2014 m. spalio 19-oji įeis į istoriją kaip diena, kurią pop. Pranciškus beatifikavo Giovanni Battista Montini [sk. Džiovani Batista Montini].
Paskelbus apie žmogaus, valdžiusio Bažnyčią anais neramiaisiais septintojo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūros metais, beatifikaciją, kai kurie nustebo, kiti galbūt nuliūdo, tačiau galų gale šią žinią nuleido tylomis. Ir iš tiesų, kaip jie galėjo paprieštarauti beatifikacijai? Argi ji nėra kanoninio proceso, ištyrusio „Dievo tarno“ dorybes ir konstatavusio jų herojiškumą, rezultatas?
Tačiau kartais pasitaiko teismo procesų, kurių nuosprendis būna neteisingas. Jokia beatifikacija negali paneigti tikrovės, ir nėra taip lengva sunaikinti prisiminimą apie „Pauliaus VI metus“. Kad pateisintume savo atsisakymą pripažinti šią beatifikaciją, prisiminkime neginčijamus faktus, pažymėjusius Giovanni‘o Battista Montini‘o gyvenimą.
Pirmiausia laikykimės vieno principo: nei šiame straipsnyje, nei kur nors kitur mes neketiname teisti popiežiaus sielos. Mes tik prisiminsime keletą faktų, leidžiančių teigti, jog Pauliaus VI veiksmai nerodo jį esant popiežių, kuris turėtų būti siūlomas kaip krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys.
Taip pat neneikime šį popiežių turėjus neeilinių charakterio savybių. Antraip kaipgi jis būtų tapęs Aukščiausiuoju Ganytoju? Norint paaiškinti jo išrinkimą neužtenka pažymėti, kad Giovannio Battistos Montinio pasaulėžiūra atitiko laikmečio dvasią. Simpatizavimas progresyvioms idėjoms nebuvo vienintelis jo pranašumas. Mat tuo metu jis buvo toli gražu ne vienintelis, persiėmęs šia dvasia. Pavyzdžiui, kardinolas Lercaro, Bolonijos arkivyskupas, taip pat buvo tapęs šios pasaulėžiūros auka.
Pauliaus VI biografai ‒ ir jo garbintojai (Huberas, Guittonas, Macchi ir t. t.), ir kritikai (Yvesas Chironas) ‒ mini išskirtines jo būdo ypatybes: darbštumą, tvarkingumą, protingumą. Būdamas gabus oratorius, jis sugebėdavo uždegti entuziazmu italų studentus, kai dirbo jų kapelionu Romoje. Kuklus ir kilnus, pagarbus su žmonėmis, ištikimas draugams, dosnus stokojantiems. Nors nieko negalime pasakyti apie jo pamaldumo laipsnį, jis taip troško pašventintojo gyvenimo, jog dažnai galvodavo apie vienuolyną, o įšventintas kunigu dažnai lankydavosi pas benediktinus.
Taip pat neneigsime, jog Paulius VI keletą kartų išreiškė ketinimą tarnauti tiesai ir katalikų tikėjimui, nes norėjo parodyti, kad prisimena savo pareigą juos ginti. Tuo metu, kai erezijos plito visoje Bažnyčioje, jis tapo beveik išimtimi gindamas tiesą, jog Kristaus Kančios paslaptis ‒ atsiteisimas Dievui už mūsų nuodėmes. Jis netgi gyrė tomizmo nuopelnus, tik, deja, pats nebuvo persiėmęs Angeliškojo Daktaro mokymu. Taip pat prisimename jo 1968 m. Tikėjimo išpažinimą ir encikliką „Humanae vitae“.
Vis dėlto pirmoji dėmė jo gyvenime susijusi būtent su tikėjimu, o tiksliau ‒ su Bažnyčios mokymu. Naujoviškos tendencijos teologijoje, atstovaujamos tokių vardų kaip Rahneris, Schillebeeckxas ar Chenu, neatsirado tik Vatikano II Susirinkimo metu, ir Giovanni‘o Montini‘o susidomėjimas šiomis nevykusiomis naujovėmis siekia daug ankstesnius laikus. Dar dirbdamas Romos kurijoje prie Pijaus XII, jis buvo pagrindinis teologų, patyrusių Vatikano ir Šv. Oficijos sankcijas, rėmėjas. Blondelio filosofiją jis laikė „pagrįsta“ ir keletą kartą apgynė nuo sankcijų Congarą, de Lubacą, Guittoną ir Mazzolari. Kai buvo nuspręsta Karlo Adamo knygas įtraukti į Indeksą [draudžiamų knygų sąrašą], kardinolas Montini‘s, vienas iš popiežiaus patikėtinių, paslėpė jas namuose ir vėliau slapta duodavo jas skaityti kitiems. Ar tai galima pavadinti herojiška dorybe?
Kai Jonas XXIII sušaukė Vatikano II Susirinkimą, Giovanni‘s Battista Montini‘s buvo Milano arkivyskupas. Tarp pirmosios ir antrosios Susirinkimo sesijos Šventasis Tėvas susirgo ir mirė. Naujai išrinktas pontifikas pasirinko Pauliaus vardą. Jis daug tikėjosi iš Susirinkimo ir sustiprino jo kryptį. Paulius VI be jokios abejonės savo autoritetu parėmė valdžios užgrobimą, kurį Vatikano II Susirinkime įvykdė liberalusis sparnas, atstovaujamas kardinolų Dopfnerio, Lercaro, Koenigo, Lienarto, Suenenso, Alfrinko, Fringso ir Legerio. Jie nustūmė į šoną tradicinę grupę, kuriai atstovavo kardinolai Ottaviani, Siri, Agagianianas ir arkivysk. Carli, neužmiršę šimtmečių senumo lobio, kurį savo laiku ištikimai saugojo Pijus XII. Sesija po sesijos, deklaracija po deklaracijos Paulius VI, nors ir laikydamasis gana santūriai, rėmė „tiara ir arnotu prisidengusią revoliuciją“, vykstančią pasibaisėjusių vyskupų, kurie dar nebuvo praradę aiškaus mąstymo, akyse. Istorija neužmirš, kad ant tokių pražūtingų dokumentų, kaip „Lumen Gentium“, „Gaudium et Spes“, „Nostra Aetate“ ir „Unitatis Redintegratio“, yra padėtas jo parašas.
O svarbiausia, Paulius VI, dar prieš Susirinkimą pasidavęs religinės laisvės principams, paskelbė deklaraciją „Dignitatis Humanae“, akivaizdžiai leidžiančią dalykus, kuriuos jo pirmtakai pasmerkė kaip prieštaraujančius katalikų mokymui. Kaip galime manyti, kad civilinių teisių klaidingiems kultams suteikimas ir katalikiškoms vyriausybėms daromas spaudimas priimti sekuliarizmą yra dorybingi ir šventi veiksmai? Prisiminkime visas tas sielas, kurios, pagautos naujojo sekuliarizmo tvano ir įstatymų apostazės, prarado savo tėvų religiją. Argi niekas už tai nėra atsakingas?
Paulius VI jautė didžiulę meilę Vatikano II Susirinkimui, nes bendroji Susirinkimo nuostata atitiko giliausius jo dvasios troškimus. Susirinkimas buvo Bažnyčios vyrų metimasis pasaulio link. Paulius VI mylėjo šiuolaikinį pasaulį; jis norėjo į jį pasinerti ir jį suprasti. Domėjosi visomis žmogiškomis realijomis ir savo įgimtą polinkį į pesimizmą pakeitė valingu optimizmu, pasireiškusiu palankiu požiūriu į šiuolaikines idėjas ir svetimas kultūras. Šventasis Tėvas taip vertino modernųjį meną, jog išpuošė juo savo kambarius Vatikane!
Ką jis mylėjo pasaulyje? Žmogų. Apie žmoniją sukosi jo mintys, net jeigu jis ir pasmerkė antropocentrizmą. Geraširdžiui popiežiui ypač rūpėjo vargšas žmogus, darbininkas, atitolęs nuo tikėjimo, žmogus iš visuomenės pakraščių. „Mes labiau nei kas kitas, ‒ sakė jis, ‒ turime žmogaus kultą.“ Pauliaus VI nuomone, norint priartėti prie žmogaus reikia atsisakyti daugelio Bažnyčiai anksčiau įprastų priemonių, atstumiančių sielas, pavyzdžiui: pasmerkimų (todėl ir buvo panaikintas Indeksas) arba pernelyg kategoriškų dogmatinių pareiškimų. Jis pirmenybę teikė patarimams nei įsakymams, paraginimams nei sankcijoms. Jo valdymas pasižymėjo dialogu.
Šis artinimasis prie žmogaus visų pirma pasireiškė suartėjimu su protestantais. Paulius VI buvo ekumeninės Vatikano politikos pradininkas. Nors teoriškai jis ekumenizmą laikė grįžimu į katalikybę, praktiškai jis prieštaravo sau aukštindamas protestantizmo vertybes ir palaikydamas artimus ryšius su Taize [sk. Tezi] bendruomene. Skandalas pasiekė viršūnę, kai per ekumeninį susitikimą Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje jis pakvietė anglikoną Kenterberio „arkivyskupą“ vietoj jo palaiminti minią, prieš tai užmovęs ant jo piršto ganytojo žiedą. Ar turime patikėti, kad šventieji taip elgiasi? Kuri palaimintoji siela nesudrebėtų išvydusi iš dangaus tokią painiavą? Tačiau, pasak Pauliaus VI, mums reikia pakeisti savo katalikišką nuostatą. „Bažnyčia įžengė į istorinį laikotarpį, kuris vystosi ir keičiasi“, ‒ aiškino jis. Tokia buvo jo programa: evoliucija, kaita, aggiornamento (liet. atsinaujinimas).
Štai kodėl jis pradėjo liturginę reformą, ilgainiui paveikusią visą maldos gyvenimą. Mišios, jeigu tikėsime šią reformą grindžiančiais dokumentais, yra nebe auka, o pobūvis (lot. synaxis). Jų ritualas, kaip pastebėjo kardinolai Ottaviani‘s ir Bacci‘s „savo visuma ir detalėmis stulbinančiai nukrypsta nuo katalikiškos šv. Mišių teologijos“. Tačiau jau nieko nebuvo galima padaryti: elektrinių gitarų naudojimas liturgijoje, Komunijos dalijimas į rankas, Mišių skaitinius skaitančios merginos trumpais sijonėliais, konsekracijos žodžių įvairovė priklausomai nuo celebranto norų ir t. t. ‒ visa tai pasklido po Bažnyčią su vyskupų palaiminimu. Žinoma, būtų neteisinga visą atsakomybę už kiekvieną pavienį piktnaudžiavimą suversti popiežiui. Beje, kartais jis apgailėdavo milžinišką sumaištį, kurią sukėlė Naujoji Mišių tvarka (lot. Novus Ordo Missae).
Tačiau kokių veiksmingų priemonių jis ėmėsi, kad tai sustabdytų? Be to, argi jis nebuvo pagrindinis šios sumaišties kaltininkas? Paulius VI mums pristatomas kaip tobulumo modelis. Tačiau argi dorybė nėra susijusi su pareiga, ir argi vadovo pareiga nėra skatinti darančius gera ir bausti nusižengusius įstatymui? Arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as [sk. Marselis Lefebras] buvo nuteistas be bažnytinio teismo, nubaustas jo net neišklausius, ir Paulius VI manė, kad jo vieta „beprotnamyje“. O kunigai, kurie laikydavo Mišias su ryžių paplotėliais arba dalyvaudavo komunistų demonstracijose, gyveno sau patogiai ir be rūpesčių, nepaisant to, kad Paulius VI nemėgo komunizmo ir visada įspėdavo apie pražūtingą marksizmo prigimtį.
Taigi koks paradoksas privertė jį remti geranorišką nuostatą komunistinių valstybių atžvilgiu (vadinamąją Rytų politiką [vok. Ostpolitik]), kurios vaisiai buvo tokie kartūs tų šalių katalikams, besijautusiems išduotiems Romos? Paulius VI, nepaisydamas aiškių Leono XIII žodžių, manė, kad žmogus tuo pat metu gali būti katalikas ir tarnauti socializmo idealams. Galbūt dėlto jis buvo aršus itališkojo fašizmo priešas ‒ jam daug labiau prie širdies buvo krikščioniška demokratija. Dėl šių pažiūrų jis labai anksti įsigijo daug priešų, netgi Romos kurijoje. Pijus XII vertino Montini‘o talentus, bet nepasitikėjo jo simpatijomis modernybei.
Susirinkimo metu Pauliui VI pasipriešino keletas vyskupų, numačiusių Bažnyčią ištiksiančią krizę. Jie neklydo. Krizė buvo baisi, ir ji vis gilėja. Paulius VI pats tai pripažino: „Atsivėrimas pasauliui buvo tikra pasaulio dvasios invazija į Bažnyčią“. Tai jį prislėgė, ir buvo aiškiai matyti, jog paskutiniai jo pontifikato metai buvo paženklinti liūdesiu. „Galbūt mes buvome pernelyg silpni ir neišmintingi“, ‒ kartą pripažino jis.
Tai buvo jo paties žodžiai. Esame įsitikinę, kad, jeigu būtų galėjęs, Paulius VI būtų mėginęs atkalbėti savo įpėdinį nuo planų paskelbti jį palaimintuoju. Taip elkimės ir mes. Nebūkime be reikalo priešiški jo asmeniui. Tegul mūsų pagrindiniai motyvai būna objektyvios tiesos radimas ir tikrosios krikščioniškos dorybės apgynimas. Nesmerkime jo, bet ir neužmirškime, kokia iš tiesų turi būti palaimintoji siela.
Jeigu Paulius VI yra palaimintasis, tuomet popiežiui leidžiama ir net pagirtina prieštarauti savo pirmtakams dėl katalikų mokymo pagrindų; tuomet buvo teisinga palikti kardinolą Mindszenty žiauraus likimo valiai; tuomet nėra nieko bloga tylėti apie daugybę nesiliaujančių piktnaudžiavimų liturgijoje. Jeigu Paulius VI yra palaimintasis, tada neteisingumas yra dorybė, neprotingumas ‒ kelias į išganymą, revoliucija ‒ Evangelijos vaisius.
2014 m. spalio 18 d.
Šv. Luko šventė
Šv. Pijaus X kunigų brolijos oficialus pareiškimas dėl Pauliaus VI kanonizacijos (angliškai).