Evangelii Gaudium ‒ Dolor fidelium

Kun. Franzas Schmidbergeris, Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminarijos Vokietijoje rektorius ir buvęs Brolijos generalinis vyresnysis, pateikia trumpą Šventojo Tėvo apaštališkojo paraginimo „Evangelii Gaudium“, paskelbto 2013 m. lapkričio 24 d., analizę.

Šventasis Tėvas, popiežius Pranciškus, baigiantis Tikėjimo metams paskelbė savo apaštališkąjį paraginimą „Evangelii Gaudium“ apie Evangelijos skelbimą šiandieniniame pasaulyje. Dokumento ilgis (net 289 punktai) verčia skaitytoją ir teologą dėti nemažas pastangas norint jį bent kiek nuodugniau išnagrinėti. Šiuo atveju mažiau reikštų daugiau. Toliau pateiksime pradinį ir dėl to, žinoma, neišsamų šio dokumento įvertinimą.

I dalis

1. Dingstį parašyti šį apaštališkąjį paraginimą suteikė naujosios evangelizacijos temai skirtas vyskupų sinodas, įvykęs praėjusių metų spalio 728 d. Romoje. „Mielai priėmiau Sinodo tėvų kvietimą parengti šį paraginimą.“ (16 punktas) Kartu dokumentas pristatomas kaip tam tikra naujojo pontifiko veiklos programa. Šis dvejopas tikslas, taip pat nepaprastai žodinga popiežiaus kalbos maniera lėmė tai, kad dokumentas neturi jokios aiškios struktūros: jam trūksta tikslumo, raiškumo ir aiškumo. Pavyzdžiui, didžiulis skyrius yra skirtas šiandieninio pasaulio ekonominei būklei įvertinti, šiek tiek toliau kalba pakrypsta apie pamokslavimo svarbą, nurodant netgi pasirengimo jam smulkmenas. Daugelyje vietų nagrinėjama Bažnyčios decentralizacija, tačiau dažnai kalbama ir apie ekumeninį bei tarpreliginį dialogą. Dokumente pasitaiko ir prieštaravimų: pradžioje Šventasis Tėvas pabrėžia, kad tai nėra socialinė enciklika, bet vėliau jo kalba apie šiandieninius ekonominius santykius ima priminti ankstesnių popiežių socialines enciklikas.

2. Popiežius apie Bažnyčią kalba taip, tarsi ji iki šiol būtų neperdavusi Evangelijos, arba perdavusi ją toli gražu netobulai. Jis skundžiasi savimi patenkinta, tingia, užsisklendusia Bažnyčios narių nuostata. Šis ne vienoje vietoje pasikartojantis priekaištas trikdo. Kyla įspūdis, kad Bažnyčia mažai padariusi skelbdama Evangeliją ir tikėjimą. Be to, tokias kalbas lydi nuolatinė nuoroda į savąjį asmenį: asmeninis įvardis pavartojamas 184 kartus, neskaitant įvardžių mano, mane ar man. Nejučia atmintyje iškyla Dievo žodžiai iš Apreiškimo Jonui knygos: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5)

3. Be jokių abejonių, dokumente esama daug teigiamų minčių ir pasvarstymų, kurių negalima nutylėti. Pateiksime keletą iš jų ta tvarka, kuria jie pasirodo tekste. Taigi 7 punkte sakoma, jog „technologinė visuomenė pridaugino malonumo progų, tačiau jai sunku sužadinti džiaugsmą“. Be galo teisingas pastebėjimas! 22 punkte sakoma, kad Dievo Žodžiui „būdingos potencinės galimybės, kurių neišgalime numatyti. Evangelijoje kalbama apie sėklą, kuri, kartą pasėta, savaime auga ir tada, kai žemdirbys miega“. Iš tiesų Dievo malonės veikimas viršija bet kokius žmogiškus paskaičiavimus. 25 punkte teigiama, jog „tiesiog administravimo šiandien neužtenka“. Jeigu tik vyskupai su kunigais išgirstų šiuos žodžius, jeigu pamirštų visokias komisijas, tarybas, formas visą šį milžinišką biurokratizmą, ir taptų tikrais teologais bei ganytojais! Nepaprastai puikiai skamba 37 punktas su ilga ištrauka iš šv. Tomo Akviniečio „Teologijos sumos“. Negalime nepacituoti visos šios pastraipos:

Šventasis Tomas Akvinietis mokė, kad hierarchijos esama ir Bažnyčios žinioje apie moralę, tarp dorybių ir iš jų kylančių aktų (Summa theologiae, I–II, q. 66, art. 4–6.). Svarbiausias čia yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Artimo meilės darbai – tobuliausia Dvasios vidinės malonės išorinė apraiška: „Pagrindinis naujojo įstatymo elementas yra Šventosios Dvasios malonė, besireiškianti tikėjimu, kuris veikia meile.“ (Summa theologiae, I–II, q. 108. art. 1.) Todėl jis teigia, kad išorinio veikimo plotmėje didžiausia iš dorybių yra gailestingumas: „Didžiausia iš dorybių yra gailestingumas, nes jam skirta būti dovanojamam kitiems ir – svarbiausia – palengvinti kitų vargą. Būtent tai yra aukščiau esančiojo užduotis. Štai kodėl sakoma, kad Dievui būdinga būti gailestingam ir kad per tai reiškiasi jo visagalybė.“ (Summa theologiae, II–II, q. 30, art. 4.)

42 punkte mums sakoma, kad Evangelijos skelbimas visų pirmiausia turi pasiekti širdį: „Todėl atmintina, kad bet kurį tikėjimo mokymą turi lydėti evangelizacinė nuostata, žadinanti širdies pritarimą artumu, meile ir liudijimu.

5276 punktuose, kuriuose nagrinėjami ekonominiai klausimai, išsakoma daug teisingų minčių. Prie gėdos stulpo pastatomas nežabotas kapitalizmas, gimdantis „materialistinę, vartotojišką bei individualistinę visuomenę“ (63 punktas). „Postmodernistinis globaliu tapęs individualizmas skatina gyvenseną, silpninančią tarpasmeninių ryšių plėtojimąsi bei tvarumą ir iškreipiančią šeimos saitus.“ (67 punktas) Toliau popiežius 69 punkte daro išvadą, jog „norint įkultūrinti Evangeliją, primygtinai būtina evangelizuoti kultūrą“. Greičiausiai jis nori pasakyti, kad Evangelija turi giliai įsišaknyti visuomenėje ir tautų gyvenime kad ir kaip būtų, šį pasakymą galime geranoriškai interpretuoti būtent tokia prasme, nors sąvoka „inkultūracija“ šiandieninėje Bažnyčioje dažniausiai būna aiškinama modernistiškai. Tačiau kodėl popiežius nekalba apie katalikišką valstybę ir krikščionišką visuomenę, kurias jo pirmtakai prieš Vatikano II Susirinkimą visada laikė katalikų tikėjimo vaisiumi, o kartu ir apsauga? Galbūt visiškai pagrįstai galėjome tikėtis ne tik teisėto skundo šiandienine ekonomika, bet ir, tarkime, pozityvios nuorodos į popiežiaus Pijaus XI encikliką „Quadragesimo Anno“, kurioje kalbama apie teisingus ekonominius santykius.

66 punkte paminėta šeimos svarba, tačiau santuoka neapibrėžiama kaip neišardoma vieno vyro ir vienos moters sąjunga, nors, atrodytų, pakankamą dingstį tam duoda masinis registruotų partnerysčių paplitimas ir vis garsėjantys reikalavimai duoti šv. Komuniją „antrą kartą susituokusiems“. Taip pat buvo galima tikėtis, kad popiežiaus paraginime krikščioniškai šeimai bus skirta daugiau vietos, nes juk pirmiausia šeimoje Evangelija yra perduodama iš kartos į kartą.

78 ir 79 punktuose randame labai taiklų Bažnyčios dvasinio gyvenimo posusirinkiminiais laikais aprašymą:

Šiandien galima matyti, kad daug pastoracijos darbuotojų, įskaitant pašvęstuosius asmenis, perdėtai rūpinasi savo asmeninėmis autonomijos bei atvangos erdvėmis, o tai savo užduotis verčia išgyventi kaip gyvenimo priedėlį, tarsi tai nebūtų tapatybės dalis. [...] Žiniasklaidos kultūra ir kai kurie intelektualiniai sluoksniai kartais skleidžia ryškų nepasitikėjimą Bažnyčios žinia ir tam tikrą cinizmą. Todėl daugelis pastoracijos darbuotojų, nors jie ir meldžiasi, įgyja nevisavertiškumo kompleksą, verčiantį juos reliatyvizuoti ar slėpti savo krikščioniškąją tapatybę bei įsitikinimus.“

Jeigu tik visi Bažnyčios tarnai griebtųsi Dvasios ginklų ir tvirtai patikėtų Kristaus savo Bažnyčiai suteiktų priemonių maldos, tikėjimo autentiško skelbimo, sakramentų, šv. Mišių aukos, pamaldumo Švč. Sakramentui veiksmingumu ir vaisingumu! Vietoj to jie, kaip sakoma 85 punkte, pasiduoda „pralaimėjimo jausmui“, kuris „paverčia mus nepatenkintais ir nusivylusiais pesimistais niūriais veidais. Niekas negali eiti į mūšį visiškai neįsitikinęs, kad nugalės. Kas pradeda nepasitikėdamas, tas jau yra pralaimėjęs pusę mūšio ir užkasa savo talentus. Net ir skausmingai suvokiant savo trapumą, būtina žengti pirmyn nepasiduodant ir neužmirštant to, ką Viešpats yra pasakęs šventajam Pauliui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ (2 Kor 12, 9) Krikščioniškoji pergalė visada yra kryžius, tačiau kryžius sykiu yra pergalės vėliava, su kovingu švelnumu nešama stojant prieš blogio atakas.“

Ypač reikšmingas 104 punkte išsakytas paaiškinimas, jog „kunigystė rezervuota vyrams kaip Sužadėtinio Kristaus, dovanojančio save Eucharistijoje, ženklas, ir šis klausimas nediskutuotinas“. 112 punkte gražiai pabrėžiamas malonės ir Išganymo nepelnytumas: „Dievo siūlomas išganymas yra jo gailestingumo darbas. Jokia žmogaus veikla, kad ir kokia gera, nebūtų pelniusi tokios didelės dovanos. Iš grynos malonės Dievas traukia mus prie savęs, kad su savimi suvienytų.“ Kitame punkte teisingai pastebima, kad Išganymas nėra grynai individualus dalykas: „Niekas savęs neišgano vienas, t. y. nei kaip atskiras individas, nei savo išgalėmis.“ Žmogus išsigelbėja Bažnyčioje ir per Bažnyčią, arba neišsigelbėja visiškai.

134 punkte skaitome apie universitetų ir katalikiškų mokyklų svarbą skelbiant Evangeliją. Kaip gaila, kad šiam esminiam darbui neskirta daugiau dėmesio.

214 punkte aiškiai pasmerkiamas negimusių kūdikių žudymas motinos įsčiose. Deja, popiežius remiasi ne pirmiausia Dievo atžvilgiu padaryta neteisybe, t. y. prigimtine tvarka ir jos įstatymu, o tik žmogiškojo asmens orumu.

235 punkte išdėstomi prieš individualizmą nukreipti sveiki principai: „Visuma daugiau nei dalis, ji yra netgi daugiau nei tų dalių suma.“ Visa pastraipa pavadinta „Visuma viršesnė už dalį“. Galbūt sąvokos „bonum commune“ („bendrasis gėris“) įterpimas ir išrutuliojimas šioje vietoje būtų atnešęs daug gero, bet, deja, paraginime to nėra.

267 punkte ypač gražiai pateiktas galutinis misionieriško mąstymo ir apaštalinės veiklos motyvas: „Susivieniję su Jėzumi, mes ieškome to, ko jis ieško, ir mylime tai, ką jis myli. Galų gale mes siekiame Tėvo garbės, mes gyvename ir veikiame „Jo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6). Jei norime visiškai ir pilnai atsiduoti (apaštalavimo darbui), privalome pamiršti bet kokį kitą motyvą. Tai galutinis, giliausias, aukščiausias motyvas, svarbiausia viso to, ką mes darome, priežastis ir prasmė: Tėvo viešpatavimas, kurio Jėzus siekė viso savo gyvenimo metu.“

II dalis

Bonum est integra causa, malum ex quocumque defectu“, sako klasikinė patarlė. Veiksmas būna geras, kai jis geras visais atžvilgiais, o blogas kai jis blogas nors vienu atžvilgiu. Geros ir džiuginančios mintys popiežiaus laiške negali nuslėpti tvirto jo noro įgyvendinti Vatikano II Susirinkimą ne tik jo raidę, bet ir dvasią (tiksliau, dvasios sumaištį). Matome planingai vystomą trilogiją „religijų laisvė kolegializmas ekumenizmas“, kuri, pasak arkiv. Lefebvre‘o, atitinka Prancūzų revoliucijos šūkius: „laisvė lygybė brolybė“.

1. Pirmiausia popiežius 94 ir 95 punktuose griežtai pasmerkia ir netgi apkaltina neopelagianizmu Tradicijai ištikimus katalikus: „Toks tariamas doktrininis bei drausminis tikrumas duoda pradžią narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot juos evangelizavus, analizuojami bei klasifikuojami ir, užuot palengvinus prieigą prie malonės, energija švaistoma pastangoms kontroliuoti. Abiem atvejais iš tikrųjų nesidomima nei Jėzumi Kristumi, nei kitais. [...] Vieni demonstratyviai rūpinasi liturgija, mokymu ir Bažnyčios prestižu, bet ne autentišku Evangelijos skleidimu Dievo tautoje ir konkrečiais istorijos poreikiais.“ Iš kur popiežius tai žino? Argi katalikų tikėjimo tvirtai besilaikančių krikščionių gyvenimas neįrodo priešinga? Neminint mūsų Brolijos, argi Nekaltosios pranciškonai (Congregatio Fratrum Franciscanorum Immaculatae; F.F.I.) nebuvo žydinti, jauna, misionieriška vienuolių bendruomenė, kurią neseniai stipriai sukrėtė, jei ne sunaikino, brutalus Vatikano įsikišimas. Toliau laiške daroma išvada: „Taip Bažnyčios gyvenimas virsta muziejiniu eksponatu ar nedaugelio nuosavybe.“

Kaip jau anksčiau sakėme, katalikiškos mokyklos, tas nepaprastai svarbus visuomenės grąžinimo į krikščionybę įrankis, paminėtos tik vienu sakiniu. Šie centrai yra be galo reikšmingi Evangelijos perdavimui. Džiaugiamės matydami, kaip Brolijos darbą vainikuoja kiekvienais metais duris atveriančios vis naujos katalikiškos mokyklos.

2. Dokumentui būdingas tam tikras atitrūkimas nuo tikrovės ir pasidavimas iliuzijai, kad tiesa kažkaip savaime nugalės klaidą. Tam netgi pasitelkiamas evangelijų palyginimas apie kviečius ir rauges (225 punktas): „Priešas gali įsibrauti į Dievo karalystę ir pridaryti žalos pasėdamas piktžolių, tačiau laikui bėgant jį įveiks kviečių gerumas.“ Tokia interpretacija yra mažų mažiausiai tikrosios palyginimo prasmės iškraipymas. Atitrūkimas nuo tikrovės atsiskleidžia ir 44 punkte, kuris kunigus ragina nepaversti klausyklos kankinimų kamera. Jei per Bažnyčios istoriją šen bei ten ir pasitaikydavo panašių nukrypimų, argi taip dar būna šiandien? Ar nebūtų buvę geriau pridėti skyrių apie išpažintį, kaip išlaisvinimą iš nuodėmės bei kaltės, ir apie susitaikymą su Dievu, kaip itin svarbų naujosios evangelizacijos bei vidinio sielos atnaujinimo aspektą? Šis naivumas, kuris labiau panašus į prigimtinės nuodėmės ar bent jau jos poveikio sielai neigimą, pasireiškia ir 84 punkte, kuriame cituojama netikroviška popiežiaus Jono XXIII kalba, pasakyta per Vatikano II Susirinkimo atidarymą: „O mes ryžtingai nesutinkame su tais nelaimės pranašais, visada skelbiančiais, kad bus tik blogiau, tarsi artintųsi pasaulio pabaiga. [...]Dabartiniame žmonių visuomenės būvyje jie negeba įžvelgti nieko, išskyrus sugedimą ir bėdas.“ Deja, posusirinkiminiai laikai parodė, jog tie „nelaimės pranašai“ buvo daugiau nei teisūs.

3. Sukrečiančiai skamba teiginys 129 punkte, esą neturėtume manyti, „kad Evangelijos žinia visada perteiktina apibrėžtomis nusistovėjusiomis formulėmis ar tiksliais žodžiais, išreiškiančiais absoliučiai nekintamą turinį.“ Tai mums neišvengiamai primena modernistų teoriją apie dogmų evoliuciją, kurią popiežius šv. Pijus X aiškiai pasmerkė Antimodernistinėje priesaikoje. Ši evoliucionistinė nuostata pasireiškia ir Bažnyčios bei jos struktūrų atžvilgiu. Pirmasis skyrius (nuo 19 punkto) pavadintas „Bažnyčios reforma, padarant ją misionieriška“, o 26 punkte Vatikano II Susirinkimas pristatomas kaip nuolatinio atsinaujinimo, nepaliaujamos reformos liudininkas, nes „kai kurios bažnytinės struktūros gali kliudyti evangelizacijos dinamikai“.

4. 255 punkte religijų laisvė pristatoma kaip fundamentali žmonių teisė. Popiežius cituoja savo pirmtaką Benediktą XVI: „Ji (religijų laisvė) apima laisvę pasirinkti tokią religiją, kuri laikoma tikra, ir viešai išpažinti savo tikėjimą.“ Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja 15-ajam popiežiaus Pijaus IX sudaryto „Sillabus“ („Klaidų sąrašas“) punktui, kuriame pasmerkiama pažiūra, jog „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti ir išpažinti bet kurią religiją, kurią jis savo proto šviesa laiko teisinga“. Antroji minėto teiginio dalis prieštarauja visų popiežių nuo pat Prancūzų revoliucijos iki Pijaus XII mokymui. Paskui popiežius Pranciškus kalba apie sveiką pliuralizmą. Argi toks pliuralizmas suderinamas su tikėjimu, kad antrasis tikrojo triasmenio Dievo Asmuo nužengė į šį pasaulį norėdamas jį atpirkti; kad Jis yra visų malonių šaltinis ir kad Jame slypi visas išganymas?

Popiežiaus dokumentas smerkia prozelitizmą. Nūdien ši sąvoka tapo labai dviprasmiška. Jeigu prozelitizmas suprantamas kaip žmonių verbavimas į teisingą religiją nedoromis priemonėmis, tada, žinoma, jį reikia atmesti. Tačiau dauguma mūsų amžininkų beveik kiekvieną misionierišką veiklą, bet kokį įtikinėjimą ir pastangas atversti į teisingą religiją laiko prozelitizmu.

5. Daug lemtingesnę įtaką Bažnyčios gyvenimo ateičiai turės popiežiaus toliau vystomas kolegialumo principas. Čia būtų naudinga perskaityti visą 32 punktą: „Kadangi aš pats esu pašauktas gyventi taip, kaip reikalauju iš kitų, turiu galvoti ir apie popiežystės atsivertimą.“ Popiežius cituoja Joną Paulių II, kuris enciklikoje „Ut unum sint“ prašo „padėti surasti primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai. Šia linkme menkai pasistūmėjome.“ Taigi Šventasis Tėvas nori šia linkme ryžtingai eiti toliau. Kokia jo vizija? Jis ją nusako labai aiškiai: „Tačiau šis pageidavimas iki galo neįgyvendintas, nes vyskupų konferencijų nuostatai, kuriuose jos būtų laikomos subjektais su apibrėžtomis kompetencijomis, įskaitant autentišką valdžią mokyti, pakankamai aiškiai dar nesuformuluoti.“ Mūsų kuklia nuomone, vyskupų konferencija niekada negali būti autentiškos mokomosios valdžios subjektas, nes ji nėra Dievo įsteigta institucija, o vien tik žmogiškas išradimas, kurį dažnai klampina sudėtinga biurokratija. Popiežius ir atskiras vyskupas yra Dievo įsteigta institucija. Ne vyskupų konferencijos, o po visą žemę išsibarstę vyskupai vienybėje su Petro įpėdiniu yra ordinarinio magisteriumo subjektai. Jei ir toliau žengsime šiuo pražūtingu keliu, Bažnyčia greitai suskils į daugybę nacionalinių bažnyčių.

16 punkte rašoma: „Taip pat nemanau, kad iš popiežiškojo Magisteriumo reikėtų laukti galutinio ar išsamaus žodžio apie visus su Bažnyčia ir pasauliu susijusius klausimus.“ Žinoma, Bažnyčia negali išsakyti savo požiūrio visais atskirais klausimais, tačiau ankstesnių laikų popiežiai visada pateikdavo tikėjimą atitinkančio elgesio principus, skirtus tiek pavieniam individui, tiek visuomenei. Kaip tik to mes šiandien galėtume ir turėtume tikėtis iš popiežiškojo Magisteriumo. Jėzus juk liepė Petrui ganyti jo aveles (Jn 21, 1517).

6. Galiausiai pakalbėkime apie ekumenizmą ir tarpreliginį dialogą.

246 punkte kalbama apie tiesų hierarchiją. Ši nepraprastai dviprasmiška sąvoka pavartota jau Vatikano II Susirinkimo dekrete apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“ (Nr. 11). Tuo pasinaudoję, daugelis panoro iš katalikiškos tiesos pašalinti viską, kas galėtų tapti „suklupimo akmeniu“ atsiskyrusiems broliams. Vis dėlto 1982 m. Tikėjimo doktrinos kongregacija tarė žodį, paaiškindama, jog iš tiesų hierarchija reiškia ne tai, kad vienos tiesos esančios mažiau svarbios už kitas, bet tai, kad kai kurios tiesos plaukia iš kitų. Galime tik dėkoti už šį paaiškinimą. Katalikų tikėjimas, kaip dieviška dorybė, reikalauja pripažinti visą Apreiškimą remiantis save apreiškiančio Dievo autoritetu. Beje, toks paaiškinimas galėtų būti pavyzdys, kaip ateityje reikėtų patikslinti Vatikano II Susirinkimo dviprasmybes, žinoma, nekalbant apie tas Susirinkimo tekstų vietas, kurios akivaizdžiai yra klaidingos. To paties 246 punkto pabaigoje mes, katalikai, raginami iš stačiatikių pasimokyti vyskupų kolegialumo reikšmės ir jų sinodinės patirties.

247 punkte skaitome, kad sandora tarp Dievo ir žydų tautos niekada nebuvo panaikinta. Tačiau ar šią sandorą Dievas neįkūrė tik kaip pasirengimą Jėzaus Kristaus įsikūnijimui, atpirkusiam visą žmoniją? Argi ji nebuvo tik ženklas ir simbolis, turintis užleisti vietą tikrovei? Argi Kristaus mirtimi ant Kalvarijos kalno nebuvo įkurta naujoji ir amžinoji sandora, pakeitusi senąją? Argi šventyklos uždanga po Golgotos įvykių neplyšo pusiau? Jeigu, šv. Pauliaus žodžiais (Rom 11), laikų pabaigoje į tikėjimą atsivers didžioji dalis arba visi žydai, tai tik todėl, kad jie pripažins Kristų vieninteliu visų žmonių ir kiekvieno atskiro žmogaus Išganytoju ir įsilies į Jo Bažnyčią, sudarytą iš atsivertusių pagonių ir žydų. Nėra žydams jokio ypatingo Išganymo kelio, tik per Jėzų Kristų. Be to, Bažnyčia jau seniai perėmė senovės žydų religijos vertybes, pavyzdžiui, psalmes ir Senojo Testamento šventąsias knygas. Todėl negali būti jokios kalbos apie tai, kad šiuolaikinis judaizmas galįs „nepaprastai praturtinti“ Bažnyčią (žr. 249 p.).

250253 punktai skirti islamui. Popiežius teigia, kad tarpreliginis dialogas esąs „būtina sąlyga taikai pasaulyje“. 252 punkte, sekant Vatikano II Susirinkimo dokumentu „Lumen Gentium“ (16 Nr.), tvirtinama, jog musulmonai „išpažįsta Abraomo tikėjimą ir kartu su mumis meldžiasi vienam Dievui“ („nobiscum adorant unicum Deum“). Tačiau ar musulmonai aiškiai neneigia Švč. Trejybės paslapties ir ar dėl šios dogmos nekaltina mūsų daugiadievyste? Jie gerbia Jėzų ir Mariją, „Nostra Aetate“ žodžiais (Nr. 3) sako popiežius, bet ar jie meldžiasi Kristui, kaip Dievo Sūnui, savo esme lygiam su Tėvu? Galbūt popiežiui tai atrodo neesminis dalykas?

Kitame punkte Šventasis Tėvas prieina prie konkrečių išvadų: „Krikščionys privalo į mūsų šalis atvykstančius musulmonus imigrantus priimti palankiai ir pagarbiai; taip, naiviai priduria popiežius, kaip mes tikimės ir prašome būti priimami ir gerbiami tradicinėse islamo šalyse.“ Šis punktas užbaigiamas papiktinančiu klaidingu pareiškimu: „Susidūrus su smurtingo fundamentalizmo pasireiškimais, palankumas autentiškiems islamo išpažinėjams turėtų mus paskatinti vengti piktų apibendrinimų, nes tikrasis islamas ir deramas Korano aiškinimas neturi nieko bendra su prievarta.“ Ar popiežius yra kada nors skaitęs Koraną?

254 punkte apie nekrikščionis apskritai sakoma, jog jų apeigos ir ritualai „gali būti kanalai, kuriuos pati Šventoji Dvasia įsteigė tam, kad išgelbėtų nekrikščionis iš ateistinio imanentizmo ir grynai individualių religinių patirčių“. Ar popiežius nenori pasakyti, kad Šventoji Dvasia veikia per visas nekrikščioniškas religijas ir kad jos taip pat yra išganymo priemonės?

Žinoma, kalbant abstrakčiai, islamo tikėjimas į vieną Dievą yra aukščiau nei pagonių politeizmas, bet, pedagoginiu ir psichologiniu atžvilgiu, daug paprasčiau atversti pagonį nei musulmoną, nes šis yra integravęsis į ištisą religinę-socialinę sistemą, kurią palikdamas rizikuotų savo gyvybe. Kita vertus, nekrikščioniškos religijos jokių būdu nėra nekalti būdai garbinti Dievą. Pernelyg dažnai jose esama demoniškų elementų, neleidžiančių žmogui priimti Dievo malonę, pasikrikštyti ir taip išgelbėti savo sielą.

Niekas per paskutinius 50 metų taip nepakenkė tikėjimo apsaugai ir perdavimui, nei vis labiau plintantis ekumenizmas, kuris yra ne kas kita, kaip, kardinolo Ratzingerio žodžiais, religinė „reliatyvizmo diktatūra“. Šis blogis beveik sunaikino Bažnyčios savimonę. Ji nebelaiko savęs mistiniu Kristaus Kūnu, vienintele paaukoto Avinėlio Nuotaka, vieninteliu Išganymo keliu. Kaip tik šis ekumenizmas misionierišką Bažnyčią pavertė dialogizuojančia ekumenine bendruomene, viena iš daugelio religinių bendruomenių. Tragikomiška tokio ekumenizmo akivaizdoje raginti Bažnyčią džiaugtis Evangelija ir mėginti ją paversti misionieriška. Kaip Bažnyčia gali mąstyti ir elgtis misionieriškai, jeigu ji nebetiki savo tapatybe ir pašaukimu?

Išvada

Popiežiaus laiške „Evangelii Gaudium“ šen bei ten esama teisingų minčių. Tačiau, kaip visuma, dokumentas yra ne kas kita, kaip nepriimtiniausių Vatikano II Susirinkimo teiginių tolesnis išrutuliojimas. Jame mes randame ne „kelią Bažnyčiai artimiausiais metais“ (1 p.), o tolesnį pražūtingą žingsnį nuosmukio link, Bažnyčios mokymo nykimą, jos struktūrų griūtį ir netgi jos misionieriškos dvasios, kurios laiške taip šaukiamasi, užslopinimą. Taip „Evangelii Gaudium“ virsta „Dolor Fidelium“, tikinčiųjų liūdesiu ir skausmu.

Bažnyčios Tradicijai ištikimi katalikai gerai daro laikydamiesi šv. Pijaus X devizo ir pontifikato programos: „Instaurare omnia in Christo Viską atnaujinti Kristuje“. Tai, mūsų nuomone, yra vienintelis „kelias Bažnyčiai artimiausiais metais“.

Savo kasdieniu Rožančiumi ieškokime prieglobsčio pas Tąją, kuri nugalėjo visas pasaulio erezijas.

Jėzaus Širdies kunigų seminarija

Zaitzkofen, 2013 m. gruodžio 4 d., Šv. Petro Auksažodžio šventė.