Kas Tu esi, Nekaltai Pradėtoji? (I)

Įžanga

 

O Immaculata, Nekaltai Pradėtoji, dangaus ir žemės Karaliene, žinau, kad esu nevertas prie Tavęs prisiartinti ir, giliai nuleidęs galvą, pulti po Tavo kojų. Tačiau kadangi labai myliu Tave, drįstu Tavęs prašyti būti tokia gera ir man pasakyti, kas Tu esi! Aš norėčiau Tave kuo geriau pažinti, kad galėčiau Tave kuo karščiau ir be galo mylėti. Aš trokštu ir kitoms sieloms pasakyti, kas Tu esi, kad vis daugiau sielų galėtų Tave vis tobuliau pažinti ir vis karščiau mylėti, kad Tu kuo greičiau taptum visų širdžių, plakančių ir kada nors plaksiančių šioje žemėje, Karaliene.[1]

Angelai dažnai klausinėdavo vienas kitą: „Quæ est ista?.. – Kas ji tokia?..“ (Gg 3, 6; 8, 5), mat Aukščiausiasis ją paslėpė nuo jų, o jei šiek tiek ją ir atskleisdavo, tai dar daugiau nuslėpdavo.[2]

Vėl ir vėl iš šventųjų lūpų pasigirsta nuostabos šūksnis: „Kas Tu esi, o Nekaltai Pradėtoji?“ Žmogus apstulbsta išvydęs joje slypinčius nesuskaičiuojamus stebuklus ir paslaptis. Savo tobulumu ir galia ji iškyla kaip nepakartojamas Dievo šedevras[3]. Bažnyčia giria jos privilegijas ir nori, kad mes ją garbintume labiau už visus angelus ir šventuosius (hyperdulia). Jos vaidmuo Kristaus išganymo darbe ypatingas: ji dalyvauja jame kaip naujoji Ieva ir Bendraatpirkėja, ji visiems savo vaikams dalina išganymo vaisius kaip Visų Malonių Tarpininkė. Dievas ją mums davė kaip galią, kuria žmogus pirmiausia atsiverčia, ir kaip kelią, kuriuo jis po to eina pas Kristų. Ji yra Dievo naudojama forma, į kurią įliejama mūsų „materija“, ir taip joje mes įgauname paties Dievo formą[4]. Jai turime būti dėkingi už visas mums asmeniškai suteiktas malones. Ji taip pat yra didysis ženklas danguje[5], vedantis krikščioniškąją armiją į kovą prieš šėtoną. Ji yra nugalėtoja visuose Dievo mūšiuose[6]. Tačiau ypač laikų pabaigoje ji yra paskutinė išganymo priemonė, Dievo duota pasauliui. Ji save apreiškia betarpiškai, per savo apsireiškimus, ir tarpiškai, per jos tam pasirinktus įrankius, kad įrodytų savo nesuvokiamą galią baisiausių sielų priešo puolimų akimirką. Jos Širdis tampa paskutine priebėga persekiojamiems ir prispaustiems Dievo vaikams, kurie trokšta ištverti nešdami Viešpaties kryžių.

Po jos vėliava išsirikiuoja jos vaikai, jos riteriai, jos „turtas ir nuosavybė“. Jie sudaro mažytę armiją, kuri atlaiko didžiausius išbandymus ir galų gale laimi pergalę prieš didžiulę persvarą turinčius priešus, nes „galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos“[7]. Regint tokią perspektyvą, pradeda suktis galva, kai pagalvojame, kokią didelę, neribotą galią Dievas panoro suteikti paprastam kūriniui. Ir vis aiškiau iškyla klausimas: Quae est ista? „Kas Tu esi, kad būtent Tu laikų pabaigoje pasieksi pergalę? Kas Tu esi, kad mus kaip Motina gimdai, maitini, augini, vedi ir galiausiai žadi mums pergalę? Ar Tavo gebėjimas perteikti mums, nusidėjėliams, savo nenuodėmingumą neperžengia kūrinio galimybių? Galėtume baimingai paklausti: ar čia neperžengiame ribos tarp Dievo ir kūrinio ir ar nepaverčiame Tavęs lyg kokiu dievu, kaip mums prikiša protestantizmas?“

Bažnyčios mokymas mums į tai duoda aiškų atsakymą: Marija tokia didi, nes buvo išrinkta tapti Dievo Motina. Ši realybė ją be galo iškelia virš kitų kūrinių. Iš šio jos pašaukimo kyla visos kitos privilegijos: nuolatinė mergystė, jos Nekaltasis Prasidėjimas, jos paėmimas su kūnu į dangų. Marija vaidina tokį svarbų vaidmenį Bažnyčios ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime todėl, kad, kaip mus moko apreiškimas, pats Dievas norėjo taip, o ne kitaip, nors jis turėjo tūkstančius kitų būdų mus išganyti. Taip pat šv. Grinjonas de Monforas paaiškina, kodėl Marija būtent laikų pabaigoje atskleidžia visą savo galią ir grožį: kaip per Mariją prasidėjo pasaulio išganymas, taip per ją jis bus ir užbaigtas[8].

Visos šios didingos tiesos padeda mums ne tik vis geriau ją pažinti ir mylėti, bet ir vis aiškiau suvokti mūsų pašaukimą, kurį ji pati Fatimoje suformuluoja paprastais žodžiais: Melskitės ir aukokitės, nes tiek daug sielų eina į pragarą, kadangi nėra kas už jas melstųsi ir dėl jų aukotųsi.[9]

Galime net pasakyti, kad kuo giliau žmogus įsiskverbia į Marijos paslaptį, kuo labiau jis užsidega jos meile, tuo aiškiau jis mato joje didžius Dievo darbus ir geriau pažįsta Dievo esmę. Tačiau tada jis pirmiausia ima gyventi vis labiau pagal Dievo valią, o po to šios kontempliatyvios meilės dėka įgyja jėgų įgyvendinti savo pašaukimą.

Todėl šventieji niekada nenustodavo girti Marijos, kontempliuoti jos tobulumų, teologiškai tyrinėti jos prigimties bei pašaukimo svarbos. Maksimilijonas Kolbė norėjo, kad Nekaltai Pradėtosios miestai[10] virstų universitetais ir marijinėmis akademijomis, kurie vis giliau tirtų Bažnyčios mokymą apie Marijos didingumą didesnei Dievo garbei ir didžiausiai sielų naudai.

Ši knyga yra bandymas trumpai apžvelgti šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo, šv. Maksimilijono Kolbės bei Marijos apsireiškimų, ypač Fatimoje, mintis ir jas labiau nušviesti popiežių bei didžiųjų Bažnyčios mokytojų šviesa. Pati Nekaltai Pradėtoji nori, šiems jos išsirinktiems įrankiams padedant, leisti mums pažvelgti į liepsnojančią jos Širdies gilumą, į šį meilės židinį, į jos giliausią paslaptį. Tik šioje šviesoje mes suprasime, kodėl ji tokia svarbi išganymo darbe ir „kokių didžių dalykų padarė jai tas, kuris yra galingas, ir šventas yra jo vardas!“[11].

Visi Marijos šventieji teigia, kad toks įsitvirtinimas Marijos paslapčių gelmėje išaugins mumyse gražiausių dvasinių vaisių. Šv. Bernardas sako:

Kas tu bebūtum, jei matai, kad šio laikinojo gyvenimo tėkmėje blaškaisi tarp audrų ir viesulų, o ne ramiai eini žeme, nenugręžk akių nuo tos Žvaigždės spindesio, jei nenori, kad tave prarytų audros. Jei tavyje sukyla pagundų vėtros, jei suklumpi ant aštrių kentėjimo uolų – pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos! Jei tave blaško puikybės, savimeilės ar pavydo gūsiai – pažvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei pykčio, įgeidžių ar kūniškų vilionių bangos purto silpną tavo sielos valtį – pakelk akis į Mariją. Jei tave, slegiamą kalčių naštos, iškankintą nešvarios sąžinės, išgąsdintą teismo grėsmės, pradės klampinti liūdesio bedugnė ar nevilties praraja – mąstyk apie Mariją! Pavojuose, sielvartuose, abejonėse galvok apie Mariją, šaukis Marijos! Tegul jos vardas nedingsta nuo tavo lūpų, tegul ji nepalieka tavo širdies ir, kad galėtum išmelsti jos gelbėjančio užtarimo, neišleisk iš akių jos elgesio pavyzdžio. Eidamas kartu su ja, nenuklysi į šunkelius, šaukdamasis jos, nepulsi į neviltį, turėdamas ją mintyse, nenukrypsi į klaidą. Kai ji tave laikys, neparkrisi, kai ji užstos, neturėsi ko bijoti, kai ji ves tave, nepavargsi, kai suteiks tau malonės, pasieksi tikslą![12]

Tačiau tai neturėtų likti tos gražiausios gėlės Dievo sode didingas kontempliavimas – šiame įsigilinime į ją glūdi mūsų pačių kelias link Dievo. Ji iš tiesų yra mūsų išgelbėjimas, mūsų atsikėlimas parkritus, mūsų ištesėjimas kovoje, jėga mūsų silpnume ir galiausiai mūsų pergalė. Argi nesame dažnai patyrę, kad kai būname ištikimi Marijai, mūsų dvasinį gyvenimą persmelkia maloni harmonija, ir mes įgauname iki šiol nepatirtų dvasinių jėgų? Kiekvienas iš mūsų turi su dėkingumo ašaromis akyse ištarti: „Tau esu dėkingas už savo atsivertimą, savo krikštą, savo pašaukimą ir už viską, kas mano gyvenime yra didu ir teisinga. Tu perteikei man visas šias malones!“ Šv. Maksimilijonas Kolbė kviečia mus nuosekliai eiti šiuo keliu. Marijos stebuklingas veikimas pasaulyje, Bažnyčioje, sielose, taip pat ir mano sieloje, galiausiai yra skirtas tam, kad vis aiškiau pamatyčiau kelią, kuriuo turiu eiti šiais tokiais pavojingais laikais, kai patiriame beveik mirtiną priešo priespaudą. Vis gilesnis Marijos paslapties pažinimas yra išeitis, kurią Dievas paskutiniais laikais duoda nedaugeliui ištikimųjų. Tai buvo aiškiai apreikšta Fatimoje: „Dievo Motina leido man suprasti, kad Dievas pasauliui duoda paskutines išganymo priemones: rožančių ir pamaldumą Nekaltajai Širdžiai. Tačiau jei tai paskutinės priemonės, tuomet reiškia, kad kitų nebebus![13].

Šv. Grinjonas ir šv. Maksimilijonas Kolbė paaiškina, kur iš esmės glūdi šis pamaldumas Nekaltai Pradėtosios Širdžiai, ir nurodo, kaip juo gyventi. Tačiau jei Marija skelbia, kad galiausiai jos Nekaltoji Širdis triumfuos, tuomet pergalę pasieks ir tas, kuris gyvena šioje Širdyje, o labiausiai tas, kuris toje Širdyje gyvena giliausiai. Kad tai įvyktų ir parašėme šias eilutes.

 

Pirmoji dalis

Veiksmo ir atoveiksmio principas

 

Dievas yra amžinas, bekraštis okeanas, visos būties pilnatvė. Dievas kuria vedamas meilės, jis iš nieko ištraukia kūrinius į gyvenimą ir suteikia jiems galimybę patiems egzistuoti. Tobuliausi kūriniai yra apdovanoti protu bei valia, jie yra panašūs į Dievą savo dvasingumu. Visas Dievo veikimas yra jo šviesos išsiliejimas. Jis yra actus purus, grynasis veiksmas, tobulas davimas ir dovanojimas to, kas jis pats yra. Šis Dievo savęs dovanojimas ir yra kūrimo darbas. Bet kokia sukurtoji būtis išeina iš Dievo (exitus); Dievas ir pats išeina iš savęs (exitus) sudarydamas įvairias formas bei atspalvius, kuriems jis nuolat dovanoja jų esmę ir užtikrina jiems galimybę egzistuoti. Tačiau kūriniai negali nė akimirkos patys palaikyti savo buvimo, visą savo egzistenciją jie be paliovos gauna iš jo. Taip šis nuolatinis, būtį suteikiantis mylinčio Dievo dovanojimo veiksmas (exitus, fluxus, actio) tampa pagrindu ir lyg atmosfera, kurioje visos būtybės egzistuoja.

Vis dėlto kūriniai gyvena savo pačių gyvenimą; nepaisant savo visiškos priklausomybės nuo Dievo, jie yra iš tiesų savarankiškos būtybės. Tačiau šis skirtingumas ne atitolina Dievą ir kūrinį vieną nuo kito, o kaip tik vieną su kitu suvienija. Tik vienas prieš kitą stovintys skirtingi TU gali vienas su kitu susivienyti. Ir tai yra kūrinijos prasmė. Dievas ją „išlieja iš savęs“, kad po to galėtų susivienyti su iš nieko sukurtu, be galo menku kūriniu, jį vėl prie savęs patraukti, leisti jam sugrįžti (reditus). Ištekėjęs iš Dievo meilės ir sukurtas iš nieko, jis, apimtas meilės, vėl teka link Dievo (refluxus). Taip į Dievo meilingą actio jis atsako dėkingu re-actio, ir šis atsigręžimas į Dievą yra jo vienintelė egzistavimo prasmė ir vienintelis tikslas. Tuo tarpu nuodėmė yra sąmoningas atsisakymas vykdyti šį re-actio. Nuodėmingas kūrinys gauna visą Dievo kūrybos lobyną, tačiau jis nori egoistiškai šį turtą pasilikti sau. Jis nepripažįsta, kad yra visiškai priklausomas nuo Dievo ir bus tik tada laimingas, kai vykdys jo valią, t. y. sugrįš į visą Dievo pilnatvę ir ten gaus visų savo troškimų bei vilčių išsipildymą.

Šv. Maksimilijonas tai formuluoja šitaip: Pasaulyje mes visur sutinkame veiksmą ir atoveiksmį. Atoveiksmis yra lygus veiksmui, tik priešingas jam: išėjimas ir grįžimas, atsitolinimas ir prisiartinimas, skaidymas ir sujungimas. Tai ne kas kita, kaip Švenčiausiosios Trejybės veikimo kūriniuose paveikslas. Susivienijimas yra meilė, kūrybinė meilė. Ne kitaip pasireiškia Dievo veikimas į išorę: Dievas sukuria pasaulį – kartu įvyksta „atskyrimas“. Kūriniai, atvirkščiai, tobulėja vykdydami Dievo duotą prigimtinį įstatymą, taip jie panašėja į Dievą. Protingos būtybės sąmoningai myli Dievą ir per šią meilę vis labiau su juo susivienija, „sugrįžta pas jį“. Gi kūrinys, tikrai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekur nenukrypusi nuo Dievo valios.[14]

Panašią prasmę visam, kas sukurta, suteikia šv. Augustinas savo įžymiame posakyje: „Sau, Viešpatie, esi mus sukūręs, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje“[15].

Mes nuolat tai patiriame mūsų kasdieniame gyvenime: Žmogus norėtų būti didis, išmintingas, turtingas, įžymus, laimingas, mylintis ir mylimas. Tačiau jokia žemiška laimė negali jo patenkinti. Jis siekia daugiau, vis daugiau. Kada galiausiai šis ilgesys bus išpildytas? Net kai jis sutinka didžiausią laimę, kai tik pamato jos ribas, jo troškulys peržengia šias ribas ir jis taria: O, jei tik ši riba išsisklaidytų į begalybę... Taigi kokios laimės jis siekia? Laimės be ribų, be jokių intensyvumo, dydžio, trukmės ar kokių kitų ribų. Tokią laimę suteikia tik Dievas – begalinis bet kokios laimės šaltinis. Todėl siela trokšta turėti patį Dievą. Tačiau kaip jį turėti, kaip susivienyti su šia laime? Taip tobulai, kaip tik įmanoma! Susivienyti su juo be ribų. Ir čia pasireiškia nuostabus veiksmo ir atoveiksmio įstatymas, kurį Kūrėjas įspaudė į kiekvieno kūrinio veikimą lyg Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo antspaudą. Kūrinys yra išėjęs iš Visagalio rankų ir dabar grįžta pas jį. Jis neturės ramybės, kol „pats netaps Dievu“ (iš malonės).[16]

Šis sugrįžimas pas Dievą ir į Dievą yra visų dangaus šventųjų meilės judėjimas, vyksiantis amžinai. Ši begalinė laimė būti amžinai „pripildytam visos Dievo pilnybės“[17] reiškia „amžiną ramybę“, turinčią savyje be galo trykštantį gyvenimą ir judėjimą. Tai yra giliausių mūsų širdies troškimų išpildymas, kaip tai išreiškė šv. Švč. Trejybės Elzbieta: O mano Trys, mano viskas, mano palaima, be galo Vienas, Neišmatuojamas, kuriame visai pasimetu, išduodu Tau save kaip grobį! Paskęsk visas manyje, kad aš visa Tavyje nugrimzčiau, laukdama, kol nukeliausiu ten, kur Tavo šviesoje regėsiu Tavo šlovės bedugnę.[18]

Tačiau ką visa tai man padės, jei aš savo jėgomis negaliu pasiekti dangaus?

„Mano Dieve, mano vienintele laime, kaip galėčiau Tave dar geriau pažinti? Aš matau Tavo kūrinius, aš dėkoju Tau ir myliu Tave, tačiau, kaip Tu gerai žinai, man jų neužtenka, nes Tavęs aš nematau ir negirdžiu. Aš norėčiau pagal Tavo valią tapti į Tave panaši, tačiau kaip? Tu esi gryniausia Dvasia, aš esu kūnas. Pasakyk man, ką turiu daryti, parodyk man mano tikslą. Parodyk, kaip aš, kūniškas žmogus, galėčiau tapti tobula, kaip galėčiau tapti panaši į Tave, gryniausią Dvasią, kaip galėčiau būti sudievinta!“ Ir štai, Dievas nusileidžia ant žemės bei tampa žmogumi: Žmogus-Dievas Jėzus Kristus rodo mums kelią savo pavyzdžiu ir žodžiu. Dievą mylinčios sielos būriais veržėsi prie šio pirmavaizdžio, kad galėtų jį savyje atkartoti, su juo supanašėti, su juo susivienyti, būti perkeistos į jį. Tam, kad patrauktų sielas ir jas perkeistų į save, Kristus parodė savo begalinę meilę, savo iš meilės sieloms degančią Širdį. Ši Širdis privertė jį leistis prikalamam prie kryžiaus, likti su mumis Eucharistijoje ir per šį Sakramentą ateiti į mūsų sielas, galiausiai ji privertė jį testamentu palikti savo Motiną kaip motiną mums.[19]

Taigi mes matome visą Dievo veikimą kaip vieną didžiulį meilės judėjimą, ištekantį iš Dievo ir vėl pas jį sugrįžtantį. Ši nepertraukiama srovė yra visos kūrinijos prasmė ir tikslas, ji yra dangaus esmė. Tačiau kaip Dievas konkrečiai pradėjo šį meilės judėjimą? Pirmiausia jo veikimas prasideda pasaulio sukūrimu. Po nuopuolio Tėvas siunčia Sūnų atpirkti žmonių. Galiausiai Tėvas ir Sūnus siunčia Šventąją Dvasią, kad žmones pašventintų ir atvestų į tobulybę. O kurgi yra pirmoji vieta, kurioje Dievas apsistoja, nusileisdamas pas savo kūrinius? Kitaip tariant, kur yra galutinis taškas, Dievo veikimo pasaulyje terminus, tikslas? Tai Nekaltai Pradėtoji!

Gi kūrinys, visiškai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekur nukrypusi nuo Dievo valios. Ji yra nenusakomu būdu susivienijusi su Šventąja Dvasia, kaip savo Sužadėtiniu, „sužadėtiniu“ nepalyginamai tobulesne prasme, nei šis žodis galėtų būti pritaikytas kūriniams. Kur glūdi šis susivienijimas? Pirmiausia, ji visa savo esybe yra viduje susivienijusi su Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia nuolat gyvena joje nuo pat pirmosios jos egzistavimo akimirkos ir gyvens per amžius.[20]

Tačiau to nepakanka. Marija yra ne tik paskutinis kopėčių, besileidžiančių nuo Dievo link kūrinijos, laiptelis, bet ir grįžimo pas Dievą pradžia, kur visas kūrinijai padovanotas dieviškas gyvenimas vėl sugrįžta pas Dievą. Kaip dieviškasis gyvenimas iš Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje nusileido į Nekaltai Pradėtosios Širdį ir iš ten teka į kitus kūrinius, taip šis gyvenimas iš visų kūrinių grįžta per Mariją Šventojoje Dvasioje pas Sūnų, o iš jo pas Tėvą. Ji stovi ant pačio aukščiausio kūrinijos kopėčių laiptelio ir pati priima Dievą, kuris teikiasi nusileisti į žemę. Ji yra kūrinijos viršūnė ir tiltas, per kurį veda visi keliai iš dangaus ir į dangų, laivas, perplaukiantis atstumą tarp Dievo didybės ir kaltų nusidėjėlių bei sujungiantis abi puses.

Prieš įžengiant į Nekaltai Pradėtosios paslaptį, čia aprašytą realybę norėtume iliustruoti garsia vizija, būtent apreiškimu seseriai Liucijai Portugalijoje, Tuy miestelyje 1929 m. birželio 13 d. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina Fatimoje paskelbė, kad ji vėl ateis „reikalauti Rusijos pašventimo mano Nekaltajai Širdžiai ir Komunijos priėmimo pirmaisiais mėnesių šeštadieniais“. Dievo Motina kartu su Kūdikėliu Jėzumi iš tiesų pasirodė postulantei Liucijai 1925 m. gruodį Pontevedroje, kad paaiškintų jai pamaldumo jos Nekaltajai Širdžiai esmę. 1929 m. birželio 13 d. naktį, tarp 11 ir 12 valandos įvyko Tuy apsireiškimas, kuriame Marija pareikalavo Rusijos paaukojimo jos Nekaltajai Širdžiai. Sesuo Liucija taip aprašo šią viziją:

Staiga visa koplyčia nušvito antgamtine šviesa, ir virš altoriaus pamačiau švytintį kryžių, kylantį iki pat lubų. Dar aiškesnėje šviesoje virš kryžiaus pamačiau žmogaus kūną iki juosmens. Priešais jo krūtinę buvo balandis, visas iš šviesos, o ant kryžiaus mačiau prikaltą kito žmogaus kūną. Truputį žemiau jo klubų matėsi kybanti ore taurė ir didelė Ostija, ant kurios krito kraujo lašai, varvantys nuo nukryžiuotojo veido ir šono žaizdos. Jie lašėjo ant Ostijos ir nuo jos krito į taurę.

Dešinėje po kryžiumi pamačiau Švenčiausiąją Mergelę, rankose laikančią savo Nekaltąją Širdį (Tai buvo Fatimos Dievo Motina su savo Nekaltąja Širdimi, kurią ji laikė kairėje rankoje, be kalavijo ir rožių, tačiau apimtą liepsnos ir apsuptą erškėčių vainiku).

Kairėje po kryžiumi regėjau dideles raides lyg iš krištolinio vandens, kuris tekėdamas iš Nukryžiuotojo rankos ant altoriaus formavo tokius žodžius: malonė ir gailestingumas.

Aš supratau, kad man buvo parodyta Švč. Trejybės paslaptis, ir aš pažinau tokius dalykus apie šią paslaptį, kuriuos atskleisti man nėra leista.[21]

Po to sesuo Liucija perduoda žodžius, pasakytus Dievo Motinos šios vizijos metu, būtent reikalavimą, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai – taip įvyksiąs Rusijos išgelbėjimas.

Aišku, pirmasis šio apsireiškimo tikslas yra Rusijos paaukojimas ir taip pat išpildymas didelių Dievo pažadų, duotų per Mariją Fatimoje. Tačiau kodėl Marija norėjo šį apreiškimą susieti su Švč. Trejybės vizija? Žinoma, todėl, kad parodytų, jog jos apsireiškimų galutinis tikslas ir giliausia prasmė remiasi šia paslaptimi, jog visos tos konkrečios malonės, kurias ji nori duoti pasauliui Fatimoje (bei kitose šventovėse), yra skirtos nukreipti žmones į pačią giliausią realybę. Čia ir slypi tikroji Nekaltai Pradėtosios reikšmė Dievo ir Atpirkimo paslaptyse.

Viskas kyla iš Dievo Tėvo, dovanojančio pasauliui savo Sūnų ir kartu su Sūnumi išliejančio Šventąją Dvasią. Tėvas yra pirminis bet kokios būties, bet kokios gyvybės, bet kokios meilės šaltinis. Iš Tėvo širdies gimsta Sūnus ir išliejama Šventoji Dvasia.

Sūnaus siuntimas reiškia pasaulio atpirkimą ant kryžiaus. Tuy vizijoje kryžius užima visą erdvę nuo altoriaus iki pat lubų. Kryžius yra visos Dievo meilės apreiškimas, per Nukryžiuotąjį mums dovanojamos visos „malonės ir pasigailėjimai“. Kraujas, tekantis iš Išganytojo žaizdų, renkasi taurės ir Ostijos paslaptyje: visas Kristaus išganymo darbas sudabartinamas švenčiausioje Eucharistijoje, kurioje Kalvarijos auka atvaizduojama bei atnaujinama.

Šventosios Dvasios atsiuntimas yra viso išganymo darbo „nušvietimas“, tai lyg visos Dievo meilės kaip šviesos, malonės ir stiprybės išspinduliavimas ir viso Dievo darbo atbaigimas. Šis veiksmas, šis Dievo savęs dovanojimas, jo nusileidimas į pasaulį dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo susikoncentruoja Nekaltai Pradėtosios Širdyje, kuri, pripildyta Šventosios Dvasios šviesos, pati yra virtusi šviesa, ir kuri sutalpina savyje visą Dievo meilę. Jos Širdis yra jos giliausios esybės išraiška: jos sielos, visiškai pripildytos Šventosios Dvasios, jos intelekto, pilno nesuvokiamos išminties, jos valios, pilnos atsidavimo ir meilės. Ji vienintelė stovi po kryžiumi kaip naujoji Ieva prie naujojo Adomo šono, kad kartu su juo pagimdytų atpirktąją žmoniją. Čia ji stovi kaip pirmasis išganymo aukos vaisius, aukos, kuriai ji turi būti dėkinga už Nekaltojo Prasidėjimo stebuklą. Jos Širdis pasirodo perverta Kristaus erškėčių vainiko spyglių – ji yra Bendraatpirkėja, labiau už kitus kūrinius dalyvavusi jo kančioje. Ji laiko savo Širdį rankoje – tai reiškia, ji ištiesia ją mums, ji dovanoją ją mums, nes ji – mūsų Motina. Uždegta meilės Dvasios, jos Širdis liepsnoja dėl jos vaikų, kuriuos ji pagimdė tūkstančiuose skausmų ant Kalvarijos kalno ir kuriuos ji dabar bet kokia kaina nori išplėšti iš amžinosios pražūties.

Taigi Nekaltai Pradėtoji savo skaisčiai švytinčia Širdimi paliečia mūsų pasaulį. Visas mylintis Švč. Trejybės „išsiliejimas“ per ją teka toliau į sielas. Tai yra Dievo actio, pradinis dieviškos meilės judesys, kurį Bažnyčios mokytojai vadina išėjimu (exitus). Šį actio taip pat simbolizuoja tekantis gyvasis vanduo, išsiliejantis iš Nukryžiuotojo žaizdos į pasaulį kaip „malonė ir gailestingumas“.

Tačiau šioje vizijoje aiškiai minima ir antroji prasmė: kūrinijos „sugrįžimas“ (reditus), „atsakymas“ (re-actio), „įtekėjimas“ (refluxus) pas Dievą. Tuo pačiu keliu, kuriuo Dievas pas mus nusileido, mes turime pas jį sugrįžti. Mano Nekaltoji Širdis bus tavo priebėga ir kelias, vedantis pas Dievą! Galima šių Marijos apsireiškimų žinią apibendrinti trimis žodžiais: consecratio, reparatio, conversio – pasišventimas, atsilyginimas, atsivertimas. Marija ateina į pagalbą prispaustai krikščionijai, ji patraukia žmones prie savo Nekaltosios Širdies (pasišventimas), veda juos atgal pas Dievą (atsivertimas), kviečia juos dalyvauti Kristaus karalystės atstatyme (atsilyginimas).

„Atėjo akimirka...“, – šiais žodžiais Marija pradėjo savo žinią Tuy. Fatima yra Dievo valios apreiškimas visam pasauliui, kad dabar, laikų pabaigoje, pasaulis pažintų Mariją kaip Visų Malonių Tarpininkę, kaip kūrinijos sugrįžimo pas Dievą pradžią. Marijos Širdis surenka Dievo vaikus ir išsaugo juose malonės šviesą tamsiame pasaulyje. Jos Širdyje mes sugebėsime ištverti po Kristaus kryžiumi ligi galo. Taip įvyksta grįžimas per Mariją prie Kristaus ir galiausiai Šventojoje Dvasioje pas Tėvą.

 

Antroji dalis

Dievo veikimas pasaulyje per Nekaltai Pradėtąją (Actio Dei in mundo per Immaculatam)

 

I skyrius

Dievo atliktas kūrimo darbas per Nekaltai Pradėtąją

 

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę, visus regimus ir neregimus dalykus[22]. Kaip jis sukūrė pasaulį? Tai amžiams liks jo vidinė dieviška paslaptis. Sukūrimas iš nieko yra būdingas tiktai Dievui, ir joks kūrinys to negali suvokti. Kūrinys tegali nustatyti sukūrimo veiksmo pradinį ir galinį tašką, terminus a quo ir terminus ad quem. Pradiniame taške (terminus a quo) yra tik Dievas – begalinis okeanas ir daugiau niekas. Galiniame taške (terminus ad quem) matome kūriniją, visame jos rojiškame grožyje. Pasaulio sukūrimas leidžia protui užmesti akį į patį Dievą, panaudojant žemiškas „kūrėjo“, „menininko“, „architekto“ analogijas. Meistras pažįstamas iš jo darbų. Čia pasirodo begalinis Dievo protas bei išmintis, išgalvojusi visas esybes, taip pat jo viską pranokstanti galia, suteikusi šiai įvairovei egzistenciją.

Iš kūrinijos sandaros, jos tvarkos bei harmonijos, taip pat iš kūrinių elgesio galime nujausti būdą, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Galima sakyti, kad Dievas numatė kūrinijai tam tikrą tvarką bei hierarchiją, kad visos būtybės laikosi Dievo joms suteikto įstatymo. Taip pat galima spręsti, kad Dievas veikia pagal savo esmę, kad visi kūriniai iš tikrųjų yra Dievo pėdsakai, jie sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Šios nepaprastai reikšmingos išvados iš tiesų leidžia tik numanyti, kokia didelė, nesuvokiama paslaptis yra pasaulio sukūrimo darbas. Tik pats Dievas gali mums apreikšti, kokia jo veikimo giliausia priežastis ir kaip jis šį darbą įvykdė. Dažnai kyla klausimas dėl pasaulio sukūrimo trukmės. Egzistuoja teorija apie visatos evoliuciją nuo didžiojo sprogimo per rūšių vystymąsi iki žmogaus. Pirmiausia, ką galima pasakyti apie šią teoriją, yra tai, kad bet kokiam rūšies virtimui į aukštesnę rūšį reikia Dievo kūrybinės galios pagalbos, nes žemesnis negali savo jėgomis tapti aukštesniu, pagal principą: agere sequitur esse – veikimas seka buvimą ir atitinka jį. Niekas negali duoti to, ko pats neturi. Be to ši teorija žiūri į pasaulio sukūrimą iš žmogaus, apriboto erdvės bei laiko matmenų, taško. Tačiau Dievas yra virš laiko ir erdvės, ir kai jis sukūrė pasaulį, tik tada ir atsirado laiko bei erdvės matmenys. Taigi pasaulio sukūrimas įvyksta už laiko ir erdvės. Todėl Šv. Raštas gali sakyti, kad Dievas viską sukūrė iš karto – omnia simul (Siracido knygoje, 18, 1) ir kartu pavaizduoti pasaulio sukūrimą šešių dienų sekoje (Pradžios knygoje). Paslaptis išlieka.

 

Amžinoji Išmintis – sukurtoji Išmintis

 

Apie pasaulio sukūrimą galima dar pasakyti štai ką: Dievas, būdamas amžinas, per amžius regi visą kūriniją kartu su jos stebuklinga tvarka, nors ji pati ir turi pradžią laike. Taigi Dievas per amžius regi visą pasaulį tokį, kokį jis išgalvojo, spindintį tyrumu ir tobulumu. Dieviškasis architektas turi lyg kokį planą, sugalvotą nuo amžių. Apie šį pirmykštį planą kalba Išminties knyga:

Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių. Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau. Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų pasaulio molio grumstų. Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus; kada jis tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; kada jis paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus. Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama. (Pat 8, 22–30)

Bažnyčia savo liturgijoje šį tekstą priskiria Nekaltai Pradėtajai. Kodėl? Kadangi pasaulio sukūrimo tikslas yra Dievo Sūnaus tapimas žmogumi, o per tai – kūrinijos susivienijimas su Dievu. Pasaulio sukūrimo priežastis ir tikslas Dieve sutampa. Tačiau šis pirmasis principas ir galutinis tikslas yra Kristus, Išganytojas. O kadangi Dievas nuo amžių yra nutaręs, kad Kristus ateis į pasaulį per savo Motiną, Marija tampa motiniška visų daiktų priežastimi.

Ji yra visų daiktų Motina, o Dievas Tėvas yra visų daiktų šaltinis: visa, kas per save (per se) yra priežasties šaltinis bei priežastis, kartu yra ir šaltinis bei priežastis visko, kas turi priežastį. Tačiau ji pati yra Motina to, kuris yra visko priežastis ir šaltinis. Taigi ji per save (per se) yra visų daiktų Motina.[23]

Švenčiausiosios Trejybės antrasis Asmuo, amžinasis Žodis, yra visų kūrinių pavyzdinė priežastis, ir kaip toks jis yra amžinoji, nesukurtoji Išmintis: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ... visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17). Amžinojoje Dievo mintyje Kristus kaip Marijos Sūnus yra visos kūrinijos pirmgimis, ir dėl tos pačios savybės, kaip Marijos Sūnus, jis kartu yra visatos galva ir vainikas.

Iš to išplaukia, kad ir Marija yra iš anksto paskirta kartu su Kristumi, ir jei Kristus šiame paskyrime užima pirmąją vietą, tai Marija užima antrąją. Kristus – saulė, Marija – mėnulis, šviečiantis labiau nei visos žvaigždės kartu. Kas yra ta Moteris, kad tu ją atsimeni, kad nukreipi savo žvilgsnį į ją?! Tu apvainikavai ją spindesiu ir didybe, paskyrei ją tavo rankų darbo valdove. Tu paklojai jai viską po kojų, tu nepastatei jos truputį žemiau angelų – tu iškėlei ją aukščiau angelų chorų[24]. Tu aprengi ją saule, karūnuoji žvaigždėmis...[25] Šis dieviškasis paskyrimas kartu yra ir visuotinės Dievo išrinktųjų Bažnyčios pirmavaizdis ir forma. Kai Dievas perdavė Mozei dieviškosios buveinės atvaizdą, pirmiausia jis kalbėjo apie Sandoros skrynią. Taip pradinėje Dievo mintyje apie kūriniją pirmiausia figūravo Švenčiausioji Mergelė kaip gyvoji Dievybės skrynia.[26]

Amžinojo Žodžio ideali kopija, tobula, gryniausia, tyriausia jo „imitacija“ yra Nekaltai Pradėtoji. Sūnus, amžinoji Išmintis, yra Dievas. Nekaltai Pradėtoji, amžinosios Išminties tobula kopija, yra pirmasis ir tobulas kūrinys, turintis visas amžinosios Išminties savybes. Todėl Bažnyčia ją vadina sukurtąja Išmintimi ir priskiria jai amžinosios Išminties savybes.

 

Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė (Pat 8, 30)

 

Tvarkymas yra išminties ypatybė[27]. Dievas norėjo, kad jo kūrinijoje viešpatautų tvarka, nes ji lemia harmoniją ir grožį. Ši kūrinijos tvarka turėjo atspindėti Dievo vidinę tvarką. Kartu tvarka yra lyg planas, harmoningai sujungiantis skirtingus elementus į nuostabų paveikslą. Norint pastatyti katedrą, reikia ypatingo intelekto, kuris gerai apgalvotų šio nepaprastai sudėtingo pastato projektą ir sugebėtų sujungti visas dalis pagal fizikos dėsnius. Dažnai tokie genialūs planai nebūdavo iki galo užbaigiami. Palyginę tuos planus su faktiškai pastatytu statiniu, dažnai matome, kad jie daug gražesni ir puikesni.

Analogiškai galime pasakyti, kad Dievas taip pat turi tam tikrą visos kūrinijos planą. Tai pradinis planas, pirminė koncepcija (lot. conceptio), kurioje visi daiktai turi savo paskirtį ir susiderina į tobulą harmoniją. Šis viską tvarkantis planas yra be jokios dėmės: „Juk ji yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina“ (Išm 7, 25). Taip Marija stoja visatos pradžioje: „Ego sum radix – aš esu šaknis“[28]. Šis pirminis planas „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Visi kūriniai kartu paėmus negali susilyginti su šiuo nuostabiausiu pirminiu kūriniu, šiuo Dievo šedevru: „Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis“ (Išm 7, 29). Dievas suformuoja kiekvieną kūrinį pagal jos pavyzdį ir šabloną. Kiekvieno atskiro kūrinio tobulumas priklauso nuo jo panašumo į šį tyrą, universalų pirmavaizdį, ir tik vienybėje su juo kiekvienas kūrinys pasiekia savo kilnų tikslą: „Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, padarydama jas Dievo draugais ir pranašais. Juk Dievas myli tik tą, kuris bendrauja su išmintimi“ (Išm 7, 27–28). Taip mano Bažnyčios mokytojai, kai jie Nekaltai Pradėtojoje regi visos kūrinijos pirmavaizdį. Čia glūdi teologinis pagrindas, kodėl Bažnyčios tėvai, norėdami pabrėžti Marijos didybę ir grožį, labai dažnai vadina ją gražiausių kūrinių vardais. Taip rožė vaizduoja ne tik jos grožį, lelija – jos tyrumą, kalnas – jos galią, žvaigždė – jos spindėjimą ir t. t., bet ir ji pati yra pirmavaizdis, pagal kurį atsirado visos kūrinijos grožybės. Kiekviena gėlė gauna savo grožį iš jos ir, taip sakant, kopijuoja sielų gėlę Mariją. Lelijos kvapas yra meilingo Marijos sielos kvapo tąsa, aukšto kalno didybė – jos būties didybės atspindys, žmogaus siela yra didesnė ar mažesnė jos sielos kopija. Šia prasme poetas Novalis, žvelgdamas į moters paslaptį, rašo: „O Marija, aš matau Tave išreikštą tūkstančiuose paveikslų“. Ir šventasis Bernardinas Sienietis prisipažįsta:

Iš tik jai atitekusios tobulybės Švč. Mergelė teikia visoms pasaulio prigimtims ir tobulumams jų galutinę būties vertę, jų galutinį būties turtą ir galutinę būties viršūnę. Bet kokia būtis yra nukreipta į kilniausią buvimą: gyvoji būtis – į kilniausią gyvenimą; juslinga būtis – į puikiausius pojūčius; kiekvienas moters pastojimas – į vertingiausią vaisių; bet koks gimimas – į geriausią būtybę, kuri galėtų gimti; visi apdovanotieji protu – į nepakartojamą protingą būtybę; visi apdovanotieji dvasia – į puikiausią dvasinę būtybę. Trumpai tariant: visi tvariniai siekia vienybės su būtybe, kuri yra geriausia grynai sutvertoje prigimtyje. Esant tokiai tvarkai, pasaulis buvo aprūpintas per vieną virš visų išaukštintą moterį: tik kartą ji tapo motina, ir per šią vienkartinę motinystę ji visokiausių rūšių tvariniams suteikė jų galutinį ir aukščiausią tobulumą.[29]

 

Dievas pasaulį sukūrė Tau...

 

Tačiau Marija ir kita prasme dalyvauja pirmajame dieviškame darbe, pasaulio sukūrime. Jei kas nors ką daro, jis tai daro dėl kažkokio tikslo (omnis agens agit propter finem). Jei Dievas tarsi išeina iš savo vidinio Trejybės gyvenimo, kad sukurtų pasaulį, jis tai daro visada prieš akis turėdamas tikslą, būtent: „savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6). Jis, Kristus, yra laikų paveldėtojas, omega, tikslas į kurį visa nuo amžių yra nukreipta.

Jo, Kristaus, garbei Dievas pašaukė visatą į buvimą ... pasaulį, dangų, žemę ir visa, ką dangūs slepia. Visa, kas tik randasi karalystėje, yra skirta karaliui ir turi jam tarnauti. Gi Kristus kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). ... Kai Dievas kūrė savo karališkos pilies žemėje planus, jis nurodė Kristų būsiant patikimu, stipriu, tvirtu statinio pamatu, visada garantuojančiu pastato atnaujinimą, jei jis laikų audrose patirtų žalą. Ir kadangi pasaulio architektas pasaulį kartu su jo egzistavimu, su jo malone ir puikumu stato ant Kristaus, tik dėl Kristaus jis viską myli. Visa kūrinija, Bažnyčia ir rojus, prigimtinis ir antgamtinis pasaulis yra karališka puota, kurią karališkasis Dievas iš pagarbios meilės iškėlė karališkajam Sūnui.[30]

Taigi, jei Kristus kaip žmogus ir Marijos Sūnus yra pasaulio sukūrimo tikslas, tai Marija jame ir per jį taip pat yra pasaulio sukūrimo tikslas. Didysis egzegetas Cornelius a Lapide taip komentuoja šiuos du Siracido knygos sakinius: „Aš padariau, kad danguje užtekėtų negęstanti šviesa“ (Sir 24, 6), „Aš, išmintis, papyliau upes“ (Sir 24, 40).

Pažodine prasme tai reiškia: aš buvau ta priežastis, dėl kurios Dievas sukūrė šviesą, dangų, jūrą, upes ir visą pasaulį. Nes Dievo kūrinija kaip į savo tikslą buvo nukreipta į šventųjų nuteisinimą ir išaukštinimą, į darbą, kurį atliko Kristus su Mergelės Marijos pagalba. Juk prigimties tvarka buvo sukurta ir įsteigta malonės tvarkai. Kadangi Švč. Mergelė Marija yra Kristaus Motina, taigi ir visos Kristaus įkurtos malonės tvarkos Tarpininkė, dėl šios priežasties ji tapo ir pasaulio sukūrimo tikslu.

Visatos tikslas yra Kristus, jo Motina ir šventieji. Tai reiškia, kad ši visata buvo sukurta tam, kad šventieji džiaugtųsi malone ir amžintąja garbe per Kristaus ir Švenčiausiosios Mergelės tarpininkavimą. Nors Kristus ir Marija yra visatos dalis, taigi jie atsirado vėliau, jei kalbėsime apie materialią priežastį (causa materialis), vis dėlto jie yra pirmesni už pasaulį tikslo priežasties atžvilgiu. Todėl tarp pasaulio sukūrimo ir Kristaus bei Švenčiausiosios Mergelės pasirodymo egzistuoja tam tikra abipusė priklausomybė: Dievas norėjo Kristaus ir Marijos gimimo niekur kitur, kaip šiame pasaulyje. Kartu jis nenorėjo, kad šis pasaulis egzistuotų be Kristaus ir Marijos, kadangi dėl jų jis yra ir sukurtas. Jis norėjo, kad visas pasaulis, taip pat ir malonės tvarka, remtųsi Kristumi ir Švenčiausiąja Mergele bei būtų jiems pavaldūs kaip savo papildymui ir tikslui. Tuo būdu Kristus ir Švenčiausioji Mergelė yra pasaulio sukūrimo tikslo priežastis ir todėl kartu ir formali priežastis, t. y., jo provaizdis, jo pirminė idėja. Nes malonės tvarka, kurioje Kristus ir Marija užima pirmą vietą, yra idėja ir provaizdis, pagal kuriuos Dievas sukūrė ir sutvarkė prigimties tvarką bei visą pasaulį.[31]

Taip mes su nuostaba suvokiame, kad Dievas jau savo veikimo į išorę pradžioje prie savęs turi Nekaltai Pradėtąją. Ji yra pirmasis kūrinys, išrinktas prieš padedant pasauliui pamatus, kad Kristuje ir su juo būtų visų tvarinių provaizdis, pirminis planas, pavyzdys ir tikslo priežastis. Pripildytas šios paslapties, šv. Maksimilijonas Kolbė iš nuostabos sušunka:

Leisk man Tave girti, o Švenčiausioji Mergele... Tavyje vienoje Dievas labiau pagarbinamas nei visuose savo šventuosiuose. Dėl Tavęs Dievas sukūrė pasaulį. Dėl Tavęs Dievas pašaukė ir mane į gyvenimą. Iš kur man tokia laimė? O, leisk man Tave girti, Švenčiausioji Mergele![32] [...]

 

(Pabaiga kitame numeryje)

 

(Ištraukos iš knygos: Karl Stehlin, Wer bist Du, o Immaculata?, Te Deum, Warszawa, 2006. Iš vokiečių k. vertė Kęstutis Choromanskis)

 

LENTELEI:

 

Iš pasiaukojimo Jėzui Kristui per Marijos rankas

 

Aš N., neištikimas nusidėjėlis, šiandien atnaujinu ir sutvirtinu Tavo rankose savo Krikšto pažadus. Visiems laikams atsižadu šėtono, jo puikybės ir darbų, ir visiškai atiduodu save Jėzui Kristui, įsikūnijusiai Išminčiai, kad neščiau paskui jį savo kryžių per visas gyvenimo dienas ir kad būčiau jam ištikimesnis nei lig šiol buvau.

Aš renkuosi šiandien Tave, o Marija, viso dangaus dvaro akivaizdoje, savo Motina ir Valdove. Aš perduodu ir pašvenčiu Tau, kaip Tavo vergas, savo kūną ir savo sielą, savo vidines bei išorines gėrybes ir net savo buvusių, dabartinių ir būsimų gerų darbų vertę. Visiškai ir pilnai perduodu Tau teisę naudoti savo nuožiūra mane ir be išimties visa, kas man priklauso, didesnei Dievo garbei laike ir amžinybėje.

 

(Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas, „Auksinė knyga“, VšĮ „Laetitia“, Kaunas, 2008, p. 323)

 

 

[1] Šv. Maksimilijonas Kolbė, nebaigtos knygos apie Nekaltai Pradėtąją fragmentas, 1940 m. rugpjūtis // Błogosławiony Maksymilian Kolbe, Wybór Pism, Warszawa 1973, p. 590.

[2] Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas, Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei, Nr. 3 // Auksinė knyga, VšĮ Laetitia, Kaunas 2008.

[3] Ten pat, Nr. 50 – vert. past.

[4] Ten pat, Nr. 218 – vert. past.

[5] Apr 12, 1 – vert. past.

[6] Šiuo titulu Švč. M. Marija pavadinta 1683 m., jos užtarimu prie Vienos įveikus turkų armiją. – vert. past.

[7] Mergelės Marijos pažadas Fatimoje 1917 07 13 – vert. past.

[8] Traktatas, Nr. 49 – vert. past.

[9] Schwester Lucia spricht über Fatima, 5. Auflage, Fatima 1987, p. 177.

[10] Pirmąjį tokį miestą (Niepokalanów, netoli Varšuvos) šventasis įsteigė 1927 m. – vert. past.

[11] Lk 1, 49 – vert. past.

[12] Homilia 2 super Missus est // Saint Bernard et Notre Dame, Bourges 1953, p. 114.

[13] J. M. Alonso CMF, La Verdad sobre el Secreto de Fatima, Madrid 1976, p. 104.

[14] Paskutinis straipsnis 1941 02 17 // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 597–598.

[15] Išpažinimai, 1, 1 – vert. past.

[16] Neužbaigtos knygos fragmentas // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 614.

[17] Ef 3, 19 – vert. past.

[18] Šv. Švč. Trejybės Elzbieta, Laiškas seseriai, 1903 m. lapkritis // P. Philipon, La doctrine spirituelle de Soeur Elisabeth de la Trinité, Bruges 1938, p. 349.

[19] Ten pat, p. 615.

[20] Paskutinis straipsnis // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 598.

[21] Schwester Lucia..., p. 209.

[22] Plg. Mišių Tikėjimo išpažinimą – vert. past.

[23] Šv. Albertas Didysis, Mariale, quaestio 141 // C. de Koninck, Ego Sapientia, La Sagesse qui est Marie, Laval, 1943, p. 158.

[24] Plg. Ps 8, 5–7; Žyd 2, 6–8 – vert. past.

[25] Apr 12, 1 – vert. past.

[26] Šv. Laurencijus iš Brindisio, Opera omnia, pars 1, Padua, 1928 // C. Feckes, Die heilsgeschichtliche Stellvertretung der Menschheit durch Maria, Paderborn, 1954, p. 211.

[27] Sapientis est ordinare (Aristotelis, I metaphys. 2, 3; šv. Tomas, Summa th., I q. 1 a. 6) – vert. past.

[28] Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, Mišių traktas.

[29] Šv. Bernardinas Sienietis, Sermo 5 de nativitate Beatae Mariae Virginis // P. Sträter, S.J., Maria in der Offenbarung, Paderborn, 1962, p. 275.

[30] Šv. Laurencijus iš Brindisio, Opera omnia, pars 1, Padua, 1928 // C. Feckes, Die heilsgeschichtliche..., p. 232–233. [Tomistinė filosofija nurodo kiekvieno dalyko keturias priežastis: formaliąją (aukščiausią jo esmę), materialiąją (žemiausią pradą), veikiančiąją (suteikiančią materijai formą) ir tikslo (kam dalykas egzistuoja). – vert. past.]

[31] Cornelius a Lapide, Commentaria in Ecclesiasticum, cap. 24, vers 1 et 2, Editon Crampon, Vives, t. 9, p. 618.

[32] Rycerz Niepokalanej, Nr. 18, 1939 // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 587–588

Tema: