Marijos gimimas (Šilinės)

 

Iš šv. Alfonso Liguorio knygos „Marijos garbės“

 

APIE MARIJOS GIMIMĄ

Marija gimė šventąja, ir didžia šventąja; nes didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino ją iš pat pradžių, ir didi ištikimybė, su kuria Marija iš karto į ją atsakė.

Paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, bet verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau – užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia šventąja. Tačiau norėdami suvokti jos šventumo didybę, netgi šiame ankstyvame amžiuje, pirmiausia turime prisiminti, kokia didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino Mariją, o antra – su kokia didžia ištikimybe Marija iš karto atsakė Dievui.

I

Neabejotina, kad Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs; maža to, išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje – darbas, kurį, kaip teigia šv. Petras Damijonas, pranoksta tik pats Dievas. Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“ (Ps 71, 6). Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonių lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė, sako šv. Bazilijus, suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones. Tai ji pati ištarė Siracido lūpomis: „Mano buveinė yra šventųjų pilnatvėje“. Šiuos žodžius šv. Bonaventūra aiškina taip: aš turiu pilnutinai viską, ką kiti šventieji turi tik dalinai; o šv. Vincentas Fereras, ypač kalbėdamas apie Marijos šventumą prieš jos gimimą, pasakė, kad „dar savo motinos įsčiose šventumu ji pranoko visus šventuosius ir angelus“.

Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu, kaip įrodinėja mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę. Jis tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti, išnagrinėję ją taip išsamiai, kaip niekada nėra padarę senovės teologai. Toliau jis pasakoja, kad dieviškoji Motina pasiuntė tėvą Martiną Gutjeresą jos vardu padėkoti tėvui Suaresui už tai, kad jis taip drąsiai apgynė šią itin tikėtiną nuomonę, kurią, kaip tėvas Senjeris tvirtina savo veikale, pavadintame „Marijos tarnas“, vėliau gynė Salamankos universitetas.

Jei ši nuomonė yra visuotinė ir neabejotina, kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina, būtent: šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, Marija gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tas pats tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras. Tačiau be šių teologų autoriteto egzistuoja dvi rimtos ir įtikinamos priežastys, kurių pakanka įrodyti čia paminėtą nuomonę.

Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius (nes tam tikra prasme Dievo Motinos orumas, kaip tvirtina tėvas Suarezas, priklauso hipostatinės vienybės tvarkai), ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Ir iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį. Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo. Šv. Paulius teigia tą patį sakydamas: „...Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“, tai yra, apaštalai iš Dievo gavo dovanas, proporcingas didžiai tarnystei, kuriai buvo išrinkti. Šv. Bernardas Sienietis priduria: „Teologijoje egzistuoja akivaizdi tiesa, kad kai žmogus išrenkamas kokiam nors luomui, jis ne tik gauna tam reikalingą polinkį, bet ir dovanas, reikalingas tai tarnystei deramai atlikti.“ Tad jeigu Marija buvo išrinkta būti Dievo Motina, derėjo, kad Dievas nuo pirmos akimirkos papuoštų ją didžia malone, kuri būtų aukštesnės tvarkos nei visų kitų žmonių ir angelų: ši malonė turėjo atitikti tą aukščiausią ir begalinį orumą, į kurį Dievas ją iškėlė. Šiuo klausimu visi teologai sutinka su šv. Tomu, teigiančiu, jog „Mergelė buvo išrinkta būti Dievo Motina, todėl negali būti abejonės, kad Dievas savo malone padarė ją tam tinkamą.“ Tad Marija prieš tapdama Dievo Motina buvo papuošta tobulu šventumu, dėl kurio ji tapo verta šio didžio prakilnumo.

Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės – Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu, nes netgi pašvenčiamoji Jėzaus Kristaus malonė (kaip sako tas pats daktaras) nebuvo tokia didi, kad Dievas savo absoliučia galia negalėtų jos dar padidinti; tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi. Pagal Dieviškosios Išminties nustatytą ribą, toks malonės laipsnis šiam tikslui buvo pakankamas.

Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau; ir nors kūrinių prigimtinis pajėgumas priimti [malonę] yra ribotas ir gali būti visiškai pripildytas, jų paklusnumo Dieviškajai Valiai galia yra neribota, ir Dievas visada gali juos dar labiau pripildyti, padarydamas juos pajėgesnius priimti. „Kūrinio prigimtinė galia [lot. potentia] priimti gali būti pripildyta, bet jo galia paklusti negali būti pripildyta.“[1] Ir štai, šv. Tomas teigia, kad Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne malonės, kaip tokios, atžvilgiu, o savo pačios atžvilgiu, nes ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina. Todėl palaimintasis Fernandesas sako, kad matas, kuriuo galime išmatuoti Marijai suteiktos malonės dydį yra jos, kaip Dievo motinos, prakilnumas.

Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. „Viešpats myli Siono vartus, – tęsia pranašas, – labiau už visas Jokūbo padangtes.“ Karalius Dovydas paaiškina, kodėl Dievas taip ją myli: nes Jis rengėsi tapti žmogumi jos mergeliškose įsčiose: „Žmogus gimė joje“. Todėl derėjo Dievui duoti šiai Mergelei nuo pat pirmos jos sukūrimo akimirkos malonę, atitinkančią jos prakilnumą būti Dievo Motina.

Izaijas tą patį išpranašavo sakydamas, kad ateityje Viešpaties namų kalnas, Švč. Mergelės simbolis, turėtų iškilti ant visų kitų kalnų viršūnės, ir visos tautos turi skubėti prie to kalno, norėdamos gauti dieviškų malonių: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ (Iz 2, 2.) Šv. Grigalius, komentuodamas šią ištrauką, sako: „Taip, kalnas ant kalnų viršūnės, nes Marijos garbė švietė labiau nei visų šventųjų.“ O šv. Jonas Damaskietis priduria: „Kalnas, kuriame Dievui patiko gyventi.“ Todėl Marija buvo vadinama ne šiaip kiparisu, o Siono kalno kiparisu; ne šiaip kedru, o Libano kedru; ne šiaip alyvmedžiu, o gražiu alyvmedžiu; ne šiaip skaisčia, o skaisčia kaip saulė, nes, pasak šv. Petro Damijono, kaip saulė savo šviesa taip nustelbia visą žvaigždžių grožybę, jog jų nebesimato jai pasirodžius, taip Mergelė Marija savo šventumu viršija viso dangiškojo dvaro nuopelnus.  Ir šv. Bernardas gražiai pastebi, kad Marijos šventumas buvo toks didis, jog „jokia kita motina išskyrus Mariją nebuvo tinkama Dievui ir joks kitas sūnus išskyrus Dievą nebuvo tinkamas Marijai“.

Antrasis argumentas, įrodantis, kad Marija nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos buvo šventesnė už visus šventuosius kartu paėmus, yra paremtas didinga pasiuntinybe, kurią ji turėjo nuo pradžios – būti žmonių tarpininke. Tam buvo reikalinga, kad ji turėtų didesnį malonės lobį negu visa žmonija kartu. Labai gerai žinoma, kaip vieningai teologai ir Šventieji Tėvai taiko Marijai šį Tarpininkės titulą, nes savo galingu tarpininkavimu ir „deramais“ [lot. de congruo] nuopelnais ji gavo išganymą visiems, šitaip įgydama pasauliui didį atpirkimo palaiminimą. Sakau „deramais“ nuopelnais, nes vien Jėzus Kristus yra mūsų Tarpininkas pagal teisingumą – kaip sako scholastikai, dėl savo „vertų“ [lot. de condigno] nuopelnų, kuriuos Jis dėl mūsų išganymo paaukojo amžinajam Tėvui. O Marija yra malonių tarpininkė dėl savo užtarimo ir „deramumo“ nuopelnų: ji paaukojo Dievui savo nuopelnus visų žmonių išganymui, ir Dievas vien iš savo gerumo juos priėmė kartu su Jėzaus Kristaus nuopelnais. Todėl Arnoldas Šartrietis sako: „Ji įvykdė mūsų išganymą išvien su Kristumi.“ Ričardas Viktorietis priduria: „Ji troško, siekė ir gavo išganymą visiems; maža to, visų išganymas buvo pasiektas per ją.“ Tad kiekvienas palaiminimas ir kiekviena amžinojo gyvenimo dovana, kurią kiekvienas šventasis yra gavęs iš Dievo, buvo išgauta jiems Marijos.

Ir Šventoji Bažnyčia trokšta, kad mes tai suprastume – šiuo tikslu ji, pagerbdama Dieviškąją Motiną, taiko jai šiuos Siracido žodžius: „Manyje yra visa kelio ir tiesos malonė; manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis.“ (Sir 24, 25.) „Kelio“, nes per Mariją visos malonės dalinamos tiems, kurie tebėra kelyje į dangų; „tiesos“, nes per Mariją yra duota tiesos šviesa; „gyvenimo“, nes per Mariją mes tikimės pasiekti malonės gyvenimą žemėje ir šlovės gyvenimą danguje; „dorybės“, nes per Mariją įgyjama dorybė, ypač teologinės dorybės, būdingos šventiesiems. „Aš esu gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventosios vilties motina.“ (Ten pat, 24.) Marija savo tarpininkavimu įgyja savo tarnams dieviškosios meilės, šventos baimės, dangiškos šviesos ir švento pasitikėjimo dovanų. Iš to šv. Bernardas daro išvadą, kad Bažnyčia moko, jog Marija yra visapusiška mūsų išganymo tarpininkė. Jis rašo: „Garbink Malonės radėją, Išganymo tarpininkę ir Amžių atstatytoją. Taip Bažnyčia man apie ją gieda ir išmokė mane giedoti tą patį.“

Todėl, kaip tvirtina Jeruzalės patriarchas šv. Sofronijus, arkangelas Gabrielius pavadino ją malonės pilnąja: „Sveika, malonės pilnoji.“ Jei kitiems buvo duota ribota malonė, Marijai buvo duota visa malonės pilnatvė. Šv. Bazilijus iš Seleukijos teigia, jog ji gavo malonės pilnatvę tam, kad galėtų tapti verta tarpininke tarp Dievo ir žmonių: „Sveika, malonės pilnoji, Tarpininke tarp Dievo ir žmonių, per kurią dangus ir žemė susijungia ir susivienija.“ „Antra vertus, – sako šv. Laurynas Justinijonas, – jei Mergelė nebūtų buvusi pilna malonės, kaip ji būtų galėjusi tapti Dangaus Kopėčiomis, Pasaulio Apgynėja ir tikrąja Tarpininke tarp Dievo ir žmonių?“

Taigi antrasis argumentas tampa visiškai aiškus: jeigu Marija, kaip paskirtoji Atpirkėjo Motina, nuo pat pradžių gavo visų žmonių ir visų šventųjų tarpininkės tarnystę, reikėjo, kad ji nuo pradžios turėtų didesnę malonę negu visi šventieji, kuriuos ji turėjo užtarti. Pasakysiu paprasčiau: jeigu per Mariją visi žmonės turėjo pasidaryti brangūs Dievui, Marija turėjo būti šventesnė ir brangesnė Dievui negu visi žmonės kartu. Antraip kaip ji būtų galėjusi užtarti visus žmones? Kad tarpininkas galėtų išprašyti iš savo valdovo malonę visiems jo pavaldiniams, buvo absoliučiai būtina, kad jis būtų brangesnis monarchui nei visi kiti pavaldiniai. Todėl Marija, kaip padaro išvadą šv. Anzelmas, nusipelnė būti verta sugriauto pasaulio atstatytoja, nes ji buvo švenčiausia ir tyriausia iš visų tvarinių: „Dėl tyro savo širdies šventumo, viršijančio visų kitų kūrinių tyrumą ir šventumą, ji nusipelnė tapti pražuvusio pasaulio atstatytoja.“

Vadinasi, Marija yra žmonių tarpininkė pas Dievą. Bet kas nors paklaus, ar ji gali būti vadinama angelų tarpininke. Daugelis teologų laikosi nuomonės, kad Jėzus Kristus savo nuopelnais nupelnė angelams ištvermės malonę; taigi, kaip Jėzus Kristus buvo jų tarpininkas de condigno, Marija taip pat gali būti vadinama jų tarpininke de congruo, savo maldomis pagreitinusi Atpirkėjo atėjimą. Bent jau de congruo nusipelniusi būti Mesijo motina, ji nupelnė angelams malonę užimti sostus, kurios prarado demonai. Taigi ji nupelnė jiems bent šią neesminę garbę. Ričardas Viktorietis sako: „Per ją atstatoma kiekviena būtybė; per ją atitaisomas angelų nuopuolis; per ją sutaikoma žmogiška prigimtis.“ Panašiai anksčiau yra kalbėjęs šv. Anzelmas: „Per šią Mergelę visi dalykai yra atkuriami ir grąžinami į savo pirmapradį tyrumą.“

Taigi, kadangi mūsų dangiškajam kūdikiui buvo skirta tapti Pasaulio Tarpininke ir Atpirkėjo Motina, nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos jis gavo didesnę malonę negu visų šventųjų malonė kartu paėmus. Tad koks nuostabus reginys dangui ir žemei turėjo būti graži šio laimingo, nors dar ir tebesančio motinos įsčiose, vaiko siela! Ji buvo pats mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ (Offic. B. V. Resp. 2.) Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje. Ir jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Tad pamėginkime įsivaizduoti jos šventumą gimimo metu, kai ji atėjo į šį pasaulį su nuopelnais, sukauptais per tuos devynis mėnesius motinos įsčiose.

II

Dabar apsvarstykime antrąjį punktą, būtent: kokia didelė buvo ištikimybė, su kuria Marija iš karto atsiliepė į dieviškąją malonę.

Tai nėra kieno nors asmeninė nuomonė, sako tėvas Kolombjeras, o viso pasaulio nuomonė, kad šventasis kūdikis, gavęs pašvenčiamąją malonę šv. Onos įsčiose, tuo pačiu metu gavo malonę tobulai naudotis protu ir buvo dieviškai apšviestas tiek, kiek leido ją praturtinusi malonė. Tad mes galime tikėti, kad nuo tos akimirkos, kai jos nuostabi siela susijungė su tyriausiu jos kūnu, ji, apšviesta dieviškosios išminties, pažino amžinąsias tiesas, dorybės grožį, o svarbiausia – begalinį Dievo gerumą ir tai, kaip labai Jis vertas visų žmonių meilės; ypač jos meilės dėl ypatingų malonių, kuriomis Jis ją išpuošė ir išskyrė iš visų būtybių, apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės sutepties, suteikdamas jai tokią gausią malonę ir paskirdamas ją Žodžio Motina bei Visatos Karaliene.[2]

Tad nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą. Nuo tos akimirkos ji mylėjo Jį visomis jėgomis ir nenustojo Jo mylėti visus tuos devynis mėnesius, kuriuos ji praleido prieš savo gimimą, kiekvieną akimirką vienydamasi su Dievu karštais meilės aktais. Ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo bet kokio žemiško prisirišimo, nuo bet kokio netvarkingo polinkio, nuo bet kokio išsiblaškymo, nuo bet kokio pojūčių priešinimosi, kuris būtų galėjęs jai sutrukdyti nuolat augti dieviškoje meilėje. Visi jos pojūčiai išvien su palaimintąja jos dvasia linko prie Dievo. Todėl jos siela, laisva nuo bet kokio trukdymo, niekada nesvyravo, bet nuolat kilo į Dievą, visada Jį mylėjo ir augo Jo meilėje.

Dėl šios priežasties ji vadino save klevalapiu platanu, pasodintu prie vandenų: „Kaip klevas prie vandens pakelėje.“ (Sir 24, 19.) Ji tikrai buvo tas kilnus Dievo medis, visada augantis prie dieviškosios malonės versmės. Ji taip pat save vadino vynmedžiu: „Kaip vynmedis aš kroviau žiedus su skaniu kvapu“ (Ten pat, 23) – ne tik todėl, kad buvo nuolanki pasaulio akyse, bet ir todėl, kad kaip vynmedis niekada nesiliovė augti. „Vynmedis niekada nesustoja augti“, – byloja sena patarlė. Kiti medžiai: apelsinas, šilkmedis, kriaušė ir t. t. liaujasi augti pasiekę tam tikrą aukštį, bet vynmedis auga visada; jis auga tol, kol pasiekia medžio, prie kurio yra prisirišęs, viršūnę. Lygiai taip pat Švenčiausioji Mergelė visada augo tobulume. „Būk pasveikintas, o nuolatos augantis vynmedi!“ – taria jai šv. Grigalius Stebukladarys; nes ji visada buvo susijungusi su savo Dievu, vieninteliu jos ramsčiu. Tad jai buvo skirti šie Šventosios Dvasios žodžiai: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, kupina džiaugsmo, pasirėmusi į savo mylimąjį?“ (Gg 8, 5.) Komentuodamas šiuos žodžius, šv. Ambraziejus sako: „Kas yra ta, kuri, lydima dieviškojo Žodžio, auga kaip vynmedis, atsirėmęs į didingą medį?“

Daug mokytų teologų sako, kad kokį nors dorą įprotį turinčios sielos veiksmai – su sąlyga, kad ji ištikimai bendradarbiauja su iš Dievo gautomis veikiančiosiomis malonėmis – visada intensyvumu prilygsta tai jos turimai dorybei; todėl kiekvieną kartą ji įgyja naują, dvigubą nuopelną, lygų visų anksčiau įgytų nuopelnų sumai. Tokio pagausėjimo galimybė, teigia jie, buvo suteikta angelams per jų išbandymą. Jeigu ji buvo duota angelams, kas paneigs, kad ji taip pat buvo suteikta Dieviškajai Motinai, kai ji gyveno šioje žemėje – ypač mūsų aptariamu laiku, kuomet ji, būdama dar motinos įsčiose, ištikimiau bendradarbiavo su malone negu angelai? Tad Marija visą tą laiką, kiekvieną sekundę dvigubino tą didžią malonę, kurią turėjo nuo pirmos akimirkos. Atitinkamai ji, iš visų jėgų bendradarbiaudama su ta malone ir tobulai atlikdama kiekvieną valios veiksmą, kas sekundę dvigubino ir savo nuopelnus. Tad jeigu tarsime, kad pirmąją akimirką ji gavo tūkstančio laipsnių malonę, antrąją ji turėjo jau dviejų tūkstančių, trečiąją – keturių tūkstančių, ketvirtąją – aštuonių tūkstančių, penktąją – šešiolikos tūkstančių, šeštąją – trisdešimt dviejų tūkstančių laipsnių malonę. Ir čia mes priėjome tik šeštąją akimirką... Padauginkite tuo būdu visos dienos akimirkas, po to padauginkite šį skaičių iš devynių mėnesių ir apsvarstykite, kokį malonės, nuopelnų ir šventumo lobį Marija atsinešė į pasaulį gimimo metu.

Todėl džiūgaukime kartu su savo kūdikiu, kuris gimė toks šventas, toks brangus Dievui ir toks pilnas malonės; džiūgaukime ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs, nes jis atėjo į pasaulį pilnas malonės ne tik savo šlovei, bet ir mūsų gerovei. Šv. Tomas sako, kad švenčiausioji Mergelė buvo pilna malonės trejopai: pirma, ji buvo pilna malonės siela, tad nuo pat pradžių jos šventa siela priklausė vien Dievui. Antra, ji buvo pilna malonės kūnu, todėl nusipelnė duoti amžinajam Žodžiui savo tyrą kūną. Trečia, ji buvo pilna malonės visų labui, kad visi žmonės galėtų juo dalytis. Kai kurie šventieji, priduria Angeliškasis Daktaras, turi tiek daug malonės, kad jos užtenka ne tik jiems patiems, bet ir kitų išgelbėjimui, nors ir ne visų. Tik Jėzui Kristui ir Marijai buvo duota tokia didi malonė, kad jos užteko išgelbėti visus žmones. „Jeigu kas nors turėtų tiek malonės, kad jos pakaktų visiems išgelbėti, ji būtų pati didžiausia; būtent tokią turėjo Jėzus Kristus ir Švenčiausioji Mergelė“, – rašo šv. Tomas. Tai, ką šv. Jonas pasakė apie Jėzų – „iš jo pilnatvės visi esame gavę“, – šventieji sako apie Mariją. Šv. Tomas Vilanovietis sako: „Pilna malonės, iš kurios pilnatvės visi gauname.“ Šv. Anzelmas netgi teigia, kad „nėra nė vieno, kuris neturėtų dalies Marijos malonėje“. Ar yra nors vienas pasaulyje, kuriam Marija nėra gailestinga ar kuriam ji nesuteikia kokios nors malonės?

Tiesa, iš Jėzaus mes gauname malonę kaip iš malonės teikėjo, o iš Marijos – kaip iš tarpininkės; iš Jėzaus – kaip iš Išganytojo, iš Marijos – kaip iš Užtarėjos; iš Jėzaus – kaip iš šaltinio, iš Marijos – kaip iš kanalo. Todėl šv. Bernardas sako, kad Dievas paskyrė Mariją būti malonių, kurias Jis nori išdalyti žmonėms, kanalu ir pripildė ją malonės, kad kiekvienas galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės: „Pilnu kanalu, kad visi galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės, bet ne pačią pilnatvę.“ Todėl šventieji ragina mus pamąstyti apie tai, su kokia meile Dievas nori, kad mes gerbtume šią didžią Mergelę, į kurią Jis sudėjo visą savo palaiminimų lobį. Kad ir kiek turime vilties, malonės ir išganymo, už viską turime dėkoti savo mieliausiai Karalienei, nes visai tai mums ateina per jos rankas ir jos užtarimu.

Vargšė yra ta siela, kuri uždaro sau šį malonės šaltinį nesistengdama pasivesti Marijai! Kai Holofernas norėjo tapti Betulijos miesto šeimininku, jis įsakė užgrobti šaltinius, tiekiančius miestui vandenį. (Jdt 7, 6.). Taip pat daro ir velnias, kai nori tapti sielos šeimininku. Jis priverčia ją apleisti pamaldumą Švenčiausiajai Marijai. Kai šis kanalas uždaromas, siela iš karto netenka šviesos, Dievo baimės ir pagaliau amžinojo išganymo. Pateiksime pavyzdį, kuris parodys, kokia didi Marijos širdies užuojauta ir į kokią pražūtį patenka žmogus, uždarantis šį kanalą ir atsisakantis pamaldumo šiai Dangaus Karalienei.

PAVYZDYS

Tritemijus, Kanizijus ir kiti pasakoja, kad Magdeburge, Saksonijos mieste, gyveno žmogus, vardu Udas, kuris nuo pat jaunystės buvo toks negabus, jog tapo visų savo bendramokslių pajuokos objektu. Vieną dieną, būdamas labiau nei įprasta nuliūdęs, jis nuėjo melstis švenčiausiajai Mergelei Marijai prieš jos paveikslą. Vėliau jam sapne pasirodė Marija ir pasakė: Udai, aš tave paguosiu ir ne tik gausiu tau iš Dievo gabumų, kurie tave apgins nuo pajuokos, bet netgi talentų, dėl kurių tavimi žavėsis; be to, pažadu, kad po vyskupo mirties būsi išrinktas į jo vietą.“ Taip Marija pasakė, ir taip įvyko. Udas padarė didelę pažangą moksluose ir gavo vyskupystę tame mieste. Bet jis buvo toks nedėkingas Dievui ir savo geradarei už šias malones, jog atmetė savo religines pareigas ir tapo vietos papiktinimu. Vieną naktį jam gulint lovoje su nedora moterimi jis išgirdo balsą: „Udai, atsisakyk šios nuodėmingos pramogos, tu jau pakankamai nusidėjai.“ Pradžioje jis susierzino dėl šių žodžių, galvodamas, kad taip jam kažkas priekaištauja, bet išgirdęs tą patį antrą ir trečią kartą jis sudrebėjo, bijodamas, kad tai nebūtų balsas iš dangaus. Vis dėlto jis ir toliau gyveno savo nedorybėje. Tačiau po trijų mėnesių, Dievo duotų atgailai, atėjo bausmė! Vieną vakarą pamaldus kanauninkas Frydrichas šv. Moriso bažnyčioje meldė Dievo pašalinti Udo sukeltą papiktinimą. Staiga bažnyčios durys atsidarė nuo stipraus vėjo. Įėjo du jaunuoliai su degančiais žibintais rankose ir atsistojo abiejose altoriaus pusėse. Tada iš paskos atėjo dar du ir patiesė prieš altorių kilimą, ant kurio pastatė du aukso sostus. Dar vienas jaunuolis karine uniforma įėjo su kardu rankoje ir sustojęs bažnyčios viduryje sušuko: „O jūs, dangaus šventieji, kurių relikvijos saugomos šioje bažnyčioje, ateikite ir dalyvaukite didingame teismo nuosprendyje, kurį vienvaldis Teisėjas ruošiasi įvykdyti.“ Sulig šiais žodžiais pasirodė daug šventųjų ir dvylika apaštalų, pagalbininkų šiame teisme. Pagaliau įėjo Jėzus Kristus ir atsisėdo į vieną iš šių sostų. Po to pasirodė Marija, lydima daugybės šventų mergelių, ir atsisėdo į kitą sostą šalia savo Sūnaus. Teisėjas paliepė, kad būtų įvestas kaltininkas ir tai buvo vargšas Udas. Šv. Morisas prabilo Udo papiktintų žmonių vardu ir pareikalavo teisingumo jo negarbingam gyvenimui. Visi ten buvusieji pakėlė balsus ir tarė: „O, Viešpatie, jis nusipelno mirties“. „Tegul miršta“, – pasakė amžinasis Teisėjas. Bet dar neįvykdžius nuosprendžio (žiūrėk, koks didelis Marijos gailestingumas), geroji Motina išėjo iš bažnyčios, kad nedalyvautų šiame baisiame teisingumo akte. Tada dangiškasis ministras, įėjęs tarp pirmųjų su kardu rankose, prisiartino prie Udo ir vienu kirčiu nukirto galvą nuo kūno. Vizija išnyko. Bažnyčioje pasidarė tamsu. Kanauninkas drebėdamas nuėjo ieškoti žibinto ir sugrįžęs pamatė Udo kūną nukirsta galva ir slenkstį, nutaškytą krauju. Išaušus dienai, minia žmonių užplūdo bažnyčią, o kanauninkas papasakojo visą regėjimą ir šios bauginančios tragedijos aplinkybes. Tą pačią dieną vargšas Udas, buvęs pasmerktas į pragarą, pasirodė vienam iš kapelionų, nieko nežinojusiam apie tai, kas nutiko bažnyčioje. Udo kūnas buvo įmestas į pelkę, o jo kraujas buvo paliktas kaip atminimas ant ano slenksčio, kuris nuo šiol visada buvo uždengtas kilimu. Nuo to laiko atsirado paprotys atidengti kilimą, kai naujas vyskupas perimdavo bažnyčią, kad regėdamas tokią bausmę jis nepamirštų dorai gyventi ir būti dėkingas už Viešpaties ir Jo švenčiausios Motinos malones.

Malda

O šventas ir dangiškas kūdiki Marija! Tu, kuri esi paskirta būti Atpirkėjo Motina ir didi vargšų nusidėjėlių Užtarėja, pasigailėk manęs. Štai prie Tavo kojų dar viena nedėkinga būtybė, besišaukianti Tavęs ir maldaujanti tavo gailestingumo. Tiesa, dėl savo nedėkingumo Dievui ir Tau nusipelniau, kad Dievas ir Tu mane apleistum. Bet tikiu, žinodamas, koks didis tavo gailestingumas ir kad neatsisakysi padėti tam, kuris su pasitikėjimu į tave kreipsis. Tu esi labiausiai išaukštinta iš visų būtybių, ir nėra nieko aukštesnio už tave, tik Dievas. Palyginti su tavimi, didžiausieji danguje yra tik menki tvariniai. O šventųjų šventoji, o Marija, malonės bedugne, pilna malonės, padėk vargingam nusidėjėliui, praradusiam malonę per savo kaltę. Žinau, kad esi brangi Dievui ir kad Jis negali tau nieko atsakyti. Taip pat žinau, jog Tu džiūgauji galėdama panaudoti savo didybę tam, kad nuramintum liūdintį. O Marija, parodyk, kokia didi Tavo malonė pas Dievą ir išmelsk man dieviškos šviesos ir tokios galingos ugnies, kad ji mane iš nusidėjėlio padaryti šventuoju ir, atitraukdama nuo manęs kiekvieną žemišką prisirišimą, šventai uždegtų mane dieviška meile. Padaryk tai, o šv. Mergele, nes Tu gali tai padaryti; padaryk tai iš meilės Dievui, kuris padarė Tave tokią didingą, galingą ir gailestingą. To viliuosi. Amen.

 

 

[1] De Veritate, Q. 20, a. 3, ad 3.

[2] Kaip paaiškėja iš kitų autoriaus teiginių, Švč. Mergelė pradžioje neturėjo aiškaus žinojimo apie savo didingą paskirtį.

Tema: