Brangūs jaunavedžiai,
Kad ir iš kokių skirtingų kraštų būtumėte atvykę, jūs susirinkote visų dangiškojo Tėvo namuose ir jokių būdu nesate svetimi Mūsų širdžiai, kuri, kaip ir begalinis dieviškasis gerumas, neskirsto žmonių nei pagal išvaizdą, nei pagal apsirengimą, nei pagal kilmę, nei pagal rasę ar tautybę. Mūsų akyse jūs visi spindite vyro ir žmonos kilnumu, nes jūs buvote ne tik pažymėti šventąja Krizma, padarančia jus ir visus tikinčiuosius, kaip sako šv. Petras, šventąja tauta ir karališka kunigija, bet ir šventuoju santuokos veiksmu ir jūsų laisvu abipusiu sutikimu iškelti iki Moterystės sakramento teikėjų garbės. Kadangi santuoka simbolizuoja tobuliausią sąjungą tarp Kristaus ir Bažnyčios, ji gali būti tik nuolatinė ir neišardoma iki mirties.
Tačiau ar žmogaus prigimtis taip pat reikalauja santuokos nuolatinumo? Žinome, kad Dievo malonė nepakeičia prigimties, o ją įvairiopai patobulina; bet galbūt šiuo atveju prigimtis priešinasi malonės veikimui? Ne. Dievo veikimas yra stebuklas, nešantis tik džiaugsmą; jis niekada neprieštarauja prigimčiai, nes ji taip pat yra Visagalio kūrinys. Šio pastovumo ir neišardomumo reikalauja ne tik Kristaus valia ir mistinė krikščioniškos santuokos reikšmė. Jo reikalauja ir pati žmogaus prigimtis. Malonė išpildo prigimties troškimus ir suteikia jai jėgų tapti tuo, ko reikalauja aukštesnės jos galios.
Paklauskite savo širdžių, brangūs jaunavedžiai. Jos neįskaitomos kitiems, bet tik ne jums. Prisiminkite tą akimirką, kai pajutote, jog į jūsų jausmus buvo atsakyta meile: ar neatrodo, kad nuo to momento iki tada, kai prie altoriaus kartu ištarėte „taip“, kiekviena jūsų gyvenimo valanda buvo pripildyta nekantriu laukimu ir džiaugsminga viltimi? Pagaliau jūsų viltis iš užsimezgusio pumpuro virto žydinčia rože, ir jūsų širdis tikisi naujų džiaugsmų. Ar jūsų svajonė išnyko? Ne, ji tapo tikrove sudarius sąjungą prie altoriaus. O kas ją pavertė tikrove? Tai meilė. Ji neišnyko, bet tapo dar stipresnė ir tvirtesnė, jog net privertė jus sušukti: „Ši meilė turi likti tokia, kokia yra dabar ‒ nesugadinta, nesuteršta, amžina!“