Kas Tu esi, Nekaltai Pradėtoji? (II)

Trečioji dalis

Kūrinio sugrįžimas pas Dievą per Nekaltai Pradėtąją (Reactio creaturae ad Deum per Immaculatam)

 

Trečiosios dalies įvadas

 

Visas Dievo veikimas (actio) mūsų atžvilgiu, kaip mes jį aprašėme ankstesniuose šios knygos skyriuose, pasiekia kūrinį ir kviečia jį priimti šį meilės bei gailestingumo okeaną, pradėti žengti keliu, vedančiu į jį. Sugrįžimas pas Dievą yra mūsų egzistencijos prasmė ir tikslas. Kad pasiektume šį tikslą, turime imtis priemonių, mums duotų Dievo, kad nežūtume šiame kelyje ir netaptume priešo auka. Grįžimas pas Dievą yra dvasinė kova, kuri niekada nesibaigs, kol mes būsime kelyje – in via.

Šis grįžimas pas Dievą įvyksta tuo pačiu keliu, kuriuo jis pas mus atėjo. Nėra kitų kopėčių į dangų. Ir kaip Marija yra galutinis kopėčių iš Dievo link mūsų laiptelis, taip ji yra pirmas laiptelis, ant kurio turime užkelti koją lipdami pas Dievą. Tokia yra aksiomos per Mariam ad Iesum prasmė. Šv. Anzelmas ją išreiškia nuostabia malda:

Per Tave, šlovingoji Ponia, mes tapsime verti pakilti prie Tavo Sūnaus Jėzaus, kuris teikėsi per Tave pas mus nusileisti. Per Tave, palaimintoji Mergele, mes pateksime į jo garbę, kuris per Tave atėjo į mūsų skurdą.[1]

Šv. Bernardas ta tema sako, kad mums keliaujant per šią svetimą šalį, prieš mus žengia draugiška patikėtinė, kuri, būdama Teisėjo Motina ir Gailestingumo Motina, savo nuolankiais ir veiksmingais prašymais mus užtaria išganymo reikaluose.[2]

Tai patvirtina pati Nekaltai Pradėtoji, Fatimoje kalbėjusi, kad jos Nekaltoji Širdis bus mūsų priebėga kelyje pas Dievą. Ar Marija nėra pirmasis kūrinys, sugrįžęs pas Dievą po žmogumi tapusio jos Sūnaus? Taip, bet ji yra ne tik pirmoji – šiame susivienijimo su Dievu kelyje ji visus mus apima savyje. Ji yra visų atpirktųjų pirmavaizdis, pradinė forma. Dar daugiau, ji tam tikra prasme yra visų atpirktųjų atstovė, atmintinais šv. Tomo žodžiais tariant: Angelo Apreiškimo metu Švenčiausiosios Mergelės sutikimas buvo priimtas kaip tariamas visos žmonijos[3], ką popiežius Pijus XII glaustai patvirtina: Ji davė sutikimą už visą žmogiškąją prigimtį[4].

Pasaulio sugrįžimas pas Dievą prasideda nauja Dievo sandora su žmonija. Tačiau šios dieviškos vedybos su žmonija įvyksta ne betarpiškai. Dievas veikia per Mariją. Tarp Dievo ir žmonių turi įsiviešpatauti taika. Todėl Dievas sudaro sandorą, kaip tai vyksta tarp dviejų priešiškų jėgų, kurios ją paskelbia, užantspauduodamos taikos sutartį. Dievas išsirinko Mariją atstovauti žmonijai. Jos „Teesie“ pašaukia amžinąjį Žodį pas žmoniją. Tik jos sutikimu visos kūrinijos grįžimas (reactio, refluxus) pas Dievą tampa apskritai įmanomas. Šia prasme Marija pradeda mūsų išganymą. Kaip žmogus turi atsakyti į šį Dievo actio, jam nurodoma ne tik Dievo įsakymais ir Kristaus bei Bažnyčios vadovavimu bei pamokymais (objektyviomis išganymo priemonėmis). Tai mums aiškiai ir apčiuopiamai parodo Marijos asmuo. Jos laikysena turi tapti mūsų laikysena, jos žodžiai – mūsų žodžiais, jos fiat – mūsų fiat. Tik tiek, kiek savyje įvykdysime Marijos „Teesie“, mūsų širdys atsivers Kristui ir jo malonei.

 

I skyrius

Sugrįžimo pradžia: visiškas atsidavimas

 

Kaip kūrinys pradeda kelią atgal pas Dievą? Savo valios aktu, laisvu apsisprendimu, kai žmogus perlipa jį juosiantį ratą ir žengia žingsnį iš savęs link tikrojo tikslo. Kadangi pirmasis dangaus kopėčių, vedančių pas Dievą, laiptelis yra Marija, tai turėtų būti apsisprendimas, žingsnis link Marijos. Jei palygintume ją su aukštu kalnu, ant kurio viršūnės nusileido Dievas, ir nuo kurio jis pas mus ateina, mes žengsime arčiau prie to kalno ir kopsime į viršūnę. Šis žingsnis, ši kelio pas Dievą pradžia yra visiškas atsidavimas Marijai.

Tai nereiškia, kad Marija yra mūsų galutinis tikslas. Mes atsiduodame Marijai kaip mūsų Motinai ir Karalienei, kaip mūsų keliui į galutinį tikslą, kuris yra Kristus. Taip mes nedarome nieko kito, tik sekame pačiu Kristumi, kuris save visiškai pavedė Marijai. Jis pats nusprendė jai priklausyti taip, kaip vaikas priklauso motinai. Tik iš jos jis gavo savo žmogišką kūną, jis buvo jai visiškai paklusnus 30 savo gyvenimo metų, tik kartu su ja jis nusprendė įvykdyti išganymo darbą, galiausiai jis nori per visą amžinybę likti Marijos Sūnumi ir pildyti visus jos norus. Taigi atsidavimas Marijai yra Kristaus sekimo esminė sudėtinė dalis.

Tai yra priežastis, kodėl pasišventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai turėjo tokią didelę svarbą Fatimos apsireiškimuose ir kodėl tobulo pamaldumo Marijai esmė pagal šv. Liudviką Mariją Grinjoną de Monforą glūdi tokiame totaliame atsidavime, kad jį nusakyti gali tik žodis „vergija“. Šv. Maksimilijono Kolbės Nekaltai Pradėtosios armijoje[5] jos riteriu tampama pasišventimo aktu, kurio metu „nevertas nusidėjėlis“ maldauja ją, kad ji „priimtų jį visą kaip savo turtą ir nuosavybę“ ir darytų su juo kas jai „patinka, kartu su visais mano sielos ir kūno gabumais, mano visu gyvenimu, mano mirtimi ir visa mano amžinybe“. Panašius posakius randame visų šventųjų, nurodančių žmonėms kelią pas Dievą, raštuose.

Kas gi yra tas visiškas atsidavimas? Pirmiausia reikėtų skirti pasišventimą Marijai kaip troškimo ir nuolankaus prašymo išraišką nuo tikro consecratio. Pirmasis pasišventimas yra mūsų teisėtos meilės Marijai išreiškimas, pavyzdžiui, malda „O mano Valdove, o mano Motina, aš visas Tavo“, arba vaiko pasiaukojimas Marijai pirmosios Komunijos proga. Tuo tarpu tikrasis consecratio yra perdavimas, savęs dovanojimo sutartis (donatio). Šia sutartimi žmogus atsisako nuosavybės teisės į save ir su savo gyvenimu elgiasi nebe kaip savininkas ir šeimininkas, tačiau kaip pavaldinys, visame kame besistengiantis prisitaikyti prie savo Valdovės[6].

Kas įvyksta visiško atsidavimo metu? Šv. Maksimilijonas Kolbė paaiškina tai labai tiksliai: žmogus ima visiškai priklausyti jai kaip „jos turtas ir nuosavybė“. Tai yra perdavimas ne tik to, ką mes turime, tačiau ir to, kas mes esame. Kai Marija sako: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“[7], tai reiškia, kad ji nebepriklauso sau, tačiau yra „grynas ryšys su Dievu“, grynasis buvimas-dėl-Dievo. Kadangi ji visiškai susivienijusi su Šventąja Dvasia, ji giliausia savo būtimi yra visiškai jai pasišventusi. Taip ir mes turime savęs atsisakyti iki giliausių savo būties gelmių, kad Nekaltai Pradėtoji galėtų visą mūsų gyvenimą paimti į savo rankas ir taip padovanotų mus Dievui.

Bet koks tobulumas, jei jis nori teikti deramą garbę Dievui, turi remtis faktu, kad mes esame Nekaltai Pradėtosios įrankiai, jos „turtas“, jos „nuosavybė“. Mūsų vidinis gyvenimas turėtų būti toks, kad galėtume tapti tinkamais instrumentais Nekaltai Pradėtosios rankose ir ji galėtų mums visame kame vadovauti. Iš tiesų mes esame labai silpni ir labai dažnai jaučiame tą silpnumą, todėl vienintelė priemonė nugalėti jį yra pasišventimas Nekaltai Pradėtajai.[8]

Mes turime kiek įmanoma greičiau savęs atsisakyti ir nieko sau nepasilikti, absoliučiai nieko: ji turi veikti, mes esame tik jos įrankiai... Svarbiausia ne daug veikti vadovaujantis savo idėjomis, tačiau būti jos rankose. Ji daug geriau sugeba pagarbinti Dievą, o mes daug ką sugadiname. Viskas priklauso nuo mūsų tobulo imlumo jos atžvilgiu. Nieko nėra tobuliau už mūsų valios sujungimą su jos valia... Jei mes iš savęs išrausime visa, kas kyla vien iš mūsų, ir visiškai leisime Nekaltai Pradėtajai mus vesti, mes visiškai atspindėsime ją savyje.[9]

Tėvas Kolbė eina dar toliau:

Mes esame girdėję apie apsėstuosius, per kuriuos mąsto, kalba ir veikia šėtonas. Mes dar labiau norime būti jos „apsėsti“, kad ji vienintelė per mus mąstytų, kalbėtų, veiktų. Mes norime priklausyti Nekaltai Pradėtajai taip, kad mumyse neliktų nieko jai nepriklausančio, kad mes joje tarsi susinaikintume, kad mes pavirstume ja, kad mūsų asmuo ištirptų jos asmenyje taip, jog liktų tik ji; kad mes taip jai priklausytume, kaip ji pati priklauso Dievui. O ji priklauso Dievui taip, kad tapo jo paties Motina. Ir mes norime tapti lyg motinomis, gimdančiomis Nekaltai Pradėtąją visose širdyse, kurios tik egzistuoja ar dar egzistuos.[10]

Todėl mes tvarkysime savo materialias gėrybes ir naudosimės jomis tik atsižvelgdami į Mariją bei jos tikslus. Mes naudosime savo kūną tik pagal jos norus. Mes laisvai atmesime visas mintis, norus, polinkius, idėjas, kurioms Nekaltai Pradėtoji nepritaria. Tokia laikysena taps įpročiu (habitus) tik tada, jei mes šį pasišventimo aktą nuolat atnaujinsime ir sudabartinsime savo dvasioje.

 

II skyrius

Naujasis gyvenimo įstatymas: mano gyvenimas Nekaltai Pradėtojoje (Maria – forma Dei)

 

Pasišventimo aktas yra lyg sutarties sudarymas. Tačiau sutartis tik tada turi prasmę, jei ji pritaikoma realybėje. Taip diena, kai sutuoktiniai vienas kitam suteikia santuokos sakramentą, yra ne kas kita, kaip neišardomos sąjungos, nuo šiol sujungusios juos abu visam gyvenimui, šventiška pradžia, neatšaukiamas pasižadėjimas ir įsteigimas. Lygiai taip pat visiškas pasišventimas yra iškilminga pradžia, pasižadėjimas, naujas įstatymas, nuo šiol lemsiantis visą tolesnį gyvenimą. Gi žmogus šioje žemėje nuolat patiria gyvenimo permainas, kenčia nuo gimtosios nuodėmės pasekmių ir todėl jis tik palengva tampa tuo, kuo pagal Dievo planą turėtų būti. Po aiškaus apsisprendimo ir tikslo pasirinkimo bei svarbaus pasižadėjimo keliauti link pasirinkto tikslo prasideda ilga, varginanti kelionė, kasdienis žengimas tuo keliu. Šis kelias link tikslo, šis kasdienis sugrįžimas pas Dievą yra visiško atsidavimo įgyvendinimas. Tai vyksta dviem kryptimis: negatyviai atsispiriant tam, kas šiam tobulam pasiaukojimui prieštarauja, ir pozityviai laikantis to, kas padeda įgyvendinti šį tobulą pasiaukojimą. Čia šv. Maksimilijonas pasirodo kaip ištikimas šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo, savo traktatą skyrusio šiam „gyvenimui Marijoje“, mokinys. Jis sako, kad Marija tampa dieviška liejimo forma, į kurią mes įpilame savo asmenybės materiją, kad galėtume joje tapti panašūs į Kristų.

 

Atsivertimas ir kova prieš nuodėmę

 

Kaip Visų Malonių Tarpininkė, Marija (Nusidėjėlių Priebėga) pirmiausiai mums dovanoja atsivertimo malonę ir veiksmingai mums padeda kasdienėje kovoje prieš nuodėmę. Kaip tai įvyksta? Pirmiausia paimkime blogiausią pavyzdį: jau padarytą nuodėmę. Dažnai atsitinka, kad nuodėmė mus taip pribloškia ir atima drąsą, kad neberandame savyje jėgų atsikelti ir liekame gulėti purve. Tada mes nebandome išsilaisvinti iš mirtinos nuodėmės tobulo gailesčio aktu, o pasiduodame sielų priešo įkalbinėjimams ir taip kaupiame nuodėmę po nuodėmės. Užuot parpuolę tik kartą, mes įžeidinėjame Dievą daug kartų, dažnai ilgesnį laiką. Todėl nepaprastai svarbu tuojau stotis, net jei puolėme labai smarkiai.

Jei parpuolama, negalima atsiduoti tamsiam liūdesiui, nes tai yra dvokiantis išdidumas. Atvirkščiai, reikia su didele meile ir širdies ramybe stotis ir eiti toliau! Nuopuolį reikia atitaisyti tobulos meilės aktu.[11]

Jei atsitinka nelaimė būti gundymo nugalėtam, tučtuojau patikėk save ir savo bėdą Nekaltai Pradėtajai bei prašyk atleidimo: „Geriausioji Motina, atleisk man ir išmelsk atleidimą iš Jėzaus“. Po to stenkis elgtis taip, kad suteiktum didžiausią džiaugsmą jai ir Jėzui. Tada būk tikras, kad toks meilės aktas visiškai panaikina nuodėmę. Kitoje išpažintyje išpažink šį puolimą; bet ji, Jėzus ir Tėvas jau bus jį atleidę.[12]

Nepasilik nė vienos minutės nuodėmės būklėje, tačiau nedelsdamas prašyk Dievą atleidimo![13]

Taip Nekaltai Pradėtoji pagelbėja nusidėjėliui, net jei atrodo, kad jau per vėlu. Užuot įžeidus Dievą šimtą kartų, jam ši nelaimė nutiko tik vieną kartą. Taip Nekaltai Pradėtosios dėka jis nusikalto Viešpačiui 99 kartus mažiau.

Jei mes taip ištikimai kovosime, Nekaltai Pradėtoji pati žengs link mūsų ir suteiks mums pagalbą dar prieš nuopuolį. Paprastai prieš nuodėmę vyksta trumpesnė ar ilgesnė kova. Kaip dažnai tikintieji gali paliudyti, kad tą akimirką, kai jie manėsi nebeturį jėgų toliau kovoti ir jau stovėjo ant mirtinos nuodėmės ribos, Dievo Motina stebuklingai ateidavo į pagalbą! Mums žinomi liudijimai tų, kurie nešioja škaplierių ar stebuklingąjį medalikėlį. Jie patvirtino, kad tuo momentu, kai jau atrodė per vėlu išsigelbėti, jie staiga ant krūtinės pajusdavo škaplieriaus audinį arba stebuklingąjį medalikėlį. Tai jiems nušviesdavo nuodėmės, kurią jie jau ruošėsi padaryti, baisumą.

Šventasis Bernardas sako, kad turime šauktis Marijos vardo visuose rūpesčiuose, pavojuose ir vidinėse kančiose. Mes turime elgtis kaip vaikas su savo motina. Kai jis pamato besiartinantį pavojų, jis sušunka: „mama, mama!“ ir slepiasi jos rankose, kur jaučiasi saugus nuo bet kokio blogio. Žemiška motina negali mūsų išvaduoti nuo visų pavojų, o dangiškoji Motina gali mus išgelbėti ir visada išgelbėja, kai tik mes šaukiamės jos pagalbos. Beveik galėčiau pasakyti, kad tai yra greitesnio mūsų išganymo paslaptis. Tai galioja ir kai mes nupuolame. Nepasiduokime liūdesiui, o atiduokime viską į Nekaltai Pradėtosios rankas, taip pat ir mūsų nupuolimą, kad ji jį atitaisytų.[14]

Tiek, kiek kovojantis atsiduoda į Marijos rankas ir prašo jos pagalbos dvasinėje kovoje, tiek ji perima vadovavimą jo sielai ir vis labiau jį apsaugo nuo piktosios dvasios užpuolimų bei nuo mumyse rusenančių aistrų.

Pagunda nėra nuodėmė. Net jei pagunda tęstųsi nežinau kiek ilgai, tai jokiu būdu nebūtų nuodėmė, atvirkščiai, kol siela jai priešinasi, tol ji kaupia nuopelnus. Kalbant apie kovos būdą, patartina nepasiduoti abejonėms ir nervingumui, verčiau išlaikyti širdies ramybę, atsiduoti Nekaltai Pradėtajai ir nebesirūpinti tuo, tiesiog nepasilikti tam laiko, užsiimant kuo nors naudingu.[15]

Nesistebėk, jei pajusi savyje ir gėrį, ir blogį. Visa, kas bloga, ateina iš tavęs, o visa, kas gera – iš Nekaltai Pradėtosios, Visų Malonių Tarpininkės rankų. Mes matome savyje ne visą blogį, nes Nekaltai Pradėtoji leidžia mums pažinti tik dalelę jo, kad nepamirštume, kas esame patys iš savęs. Mes privalome kovoti prieš savo silpnybes, tačiau ramiai, neniršdami ant savęs. Pasitikėk tik Nekaltai Pradėtąja, ji tave ves! Visiškai atsiduok jos valiai ir kovok ramybėje, be galo pasitikėdamas ja, ir visos silpnybės pavirs į gera.[16]

 

Apšvietimas ir pašventinimas

 

Tačiau tai yra tik negatyvusis aspektas. Marija siunčia visas savęs pašventinimui reikalingas malones. Būdama Motina, ji maitina ir auklėja mus, būdama Karalienė, ji stiprina ir veda mus. Principas yra paprastas: kad taptume šventi, turime sekti Kristumi, turime būti į jį perkeisti.

Koks yra Marijos vaidmuo mūsų šventėjime? Per ką Kristus atėjo į pasaulį? Kas išaugino mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Kam jis buvo paklusnus? Jį išaugino jo švenčiausioji Motina. Ji maitino jį savo krūtine, ji auklėjo jį ir dėl jo iškentėjo daug vargų. Kas lieka mums daryti? Leisti Dievo Motinai išauginti mus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Didžiausi visų laikų šventieji todėl tapo šventais, kad juos rūpestingai išaugino ta geriausioji motina. ... Panašiai yra žemiškoje šeimoje: šeimos tėvas dirba ir rūpinasi kasdienine duona ir savo šeimos išlaikymu. Tačiau kas paruošia vaikams šią kasdieninę duoną, jei ne motina? Ji taip padalina maistą, kad kiekvienas vaikas gauna tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Kas per vaikas būtų tas, kuris sakytų nenorįs savo motinos?! Lygiai taip pat vyksta ir antgamtinėje šeimoje: Marija dalina visas malones. Vieniems ji duoda vienas malones, kitiems kitas – kiekvienam pagal poreikius. Kas nenorėtų priimti šių malonių, būtų labai nedėkingas vaikas. Velnias gerai žino, kad pas Kristų lengviausiai ateinama per Mariją, todėl jis stengiasi daryti viską, kad tik mes tuo keliu pas Kristų neitume. Būtent taip elgiasi protestantai: jie gerbia Jėzų, o Marijos – ne. Jie kalba „Tėve mūsų“, o „Sveika, Marija“ – ne. Būtent tai yra velniškas išdidumo kelias. Paklusti Dievui – tai Liuciferiui buvo dar suprantama, tačiau kad jis, angelas, turės paklusti kūriniui, to jis nebegalėjo pakelti, tai būtų per didelis pažeminimas jam. ... Priešingai, mums bus didžiausia garbė tarnauti tobuliausiam ir švenčiausiam Dievo kūriniui.[17]

Šv. Grinjonas tai trumpai ir aiškiai apibendrina: viską daryti Marijoje, su Marija, per Mariją ir Marijai, taip viską tobulai atliekant Kristuje, su Kristumi, per Kristų ir Kristui[18]. Ar tai reiškia, kad jei norime patikti Kristui, turime visada nepertraukiamai galvoti apie Mariją?

Jei mes, pavyzdžiui, įžengiame į valgyklą, mes negalvojame apie ten stovinčius stalus. Ir jei kas nors mūsų paklaustų, ar mes tikimės valgykloje rasti stalus, mes jam nustebę atsakytume, kad valgyklos be stalų mes apskritai neįsivaizduojame. Lygiai taip pat negalėtume įsivaizduoti „Nekaltai Pradėtosios riterio“ spaustuvės be spausdinimo mašinų, nors mažai kas apie jas galvoja laikydami žurnalą rankose. Mes valgome prie stalų, mes sėdime prie stalų, tačiau apie tai retai susimąstome, nes kuo daiktas yra labiau savaime suprantamas, tuo rečiau reikia tai pabrėžti. Todėl neturime baimintis betarpiškai melstis į Jėzų ir Švč. Trejybę. Kuo labiau priklausome Dievo Motinai, tuo natūraliau tai darome, nes mes ją visąlaik turime su savimi.[19]

Šis atsidavimas jokiu būdu nėra kažkas nerealistiško ar abstraktaus: Mūsų šventėjimas neįvyksta kažkada po metų, jis vyksta kiekvieną akimirką. Akimirksnis, kurį patiriame, niekada nebesugrįš. Jei mes jį pragyvensime teisingai, tai visą amžinybę galios tiesa, kad mes jį gerai praleidome. Dabartinė akimirka yra mūsų rankose. Dažnai mes pamirštame dabartinę akimirką, ir gaištame laiką su tuo, kas jau yra atsitikę: „Ach, jis mane įžeidė!“, arba „Ką jis galvoja apie mane?“ ir t. t. Taip pat žalinga nesveikai dažnai galvoti apie ateitį („ar aš tai ištversiu?“ ir t. t.). Tokios mintys gali būti gundymas. Mums priklauso tik dabartis. Jei mūsų mintys klajoja kažkur kitur, tai mes švaistome dabartį. Bet mes išnaudojame dabartinę akimirką gerai, jeigu joje stengiamės pildyti Dievo valią ... taip, kaip Nekaltai Pradėtoji mūsų vietoje ją išnaudotų. Atsiduokime jai, kad geriau išnaudotume savo dabartinę akimirką, kad ji mumyse mąstytų ir veiktų!

Šios akimirkos vertė priklauso ne tiek nuo to, ką mes darome, tačiau nuo to, kaip mes šį darbą atliekame: iš meilės Dievui ar iš savimeilės. Turime stengtis kiekvieną akimirką tapti tobulesniais, nes nežinome, ką sekanti akimirka atneš. Mes turime šventėti dabar, nes nežinome ar sulauksime vakaro. Kuo geriau mes atliekame savo pareigas, tuo labiau prisidedame prie Dievo garbės ir tuo geriau pildome Nekaltai Pradėtosios valią. Žmonės sako: laikas yra pinigai. Krikščionys sako: laikas yra vertas tiek, kiek Brangiausiasis Kristaus Kraujas, nes laike įvyko mūsų atpirkimas ir laike turime antgamtiškai augti. Kiekvienas gali leistis vedamas Nekaltai Pradėtosios – taip jis tinkamai išnaudos kiekvieną akimirką. Kai siela pradeda rūpintis šia akimirka, ji pradeda atrasti naujus pasaulius: mus pripildo gerų minčių lobiai ir mes pajėgiame greičiau išpildyti savo pareigas. O svarbiausia: siela pradeda apsivalyti, nes ji stengiasi nepaleisti Nekaltai Pradėtosios rankos.[20]

 

III skyrius

Visų mūsų gyvenimo sričių pertvarkymas pagal Marijos privilegijas

 

Norėdami nors truputį suprasti nesuvokiamą Marijos didybę, turėtume apmąstyti įvairius jos charakterio, jos pašaukimo, jos gyvenimo aspektus bei turtus, joje paslėptus Dievo. Taigi jei sakome, kad Marija yra mūsų kelias link Dievo, tai konkrečiai reiškia, kad kiekvienas jos gyvenimo aspektas susijęs su atitinkamu mūsų gyvenimo aspektu. Marijos privilegijos yra šios: Nekaltasis Prasidėjimas kaip jos egzistencijos šaltinis ir pagrindas; Dievo motinystė kaip jos gyvenimo uždavinys; visuotinis malonių tarpininkavimas, išreikštas jos Nekaltąja Širdimi. Jos žemiško gyvenimo pabaiga yra pažymėta jos paėmimu su kūnu ir siela į dangų, jos valios sprendimai lieka galioti visą amžinybę kaip jos karališkumo ženklas. Taigi jei Marija pertvarko mūsų gyvenimą, jei ji veikia mumyse kaip forma Dei, jei ji mus performuoja, pagimdo, maitina, išaugina, mums vadovauja ir veda link tikslo, tai jos privilegijos veikia ir mus, jos mus persmelkia ir ištobulina. Šv. Maksimilijonas tai vadina marijinių dogmų praktine ir socialine reikšme.

 

Dvasiniai mūsų būties pagrindai Nekaltojo Prasidėjimo šviesoje

 

Mūsų būties pagrindai yra paženklinti dviguba realybe: tai pirmiausia antgamtiniai mūsų būties principai, paaiškinantys, kas aš esu, kodėl aš esu, kam aš esu. Po to principai, kuriais mūsų nuodėmės paženklinta būtis turėtų vadovautis, kad nugalėtų prigimtinės kaltės niokojančias pasekmes. Abiem atvejais Nekaltai Pradėtoji ateina mums į pagalbą, pirmiausia paskatindama mus ant šių pagrindų statyti savo gyvenimą, o tada sutvirtindama mus ir padėdama ištikimai bei nuosekliai laikytis šių principų. Kadangi mūsų būties pagrindais remiasi mūsų gyvenimo priežastis, šaltinis, kilmė ir pradžia, akivaizdu, kad juos turime surišti su ta Marijos paslaptimi, kuri nusako jos gyvenimo priežastį, kilmę ir pradžią – būtent Nekaltuoju Prasidėjimu.

 

Marija, mūsų pagrindas

 

Marija nuo pat pirmosios savo egzistencijos akimirkos yra tobula, nepaprastai tyra, nesutepta. Tai, beje, reiškia, kad jos būties ir gyvenimo šaknys visiškai atitinka dievišką tvarką, kad nuo pat pirmojo akimirksnio jos egzistencija yra besąlygiškai, absoliučiai ir tobulai nukreipta į Dievą, kad ji visa gyvena tiesoje. Principai, nusakantys ir kreipiantys jos gyvenimą, yra visiškai persmelkti Nekaltojo Prasidėjimo. Apie tai primena 86 psalmė, Bažnyčios priskiriama Marijai: „Jo pamatai pakloti šventuosiuose kalnuose. Viešpats myli Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes. Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“ Dėl jos ryšio su Šventąja Dvasia ji savo vaikams gali perteikti šį savo „įsitvirtinimą šventuosiuose kalnuose“. Tai reiškia, kad tiek, kiek mes priartėjame prie jos, ji primena mums tikruosius gyvenimo pagrindus, kad ji suteikia mums harmoniją ir tvirtybę, paremtus ištikimybe ir nuoseklumu, kurių pagalba mes grindžiame savo veiksmus šiais principais. Šventasis Maksimilijonas tai išreiškia labai giliai:

Protingos būtybės sąmoningai myli Dievą ir per šią meilę vis labiau su juo susivienija, „sugrįžta pas jį“. Gi kūrinys, visiškai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekuomet nenukrypusi nuo Dievo valios. Ji yra nenusakomu būdu susivienijusi su Šventąja Dvasia kaip savo Sužadėtiniu, „Sužadėtiniu“ nepalyginamai tobulesne prasme, nei šis žodis galėtų būti pritaikytas kūriniams. Kur glūdi šis susivienijimas? Pirmiausia, ji visa savo esybe yra viduje susivienijusi su Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia nuolat gyvena joje nuo pat pirmosios jos egzistavimo akimirkos ir gyvens per amžius. ... „Grįžimas pas Dievą“ yra „atoveiksmis“, lygiavertis ir priešpriešinis atsakymas sukūrimo veiksmui. Pasaulio sukūrime kelias eina iš Tėvo per Sūnų ir Šventąją Dvasią, o čia Sūnus per Šventąją Dvasią tampa kūnu jos įsčiose, ir meilė per jį sugrįžta pas Tėvą. Tačiau ji, visiškai įpinta į meilę Švenčiausiajai Trejybei, nuo pat pirmosios savo egzistavimo akimirkos amžiams tampa Švenčiausiosios Trejybės „papildymu“.[21]

Taigi Marija jau savo Nekaltuoju Prasidėjimu tampa visos kūrinijos grįžimo pas Dievą pradžia, ji žengia link Dievo nesudrumstoje, nesuterštoje, tobuloje meilėje:

Jos susivienijime su Šventąja Dvasia meilė ne tik sujungia abu asmenis, tačiau, galima sakyti, pirmasis čia atstovauja visos Švenčiausiosios Trejybės meilę, o antrasis – visos kūrinijos meilę. Taigi šiame susivienijime susijungia dangus ir žemė, visas dangus ir visa žemė, visa amžinoji meilė ir visa sukurtoji meilė, ir tai yra meilės viršūnė.[22]

Būtent tai sudaro dvasinio gyvenimo pagrindą: visiškai iš Dievo, visiškai Dieve ir visiškai pas Dievą! Šį pagrindą Nekaltai Pradėtoji gali perduoti savo vaikams:

Lurde Švenčiausioji Mergelė atsakė šv. Bernadetai: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas!“ Šiais žodžiais ji aiškiai išreiškė, kad ji ne tik buvo nekaltai pradėta, bet kad ji pati yra Nekaltasis Prasidėjimas. Panašiai galima būtų pasakyti, kad baltas daiktas dar nėra pats baltumas, ar kad tobulas daiktas yra kas kita nei pats tobulumas. Kai Dievas kalbėjo Mozei, jis pasakė: „Aš esu, kuris esu“, tai reiškia, mano esmė yra pats buvimas, kylantis iš savęs, neturintis pradžios. Tuo tarpu Švenčiausioji Mergelė savo pradžią turi iš Dievo, taigi ji yra kūrinys, ji yra prasidėjimas. Tačiau ji yra Nekaltasis Prasidėjimas.[23]

Iš šio jai esmingo „buvimo Nekaltai Pradėtąja“ ji semiasi ir duoda mums dalį savo „nekaltumo“. Tai reiškia, kad ji mumyse pakloja tuos nuostabius pamatus, kuriuos Dievas joje pačioje paklojo, tiek, kiek mes jai atsiduodame.

 

Gimtosios nuodėmės pasekmių įveikimas

 

Tačiau mūsų reali tikrovė atrodo kitaip. Gimtoji nuodėmė pažeidė mūsų prigimtį iki pat šaknų ir įliejo nuodų, nuo kurių turime gintis visą savo gyvenimą. Taip mes gyvename nuolatinėje dvasinėje kovoje prieš savo priešus. Tačiau nepaprastai sunku nuolat atminti šios kovos taisykles, dar sunkiau savo gyvenime jomis vadovautis. Čia vėlgi galime pajusti ypatingą Immaculata Conceptio, Nekaltojo Prasidėjimo įtaką. Jo veikimas mumyse reiškia karo paskelbimą šioms prigimtinės nuodėmės pasekmėms. Jo artumas padeda mums vis aiškiau pamatyti tuos mus persmelkusius nuodus, iš jų kylančią žalą, taip pat vaistus, be kurių mes anksčiau ar vėliau patektume į priešo rankas. Kaip jis tai padaro? Kontrasto principu parodydamas mūsų nuodėmingą tikrovę jos tikrovės šviesoje. Immaculata Conceptio leidžia mus suvokti, kaip dažnai mus veda mūsų sugedusi prigimtis ir kaip dažnai mūsų mintys, žodžiai bei darbai yra įtakojami nuodėmingos intencijos. Taip, pvz., mes planuojame savo dienotvarkę arba gyvenimą vadovaudamiesi asmeninėmis ambicijomis arba savojo „Aš“ įnoriais. Tačiau Nekaltai Pradėtosios šviesoje mes lengvai pamatysime, kad čia trūksta tiesos, trūksta požiūrio į realybę, matančio jos ryšį su Dievu. Taip kyla karas dėl principų, kuriame mes be jos dažniausiai būname pralaimėtojai, o su ja vis dažniau tampame nugalėtojais.

 

Pirmasis pagrindas – Dievo gailestingumas

 

Nekaltasis Prasidėjimas leidžia mums pažinti giliausią visos mūsų egzistencijos pagrindą – dieviškąjį gailestingumą. Nekaltajame Prasidėjime Dievas pasauliui parodo, kokia jo nuostata nuo šiol bus kūrinių atžvilgiu ir kokio esminio santykio su jais jis nori: tai visiškas, gailestingas nusileidimas iki didžiausio vargšo. Dievas visiškai už dyką dovanoja savo meilę, už tai negaudamas jokio atpildo. Dar daugiau, šis dovanojimas yra pats pirmasis Dievo aktas mūsų atžvilgiu, dar prieš bet kokį mūsų atsakymą. Jis pasinaudoja savo galia ir išmintimi, kad mums dovanotų neribotai daug savo meilės, savo šviesos, savo laimės, savo vidinio džiaugsmo. Dievas nori, kad mūsų visa egzistencija kiltų iš šio amžino per kraštus besiliejančio dovanojimo, jis nori mums perduoti savo gyvenimo perteklių.

Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai mes patys norime būti apdovanoti, jei mes visiškai atsiveriame jo dovanoms. Per nuodėmę mes blokuojame šią dieviškos meilės srovę ir užuot leidęsi jo apdovanojami, įsivaizduojame, kad galime patys pasiimti tai, ko norime, lyg turėtume teisę į šias dovanas. Tai išdidumo laikysena, paneigianti bei iškreipianti Dievo, o ir mūsų pačių giliausią esmę. Dievas laikomas tarnu, žmogus nori būti kaip Dievas.

Ar egzistuoja tokia galimybė, kad mes atrasime žmogų, gyvenantį pagal savo tikrąjį paskyrimą, sugalvotą Dievo? Ar yra toks žmogus, kuris taip giliai į save priimtų Dievo gailestingumą, kad pats taptų „grynu gailestingumu“ pagal Kristaus palaiminimą: „Laimingi gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“? Tai Nekaltai Pradėtoji. Kiekviena jos būties dalelė atspindi Dievo gailestingumą. Ji viską iš jo gauna ir priima taip, kad ši Dievo savybė tiesiog įsikūnija joje. Ar neturėtų kūrinio atsakymas į Dievo kvietimą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ būti tėviškas ir motiniškas gailestingumas, savęs dovanojimas, pasilenkimas prie visų vargšų ir kenčiančių, nelaukiant atlygio? Ar ši gailestinga laikysena nėra tikroji meilės laikysena?

Nekaltajame Prasidėjime mes iš naujo pamatome, kas mums iš tiesų yra Dievas, ir kas jis norėtų būti: beribis dovanojimas, rūpinimasis geriausiojo Tėvo, neleidžiančio, kad jo tyrąją dukterį paliestų bent menkiausia dėmė, kad koks nors blogis pasiektų jos sielą. Tiek, kiek mes seksime jos tobulu Dievo dovanų priėmimu, tiek mes leisime Dievui vėl parodyti mums savo gailestingumą, neribotai dovanoti save, suteikiant mums stulbinančią mūsų nuodėmių atleidimo dovaną. Jis nepavargsta nuolat mums atleisti, jis nežiūri į mūsų iškrypimą ir neištikimybę, bet išnaudoja mažiausią mūsų atgailos ženklą, kad mus panardintų į savo beribę save dovanojančią meilę. Taip jis žingsnis po žingsnio veda mus į tikrąjį kūrinio santykį su savo Kūrėju, mumyse įgyvendina Nekaltai Pradėtosios būseną. Taip Marija tampa jo gailestingumo tarpininke, Gailestingumo Motina. Dėl šios priežasties mes suprantame, kodėl žmonės, kai tik į ją kreipiasi, instinktyviai žino, kaip kad vaikas instinktyviai žino apie savo mylinčią motiną, kad ji yra „gailestinga“, vien tiktai gailestinga, pilna motiniško gailestingumo. Taip ji atstato žmonių santykį su Dievu kaip su savo pirmuoju principu ir galutiniu tikslu, Alfa ir Omega.

 

(Ištraukos iš knygos: Karl Stehlin, Wer bist Du, o Immaculata?, Te Deum, Warszawa, 2006. Iš vokiečių k. vertė Kęstutis Choromanskis)

 

 

[1] Oratio 54 // J. P. Migne, Patrologiae cursus completus. Series latina, Paris 1857 (toliau PL), 158, 960–961.

[2] Sermo 2 in dominica infra Oct. Assumpt. BMV // PL 183, 431.

[3] Summa Theologica, III, q. 30, a. 1.

[4] Enciklika Mystici Corporis // R. Graber, Die marianischen Weltrundschreiben der Päpste, Würzburg, 1951, p. 160.

[5] Militia Immaculatae, 1917 m. šv. Maksimilijono pradėtas dvasinis judėjimas, kurio tikslas – nusidėjėlių ir Bažnyčios priešų, ypač masonų, atvertimas, prašant Nekaltai Pradėtosios užtarimo. – vert. past.

[6] Traktatas, Nr. 121–125. – vert. past.

[7] Marijos žodžiai šv. Bernadetai Lurde. – vert. past.

[8] 1940 03 09 paskaita // Konferencje świętego Maksymiliana Marii Kolbego, Niepokalanów 1990, p. 371.

[9] 1938 02 17 paskaita // Konferencje..., p. 213.

[10] 1933 04 12 laiškas T. Antoniui Vivodai // Konferencje..., p. 259–260.

[11] 1934 04 17 paskaita, // Konferencje..., p. 59.

[12] Neužbaigtos knygos fragmentas // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 612.

[13] 1912 m. rekolekcijos // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 347.

[14] 1933 01 14 paskaita // Konferencje..., p. 21–22.

[15] 1936 08 16 paskaita // Konferencje..., p. 81.

[16] Laiškas broliui Mateuszui Spolitakiewicziui // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 280.

[17] 1933 06 13 paskaita // Konferencje..., p. 36–38.

[18] Traktatas, Nr. 257. – vert. past.

[19] 1933 06 13 paskaita // Konferencje..., p. 36–38.

[20] 1939 01 21 paskaita // Konferencje..., p. 330–331.

[21] 1941 02 17 paskutinė paskaita // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 597–598.

[22] Ten pat.

[23] Miles Immaculatae, Nr 1 (1938) // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 581–582.

Tema: