Katalikų charizminis atsinaujinimas (II)

CHARIZMININKŲ IDĖJOS IR KATALIKŲ MOKYMAS: PALYGINIMAS

Bet kokios praktikos ar tikėjimo ortodoksiškumas galiausiai priklauso ne nuo to, ką asmuo apie tai mano, ar ką kunigas, vyskupas ar net popiežius, mokydamas kaip privatus teologas, sako; tai priklauso nuo Bažnyčios Magisteriumo. Nuolatinis popiežių ir Susirinkimų mokymas per visą 2000 metų istoriją nustatinėja, ar tam tikras įsitikinimas yra katalikiškas ar ne. Tai, kad liberalieji katalikai neigia šį svarbų faktą, yra pagrindinis Bažnyčios krizės požymis, todėl dabar galima rasti charizmininkų, besilaikančių tokių įsitikinimų, kurie prieš 50 metų būtų sukėlę jiems nemažai problemų su Bažnyčios valdžia.

Siekiant aiškiai suvokti, kas yra negerai CCR, būtina katalikų mokymo šviesoje išnagrinėti pagrindinius jo principus. Nors išsami teologinė judėjimo analizė peržengia šio straipsnio galimybių ribas, bus aptarta keletas svarbiausių punktų, o tai turėtų paraginti kompetentingus teologus toliau jį studijuoti.

Nors CCR yra didžiulė, sunkiai apibrėžiama, doktrinos požiūriu sąmoningai nekonkreti įvairių grupių visuma, iš gausios prieinamos literatūros galima išvesti tam tikrus konkrečius jo principus. Galbūt ne visi charizmininkai – ar net ne dauguma jų – laikosi šių principų, tačiau jie tiesiogiai ar netiesiogiai randami jų raštuose.

Fenomenalistinės idėjos

Fenomenalizmas, kurio šaknys randamos Švietimo epochoje (XVIII a.), yra pagrindinis charizminio judėjimo veiksnys. „Katalikų enciklopedija“ (newadvent.org) fenomenalizmą apibrėžia taip:

Fenomenalizmas reiškia bet kurią filosofinę sistemą, kuri nagrinėja regimybes. Tačiau paprastai vartojamas siauresne prasme ir reiškia tam tikras teorijas, kurios teigia, kad:

1. Nėra kitokio pažinimo, išskyrus reiškinių pažinimą – paneigiamas substancijos pažinimas metafizine prasme.

2. Visos žinios yra fenomenalios – paneigiami savaime egzistuojantys daiktai ir teigiama, kad visa tikrovė tiesiogiai ar reflektyviai yra sąmonėje.

Taigi charizmininkui atrodo, kad niekas tikrai „nepažįsta“ Dievo, kol Jo nepatyrė sąmoningai, t. y. kol neturėjo jutiminės „Jo Dvasios“ veikimo patirties (dažniausiai emocinės, kartais aiškiai fizinės, kaip glosolalijos, kalbėjimo kalbomis, atveju). Esą dvasinė patirtis pranoksta viešąjį Apreiškimą ir 2000 metų Bažnyčios magisteriumą, pavyzdžiui, tokiais klausimais kaip ekumenizmas.

Charizmininkams pats reiškinių, tariamai identiškų tikrosioms charizmoms ankstyvojoje Bažnyčioje, egzistavimas šiandien įrodo jų dievišką kilmę. Svarbu patirtis, o ne tokie protu pagrįsti klausimai, kaip: Kam reikalingas dviejų tūkstančių metų laiko tarpas? Ar ši patirtis tikrai yra ta pati, kaip Šventajame Rašte aprašyti reiškiniai? Ar „Dvasia“ veda mus į pilnavertiškesnį katalikišką gyvenimą ar į apostazę? Charizmininkų nesugebėjimas „ištirti dvasių“ [Jn 4, 1] gali būti jų pavojingiausias apsirikimas, nes velnias gali daryti stebuklus, kurie pamėgdžioja antgamtinius reiškinius, kylančius iš Dievo.

Iš tiesų, CCR nariai itin sumenkina protą. Charizminėje literatūroje, kalbant apie pirmuosius „dvasinio augimo“ etapus, dažnai vartojamas posakis „18 colių poslinkis iš galvos į širdį“. „Ne tiek svarbu pažinimas protu, kiek pažinimas širdimi. Pirmasis yra teologinis, o antrasis – dvasinis.“[1] Kaip nurodyta anksčiau, toks „širdies pažinimas“, tie šilti, malonūs jausmai Dievui visiškai nėra dvasiniai; jie yra grynai emociniai, kitaip tariant, fiziniai! Šie charizminiai „dvasiniai rašytojai“ nuvertina protą, lyg Dievas nebūtų jo davęs žmogui: „Intellectum tibi dabo“ (Ps 31).

Pasidavę fenomenalistinei mąstysenai, charizmininkai net į sakramentus žiūri per subjektyvistinio požiūrio į malonę prizmę. Katalikai žino, kad sakramentai teikia malonę ex opere operato, neatsižvelgiant į teikėjo arba gavėjo dvasinę būklę. Žinoma, gavėjai gali būti nevienodai pasiruošę priimti malonę, bet ji yra duodama nepaisant subjektyvaus teikėjo ir gavėjo nusiteikimo. Charizmininkui viskas, kas dvasiniame gyvenime nesuteikia subjektyvios „paguodos“ ar emocijų, nėra galiojanti „tikėjimo patirtis“, vadinasi, neteikia malonės.

Ištrauka iš kunigo charizmininko straipsnio apie „gydančius sakramentus“ taip paaiškina išpažintį:

„Per Susitaikymo sakramentą esame pagydomi, gaudami atleidimą ir didesnį atsparumą pagundai. Štai kodėl atlikę gerą išpažintį jaučiamės daug geriau.[2]

Net Šventoji Komunija neapsaugota nuo tokio subjektyvaus vertinimo:

„Kai priėmę Komuniją meldžiatės, siūlau jums įsivaizduoti į jus besiskverbiančius gydančios šviesos spindulius, sklindančius iš konsekruotos ostijos, kurią ką tik priėmėte.“[3]

Fenomenalistui, kaip ir charizmininkui, objektas neegzistuoja atskirai nuo subjekto. Logiškas kraštutinumas yra sąmonės santykis su savimi. Todėl nesunku suprasti, kodėl šiuolaikinė religija, Vatikano II Susirinkimo katalikybė, tapo, pasak kai kurių kaltinimų, save garbinančio žmogaus religija.

Gnostinės tendencijos

Įvairios gnosticizmo formos vargino Bažnyčią šimtmečius. Jos skiriasi detalėmis, tačiau centrinis, esminis jas vienijantis bruožas yra tariamai egzistuojančios „slaptos žinios“, arba gnosis, kurios jas gavusius žmones padaro tikrais ir vieninteliais tikinčiaisiais, skirtais dangui. Charizmininkams šios žinios tampa Dievo patirtimi per vidines ar išorines „Jo Dvasios“ apraiškas, kurios tuos keistus reiškinius patiriančius asmenis padaro „tikrais tikinčiaisiais“

Ekumenizmas

Charizmininkų fenomenalistinė filosofija padarė įdomų poveikį ekumenizmo srityje. Charizmininkams atrodo, kad Vatikano II Susirinkime „Katalikų Bažnyčia įsipareigojo visada eiti ekumenizmo keliu...“[4] Faktas, kad nekatalikai taip pat turi panašią charizminę patirtį nepriklausydami Bažnyčiai, neva įrodo jų eretiškų sektų teisėtumą. Šis požiūris yra tikras fenomenalizmas: Dievo Dvasia charizmininkams katalikams sukelia reiškinį „x“; reiškinys „x“ taip pat yra protestantų sektoje „y“; todėl protestantų sektos „y“ tikėjimas toks pat tikras kaip ir charizmininkų katalikų. Tai, kad ir mažiausiai patyręs elementarios logikos studentas galėtų atremti šį klaidingą silogizmą, neturi jokios reikšmės charizmininkų akyse, nes logika esą priklauso „proto žinių“, o ne „širdies žinių“, kuriomis jie giriasi, kategorijai.

Kaip matyti iš šios gana ilgos citatos, charizmininkai mano, kad abipusė, patirtimi paremta meilė yra krikščionių vienybės principas:

„Nors visa Bažnyčia – tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai – turi atsiliepti į šį kvietimą siekti vienybės, tai ypač aktualu Katalikų charizminio atnaujinimo vadovams, nes tiek mūsų charizminio atsinaujinimo ištakos, tiek Dievo veikimas atsinaujinime yra ekumeniniai. Atsinaujinimas turi ekumeninį matmenį, kuris yra ne atsitiktinė savybė, bet esminė jo dalis. Taigi charizminis atsinaujinimas dažnai apibūdinamas kaip ekumeninė malonė Bažnyčiai.

Čia naudinga bus prisiminti tris šiuolaikinės istorijos momentus. Praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII paragino katalikus melsti atsinaujinimo Šv. Dvasioje, daugelis evangelikų protestantų kaip tik godžiai jo [šio atsinaujinimo] ieškojo. Antra, po Vatikano II Susirinkimo įvykęs ekumeninis postūmis buvo pagrindinė naujųjų Sekminių dalis, Sekminių, kurių visa Katalikų Bažnyčia meldėsi prieš ir per Susirinkimą. Trečia, kai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje tarp katalikų prasidėjo charizminis atsinaujinimas, tas pats atsinaujinimas – Dvasios krikštu, charizmomis, abipusiu tarnavimu ir meile – tuo pat metu pasireiškė ir kitose krikščionių bendruomenėse visame pasaulyje. <...>

Raktas į sėkmę yra tikra abipusė vadovų [protestantų ir katalikų charizmininkų] pagarba. Kai katalikų charizmininkų, evangelikų, sekmininkų ir nekonfesinių protestantų vadovai pripažįsta kitų krikščioniškų bendruomenių tikėjimo pagrįstumą, tai yra geras pamatas. Fakto, kad tikėjimas į Jėzų Kristų ir Krikštas leidžia mums tapti broliais ir sesėmis Kristuje ir kartu Jo kūno nariais, pripažinimas yra būtinas kuriant santykius, paremtus pasitikėjimu, pagarba ir draugyste. Esama tiesioginio ryšio tarp tokio pamato, tvirtų asmeninių santykių ir bet kokios ekumeninės akcijos sėkmės.“[5]

Katalikai žino, kad tikra krikščionių vienybė bus pasiekta sugrąžinus visus klystančiuosius į vieną tikrąją Bažnyčią, kurią įkūrė ir kuriai vadovauja Kristus ir kurią valdo Jo vietininkas žemėje – Romos popiežius. Bažnyčios vienybė yra pagrįsta objektyvia tiesa, kurią saugo ir skelbia popiežiaus institucija, Bažnyčios vienybės principas. Tie, kurie neturi tikėjimo vienybės ir bendrystės su Bažnyčia, yra, objektyviai kalbant, eretikai arba schizmatikai. Kol jie lieka atsiskyrę, nenutrūkstama Bažnyčios Tradicija laiko juos nevertus išganymo.

„Be to, Mes pareiškiame, skelbiame ir nustatome, kad išganymui absoliučiai būtina, jog kiekviena žmogiška būtybė būtų pavaldi Romos popiežiui.“[6]

Popiežius Pijus XII savo didingoje enciklikoje „Mystici Corporis“ išdėsto charizmininkams priešingą poziciją:

Kristus, – sako Apaštalas, – yra Bažnyčios kūno galva.“ Jeigu Bažnyčia yra kūnas, ji turi būti vieninga, nedaloma: kaip teigia šv. Paulius: „Mes, tiesa, daugelis esame vienas kūnas Kristuje“. Tačiau ji turi būti ne tik vieninga ir nedaloma, bet ir apčiuopiama bei regima, kaip šviesaus atminimo Mūsų pirmtakas Leonas XIII konstatuoja savo enciklikoje „Satis Cognitum“: „Kadangi Bažnyčia yra kūnas, ji turi būti akimis matoma.“ Todėl nutolsta nuo dieviškosios tiesos tas, kuris įsivaizduoja Bažnyčią taip, tarsi jos nebūtų galima nei pajusti, nei pamatyti, tarsi ji būtų, kaip tvirtinama, tik kažkas „dvasiška“, kas daugelį krikščionių bendruomenių, tikėjime viena nuo kitos skirtingų, šiuo nematomu ryšiu jungtų draugėn.“[7]

Kalbėdamas apie vienos Bažnyčios narius, tas pats šventas popiežiaus sako:

„Iš tikrųjų Bažnyčios nariai yra tik tie, kurie, priėmę Atgimimo sakramentą, išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nėra atsiskyrę nuo Kūno bendruomenės arba nėra kompetentingos Bažnyčios vyresnybės nuo jo atskirti dėl rimtos kaltės. „Nes, – sako apaštalas, – mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji.“ Taigi kaip tikroje tikinčiųjų bendruomenėje yra tik vienas Viešpats ir vienas Krikštas, taip gali būti tik vienas tikėjimas, ir dėl to tą, kuris atsisako priklausyti Bažnyčiai, pagal Viešpaties žodžius reikia laikyti stabmeldžiu ar viešuoju nusidėjėliu. Dėl šios priežasties tie, kurie nesutaria dėl tikėjimo ar vadovybės, negyvena nei šiame Kūne, nei jo dieviškąja Dvasia.“[8]

Taigi, katalikišku požiūriu, labai mažai tikėtina, kad tarp protestantų būtų tikrų charizminių reiškinių. Jeigu tokie reiškiniai egzistuotų, jie būtų aiškiai išskirtiniai, o ne įprastiniai, ir turėtų tik vieną galutinį tikslą – atversti protestantus į katalikybę. Todėl, jei net tikri charizminiai reiškiniai nebūtų pagrindas tikra vienybei tarp katalikų ir protestantų, mintis, kad tokie įtartini reiškiniai, kokie vyksta dabartiniuose charizmininkų susirinkimuose, gali būti apgaulingos ir irenistinės[9] „vienybės“ tarp skirtingų tikėjimų pagrindas, yra aiškiai nekatalikiška ir rodo taip manančių tikėjimo praradimą.

Protestantizmas

Regint CCR ekumenines protestantiškas šaknis, nieko neturėtų stebinti, kad charizmininkų mąstymas yra aiškiai linkęs į protestantizmą. Vienas iš protestantizmo požymių yra sola scriptura (vien Šv. Raštas) principas: savavališkas Šventojo Rašto aiškinimas remiantis „Šventosios Dvasios įkvėpimu“. Šios problemos šaknys slypi tipiškai protestantiškame Tradicijos, kaip Apreiškimo šaltinio, atmetime. Kaip matyti iš toliau pateiktų citatų, charizmininkai visiškai pritaria šiam pavojingam mokymui:

„Charizminio atsinaujinimo judėjimo pagrindas <...> yra Šventasis Raštas. Trumpi Šv. Rašto skaitymai yra neatskiriama maldos susirinkimų dalis. <...> Mano patirtis rodo, kad Šv. Rašto troškulys yra vienas iš didžiausių palaiminimų šiais laikais. <...> Man akivaizdu, kad tie, kurie nori užmegzti asmeninius santykius su Dievu, turėtų bent susipažinti su šia knyga. <...> Šventoji Dvasia, Šv. Rašto įkvėpėja, įkvėpk mums meilę Tavo žodžiui. Vesk mus prie ištraukų, kurios labiausiai paveiks mūsų gyvenimą, ir į vis didesnį Tėvo ir Sūnaus pažinimą.“[10]

„Šventieji šimtmečiais laikėsi vieningos nuomonės, kad artimai bendraujant su Dievu maldoje Dievui atsiranda galimybė glaudžiai susijungti su mumis ir suteikti mums savo dieviškos išminties. <...> Kai mes bendraujame su Dievu, Jis bendrauja su mumis. Antra vertus, jei mes atversime savo širdis Jo šventam Žodžiui, gaivinanti pamaldumo, tikėjimo, vilties ir meilės patirtis užlies mūsų sielas. <...> Vis labiau suvokiant, kad „raidė užmuša, bet Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6) Šventoji Dvasia veda pamaldžią sielą į bet kurios Šv. Rašto ištraukos vidinę šerdį. Net jei žmogus nežino „tiksliai teisingos“ ištraukos prasmės, pamaldus skaitytojas turėtų pasikliauti Dvasia, ir Ji padės įžvelgti, kaip teisingai ją taikyti <...> Gal mūsų problema ta, kad mes per daug skaitome Dievo žodį, bet per mažai jį išgyvename. Yra didžiulis skirtumas tarp ištraukų įsiminimo ir biblinio mąstymo „Dievo mintimis“ (1 Kor 2, 11). Yra skirtumas, kai Šventasis Raštas tavo galvoje yra sausas kaip dulkės ir kai jis tavo širdyje skleidžia sielą jaudinančius įkvėpimus.“[11]

Katalikai žino, kad Šventojo Rašto aiškinimas priklauso ne atskiram skaitytojui, bet Bažnyčiai, kuriai tikrai vadovauja Šventoji Dvasia. Tridento Susirinkimas paaiškina šį principą, ir bausmės, pažadėtos tiems, kurie laikosi šio eretiško tikėjimo ir praktikos, turėtų bent jau pristabdyti charizmininkus:

„Be to, siekdamas pažaboti įžūlius ir gudrius asmenis, Sinodas skelbia, kad nė vienas, kuris remiasi savo nuomone tikėjimo ir moralės klausimuose, sudarančiuose krikščioniškosios doktrinos pagrindus, ir kad nė vienas, kuris iškreipia Šventąjį Raštą pagal savo supratimą, tenedrįsta Šventojo Rašto net ir privačiai aiškinti priešingai negu Šventoji Motina Bažnyčia, kurios pareiga yra spręsti apie tikrąją Šventojo Rašto prasmę ir reikšmę, ar netgi priešingai vieningam Bažnyčios Tėvų nutarimui. Tegul apie tuos, kurie tam prieštaraus, praneš jų ordinarai ir tegul jie bus baudžiami pagal įstatymus.“[12]

Šis mokymas buvo patvirtintas Tridento Susirinkimo Tikėjimo išpažinime ir Vatikano I Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie katalikų tikėjimą.

Antikvariškumas

Bendra liberali tendencija yra apsimesti, kad norima grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios praktikų. Liuteris, Husas ir daugybė eretikų naudojosi šia gudrybe, siekdami paslėpti savo naujoves. Katalikai žino, kad ankstyvosios Bažnyčios tikėjimas buvo visiškai ortodoksiškas ir kad Bažnyčios liturginės formos ir praktikos vystėsi natūraliai (ne evoliucijos būdu!), Bažnyčios kulto išorinei formai vis tinkamiau išreiškiant vidinį tikėjimą. Taigi tariamos „sąnašos“, palaipsniui „aplipusios“ šventąją liturgiją iki Vatikano II Susirinkimo, buvo ne nereikalingi priedai, o teisėti organiniai liturgijos pokyčiai, suteikę didesnį išorinį iškilmingumą Dievybės garbinimui.

Popiežius Pijus XII nagrinėjo šią klaidą, plačiai pasireiškusią jau jam valdant:

„Nėra nei išmintingas, nei pagirtinas noras beatodairiškai atstatyti viską, kas buvo anksčiau. Pavyzdžiui, būtų neteisingas noras vietoje altoriaus atkurti senovinės formos stalą, pašalinti iš liturgijos juodą spalvą, o iš mūsų bažnyčių – paveikslus ir statulas; reikalauti krucifiksų, kurie neatspindi skaudžių dieviškojo Atpirkėjo kentėjimų.“[13]

Tiems, kurie teigia, kad charizmos ankstyvojoje Bažnyčioje įrodo jų tinkamumą (ar net reikalingumą) šiandien, katalikai gali atsakyti, kad vienas dalykas neišplaukia iš kito. Charizmos tarnavo labai konkrečiam tikslui labai konkrečiu laiku – suteikti impulsą jaunai Bažnyčiai plisti po visą pasaulį. Kaip sako popiežius Pijus XII:

„Savo krauju Jis įsteigė Bažnyčią, bet Sekminių dieną sustiprino ją iš dangaus jai derama jėga. Iškilmingai įvedęs jau anksčiau savo vietininku numatytą apaštalų kunigaikštį į savo pareigas, Jis įžengė į dangų. Po to Jis, sėdėdamas Tėvo dešinėje, panoro savo sužadėtinę apreikšti ir paskelbti regimai, siaučiant didelei audrai, ugninių liežuvių pavidalu atėjusia Šventąja Dvasia. Viešpats Kristus viešosios veiklos pradžioje juk buvo Amžinojo Tėvo apreikštas per Šventąją Dvasią, nusileidusią ir pasilikusią ant Jo kūnišku balandžio pavidalu. Taip ir dabar, prieš pradedant apaštalams eiti šventąsias Evangelijos skelbimo pareigas, Jis siuntė iš dangaus savo Dvasią, kuri juos palietė ugniniais liežuviais, tarsi Dievo pirštu nurodydama jų antgamtinę pasiuntinystę ir antgamtines Bažnyčios pareigas.“[14]

Kaip minėta anksčiau, šios išorinės Šventosios Dvasios apraiškos baigėsi Bažnyčiai pasiekus moralinį visuotinumą. Noras grįžti prie praktikos, kuri buvo tinkama ankstesniems laikams ir niekada neturėjo tapti įprasta, yra tikras antikvariškumas. Kaip jau buvo nurodyta, Tradicijos nepaisymas, kaip teigė Augustinas jau minėtoje citatoje apie charizmas, yra protestantų bruožas – taip pat kaip ir šio nepaisymo pateisinimas, pagrįstas „įkvėptu“ kiekvieno charizmininko Biblijos skaitymu.

 

NETEISINGOS IDĖJOS APIE BAŽNYČIĄ

Apie jos misiją

Charizmininkai tvirtina, kad Bažnyčios misija yra šlovinimas: „Šlovinimas yra Bažnyčios raison d'être (liet. buvimo priežastis).“[15] Nors šlovinimas tikrai ir neabejotinai yra tai, ką žmonės, vadovaudamiesi teisingumu, yra skolingi savo Kūrėjui, vargu ar jis gali būti priežastis sine qua non, dėl kurios Kristus įsteigė savo Bažnyčią. Priešingai, mūsų Viešpats neįsteigė Bažnyčios, kad parūpintų sau gerbėjų klubą, Jis įkūrė ją tam, kad galėtų nuolat vykdyti savo Atpirkimo darbą iki laikų pabaigos, kaip Vatikano I Susirinkimo Tėvai paaiškina savo pirmoje dogminėje konstitucijoje apie Kristaus Bažnyčią („Pastor aeternus“):

„Amžinasis mūsų sielų ganytojas ir vyskupas (1 Pt 2, 25), siekdamas išganingą atpirkimo darbą padaryti nepertraukiamą, panoro sukurti Šventąją Bažnyčią, kurioje kaip gyvojo Dievo namuose visi tikintieji būtų sujungti vieno tikėjimo ir meilės ryšiu.“[16]

Šis Bažnyčios Magisteriumas ryžtingai prieštarauja neteisingai charizmininkų Bažnyčios misijos sampratai ir sugriauna visą ekumeninį judėjimo pamatą.

Nors neabejotina, kad galutinis visų išorinių Švenčiausiosios Trejybės veiksmų tikslas yra padidinti Dievo šlovę, artimiausias Bažnyčios įkūrimo tikslas yra pritaikyti žmogui Atpirkimo vaisius. „Žmonių pašventinimas perteikiant tiesą, įsakymus ir Kristaus malonę, yra tiesioginis Bažnyčios tikslas.“[17] Objektyviai kalbant, Dievo šlovė dėl šios priežasties tampa dar didesnė; subjektyviai kalbant, žmogus dėl to nori šlovinti Jį dar karščiau. Šis subjektyvaus ir objektyvaus supainiojimas yra CCR bruožas ir jo šaknys slypi fenomenalizme.

Apie jos neklystamumą

Charizmininkų teiginys, esą charizmos, nors ir nepasireiškė beveik 2000 metų, yra esminės Bažnyčios misijai, yra tiesioginis išpuolis prieš Bažnyčios neklystamumą, vieną iš esminių jos požymių. Šis neklystamumas yra Mūsų Viešpaties pažado Petrui (Mt 16, 18) išdava. „Bažnyčiai, Jėzaus Kristaus įsteigtai, yra duota išlikti amžinai, bent jau su savo pagrindinėmis savybėmis.[18] Ši doktrina garantuoja tik tai, kad Bažnyčia išliks amžinai, bet neatmeta to, kad didesnė jos dalis bus sunaikinta.

„Bažnyčios neklystamumas kyla iš jos buvimo galutine religija, kuri negali užleisti savo vietos jokiai kitai. Kad galėtų atlikti savo dieviškąją misiją (kuri, kaip žinome iš Apreiškimo, bus įvykdyta), ji turi išlaikyti visus esminius elementus, būtinus šiai misijai atlikti.“[19]

Taigi kiekvienas Bažnyčios aspektas, kuris nėra esminis ir visuotinis (bent jau savo pobūdžiu), nėra svarbus Bažnyčios misijai įvykdyti. Charizmos neabejotinai yra toks aspektas, todėl jos nėra esminės Bažnyčios misijai, ir jų neapsaugo Jos nenutrūkstamumas. Iš tiesų charizmininkų teiginys, kad charizmos yra esminė Bažnyčios dalis, yra, kaip jau sakyta, Jos neklystamumo principo puolimas; nes jei esminis Bažnyčios elementas buvo išnykęs beveik 2000 metų, mūsų Viešpaties pažadas yra melas.

Apie jos magisteriumą

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus įkūrė regimą Bažnyčią, kuri yra viena, šventa, katalikiška ir apaštališka. Savo apaštalams, pirmiesiems vyskupams, Jis pasakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Magisteriumas, arba Bažnyčios mokomoji valdžia, yra neklystanti, kai:

a) popiežius kalba ex katedra, arba visuotinis susirinkimas, susivienijęs su popiežiumi, padaro galutinį pareiškimą tikėjimo ir dorovės klausimais;

b) įprasti popiežiaus, visuotinio susirinkimo ar vyskupo nutarimai, atitinkantys jau įsigalėjusius neklaidingus mokymus.

Magisteriumo klausimas yra svarbiausias visai šiuolaikinės Bažnyčios krizei, nes liberalai mano, kad jie gali neatsakingai panaikinti 20 amžių katalikų Mokymą pagal šiuolaikinių dvasininkų užgaidas. Prie šio kriterijaus charizmininkai būtinai pridėtų „asmeninį Šventosios Dvasios įkvėpimą“.

Galima dažnai girdėti kalbas apie skirtumus tarp „ikisusirinkiminio mokymo“ ir „posusirinkiminės“ teologijos ar moralės vystymosi. Turi būti nedviprasmiškai pasakyta, kad popiežius ar susirinkimas negali – tai užtikrino pats Dievas – vienašališkai panaikinti anksčiau apibrėžto neklaidingo Bažnyčios mokymo. Kartojame, tai nepriklauso nuo to, kas kaip įsivaizduoja katalikybę; priešingai, neklaidingas katalikų mokymas yra istorinis faktas, visiškai nepriklausomas nuo asmens „įkvėpimo“, nesvarbu, ar jis yra popiežius, kardinolas, vyskupas, kunigas, dvasininkas ar pasaulietis. Popiežius Pijus XII sako:

„Kartu su pozityviosios teologijos šaltiniais [Šv. Raštu ir Tradicija] Dievas savo Bažnyčiai davė gyvąjį magisteriumą, kad jis nušviestų ir išaiškintų tai, kas tikėjimo depozite glūdi tik miglotai ir numanomai. Šį tikėjimo depozitą mūsų dieviškasis Atpirkėjas patikėjo autentiškai aiškinti ne atskiram tikinčiajam ir net ne teologams, bet vien tik Bažnyčios magisteriumui.“[20]

BUS DAUGIAU

 

[1] Rev. Fr. John Hampsch, C.M.F., „Getting excited about the Bible“, SCRC Vision, Los Angeles: 1993.

[2] Rev. Fr. Dave Schwarz, Sandra Perior, The Healing Sacraments, 1994.

[3] Ten pat.

[4] Jonas Paulius II, Ut Unum Sint, 3.

[5] Kevin Ranaghan, „Ecumenism and the Catholic Charismatic Renewal Today“, ICCRS: Palazzo della Cancelleria, Vatican City: July-August 1996.

[6] Bonifacas VIII, Unam Sanctam.

[7] Pijus XII, Mystici Corporis.

[8] Ten pat.

[9] Irenizmas (gr. eirene – taika) – Krikščioniškos teologijos kryptis, siekianti likviduoti krikščioniškų tikybų skirtumus ir atkurti krikščionybės vienybę nuolaidomis doktrinos srityje.

[10] O’Neill.

[11] Hampsch.

[12] In: Denziger, op. cit., †786.

[13] Pijus XII, Mediator Dei.

[14] Pijus XII, Mystici Corporis.

[15] O’Neill.

[16] In: Denziger, op. cit., †1821.

[17] Ludwig Ott, Fundamentals of Catholic Dogma, Patrick Lynch, trans. and ed. James Canon Bastible, (Rockford: TAN Books, 1974), p.275.

[18] A. Boulenger, La Doctrine Catholique, Lyons: Libraire Catholique, 1906.

[19] Ten pat.

[20] Pijus XII, Humani Generis.