Nekaltasis Prasidėjimas (pamokslas)

Žmogaus gyvenimas ir jo psichologija yra didžiulė paslaptis. Gražūs ir nuostabūs šio pasaulio ir šio gyvenimo dalykai mums kažkaip tampa įprasti ir nuobodūs. Pasaulis kupinas grožio ir gėrio, bet visą laiką jį matydami mes tampame jam abejingi. Mes matome nuostabų dangų, nuostabius ežerus, kalnus, upes, medžius, žvaigždes, bet laikui bėgant visa tai kažkaip mums tampa įprasta ir nuobodu. Mūsų psichologija tokia, kad mes greitai pasiduodame apatijai ir abejingumui. Mūsų siela tokia silpna, tokia pažeidžiama. Mes greitai prarandame savo pirminį entuziazmą ir užsidegimą; mes imame nuobodžiauti, tampame nepatenkinti ir pradedame mažiau vertinti aplinkinius dalykus. Nusipirkę ką nors nauja, pavyzdžiui, naują automobilį ar kompiuterį, pradžioje mes būname labai užsidegę ir kupini džiaugsmo, bet po kurio laiko tai mums pabosta ir mūsų nebejaudina.

Taip ypač nutinka su mūsų pažįstamais žmonėmis. Kai ką nors gerai pažįstame, dažnai su juo kalbamės arba susitinkame, ilgainiui pradedame jį laikyti savaime suprantamu. Pavyzdžiui, jaunas vyras susitinka jauną moterį, ir pradžioje juos užplūsta stiprūs jausmai ir potraukis vienas kitam. Jų širdys tarsi sprogsta nuo emocijų, džiaugsmo ir susijaudinimo. Vėliau jie susituokia ir laimingai gyvena. Tačiau praėjus trisdešimčiai metų jų tarpusavio jausmai ima blėsti. Jie nepraranda meilės vienas kitam, bet ta pirminė ugnis ir aistra pamažu užgęsta. Panašiai atsitinka ir su mūsų vadovais arba didžiais žmonėmis. Kai pas mus atvažiuoja naujas kunigas arba mūsų vadovu darbe tampa naujas žmogus, pradžioje jiems rodome didelę pagarbą, bet pamažu mūsų pagarbumas jiems mažėja ir mes prie jų įprantame. Tokia yra žmogaus prigimtis.

Taip atsitinka ir su Švč. Mergele Marija. Mes giedame ir meldžiamės jai (Rožančių, litanijas, Angelo pasveikinimą) taip dažnai, mus supa tiek daug jos gražių statulų ir paveikslų, kad ji mums tampa normaliu ir įprastu dalyku. Mes prarandame suvokimą, kas ir kokia ji iš tiesų yra. Kas ji? Kas yra ši didi moteris? Kokia ji? Į šiuos klausimus atsako rytojaus šventė. Ji yra Nekaltasis Prasidėjimas.

Lauke, šalia mūsų koplyčios, mes turime gražią Lurdo Dievo Motinos statulą. Ji stovi nedidelėje grotos, kurioje ji apsireiškė, kopijoje. Kaip žinote, ji apsireiškė šventajai Bernadetai tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais metais Lurde, nedidelėje vienos erdvios olos nišoje. Šių apreiškimų metu Švenčiausioji Mergelė pasakė šventajai Bernadetai, jog ji nori, kad daug žmonių ateitų į šią vietą melstis ir kad kunigai čia pastatytų koplyčią. Kaip tikra sielų motina, ji paprašė šventosios Bernadetos melstis už nusidėjėlius ir daryti už juos atgailą. Marija visada prašo šių dalykų savo apsireiškimuose.

Šventoji Bernadeta keletą kartų jos mandagiai paklausė: „Prašau, pasakykite savo vardą. Žmonės nori žinoti, kas esate.“ Tačiau Švenčiausioji Mergelė tik maloniai šypsodavosi ir nieko nesakydavo. Šventoji Bernadeta ją vadindavo „gražiąja ponia“. Ji pasakojo žmonėms, kad jai apsireiškianti „gražioji ponia“. Daugelis žmonių manė, kad tai Švenčiausioji Mergelė, bet jie nebuvo tvirtai tuo įsitikinę. Galiausiai per šešioliktąjį apsireiškimą šventoji Bernadeta tris kartus jos paklausė: „Bet koks yra jūsų vardas?“ Gražioji ponia tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Tada Bernadeta paklausė jos ketvirtą kartą: „Koks jūsų vardas?“ Tuomet Marija nuolankiu balsu tarė: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“.

Ji nepasakė „Aš esu Švenčiausioji Mergelė Marija“ arba „Aš Dievo Motina“, arba „Aš Dangaus Karalienė“. „Koks jūsų vardas?“ „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Tai gili paslaptis. Tai reiškia: „Aš esu žmogus, pradėtas visiškai be gimtosios nuodėmės, ir mano siela visiškai nepatiria kenksmingų nuodėmės padarinių. Aš esu nekaltoji moteris, pilna Dievo malonės, dorybės ir tyrumo.“ Tai jos esmė. Ji yra Nekaltasis Prasidėjimas. Tai didelė nuostabi paslaptis.

Kalbant apie mūsų santykį su Švenčiausiąja Mergele Marija, turime visuomet atminti du dalykus. Pirma, ji yra tikra moteris. Ji ne angelas, ne deivė. Tai reiškia, kad ji yra tikra mūsų dvasinė motina, visada pasirengusi mums padėti. Todėl turime būti jai labai artimi ir ja pasitikėti, kaip pasitikime savo motina. Antra, turime puoselėti jai gilią pagarbą, nes, nors ir būdama moteris bei mūsų motina, ji stovi daug aukščiau už mus.

Niekada negalime pamiršti, kad ji yra kilniausia iš Dievo kūrinių. Kadangi ji yra Nekaltasis Prasidėjimas ir Dievo Motina, jos kilnumas yra daug didesnis negu Dievo angelų ir visų šventųjų. Jos „malonės pilnatvė“ gerokai viršija visą angeluose ir šventuosiuose esančią malonę. Švenčiausioji Mergelė Marija yra artimiausia Švenčiausiajai Trejybei būtybė. Kuo labiau kūrinys myli Dievą, tuo jis yra tobulesnis, o Švenčiausioji Mergelė myli Jį labiau nei visi angelai ir šventieji. Tai reiškia, kad ji yra daug tobulesnė ir šventesnė nei visi angelai ir šventieji. Tai nuostabu, ir mes niekada negalime to pamiršti.

Todėl turime nuolat atnaujinti savo pagarbą jai, kai kreipiamės į ją malda. Nenorime, kad mūsų pamaldumas ir pagarba jai sumažėtų ir taptų drungnas.

Be to, kadangi ji yra Nekaltasis Prasidėjimas, jos jausmai ir emocijos tobulai klauso jos valios, jos valia tobulai paklūsta jos protui, o jos protas tobulai paklūsta Dievo įstatymui ir valiai. Jos sieloje viešpatauja tobula ramybė ir tvarka. Ji turi nekaltą sielą. Jos sieloje karaliauja tobula taika, nes „taika“ reiškia iš tvarkos kylančią ramybę, o jos sieloje yra tobula tvarka. Šventasis Tomas tai vadina pirmine teisumo ir tvarkos būkle. Prieš pirmąją nuodėmę Adomo ir Ievos sielos buvo šioje teisumo ir tvarkos būklėje.

Todėl Švenčiausioji Mergelė gyveno visiškai nenuodėmingą gyvenimą. Ji niekada nepadarė nė vienos nuodėmės. Tai nuostabu! Pavyzdžiui, įsivaizduokite Švenčiausiąją Mergelę po to, kai ji Šventosios Dvasios galia pradėjo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Ji buvo nėščia, tačiau buvo sužadėta su šventuoju Juozapu. Kaip ji galėjo pasakyti jam apie savo nėštumą? Kaip ji galėjo visa tai jam paaiškinti? Ar jis būtų ja patikėjęs? Dabar pagalvokite. Kaip mes būtume reagavę? Ką būtume pasakę šventajam Juozapui? Mes esame „kaltai pradėti“, todėl būtume supanikavę, ėmę nervintis, bijotume kalbėti su juo ir t. t. Dėl sukilusių emocijų ir rūpesčių mes, ko gero, padarytume daug lengvųjų nuodėmių mėgindami paaiškinti stebuklą šventajam Juozapui. Bet Nekaltai pradėtoji (Švenčiausioji Mergelė Marija) buvo visiškai rami, protinga ir šventa. Ji nieko nesakė Juozapui apie šiuos dalykus. Ji visiškai pasitikėjo Dievo planu, ji tikėjo, kad Dievas viską Juozapui paaiškins. Ir Dievas tai padarė. Tai yra šventumas ‒ visiškai pasikliauti Dievo Apvaizda ir valia.

Įsivaizduokite šventąjį Juozapą ir Mariją, keliaujančius į Betliejaus miestelį. Žinoma, jie tikėjosi apsistoti jaukioje vietoje. Žinoma, jie tikėjosi, kad Švenčiausioji Mergelė pagimdys vaiką vėliau, kai jie sugrįš į Nazaretą. Tačiau jiems atvykus į Betliejų Marijai atėjo metas gimdyti. Tai jiems buvo pirmas sukrėtimas. Įsivaizduokite, kokių jiems tai sukėlė sunkumų. Jie buvo kelionėje, ir štai atėjo metas gimdyti. Maža to, jie negalėjo rasti normalios vietos apsistoti. Tai buvo antrasis sukrėtimas. Ką mes būtume darę? Kaip būtume reagavę? Kadangi esame „kaltai pradėti“, mes vėl supanikuotume, imtume skųstis ar netgi piktai šaukti ant šventojo Juozapo: „Kodėl negali rasti tinkamos vietos apsistoti? Tu blogas vyras! Ar nematai, kad aš nėščia, negi manęs nemyli?“ ir t. t. Tačiau Nekaltai Pradėtoji buvo tobulai protinga, tobulai rami. Ji paprasčiausiai tobulai pakluso Dievo valiai, nepadarydama jokios nuodėmės. Ji viską paklusniai prėmė.

Įsivaizduokite, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija ir šventasis Juozapas suprato pametę Jėzų. Kaip mes būtume elgęsi? Kadangi esame „kaltai pradėti“, būtume ėmę šaukti ant Juozapo ir kaltinę jį aplaidumu: „Kodėl juo nepasirūpinai? Tu blogas tėvas! Kaip įmanoma, kad jį praradai?“ Būtume padarę daug nuodėmių. Tačiau Nekaltai Pradėtoji nepadarė nė vienos nuodėmės per visas tas tris dienas, kai ieškojo Jėzaus. Jos vaikas buvo pradingęs. Įsivaizduokite, kaip jai tai turėjo būti skaudu. Ji visiškai ramiai pakluso Dievo valiai, ir priėmė situaciją tokią, koki ji buvo, nepadarydama jokios nuodėmės. Tai parodo mums jos nekaltą sielą.

Sužadinkime iš naujo savo pagarbą Švenčiausiajai Mergelei. Niekada nepamirškime, kas ji yra ‒ Nekaltasis Prasidėjimas, kilniausia iš Dievo kūrinių. Jeigu pamaldžiai garbinsime jos Nekaltąją Širdį, galėsime būti tikri, kad ji ypatingai mus globos dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Tema: