rezultatų, Pranciškus ragina įkurti tarptautinę instituciją, galinčią prireikus „bausti“ gamtą teršiančias šalis. Tai pirmas kartas, kai požiežius taip radikaliai pasisako šia tema.“

Tuomet prancūzų apžvalgininkas išskiria 10 esminių dokumento ištraukų:

1) „Taigi, aš skubiai raginu pradėti naują dialogą apie tai, kaip mes kuriame mūsų planetos ateitį. Mums reikia diskusijos, kuri įtrauktų kiekvieną, nes mūsų patiriamas ekologinis įššūkis ir žmogiškosios jo šaknys liečia bei veikia mus visus.“ (14)

2) „Esama labai tvirtos mokslininkų nuomonės, kad šiandien mes patiriame nerimą keliantį mūsų klimato sistemos atšilimą... Žmonija kviečiama pripažinti poreikį keisti savo gyvenimo stilių, gamybą ir vartojimą, kad sustabdytų šį atšilimą ar bent jau jį sukeliančias arba pabloginančias žmogiškąsias priežastis.“ (23)

3) „Egzistuoja tikra ekologinė skola, ypač tarp šiaurės ir pietų pusrutulio šalių. Ji susijusi su komerciniu disbalansu, veikiančiu aplinką, ir kai kurių šalių neproporcingu gamtinių išteklių naudojimu ilgą laiką.“ (51)

4) „Pastebėtina, koks silpnas buvo tarptautinis politinis atsakas. Viršūnių susitikimų aplinkos klausimais nesėkmė akivaizdžiai rodo, kokią įtaką mūsų politikai daro technologijos ir finansai.“ (54)

5) „Viskas yra susiję... Kiekvienas ekologinis projektas turi apimti ir socialinę perspektyvą, atsižvelgiančią į fundamentalias vargšų ir beturčių teises... Kadangi viskas yra susiję, rūpestis gamtos apsauga yra nesuderinamas su abortų pateisinimu... Aplinkos nykimas yra neatsiejamas nuo žmogiškos ir etinės degradacijos.“ (92, 93, 120, 56)

6) „Nors dvidešimt pirmajame amžiuje išliko iš praeities paveldėtos valdymo sistemos, mes matome tautinių valstybių silpnėjimą, ypač dėl to, kad ekonominiai ir finansiniai sektoriai, būdami transnacionaliniai, linksta dominuoti politikai. Atsižvelgiant į šią situaciją, būtina įkurti stipresnes ir veiksmingiau organizuotas tarptautines institucijas, kuriose dirbtų valdininkai, teisingai paskirti nacionalinių vyriausybių susitarimu, ir kurios turėtų galią skirti sankcijas.“ (175)

7) „Atėjo laikas sumažinti [ekonominį] augimą kai kuriose pasaulio vietose ir aprūpinti ištekliais kitas vietas, kad jos išgyventų sveiką augimą.“ (193)

8) „Nebegalime su ironija ar panieka klausytis pesimistinių prognozių. Galbūt ateinančioms kartoms mes paliksime tik griuvėsius, suniokojimą ir šiukšles. Vartojimo, švaistymo ir aplinkos kitimo tempai taip toli peržengė mūsų planetos galimybes, jog šiuolaikinis gyvenimo būdas, iš esmės pažeidžiantis ekologinę pusiausvyrą, gali vesti tik į katastrofą...“ (161)

9) „Tai reiškia grįžimą prie paprastumo... Toks nuosaikumas, priimamas laisvai ir sąmoningai, išlaisvina. Tai nereiškia menkesnio ar mažiau intensyvaus gyvenimo. Priešingai, tai būdas gyventi pilnavertišką gyvenimą... Laimė reiškia mokėjimą tramdyti kai kuriuos poreikius, kurie mus daro tik mažesnius, ir buvimą atviriems daugybei galimybių, mums siūlomų gyvenimo. Atėjo laikas pripažinti, kad nerūpestingas paviršutiniškumas nedavė mums nieko gero.“ (222, 223, 229)

10) „Neužtenka kuriam laikui sukurti pusiausvyrą tarp gamtos apsaugos ir finansinės naudos arba tarp aplinkos išsaugojimo ir progreso. Dalinės priemonės tik atideda neišvengiamą katastrofą. Trumpai tariant, turime iš naujo apibrėžti savo progreso sampratą.“ (194)

 

2. Teigiami atsiliepimai

Encikliką labai palankiai sutiko progresyvūs dvasininkai, tokie kaip kardinolas Reinhardas Marxas, Europos Bendrijos vyskupų konferencijos komisijos (COMECE) pirmininkas. Birželio 18 d. jis pareiškė, kad popiežiaus dokumentas esąs „stiprus signalas tinkamu laiku“. Vokiečių prelatas pastebėjo, kad pirmą kartą popiežius „sąmoningai nusprendė paveikti pasaulio politiką“ ir kad neatsitiktinai popiežius paskelbė savo encikliką prieš pat lemiamus viršūnių susitikimus dėl klimato kaitos (rugsėjį Niujorke ir gruodį Paryžiuje), ir kad jis kviečia žmoniją tinkamai atsiliepti.

Kardinolas Marxas pasakė turįs didelių vilčių, kad enciklika paveiks daugelį ir kad ji paskatins, ypač Europos Sąjungą, imtis konkrečių politinių veiksmų. Jokia kita institucija [išskyrus Bažnyčią] negali išdėstyti savo požiūrio tekstu, kurį studijuos tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, pabrėžė jis. Kardinolo nuomone, popiežius pateikia „naują progreso sampratą“, naują holistinio, ekologiškai subalansuoto vystymosi idėją, kuri „iš tiesų turėtų mus sudominti“. Marxas teigė ketinąs prisidėti prie Enciklikos žinios skleidimo ir įgyvendinimo. COMECE ateinančioms savaitėms ir mėnesiams jau suplanavo keletą konkrečių renginių, tokių kaip ekologijos specialistų susitikimai ir diskusijos.

Labiau nustebino JAV prezidento Baracko Obama‘os išplatintas pareiškimas. Jis kvietė visus politinius vadovus apmastyti naujojoje enciklikoje išsakytas temas. „Aš sveikinu Jo šventenybės popiežiaus Pranciškaus encikliką ir giliai žaviuosi Popiežiaus sprendimu paremti aiškiai, raiškiai ir su visu moraliniu savo posto autoritetu veiksmus dėl globalios klimato kaitos“, pareiškė Amerikos prezidentas, pasak britų laikraščio „Catholic Herald“ (birželio 18 nr.). Obama išreiškė viltį, kad, rengdamiesi viršūnių susitikimui dėl klimato kaitos Paryžiuje šių metų gruodį, visi pasaulio lyderiai ir visi „Dievo vaikai“ apmąstys popiežiaus kvietimą „pasirūpinti mūsų bendrais namais“.

Birželio 19 prancūzų žurnalistas Yves‘as Daoudalis (sk. Yvas Daudalis) praneša apie kitų politinių veikėjų paramą einciklikai. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas François Hollande (sk. Fransua Holandas) pasakė: „Prancūzijai ruošiantis vadovauti tarptautinėms deryboms dėl klimato kaitos, aš noriu pasveikinti šį kreipimąsį į pasaulio viešąją nuomonę ir į politinius lyderius. Aš viliuosi, kad popiežiaus Pranciškaus balsą išgirs visų kontinentų žmonės, ir ne tik tikintieji.“ Italijos prezidentas Sergio Mattarella pasakė: „Naujoji pop. Pranciškaus enciklika „Laudato si“ yra dokumentas, pasižymintis didžiule moraline svarba ir nepaprasta kultūrine bei socialine reikšme.“ O buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Ananas pareiškė „Aš sveikinu Popiežių už jo puikų moralinį ir etinį vadovavimą. Mums vėl reikia tokio dvasinio vadovo. Ar mes jį rasime viršūnių susitikime dėl klimato kaitos Paryžiuje?“ Nicolas Hulotas, karingas ekologistas ir žiniasklaidos ekspertas, pareiškė: „Ši enciklika pripažino ekologijos kilnumą“ ir kartu su kard. Philippe Barbarinu parašė pratarmę vienai iš pracūziškos „Laudato si“ versijos laidų („Éditions de l’Emmanuel“).

 

3. Kritika

Enciklikai netrūksta kritikos, bet jos nerasite vyraujančioje žiniasklaidoje­­­ – ši publikuoja tik besąlygiškai ją giriančius komentarus. Peržvelgęs ankstesnę enciklikos versiją, paskelbtą birželio 15 d. savaitraštyje „L‘Espresso“, žurnalistas Gianluca Veneziani, rašydamas žurnale „Intraprendente“, pastebėjo, kad „pop. Bergoglio garsiai kviečia visus geros valios žmones į „ekologinį atsivertimą“ (3 sk.) užuot skelbęs moralinį ir religinį atsivertimą. Tikintieji iš tiesų turėtų jaustis suglumę.“ Žurnalistas Pietro Laporta birželio 17 d. savo tinklaraštyje pastebėjo: „Nors Bergoglio nepasakė nė žodžio apie referendumą Airijoje (dėl vienalyčių „santuokų“ legalizavimo), jis atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre dėl savo be galo keistos enciklikos.“ Vatikanistas Antonio Socci savo tinklaraštyje parašė: „Šia savo enciklika pop. Bergolio rizikuoja sudaryti įspūdį, jog pasiduoda Obamos programai, kurią įkvėpė šiuo metu Vakarų pasaulyje vyraujanti pasaulėžiūra, turinti aiškų neopagonišką, antihumanistinį ir antikrikščionišką atspalvį.“

Ypač reikia paminėti tarptautinės koalicijos „Voice of the Family“ (liet. „Šeimos balsas“), vienijančios daugelį pro-life ir pro-family organizacijų, pareiškimą, kuriame demaskuojami encikliką įkvėpę nekatalikiški elementai:

„Šį rytą paskelbtoje enciklikoje yra sveikintinų teiginių, kad „rūpinimasis gamtos apsauga nesuderinamas su abortų pateisinimu“ (Nr. 120) ir kad „demografinis augimas yra pilnai suderinamas su vientisa ir bendra [ekonomine] raida“ (Nr. 50). Tačiau tai, kad dokumente nerandame nė vienos nuorodos į Bažnyčios mokymą apie kontraceptinių priemonių naudojimą, palieka katalikus blogai pasirengusius atsispirti tarptautinei gyventojų skaičiaus kontrolės politikai.“

„Dievas liepė žmonėms „būti vaisingiems ir daugintis, ir pripildyti žemę“ (Pr 1, 28), – rašo „Voice of the Family“ vadovė Maria Madise, – bet aplinkosauginis judėjimas gyventojų skaičiaus augimą paprastai laiko grėsme. Besivystančios šalys užtvindomos kontraceptikais ir spaudžiamos legalizuoti abortus. Žinant, jog kontracepsija ir aplinkosauga taip dažnai žengia koja kojon, be galo neramu matyti, kad enciklikoje nėra patvirtintas Bažnyčios mokymas apie gyvybės davimo pirmumą.“

Patrickas Buckley‘us, Negimusių vaikų apsaugos draugijos (SPUC) lobistas Jungtinėse Tautose, pažymėjo, kad „173–175 skirsniuose enciklika kviečia išplėsti tarptautinę aplinkosauginę veiklą, neparengdama katalikų tam, ką tokia veikla neišvengiamai apims – naujus mėginimus primesti besivystančiam pasauliui kontracepsiją ir abortus.“

Profesorius Hansas Schellnhuberis buvo tarp tų, kuriuos Šventasis sostas išrinko pristatyti encikliką žurnalistams. Schellnhuberis ankščiau yra teigęs, kad „mūsų planeta gali pakelti ne daugiau kaip 1 milijardą žmonių“. Norint pasiekti šį skaičių, bendras žmonių kiekis turi būti sumažintas 80 %.

Johnas Henry‘s Westenas, „Voice of the Family“ bendraįkūrėjas ir vyriausiasis „LifeSiteNews“ redaktorius rašo:

„Profesorius Schellnhuberis propaguoja idėją įkurti aukščiausią pasaulinę valdžią, kuri turėtų galią imtis veiksmų siekiant išspręsti tariamą aplinkos krizę, o tai, jo nuomone, apimtų ir gyventojų skaičiaus mažinimą. Turint tai galvoje, enciklikos kvietimas įsteigti „tarptautines politines institucijas“, kurios turėtų galią „skirti sankcijas“, kelia didžiulį nerimą.

Neseniai buvo paskelbta, kad profesorių Schellnhuberį pop. Pranciškus paskyrė Popiežiškosios mokslų akademijos nariu.

2015-ųjų lapkritį Akademija surengs seminarų ciklą, kuriame bus aptariama „vaikų, kaip permainų nešėjų, vaidmuo“. Programa apima planus, kaip panaudoti vaikus siekiant visame pasaulyje skleisti aplinkosaugos politiką. Regis, tokiems siekiams pritariama Enciklikos 209–215 skyriuose. Kai kurie seminarus vesiantys žmonės, tokie kaip Jeffrey‘us Sachsas, yra aršūs kontracepcijos ir netgi abortų, kaip būtinų gyventojų skaičiaus kontrolės elementų, propaguotojai.

Johnas Smeatonas, „Voice of the Family“ įkūrėjas ir Negimusių vaikų apsaugos draugijos vadovas, teigė:

„Tarptautinis aplinkosauginis judėjimas dažnai siekia įtikinti vaikus, kad pasaulyje gyvena per daug žmonių ir kad tai reikia išspręsti kontroliuojant gimstamumą kontraceptinėmis priemonėmis bei abortais. Kyla rimtas pavojus, kad mūsų vaikams bus skleidžiama ši propaganda prisidengiant švietimu ir rūpesčiu aplinka. Akademijos siūlomi planai ir aiškaus mokymo apie šiuos pavojus trūkumas Enciklikoje, verčia mus neprarasti budrumo. Katalikai tėvai turi priešintis bet kokiam puolimui prieš mūsų vaikus, net jeigu jis kyla iš Vatikano.“

Šią problemą iš tiesų paminėjo ne vienas kritikas, ir Riccardo Casciolis internetiniame katalikų dienraštyje „La nuova Bussola“ birželio 16 d. straipsnyje stebisi: „Kiek įtakos Vatikanui turi ekologistų spaudimas?“ Jis atsako cituodamas faktus ir užbaigia straipsnį klausimu, rodančiu, kaip naujoji enciklika glumina skaitytojams:

„Paskutiniais mėnesiais šis spaudimas buvo toks stiprus, kad dauguma ekologinius klausimus tyrinėjusių grupių Vatikane pristatė visuomenei rekomendacijas, kurios yra mažų mažiausiai ginčytinos. Taigi, nors Enciklikoje Popiežius aiškiai [bet trumpai] pasmerkė tuos, kurie mano, jog aplinkosaugines problemas galima išspręsti kontracepcija ir abortais išnaikinant skurdesnes tautas, kas kalbės visose svarbiausiose konferencijose Vatikane, jei ne Jeffrey Sachsas, fanatiškas gimstamumo kontrolės teoretikas. Ir lyg to būtų negana, birželio 18 d. vyksiančioje spaudos konferencijoje, kurioje bus pristatoma Enciklika, vienas iš kalbėtojų bus Hansas Schellnhuberis, Potsdamo poveikio klimatui tyrimų instituto įkūrėjas ir direktorius. Būdamas Angelos Merkel patarėjas, Schellnhuberis, kalbėdamas apie globalinį atšilimą, neseniai pareiškė, kad „ekologijos mokslas gali triumfuoti, nes jis bent jau sugebėjo apibrėžti kai ką svarbaus, būtent: norint išlaikyti planetos pusiausvyrą, žmonių skaičius turi neviršyti vieno milijardo.“ Lieka neaišku, kaip tai suderinti su tuo, kas rašoma Enciklikoje.“

2015 m. balandžio 28 d. Vatikane vyko simpoziumas apie klimato kaitos ir darnios raidos [t. y. ekologinę pusiausvyrą išlaikančio industrinio ir civilizacinio vystymosi, angl. sustainable development] moralinį aspektą. Renginį organizavo Popiežiškoji mokslų akademija ir Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, įvairių pasaulio religijų atstovai ir tokie garsūs žmonės, kaip JT generalinis sekreorius Ban Ki-moonas, Italijos prezidentas Sergio Mattarella bei Fokoliarų judėjimo vadovė Maria Voce. Tarp dalyvių buvo ir Jefrey Sachsas, laikomas vienu iš naujosios enciklikos autorių.

Mattia Ferraresi 2015 m. vasario 24 d. dienraščio „Il Foglio“ straipsnyje pastebėjo keletą įdomių šio amerikiečių ekonomisto mąstymo bruožų: „Sachsas, gimes Detroito žydų šeimoje, nevadina savęs religingu, bet teigia, kad „Bažnyčios socialinis mokymas siūlo aiškų kelią į globalią darnios raidos etiką“. Jis labai palankiai sveikino vadinamosios turto slinkties žemyn [angl. trickle-down] ekonomikos kritiką, išdėstytą pop. Pranciškaus apaštaliniame paraginime „Evangelii gaudium“. Amerikos jėzuitų žurnale „America“ jis gyrė Popiežiaus „vilties ir socialinio teisingumo žinią“: „Mes labiau susiduriame su moraline nei su finansine ar ekonimine krize. Todėl turime būti dėkingi Pranciškui. Jis su meile mums primena, kad aukščiausi mūsų troškimai yra ranka pasiekiami...“

 

ŠALTINIS: DICI