„Alta Vendita“ - masonų planas sugriauti Bažnyčią

Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.
Efeziečiams 6, 12
 
„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip Voltero ir Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net pačios krikščioniškosios idėjos sugriovimas“.
Iš Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos
 
 
„Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“, - tuoj po Susirinkimo pripažino kardinolas Suenensas, karštas naujovių šalininkas. Dvasininkus padaryti Bažnyčią griaunančio judėjimo vendliais - sena tikėjimo priešų svajonė. (E. Delacroix paveikslo „Laisvė, vedanti liaudį (1830 m. revoliucija)”, 1830, Luvras, koliažas.).
 
Mažai katalikų žino apie „Alta Vendita Ilgalaikę instrukciją“[1], slaptą dokumentą, parašytą XIX amžiaus pirmojoje pusėje, planingą projektą, kurio tikslas – sugriauti Katalikų Bažnyčią. Alta Vendita buvo aukščiausia ložė Carbonari [„Angliadegių“] organizacijoje – Italijos slaptojoje draugijoje, susijusioje su laisvąja masonerija, kurią, kaip ir masoneriją apskritai, pasmerkė Katalikų Bažnyčia[2]. Kunigas E. Cahillas savo knygoje Freemasonry and the Anti-Christian Movement teigia, kad Alta Vendita buvo „daugelio laikoma tuometiniu Europos masonerijos valdančiuoju centru“[3]. Karbonarai buvo aktyviausi Italijoje ir Prancūzijoje.
Savo knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia vyskupas Rudolfas Graberis pacitavo masoną, kuris skelbė, kad „[laisvosios masonerijos] tikslas yra nebe sugriauti Bažnyčią, bet pasinaudoti ja, infiltruojantis į ją“[4].
Kitaip tariant, kadangi masonerija negali visiškai sunaikinti Kristaus Bažnyčios, ji planuoja ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet taip pat panaudoti Bažnyčios struktūrą kaip įrankį „atsinaujinimui“, „progresui“ ir „švietimui“, kad įgyvendintų pačios masonerijos principus ir tikslus.
 
Bendrieji bruožai
 
Strategija, pateikiama Alta Vendita Ilgalaikėje instrukcijoje yra tiesiog pritrenkianti savo įžūlumu ir klastingumu. Nuo pat pradžių dokumentas kalba apie procesą, kuriam įgyvendinti reikės dešimtmečių. Tie, kurie sudarė dokumentą, žinojo, kad jie neregės jo įgyvendinimo. Jie iškilmingai pradėjo darbą, kurį vykdys ateinančios inicijuotųjų į masoneriją kartos. Ilgalaikė instrukcija sako: „Mūsų eilėse karys miršta, bet kova vyksta toliau“.
Instrukcija kvietė platinti liberalias idėjas ir aksiomas visoje visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje tokiu būdu, kad pasauliečiai, klierikai ir prelatai metams bėgant būtų palaipsniui užvaldyti progresyvių principų.
Laikui bėgant šis nusistatymas turėjo tapti toks skvarbus, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas žengtų kartu su moderniuoju mąstymu, įsišaknijusiu Prancūzų Revoliucijos Žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose „1789 m. principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.).
Galop iš taip mąstančių žmonių tarpo turėtų būti išrinktas popiežius, kuris vestų Bažnyčią „švietimo“ ir „atsinaujinimo“ keliu. Jie teigė, kad jų tikslas nėra pasodinti į šv. Petro sostą masoną. Tikslas – sukurti aplinką, kuri galų gale išugdytų popiežių ir hierarchiją, užvaldytus liberaliosios katalikybės idėjų ir vis dėlto tikinčius, kad jie tebėra ištikimi katalikai.
Tada šie katalikų vadovai nebesipriešintų moderniosioms Revoliucijos idėjoms (kaip tai nuosekliai praktikoje darė popiežiai nuo pat 1789 iki 1958 – popiežiaus Pijaus XII mirties – smerkdavę tuos liberalius principus), bet įlydytų jas į Bažnyčią. Galutinis rezultatas būtų katalikų dvasininkija ir pasauliečiai, žygiuojantys po Švietimo[5] vėliava, bet vis tiek galvojantys, kad žengia po Apaštališkųjų raktų vėliava.
 
Ar tai įmanoma?
 
Tiems, kurie mano, kad ši schema yra per toli siekianti, kad šį tikslą priešui pasiekti yra beviltiška, reikia priminti, kad popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII prašė publikuoti Ilgalaikę instrukciją – be abejonės siekdami, kad tokios tragedijos būtų išvengta.
Tačiau, jei tokia tragiška padėtis kada nors susidarytų, ją būtų galima neabejotinai atpažinti iš šių trijų požymių:
1) Tai sukeltų tokią didžiulę suirutę, kad visas pasaulis suprastų, jog įvyko didelio masto revoliucija Katalikų Bažnyčios viduje. Visiems būtų aišku, kad įvyko „atsinaujinimas“ – sumoderninimas.
2) Būtų įvesta nauja teologija, prieštaraujanti ankstesniems mokymams.
3) Patys masonai giedotų triumfo giesmę, tikėdami, kad Katalikų Bažnyčia pagaliau „išvydo šviesą“ tokiuose klausimuose kaip religijų lygybė, sekuliari valstybė, pliuralizmas ir visokie kiti kompromisai.
 
Alta Vendita dokumentų autentiškumas
 
Slaptieji Alta Vendita dokumentai, kurie papuolė į popiežiaus Grigaliaus XVI rankas, buvo sukurti laikotarpyje nuo 1820 iki 1846 m. Popiežiui Pijui IX paprašius, juos išleido Cretineau-Joly savo darbe Romos Bažnyčia ir Revoliucija[6].
Autoriui adresuota 1861 m. vasario 25 d. breve popiežius Pijus IX garantavo tų dokumentų autentiškumą, bet niekam neleido atskleisti tikrųjų Alta Vendita narių, įsitraukusių į tą korespondenciją, vardų.
Pilnas Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos tekstas taip pat yra įtrauktas į mons. George E. Dillono knygą Grand Orient Freemasonry Unmasked [„Didžiųjų Rytų“ laisvoji masonerija, nuplėšus kaukę]. Kai popiežiui Leonui XIII buvo pristatytas mons. Dillono knygos egzempliorius, jam knyga padarė tokį įspūdį, kad jis įsakė jo paties lėšomis papildyti ir išleisti knygos versiją italų kalba[7].
 
Enciklikoje Humanum genus (1884) Leonas XIII ragino katalikų vadovus „nuplėšti kaukę masonerijai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas ji yra iš tikrųjų“[8]. Tų dokumentų publikavimas yra priemonė „nuplėšti kaukę“. Ir jeigu popiežiai prašė tų laiškų išleidimo, tai todėl, kad jie norėjo, jog visi katalikai žinotų tų slaptųjų draugijų planus sugriauti Katalikų Bažnyčią iš vidaus – kad katalikai liktų budrūs ir, kaip tikėtasi, neleistų tokiai katastrofai įvykti.
 
Alta Vendita Ilgalaikė instrukcija
 
Tai, kas čia pateikiama, bus ne visa Instrukcija, bet jos ištraukos, kurios labiausiai atitinka mūsų temą. Dokumente rašoma (išskyrimas pridėtas Johno Vennario):
„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų Revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškos idėjos sugriovimas. (...)
 
Popiežius, kas jis bebūtų, niekada neįstos į slaptąsias draugijas; slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį į Bažnyčią, siekiant užkariauti juos abu [popiežių ir Bažnyčią].
 
Darbas, kurio mes ruošiamės imtis, nėra dienos, mėnesio ar metų darbas; jis gali tęstis kelis metus, galbūt visą šimtmetį; bet mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.
 
Mes neketiname patraukti popiežius tarnauti mūsų reikalui ar padaryti juos mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. Tai būtų kvaila svajonė. O jei įvykiai pasisuktų taip, kad, pavyzdžiui, kardinolai ar prelatai savo laisva valia ar netikėto atsitiktinumo dėka pažintų dalį mūsų paslapčių, tai visiškai nebūtų paskatinimas iškelti juos į Petro Sostą. Toks iškėlimas mus sužlugdytų. Vien tik ambicija vestų juos į atkritimą, valdžios keliami reikalavimai juos priverstų paaukoti mus. Tai, ko mes turime prašyti, tikėtis ir laukti, taip kaip žydai laukia Mesijo, yra popiežius, atitinkantis mūsų poreikius. (...)
 
Su juo mes žygiuosime į Bažnyčios šturmą saugiau negu su mūsų brolių pamfletais Prancūzijoje ir netgi negu su Anglijos auksu. Ar žinote, kodėl? Būtent dėl to, kad turint tai, mums nereikės nei Hanibalo acto8a, nei parako, nei mūsų ginklų, norint sukrėsti aukštą uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią. Mums užteks įtraukti į šią taktinę gudrybę Petro įpėdinio mažąjį pirštelį, ir tas mažasis pirštelis bus tiek pat naudingas šiam kryžiaus žygiui, kaip visi krikščionijos Urbonai II-ji ir šventieji Bernardai.
Mes neabejojame, kad pasieksime šį aukščiausiąjį mūsų pastangų tikslą. Bet kada? Bet kaip? Nežinomasis dar nėra pasirodęs. Nepaisant to, niekas neturėtų mūsų nukreipti nuo užsibrėžto plano, bet priešingai – viskas turėtų krypti į tai, lyg jau rytoj sėkmė turėtų vainikuoti darbą, kurio planas dar tik apmestas. Šia instrukcija, kuri liks nuslėpta nuo naujai priimtųjų, mes norime duoti pareigūnams, vadovaujantiems aukščiausiajai Vente [Ložei], tam tikrų patarimų, kuriuos jie turėtų įteigti visiems broliams instrukcijos arba memorandumo forma. (...)
 
Taigi, kad užsitikrintume popiežių, atitinkantį norimus reikalavimus, pirmiausia iškyla uždavinys suformuoti šiam popiežiui žmonių kartą, vertą viešpatavimo, apie kurį mes svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite į jaunimą ir, jeigu tai įmanoma, netgi pas vaikus. (...)
 
Jūs įsigudrinsite už mažą kainą pelnyti gerų katalikų ir grynų patriotų reputaciją. Ši reputacija suteiks mūsų doktrinoms galimybę įeiti į pačias jaunosios kunigijos gretas, o taip pat giliai į vienuolynus. Po kelių metų ši jaunoji kunigija bus perėmusi visas funkcijas; jie sudarys valdovo tarybą, jie bus pašaukti išsirinkti pontifiką, kuris turės valdyti. Ir šis pontifikas, kaip daugumas jo laikų žmonių, būtinai bus daugiau ar mažiau pilnas [revoliucinių] itališkų ir humanitarinių principų, kuriuos mes ruošiamės paleisti cirkuliuoti. Tai yra mažas juodosios garstyčios grūdelis, kurį mes patikime žemei; bet teisingumo saulės šviesa išaugins jį į galingiausią jėgą, ir vieną gražią dieną jūs pamatysite, kokį gausų derlių atneš ši sėkla.
 
Kelyje, kurį mes tiesiame savo broliams, esama didelių kliūčių, kurias reikia įveikti, įvairiausių rūšių sunkumų, kuriuos reikia nugalėti. Jie nugalės visa tai savo patyrimu ir įžvalgumu; bet tikslas yra toks nuostabus, jog svarbu pakelti pavėjui visas bures, kad jį pasiektume. Jūs norite revoliucionizuoti Italiją? Pažvelkite į popiežių, kurio portretą mes ką tik nupiešėme. Jūs norite įtvirtinti išrinktųjų valdžią Babilono paleistuvės soste? Tuomet leiskite kunigijai žygiuoti po jūsų vėliava, visados tikint, kad jie žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. Jūs norite išnaikinti paskutinį tironų ir prispaudėjų pėdsaką? Išdėstykite savo tinklus kaip Simonas Bar-Jona [apaštalas Petras], užmeskite juos zakristijose, seminarijose ir vienuolynuose, o ne jūros dugne. Ir jeigu jūs neskubėsite, mes pažadame jums laimikį, dar nuostabesnį negu jo laimikis. Žuvų žvejas tapo žmonių žveju; jūs turėsite draugų aplink Apaštalų Sostą. Jūs pamokslausite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava, revoliuciją, kurią tereikės truputėlį paskatinti, kad užsiliepsnotų ugnis visose keturiose pasaulio šalyse“[9].
Mums belieka ištirti, kiek sėkmingas buvo šis planas.
 
Švietimas, mano drauge, tiesiog „dvelkia vėjyje“
 
Per visą XIX amžių visuomenė darėsi vis labiau persmelkta liberalių Švietimo ir Prancūzų revoliucijos principų, tuo tarpu katalikų tikėjimas ir katalikiška valstybė patyrė didžiulę žalą. Neva „geresni ir švelnesni“ įvaizdžiai, kalbantys apie religinį pliuralizmą ir religinį indiferentizmą, demokratija, kuri skelbia, kad visa valdžia kyla iš žmonių, neteisingos laisvės sampratos, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, tarpreliginiai susitikimai ir kitos naujovės po Švietimo epochos užplūdo Europą, užkrėsdamos tiek valstybės, tiek Bažnyčios vyrus.
 
XIX amžiaus ir XX a. pirmosios pusės popiežiai gerai apsišarvavę kovojo prieš šias pavojingas sroves. Ginkluoti didžiu minties įžvalgumu, kurio šaknys – bekompromisis įsitikinimas tikėjimu, šie popiežiai buvo nesugaunami jokiais spąstais. Jie žinojo, kad blogi principai, nesvarbu, kokie garbingi jie atrodytų, negali nešti gerų vaisių, kad tai yra patys blogiausi iš visų blogų principų, nes jų šaknys glūdi ne tik erezijoje, bet ir tikėjimo atmetime.
Kaip armijai vadovaujantys karvedžiai, žinantys savo pareigą bet kuria kaina ginti savo pozicijas, šie popiežiai nukreipė galingas patrankas į moderniojo pasaulio klaidas ir šaudė be sustojimo. Enciklikos buvo jų patrankų sviediniai, ir jie niekada neprašaudavo pro šalį[10].
 
Stipriausias viską aplinkui šluojantis sprogimas nuaidėjo 1864 m., pasirodžius monumentaliajam Pijaus Syllabus errorum [Klaidų sąrašui] – kai išsisklaidė dūmai, niekas iš dalyvavusiųjų mūšyje nebeturėjo abejonių, kas kovoja kieno pusėje. Buvo išvestos aiškios fronto linijos. Šiame didžiajame Syllabus Pijus IX pasmerkė pagrindines moderniojo pasaulio klaidas ne dėl to, kad jos yra modernios, bet dėl to, kad šios naujųjų idėjų šaknys slypi panteistiniame natūralizme, yra nesuderinamos su katalikišku mokymu bei griauna visuomenę.
 
Syllabus mokymas buvo nukreiptas prieš liberalizmą, o liberalizmo principai buvo nukreipti prieš Syllabus. Tai neabejodamos pripažino abi konflikto pusės. Kunigas Denisas Fahey pavadino šį kortų atskleidimą taip: Pijus IX prieš panteistinį Žmogaus sudievinimą[11]. Kalbėdamas kitos pusės vardu, prancūzų masonas Ferdinandas Buissonas taip pat paskelbė: „Mokykla negali likti neutrali tarp Syllabus ir „Žmogaus teisių Deklaracijos““[12].
 
„Liberalieji katalikai“
 
Tačiau XIX amžius matė naują katalikų veislę, utopiškai siekiančią kompromiso tarp tų dviejų pasaulėžiūrų. Šie žmonės ieškojo 1789 m. Revoliucijos principuose to, ką jie įsivaizdavo esant „gera“, ir bandė tai įvesti į Bažnyčią. Daug dvasininkų, užsikrėtusių laiko dvasia, buvo sugauti į šį tinklą, kuris buvo „užmestas zakristijose ir seminarijose“. Jie tapo žinomi kaip „liberalieji katalikai“. Popiežius Pijus IX pažymėjo, kad jie yra pikčiausi Bažnyčios priešai. Nepaisant to, jų gretos augo.
 
Popiežius Pijus X ir modernizmas
 
Krizė labai sustiprėjo apie XX amžiaus pradžią, kai 1789-ųjų liberalizmas, kuris „dvelkė vėjyje“, įsiūbavo modernizmo viesulą. Kun. Vincentas Micelis apibūdino šią ereziją, išvardindamas modernizmo „tėvų trejybę“. Jis rašė:
1) Jo religinis protėvis yra protestantiškoji Reformacija;
2) Jo filosofinis tėvas yra Švietimo filosofija;
3) Politiškai jo veislė kyla iš Prancūzų revoliucijos.[13]
Popiežius Pijus X, kuris įžengė į šv. Petro sostą 1903 m., atpažino, kad modernizmas yra pats mirtiniausias maras ir turi būti išnaikintas. Jis rašė, kad pati svarbiausia popiežiaus pareiga yra užtikrinti katalikų mokymo grynumą ir integralumą, o toliau pareiškė, kad, jei sėdėtų sudėjęs rankas, jis apleistų šią esminę savo pareigą[14].
Šv. Pijus X paskelbė karą modernizmui, išleido prieš jį nukreiptą encikliką (Pascendi) ir dekretą (Lamentabili), įvedė antimodernistinę priesaiką, kurią turėjo duoti visi kunigai ir teologijos dėstytojai, išvalė seminarijas bei universitetus nuo modernistų ir ekskomunikavo užsispyrėlius bei neatgailaujančius. Šv. Pijus X efektyviai sustabdė modernizmo plitimą savo dienomis. Tačiau pasakojama, jog kai jį pasveikino, kad jis išrovė tokią baisią klaidą, šv. Pijus X bematant atsakė, kad nepaisant visų jo pastangų, jam nepavyko žvėries užmušti, bet tiktai nustumti į pogrindį. Jis perspėjo, kad jeigu Bažnyčios vadovai nebus budrūs, modernizmas sugrįš nuodingesnis nei bet kada[15].
 
Pavojaus signalas Kurijoje
 
Mažai žinoma drama, atsiskleidusi valdant Pijui XI, parodo, kad modernistinės minties pogrindinė srovė buvo taip pat gyva ir stipri iš karto po Pijaus X sekusiame laikotarpyje. Tėvas Raymond‘as Dulacas pasakoja, kad slaptoje konsistorijoje 1923 m. gegužės 23 d. popiežius Pijus XI apklausė trisdešimt Kurijos kardinolų, ar ne laikas būtų surengti visuotinį Susirinkimą. Dalyvavo tokie iškilūs prelatai kaip kardinolai Merry del Val, De Lai, Gasparri, Boggiani ir Billot. Kardinolai patarė to nedaryti. Kardinolas Billot perspėjo: „Didžiulių skirtumų tarp vyskupų egzistavimas negali būti nuslėptas... Yra rizika, kad kils diskusijos, kurios užsitęs be galo ilgai“. Boggiani priminė modernistų teorijas, nuo kurių, kaip jis sakė, nebuvo švari dalis kardinolų ir vyskupų. „Šis mąstymas gali palenkti kai kuriuos [Susirinkimo] tėvus pateikti pasiūlymus ar įvesti metodus, nesuderinamus su katalikų tradicijomis“. Billot kalbėjo dar tiksliau. Jis išreiškė savo nuogąstavimą, kad mes pamatytume Susirinkimą, manipuliuojamą „pikčiausių Bažnyčios priešų, modernistų, kurie, kaip rodo tam tikri ženklai, jau ruošiasi įvykdyti revoliuciją Bažnyčioje, naujuosius 1789-tuosius[16].
Perspėdami nešaukti Susirinkimo dėl tokių priežasčių, šie kardinolai pasirodė sugebantys geriau pažinti „laiko ženklus“, nei visi Vatikano II „Susirinkimo dvasios“ įkvėpti teologai kartu paėmus. Tačiau jų nuogąstavimas gali turėti ir gilesnes šaknis. Jiems galėjo iškilti prieš akis blogą šlovę pelniusio „apšviestojo“ kanauninko Roca‘os (1830–1893) raštai. Roca pamokslavo revoliuciją bei Bažnyčios „reformą“ ir pranašavo perversmą Bažnyčioje, kurį įvykdys Susirinkimas.
 
Kanauninko Roca‘os revoliuciniai kliedesiai
 
Savo knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Graberis pamini kanauninko Roca‘os ateities viziją apie naująją apšviestąją Bažnyčią, įtakotą „Jėzaus ir apaštalų socializmo“[17]. XIX amžiaus viduryje Roca numatė: „Naujoji Bažnyčia, kurioje galbūt nieko nebeliks iš scholastinio mokymo ir buvusio Bažnyčios pavidalo, vis dėlto bus Romos pašventinta ir gaus iš jos kanoninę jurisdikciją“. Vyskupas Graberis, komentuodamas šį ateities numatymą, pastebėjo: „Prieš keletą metų tai dar buvo mums neįsivaizduojama, bet šiandien?..“[18]
 
Kanauninkas Roca taip pat numatė liturginę „reformą“. Kalbėdamas apie ateities liturgiją, jis tikėjo, „kad dieviškasis kultas, t. y. jo forma, kurią nustato liturgija, ceremonialas, ritualas ir Romos Bažnyčios nurodymai, greitai bus pakeistas visuotiniame Susirinkime, kuris atstatys auksinių apaštalų laikų garbingąjį paprastumą pagal tai, ką diktuoja sąžinė ir modernioji civilizacija“[19].
 
Jis išpranašavo, kad šio Susirinkimo metu įvyks „tobulas susijungimas tarp moderniosios civilizacijos ir Kristaus idealo Jo Evangelijoje. Tai bus Naujosios visuomeninės tvarkos pašventinimas ir iškilmingas moderniosios civilizacijos krikštas“.
Roca taip pat kalbėjo apie popiežystės ateitį. Jis rašė: „Ne už kalnų laukia auka, kuri bus iškilmingas kaltės išpirkimo aktas... Popiežystė kris; ji mirs nuo pašventinto peilio, kurį nukals paskutiniojo Susirinkimo tėvai. Popiežiškasis ciesorius yra auka, karūnuota aukojimui“[20].
 
Roca entuziastingai pranašavo „naująją religiją“, „naująsias dogmas“, „naująjį ritualą“, „naująją kunigystę“. Jis vadino naujuosius kunigus „progresistais“; jis kalba apie sutanos „panaikinimą“ ir „kunigų vedybas“[21].
Roca‘os ir Alta Vendita aidus galima rasti rozenkreicerio[22] dr. Rudolpho Steinerio žodžiuose, kai jis 1910 m. pareiškė: „Norint, kad tai būtų paskelbta, mums reikia Susirinkimo ir popiežiaus“[23].
 
Didysis Susirinkimas, kurio niekada nebuvo
 
Apie 1948 m. popiežius Pijus XII, paprašytas ištikimo ortodokso kardinolo Ruffini, svarstė galimybę sušaukti visuotinį Susirinkimą ir net keletą metų vykdė būtinus pasiruošimus. Yra įrodymų, kad progresistiniai sluoksniai Romoje įtikino Pijų XII nevykdyti šio plano, kadangi būta aiškių ženklų, kad šis Susirinkimas atitiks encikliką Humani generis. Kaip ir ši didžioji 1950 m. enciklika, naujasis Susirinkimas būtų kovęsis su „klaidingomis nuomonėmis, kurios grasina iš pagrindų pakirsti katalikišką mokymą“[24].
Tragedija buvo ta, kad popiežius Pijus XII įsitikino, jog jis yra per daug senyvo amžiaus, kad pajėgtų ant savo pečių panešti tokio svarbaus darbo naštą, ir nuramino save mintimi: „Tai liks mano įpėdiniui“[25].
 
Roncalli uždavinys – „pašventinti ekumenizmą“
 
Valdant Pijui XII, Šventoji Tarnyba, sumaniai vadovaujama kardinolo Ottavianio, išlaikė katalikišką aplinką saugią, tvirtai supančiojusi modernizmo laukinius arklius. Daugelis šiandienos modernistinių teologų su panieka prisimena, kaip tuo laikotarpiu jiems ir jų draugams buvo „maunamas antsnukis“. Tačiau netgi Ottavianis negalėjo sulaikyti to, kas įvyko 1958 m. Naujos rūšies popiežius, „kuris, kaip progresistai tikėjo, buvo palankus jų reikalui“[26] įžengė į pontifiko sostą ir privertė to nenorintį Ottavianį atšauti skląstį, atidaryti aptvarą ir bėgti šalin.
Reikia pažymėti, kad tokia įvykių tėkmė buvo nenumatyta. Sužinojęs, kad Pijus XII mirė, senasis Dom Lambertas Beauduinas, kardinolo Roncallio (būsimojo Jono XXIII) draugas, patikėjo kunigui Louis Bouyer tokią mintį: „Jei jie išrinks Roncalli, viskas bus išgelbėta; jis pajėgs sušaukti Susirinkimą ir pašventinti ekumenizmą“[27]. Taip ir atsitiko: kardinolas Roncallis buvo išrinktas ir sušaukė Susirinkimą, kuris „pašventino ekumenizmą“. „Revoliucija, apsirengusi tiara ir arnotu“, jau vyko.
 
Popiežiaus Jono revoliucija
 
Faktas, kad liberalių teologų (periti) bei vyskupų klika užgrobė Vatikano II Susirinkimą (1962–1965), užsibrėžusi pakeisti Bažnyčią pagal savo įvaizdavimą, įgyvendindama „naująją teologiją“, yra gerai žinomas ir puikiai dokumentuotas[28]. Tiek II Vatikano kritikai, tiek gynėjai šiuo klausimu sutaria. Savo knygoje Vatican II Revisited [„Peržiūrėtas II Vatikanas“], vyskupas Aloysius J. Wycislo (egzaltuotas Vatikano II Susirinkimo revoliucijos gynėjas) su entuziazmu skelbia, kad „teologai ir Biblijos tyrinėtojai, kurie metų metais buvo pasislėpę „po debesimi“, staiga iškilo į paviršių kaip periti (teologiniai ekspertai, buvę vyskupų patarėjais Susirinkime), ir jų po II Vatikano išėjusios knygos bei komentarai tapo populiariais skaitiniais“[29].
Jis pažymi, kad „popiežiaus Pijaus XII enciklika Humani generis padarė triuškinantį poveikį ne vienam prieš Susirinkimą rašiusiam teologui“[30] ir paaiškina, kad „ankstyvojo pasiruošimo Susirinkimui metu šie teologai (daugiausia prancūzai ir keli vokiečiai), kurių veikla buvo suvaržyta popiežiaus Pijaus XII, vis dar buvo po debesimi. Popiežius Jonas ramiai atšaukė prakeikimą patiems įtakingiausiems iš jų. Tačiau ne vienas jų liko įtartinas Šventosios Tarnybos pareigūnams“[31].
Vyskupas Wycislo gieda garbinimo giesmes triumfuojantiems progresistams, tokiems kaip Hansas Küngas, Karlas Rahneris, Johnas Courtney Murray, Yves Congaras, Edwardas Schilebeeckxas ir Gregory Baumas, kurie prieš Susirinkimą buvo laikomi įtartinais, bet dabar yra po II Vatikano išplitusios teologijos šviesuliai[32].
Galų gale tie, kuriuos Pijus XII laikė netinkamais vaikščioti katalikybės gatvėmis, dabar kontroliuoja visą miestą. Ir, tarsi vainikuojant jų pasiekimus, netrukus po Susirinkimo uždarymo buvo tylomis panaikinta Antimodernistinė priesaika. Šv. Pijus X išpranašavo tiksliai. Valdančiųjų budrumo trūkumas leido modernizmui kerštingai sugrįžti.
 
„Žygiavimas po nauja vėliava“
 
Vatikano II Susirinkime vyko nesuskaičiuojami mūšiai tarp Tarptautinės tėvų grupės (Coetus internationalis patrum), kuri kovojo už Tradicijos išsaugojimą, ir progresistų vad. Reino grupės. Tragedija buvo tai, kad galų gale pastarasis, liberalus ir modernistinis elementas, pasiekė persvarą[33].
Kiekvienam, turinčiam akis bei matančiam, buvo akivaizdu, kad Susirinkimas atvėrė duris daugeliui idėjų, kurias anksčiau buvo pasmerkęs Bažnyčios mokymas, bet kurios žengė kartu su modernistiniu mąstymu. Tai atsitiko ne atsitiktinai, bet suplanuotai. Progresistai Vatikane išvengė savo modernistinių klaidų pasmerkimų. Jie sąmoningai suplanavo įvelti į Susirinkimo tekstus dviprasmybes, kurias ketino išnaudoti savo naudai po Susirinkimo[34]. Šios dviprasmybės buvo išnaudotos, įvedant į Katalikų Bažnyčią ekumenizmą, kuris buvo pasmerktas popiežiaus Pijaus XI; religinę laisvę[35], pasmerktą XIX amžiaus ir XX a pradžios popiežių (ypač popiežiaus Pijaus IX); naująją liturgiją, grįstą ekumenizmo principais, kurią arkivyskupas Bugnini pavadino „didžiuoju Katalikų Bažnyčios užkariavimu“; kolegializmą, kuris iš esmės pakerta popiežiaus vadovavimą Bažnyčiai, ir „naują santykį su pasauliu“ – ypač viename iš radikaliausių Susirinkimo dokumentų – Gaudium et spes.
Kaip ir tikėjosi Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos autoriai, liberalios kultūros sąvokos galų gale laimėjo pagrindinių katalikų hierarchijos šulų palankumą ir išplito visoje Bažnyčioje. Rezultatas buvo iki tol neregėta tikėjimo krizė, kuri ir toliau gilėja. Tuo tarpu nesuskaičiuojami aukštose vietose įsitaisę Bažnyčios vyrai, akivaizdžiai įkvėpti „II Vatikano dvasios“, be paliovos liaupsina posusirinkimines reformas, kurios leido šiai tragedijai įvykti.
 
Masoniškųjų smegenų plovėjų džiaugsmo šūksniai
 
Tačiau dėl tokios įvykių eigos yra pakiliai nusiteikę ne tik daugelis mūsų Bažnyčios vadovų, bet ir masonai. Jie džiūgauja, kad katalikai pagaliau „išvydo šviesą“, kadangi daugelis jų masoniškų principų buvo pagaliau palaiminti Bažnyčios.
Škotiškojo ritualo masonas Yves Marsaudonas savo knygoje Ekumenizmas tradicinio masono akimis gyrė ekumenizmą, subrandintą II Vatikano. Jis pasakė: „Katalikai... neturi pamiršti, kad visi keliai veda į Dievą. Jie turės susitaikyti su tuo, kad ši drąsi laisvamanybės idėja, kurią mes tikrai galime pavadinti revoliucija, besiliejančia iš mūsų masoniškųjų ložių, nuostabiai pasklido Šv. Petro bazilikoje“[36].
 
Po II Vatikano įsigalėjusi abejonės ir revoliucijos dvasia, matyt, sušildė širdį prancūzų masonui Jacquesui Mitterandui, kuris pritariančiai rašė: „Kažkas Bažnyčioje pasikeitė, ir popiežiaus duodami atsakymai į pačius svarbiausius klausimus, tokius kaip kunigų celibatas bei gimimų kontrolė, yra karštai ginčijami pačios Bažnyčios viduje; Aukščiausiojo Pontifiko žodžiu abejoja vyskupai, kunigai, tikintieji. Masonas, žmogus, abejojantis dogma, tai jau laikys atvirai masonišku mąstymu“[37].
 
Marcelis Prelot, Doubs regiono Prancūzijoje senatorius, eina daug toliau, aprašydamas tai, kas įvyko. Jis rašo: „Mes kovojome visą šimtmetį, kad įneštume savo nuomones į Bažnyčią, kad jos vyrautų joje, ir mums niekaip nepasisekdavo. Galų gale atėjo II Vatikanas, ir mes triumfavome. Nuo tada Šventoji Bažnyčia įsakmiai ir oficialiai patvirtino liberaliosios katalikybės siūlomas idėjas ir principus“[38].
 
Prelot teiginį verta pakomentuoti, kadangi mes turime aiškiai skirti Bažnyčią nuo Bažnyčios hie­rarchų. Nepaisant bet kokių pretenzingų masonų tvirtinimų, yra neįmanoma, kad pati „Šventoji Bažnyčia“ „įsakmiai ir oficialiai patvirtintų“ mokymo klaidas. Bažnyčia, mistinis Kristaus Kūnas, negali įpulti į klaidą. Mūsų Viešpats pažadėjo, kad „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Bet tai nereiškia, kad Bažnyčios hierarchai, užimantys net aukščiausio lygio postus, negali būti užkrėsti liberalia amžiaus dvasia ir propaguoti idėjas bei praktikas, kurios yra priešingos amžinajam Bažnyčios mokymui[39].
 
Atotrūkis nuo praeities
 
„Konservatoriai“, neigiantys, kad kai kurie Vatikano II Susirinkimo punktai – bent jau savo dviprasmiškumu, potekstėmis bei nutylėjimais – yra atotrūkis nuo Tradicijos ir nuo ankstesnių Bažnyčios mokymo teiginių, neįsiklausė, kaip kalba patys Susirinkimo judintojai ir sukrėtėjai, kurie tai be jokios gėdos prisipažįsta.
 
Yves Congaras, vienas iš reformos architektų, su ramiu pasitenkinimu pastebėjo, kad „Bažnyčia taikingai pergyveno savąją Spalio revoliuciją“[40]. Tas pats kunigas Yves Congaras teigė, kad II Vatikano Deklaracija apie religijos laisvę yra priešinga popiežiaus Pijaus IX enciklikai Syllabus. Apie Deklaracijos 2 straipsnį jis pasakė: „Negalima paneigti, kad toks tekstas sako kažką iš esmės skirtingo nei 1864 m. Syllabus ir netgi beveik priešingo to dokumento teiginiams Nr. 15 ir 77–79“[41].
 
Galų gale, prieš kelis metus kardinolas Ratzingeris, akivaizdžiai nesujaudintas to prisipažinimo, rašė, kad jis vertina II Vatikano tekstą Gaudium et spes kaip Antisyllabus“. Jis rašė: „Jeigu norima pateikti diagnozę tekstui [Gaudium et spes] kaip visumai, tai galėtume sakyti, kad (kartu su tekstais apie religinę laisvę ir pasaulio religijas) tai yra Pijaus IX Syllabus pataisymas, tam tikras Antisyllabus. Čia pasitenkinsime pasakydami, kad tekstas veikia kaip Antisyllabus ir todėl yra Bažnyčios bandymas oficialiai susitaikyti su naująja era, prasidėjusia 1789 m.“[42]
 
Tiesą sakant, naujosios eros, prasidėjusios 1789 m., esmė glūdi tame, kad „Žmogaus teisės“ tada buvo iškeltos aukščiau už Dievo turimas teises. Iš tiesų, šis kardinolo Ratzingerio komentaras kelia nerimą, ypač todėl, kad jis nuskambėjo iš lūpų žmogaus, kuris, kaip Šventosios tikėjimo mokymo kongregacijos galva dabar [1999 m. – vert. past.] yra atsakingas už katalikiško mokymo grynumo saugojimą. Bet mes taip pat galime pacituoti panašų progresisto kardinolo Suenenso pasisakymą, kuriame buvo kalbama apie „senųjų režimų“ žlugimą. Žodžiai, kuriuos jis pasakė apie Susirinkimą, yra labiausiai iškalbingi, labiausiai šiurpinantys ir labiausiai demaskuojantys. Suenensas paskelbė: „Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“[43].
 
Vatikano II Susirinkimo dokumentų statusas
 
Metų metais katalikai kankinosi, klaidingai manydami, kad jie turi su tikėjimo pritarimu paklusti pastoraliniam (ganytojiškam) Susirinkimui – II Vatikanui, taip kaip privalo paklusti dogmatiniams susirinkimams. Tačiau šiuo atveju taip nėra.
Susirinkimo tėvai ne kartą nurodė, kad II Vatikanas yra pastoralinis Susirinkimas, Susirinkimas, kuris užsiima ne tikėjimo apibrėžimu, bet jo įgyvendinimu. Faktą, kad II Vatikanas yra žemesnio rango už dogmatinį Susirinkimą, patvirtina Susirinkimo tėvo vyskupo Thomo Morriso liudijimas, kuris jam prašant buvo užantspauduotas ir atplėštas tik po jo mirties: „Man palengvėjo, kai mums buvo pasakyta, kad šis Susirinkimas nesiekia apibrėžti bei pateikti galutinių doktrinos teiginių, kadangi teiginiai apie doktriną turi būti labai kruopščiai formuluojami, ir aš būčiau laikęs Susirinkimo dokumentus neišbaigtais bei tokiais, kurie gali būti keičiami“[44].
Uždarant II Vatikaną, vyskupai paprašė Susirinkimo generalinį sekretorių arkivyskupą Pericle Felici pateikti tai, ką teologai vadina Susirinkimo „teologine nota“, tai yra nusakyti II Vatikano mokymų doktrininį „svorį“. Felici atsakė: „Kalbėdami apie schemas ir skyrius, mes turime daryti skirtumą tarp tų, kurie jau buvo dogmatiškai apibrėžti praeityje; o dėl deklaracijų, kurios yra naujo, neįprasto pobūdžio, turime daryti išlygas“[45].
Uždarius Vatikano II Susirinkimą, Paulius VI pateikė šį paaiškinimą: „Esama tokių, kurie klausia, kokį autoritetą, kokį teologinį apibūdinimą Susirinkimas siekė suteikti savo mokymui, turint omenyje, kad jis vengė skelbti iškilmingus dogmatinius apibrėžimus, atitinkančius Bažnyčios mokymo neklystamumo sąlygas. Atsakymą gali žinoti visi, kurie prisimena 1964 m. kovo 6 d. Susirinkimo deklaraciją: kadangi Susirinkimas buvo pastoralinio pobūdžio, jis vengė ekstraordinariniu [ypatingu] būdu skelbti dogmas, turinčias neklystamumo svorį“[46].
Kitaip tariant, II Vatikanui nėra privaloma paklusti su besąlygišku tikėjimo pritarimu, kaip reikėtų paklusti dogmatiniam Susirinkimui. II Vatikano daugiažodžiai ir dviprasmiški teiginiai nei iš tolo neprilygsta dogmatinėms ištarmėms. Dėl to II Vatikano įvestos naujovės nėra besąlygiškai privalomos tikintiesiems. Katalikai gali „daryti išlygas“ ir netgi priešintis bet kokiems Susirinkimo mokymams, kurie prieštarautų amžinajam visų šimtmečių Magisteriumui.
 
„Revoliucija, apsirengusi tiara ir arnotu“
 
Sprendžiant pagal visus požymius, revoliucija, įvykusi po II Vatikano, įgyvendina Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos planus, o taip pat kanauninko Roca‘os pranašavimus:
1) Visas pasaulis buvo liudininkas, kad tarptautiniu mastu įvyko visiškas giluminis pasikeitimas Katalikų Bažnyčioje viduje, pasikeitimas, žengiant kartu su moderniuoju pasauliu.
2) Tiek II Vatikano gynėjai, tiek peikėjai rodo, kad tam tikras Bažnyčios mokymo orientacijos pakeitimas, įvykęs Susirinkimo metu ir po jo, yra atotrūkis nuo praeities.
3) Patys masonai džiūgauja, kad Susirinkimo dėka jų idėjos „nuostabiai pasklido Šv. Petro bazilikoje“.
 
Bažnyčios kančia
 
Taigi kančia, kurią dabar kenčia mūsų šventoji Bažnyčia, nėra paslaptis. Beatodairiškai ignoruodami praeities popiežius, dabartiniai mūsų Bažnyčios vadovai pastatė susikompromitavusią struktūrą, kuri pati save griauna. Nors popiežius Paulius VI dejavo, kad „Bažnyčia yra savęs griovimo būklėje“, jis, kaip ir prieš tai buvęs pontifikas, reikalavo, kad būtų visu greičiu tęsiamas pragaištingasis aggiornamento [„atsinaujinimas“], kaltas dėl to savęs griovimo.
Tokios „velniškos dezorientacijos“ (terminas, kurį [Fatimos Dievo Motinos regėtoja] sesuo Liucija panaudojo, nusakydama daugelio šiandieninių hierarchų mąstymo būklę) akivaizdoje, vienintelis visų neabejingų katalikų atsakymas gali būti:
1) daug melstis, ypač Rožančių,
2) studijuoti ir gyventi pagal tradicinį Katalikų Bažnyčios mokymą ir moralę, taip kaip jie išdėstyti katalikų raštuose iki Vatikano II Susirinkimo,
3) laikytis lotyniškų Tridento Mišių, kuriose katalikų tikėjimas bei pamaldumas išreiškiamas visoje savo pilnatvėje, nepažeistas šiandieninio ekumenizmo,
4) iš visų jėgų priešintis po II Vatikano išplitusioms liberalioms srovėms, niokojančioms mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią,
5) su meile paaiškinti kitiems tikėjimo tradicijas ir perspėti juos apie šių laikų klaidas,
6) melstis, kad visuotinis sugrįžimas prie sveiko mąstymo pergalingai užvaldytų pakankamai gausią hierarchijos dalį,
7) didžiai pasitikėti Dievo Motina ir jos galia sugrąžinti katalikų vadovus atgal į katalikų Tradiciją,
8) niekada nedaryti kompromisų tikėjimo ar moralės klausimais.
 
„Tik ji gali jums padėti“
 
Kadangi dabartinė kova iš esmės yra antgamtinis mūšis, mes negalime ignoruoti antgamtinės pagalbos, kuri buvo mums duota Fatimoje 1917 m. Visi neabejingi katalikai turėtų ištikimai vykdyti Fatimos Dievo Motinos reikalavimus ir ypač melstis bei dirbti siekdami Rusijos pašventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai bus raktas, kuris sugriaus „Rusijos klaidas“ ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, taip pat Bažnyčios viduje. Pažadėtame Nekaltosios Širdies triumfe neatgailaujantys liberalizmo, modernizmo ir natūralizmo veikėjai bus surinkti į didį visuotinį sambūrį kartu su šio pasaulio kunigaikščiu, kad būtų visi kartu sutriuškinti po Dangaus Karalienės kulnu [plg. Pr 3, 15].
 
I priedas 
Masonerijos neapykanta Katalikų Bažnyčiai
 
Didžiausia kliūtis aptariant tokias temas kaip Alta Vendita yra tai, jog daug žmonių, įskaitant katalikus, atsisako tikėti, kad masonerija tikrai neapkenčia Bažnyčios ir kariauja prieš ją nepaliaujamą, labai sumaniai organizuotą karą. Tačiau masonerijos neapykantos katalikybei ir jos viešai pareikšto siekio sunaikinti Bažnyčią įrodymai patvirtinami tiek katalikų, tiek masonų dokumentuose.
Prancūzų revoliucijos metu gerai žinomas masonerijos kovos šūkis buvo „nuversti sostą ir altorių“ – tai yra monarchijas ir katalikybę. XVIII amžiaus pabaigoje Augustinas Barruelis, buvęs masonas, rašė, kad „jų sąmokslo tikslas yra nuversti kiekvieną altorių, kur yra garbinamas Kristus“[47].
Vieną iš dramatiškiausių masonerijos neapykantos Kristui ir Jo Bažnyčiai pavyzdžių galima rasti 1868 m. Tarptautinio Ženevos kongreso deklaracijoje. Ji pateikiama puikioje mons. Dillono knygoje Grand Orient Freemasonry Unmasked. To Kongreso deklaracijos fragmentas skamba taip: „Šalin Dievą ir Kristų! Šalin dangaus ir žemės despotus! Mirtis kunigams! Toks mūsų didžiojo kryžiaus žygio šūkis“[48].
 
Pontifikai prieš pagonis
 
Didieji, budrieji XVIII a. pabaigos, XIX a. ir XX a. pirmosios pusės popiežiai nuolatos skelbė aliarmą prieš slaptąsias draugijas, jų liberalius principus ir jų neapykantą krikščionybei. Savo knygoje Freemasonry and the Anti-Christian Movement tėvas E. Cahill, SJ, rašo:
 
„Popiežių pasmerkimai laisvajai masonerijai savo prasme yra tokie griežti ir radikalūs, kad jie yra tiesiog unikalus atvejis Bažnyčios įstatymų leidyboje. Per paskutinius du šimtmečius laisvoji masonerija buvo mažiausiai dešimties skirtingų popiežių aiškiais žodžiais prakeikta naudojant anatemą ir tiesiogiai ar netiesiogiai pasmerkta beveik kiekvieno popiežiaus, sėdėjusio Šv. Petro soste... Popiežiai kaltina masonus slapta nusikalstama veikla, „gėdingais darbais“, paties šėtono garbinimu (šis kaltinimas mestas net keliuose popiežiškuosiuose dokumentuose), niekšybėmis, piktžodžiavimu, šventvagystėmis ir labiausiai pasibaisėtinomis kada nors buvusiomis erezijomis, sistemingu teroristinių žmogžudysčių praktikavimu, valstybės išdavyste, anarchistiniais ir revoliuciniais principais, kurie palaiko ir propaguoja tai, kas dabar yra vadinama bolševizmu [rusų komunizmu]; jaunimo protų gadinimu ir tvirkinimu, gėdinga veidmainyste ir melu, kuriuo naudodamiesi laisvieji masonai bando paslėpti savo nedorybes po dorumo ir garbingumo kauke, kai tuo tarpu tikrovėje jie yra pati „šėtono sinagoga“, kurios tiesioginis tikslas – visiškai sugriauti krikščionybę“[49].
 
Popiežius Leonas XIII
 
Iš visų masonams taikytų popiežių pasmerkimų popiežiaus Leono XIII 1884 m. enciklika Humanum genus yra neprilygstama savo jėga ir nuostabumu. Pilnesnio ir glaustesnio masonerijos blogybių ir klaidų paaiškinimo ir pasmerkimo nerasime jokioje kitoje Magisteriumo ištarmėje. Šioje enciklikoje popiežius nuolat pabrėžia, kad laisvosios masonerijos tikslas yra galutinai sugriauti Bažnyčią ir krikščionybę. Jis rašo: „Daugiau nebeslėpdami savo tikslo, jie įžūliai sukyla prieš patį Dievą. Jie viešai ir atvirai planuoja sugriauti šventąją Bažnyčią, ir tai jie daro užsibrėžę tikslą visiškai išplėšti iš tautų krikščionybę bei, jeigu tai būtų įmanoma, – palaiminimus, kuriuos mums pelnė Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas“[50].
 
Popiežius Leonas paaiškina: kadangi masonerijos pagrindas yra natūralizmas, ji yra antikrikščioniška pačia savo esme. Natūralizmas mano, kad žmogaus prigimtis (lot. natura) ir žmogaus protas yra visų aukščiausi, ir dėl to nėra jokių Dievo apreikštų tiesų, kuriomis žmonės privalo tikėti.
 
Natūralistai neigia Katalikų Bažnyčios kaip Dievo balso žemėje autoritetą, ir dėl to „būtent prieš Bažnyčią pirmiausia nukreiptas priešų [laisvųjų masonų] įtūžis ir atakos“[51]. Popiežius Leonas remiasi „gerai informuotų vyrų“ liudijimu, kurie tiek praeityje, tiek ne taip seniai „skelbė, jog tiesa apie laisvuosius masonus yra ta, kad jie ypatingai trokšta pulti Bažnyčią su nesutaikomu priešiškumu ir kad jie niekada nesudės rankų, kol nebus sugriovę visko, ką aukščiausieji pontifikai sukūrė religijos labui“[52]. Jis taip pat pažymi, kad masonai laiko teisėta veikla „kalboje, raštuose ir mokyme nebaudžiamiems užsipulti pačius katalikų religijos pagrindus“[53].
 
Popiežius Leonas paaiškino, kad viena iš galingiausių priemonių kariaujant prieš Bažnyčią yra jų propaguojamas religinis indiferentizmas[54] – idėja, kad iš tiesų nesvarbu, kokiai religijai žmogus priklauso. Tai sugriauna visų religijų, bet ypač katalikybės, pamatus, kadangi tik Katalikų Bažnyčia tvirtai moko (ir aiškiai parodo), kad ji yra vienintelė tikroji religija, įsteigta paties Dievo.
 
Patys laisvieji masonai giriasi, kad jie buvo „Žmogaus teisių deklaracijos“ ir Prancūzų revoliucijos varomoji jėga[55]. Jų siekis yra atkirsti civilizaciją nuo jos krikščioniškųjų pamatų ir užkelti ant natūralizmo pamato, kuriame Dievui nėra vietos. Būtent šį sugedusį tikslą nurodė popiežius Leonas XIII, sakydamas: „Trokšti sugriauti religiją ir Bažnyčią, kurią pats Dievas įkūrė ir kurios amžinumą jis užtikrina savo apsauga, ir po aštuoniolikos amžių pertraukos grąžinti pagonių manieras bei papročius yra didelė beprotybė ir įžūlus bedieviškumas“[56].
Todėl tie, kurie atsisako tikėti, kad laisvoji masonerija dirba, siekdama Bažnyčios sugriovimo, mąsto taip tiesiog dėl to, kad jie nenori tuo tikėti. Aukščiausieji pontifikai ir patys laisvieji masonai su kaupu pateikia įrodymų apie masonerijos neapykantą ir jos viešai paskelbtą karą prieš Katalikų Bažnyčią.
 
II priedas  
Priesaika prieš modernizmą
 
Patvirtinta šv. Pijaus X 1910 m. rugsėjo 1 dieną. Privaloma visiems kunigams ir filosofijos bei teologijos dėstytojams. Panaikinta 1967 m., po Vatikano II Susirinkimo. (DS 3537-3550)
 
Aš N. N. tvirtai priimu ir pripažįstu visas ir kiekvieną tiesą, nustatytą, patvirtintą ir paskelbtą neklystančio Bažnyčios mokymo, ypač tuos doktrinos punktus, kurie tiesiogiai priešingi šių laikų klaidoms.
 
Visų pirma: išpažįstu, kad galima prigimtine proto šviesa „iš kūrinių“ (plg. Rom 1, 20), tai yra per regimus kūrinijos darbus, kaip priežastį iš padarinių tikrai pažinti ir netgi įrodyti Dievą, visų daiktų pradžią ir tikslą. – Antra: išorinius apreiškimo įrodymus, tai yra dieviškus darbus, pirmiausia stebuklus ir pranašystes priimu ir pripažįstu aiškiais krikščionių religijos dieviškos kilmės ženklais, kuriuos laikau visiškai pritaikytais visų amžių ir žmonių, netgi šių laikų, supratimui. – Trečia: tokiu pat tvirtu tikėjimu tikiu Bažnyčią, apreikštojo žodžio saugotoją ir mokytoją, betarpiškai ir tiesiogiai įsteigtą paties tikrojo istorinio Kristaus, gyvenusio tarp mūsų, bei pastatytą ant Petro, apaštalų hierarchijos kunigaikščio, bei jo įpėdinių per amžius. – Ketvirta: nuoširdžiai priimu tikėjimo mokymą, apaštalų per tikratikius Tėvus perduotą iki mūsų viena dvasia ir visuomet ta pačia mintimi [plg. 1 Kor 1, 10; šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas, 23]. Todėl visiškai atmetu eretišką dogmų evoliucijos prasimanymą, lyg jos pereitų nuo vienos reikšmės prie kitos, skirtingos nuo tos, kurios iki tol laikėsi Bažnyčia. Taip pat pasmerkiu kiekvieną klaidą, kuri vietoj dieviško palikimo, Kristaus perduoto Sužadėtinei ištikimai saugoti, pakiša filosofinį išradimą ar žmogaus sąmonės kūrinį, kuris buvęs palaipsniui žmonių pastangomis suformuotas ir turįs būti vėliau begaline pažanga tobulinamas. – Penkta: kuo tvirčiausiai laikausi ir nuoširdžiai išpažįstu, kad tikėjimas nėra aklas religinis jausmas, išsiveržiantis iš pasąmonės slaptavietės, verčiant širdžiai ir linkstant morališkai suformuotai valiai, bet tikras proto pritarimas tiesai, priimtai iš išorės, „iš klausymo“ [Rom 10, 17], kuriuo dėl be galo tiesiakalbio Dievo autoriteto tikime esant tiesa tai, kas asmeninio Dievo, mūsų Sutvėrėjo ir Viešpaties buvo pasakyta, paliudyta ir apreikšta.
 
Taip pat aš su derama pagarba pasiduodu ir visa siela pritariu visiems pasmerkimams, pareiškimams ir įsakymams, esantiems laiške enciklikoje Pascendi ir dekrete Lamentabili, ypač dėl vadinamosios dogmų istorijos. – Taipogi atmetu klaidą tų, kurie teigia, kad istorija gali ginčyti Bažnyčios pateiktą tikėjimą, o katalikų dogmų, ta prasme, kokia jas dabar suprantame, neįmanoma suderinti su tikrąja krikščionių religijos kilme. – Taip pat pasmerkiu ir atmetu nuomonę tų, kurie sako, kad labiau išsilavinęs krikščionis žmogus lyg apsivelka dvejopu asmeniu: vienu – tikinčiojo, kitu – istoriko, lyg istorikui būtų leistina laikytis to, kas priešinga tikinčiojo tikėjimui, arba kelti prielaidas, iš kurių išplauktų, kad dogmos yra arba klaidingos, arba abejotinos, jei tik jos nebūtų tiesiogiai neigiamos. – Lygiai taip atmetu tokį Šventojo Rašto vertinimo ir aiškinimo būdą, kai atmetus Bažnyčios tradiciją, tikėjimo analogiją ir Apaštalų Sosto normas, laikomasi racionalistų prasimanymų, o teksto kritika – ne mažiau įžūliai nei lengvabūdiškai – priimama kaip vienintelė ir aukščiausia taisyklė. – Be to, atmetu nuomonę tų, kurie mano, kad istorinės teologinės disciplinos mokytojas ar apie tuos dalykus rašantysis turi pirmiau atsisakyti išankstinės nuomonės apie antgamtinę katalikų tradicijos kilmę arba apie Dievo pažadėtą pagalbą amžinai išsaugoti kiekvieną apreikštąją tiesą, o po to turi aiškinti atskirų Tėvų raštus remdamasis vien mokslo principais, atsisakęs bet kokio šventojo autoriteto ir naudodamasis tokia sprendimo laisve, su kokia paprastai tyrinėjami bet kurie profaniški paminklai.
 
Galiausiai apskritai išpažįstu, kad esu visiškai tolimas nuo klaidos, dėl kurios modernistai mano, jog šventojoje tradicijoje nėra nieko dieviško, arba dar blogiau, priima ją panteistine prasme taip, kad joje nebelieka nieko kito, tik grynas ir paprastas faktas, prilyginamas faktams, bendriems visai istorijai: kad žmonių pastangomis, sumanumu ir gabumu amžiams bėgant tęsiama mokykla, kurią pradėjo Kristus ir jo apaštalai. Todėl tvirtai laikausi ir iki paskutinio atodūsio laikysiuosi Tėvų tikėjimo tikra tiesos dovana, kuri yra, buvo ir visuomet bus „vyskupystės perėmime iš apaštalų“ (Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas IV, 40, 2), kad nebūtų laikomasi to, kas atrodytų esant geriau ir tinkamiau kiekvieno amžiaus kultūrai, bet kad absoliuti ir nekintama tiesa, nuo pradžių pamokslauta apaštalų, „niekuomet nebūtų kitaip tikima, niekuomet kitaip“ suprantama (Tertulijonas, Apie eretikų pasiteisinimą, 28).
 
Prisiekiu viso to ištikimai, be sutrumpinimų ir nuoširdžiai laikytis bei neliečiamai saugoti ir niekuomet nuo to nei mokydamas, nei kokiais nors žodžiais ar raštais nenukrypti. Taip prisiekiu, taip pažadu, taip man tepadeda Dievas ir ši šventoji Dievo Evangelija.
 
(John Vennari, The Permanent Instruction of the Alta Vendita. A Masonic Blueprint for the Subversion of the Catholic Church, TAN Books and Publishers, Inc., Rockford, Ill., 1999. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)
 
Nuotraukoje: B‘nai B‘rith delegacija audiencijoje pas popiežių Joną Paulių II 1984 03 02
 
„Jūs gerai žinote, tai istorinis faktas, publikuotas to meto Niujorko laikraščiuose, kad kardinolas Bea Susirinkimo išvakarėse lankėsi pas B‘nai B‘rith, „Sandoros sūnus“, masonų sektą, rezervuotą vien žydams, labai įtakingą Vakarų Vieno pasaulio judėjime. Būdamas Krikščionių vienybės sekretoriato, neseniai įsteigto Jono XXIII, vadovu, jis paklausė: „Laisvieji masonai, ko jūs norite?“ Jie atsakė jam: „Religinės laisvės! Paskelbkite religinę laisvę, ir priešiškumas tarp masonerijos bei Katalikų Bažnyčios liausis!“ Taip, jie gavo ją, religinę laisvę, taigi II Vatikano religinė laisvė yra masonų pergalė!“
 
(M. Lefebvre, They Have Uncrowned Him, The Angelus Press, Dickinson, 1988, p. 67)
 
Malda už masonų atsivertimą
 
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu aiškiausiai parodai savo visagalybę tada, kai saugai ir pasigaili. Tu esi pasakęs: „Melskitės už tuos, kurie jus persekioja ir šmeižia“. Mes prašome Tavo Švenčiausiosios Širdies gailestingumo sieloms, sukurtoms pagal Dievo paveikslą, bet gėdingai apgautoms klastingų laisvųjų masonų pinklių ir vis labiau nuklystančioms pražūties keliu. Neleisk, kad Bažnyčia, Tavo nuotaka, ir toliau būtų jų priespaudoje, bet permaldautas Švenčiausiosios Mergelės, Tavo Motinos, tarpininkavimo ir teisiųjų maldų, atsimink savo begalinį gailestingumą ir, nepaisydamas jų iškrypimo, pastūmėk tuos žmones sugrįžti pas Tave, kad jie nuoširdžia atgaila suteiktų paguodą Bažnyčiai, atsiteistų už savo piktadarybes ir užsitikrintų sau šlovingą amžinybę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
 
(Iš: Raccolta [popiežių atlaidais apdovanotų maldų rinkinio],   8-tas leidimas, p. 410.)
 

 
Serijos „BAŽNYČIOS MOKYMAS“ IV knyga. 
"Modernizmas"
Kietas viršelis, 332 p. Kaina 25 Lt.
 
Pateikiami dokumentai:
Vatikano I Susirinkimas, Dei Filius. Dogminė konstitucija apie katalikų tikėjimą
Leonas XIII, Aeterni Patris. Enciklika apie krikščioniškąją filosofiją
Pijus X, Pascendi Dominici gregis.Enciklika apie modernistų doktrinas
Šventoji Oficija, Dekretas Lamentabili. Pagrindinių modernizmo klaidų sąrašas ir jų pasmerkimas
Pijus X, Motu proprio Sacrorum antistitum, įvedantis įstatymus dėl modernizmo pavojaus atitolinimo
Pijus XI, Studiorum ducem. Enciklika, skirta šv. Tomo Akviniečio kanonizavimo jubiliejui
Pijus XII, Humani generis. Enciklika apie kai kurias klaidingas nuomones, galinčias sugriauti katalikų doktrinos pamatus
Priedas, Alta vendita ilgalaikė instrukcija
 
Siūlome įsigyti knygynuose, o taip pat Šv. Kazimiero priorate Kaune ir Švč. M. Marijos Gimimo koplyčioje Šiauliuose.
Šv. Kazimiero prioratas
Birutės g. 1, LT-45320 Kaunas. Tel./faks:
(8~37) 749563,
tel. (8~37) 345357.
Rašykite mums:
 

[1] Alta Vendita (kirtis ant i) yra nebevartojama itališkų žodžių alta vendetta („kilnusis, aukštasis kerštas“) forma. Vysk. Rudolfas Graberis savo knygos Athanasius und die Kirche unserer Zeit, J. Kral, Abensberg, 1996, išnašoje Nr. 64 cituoja visą šio dokumento pavadinimą: „Istruzione permanente, Codice e guida pratica dei Prepositi all‘alta massoneria“ – „Ilgalaikė instrukcija, Kodeksas ir praktinis vadovas aukštosios masonerijos vadovams“ – vert. past.
[2] The Catholic Encyclopedia, Vol. 3, New York, Encyclopedia Press, 1913, pp. 330–331.
[3] Rev. E. Cahill, S. J., Freemasonry and the Anti-Christian Movement, Dublin, Gill, 1959, p. 101.
[4] Yves Marsaudon, cituota: Dr. Rudolf Graber, Athanasius and the Church of our Time, Palmdale, CA, Christian Book Club, 1974, p. 39.
[5] „Švietimas“ – vienas iš esminių masonerijos principų. Taip vadinamas visuomenės mąstymo keitimas pagal masoniškus principus, kad žmonės imtų pritarti, pvz., kovai su „prietarais“, „ksenofobija“, „netolerancija“, t. y. tikėjimu. Kovos už tokį „švietimą“ laikai (XVII–XVIII a.) vadinami Švietimo epocha. Masonerija bando sutelkti visas pagoniškas ir okultines jėgas prieš tikrąją Kristaus mokymo šviesą, ji pripažįsta, kad jų „šviesos“ skleidėjas yra Lucifer (lot. „Šviesnešys“). Šį faktą pabrėžė prieš masonus pasisakę popiežiai ir šventieji (pvz., šv. Maksimilijonas Kolbė), jų tyrinėtojai (pvz., Vicomte de Poncins, L., Freemasonry and the Vatican, London, 1968; kun. Lomanas, J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932, antrasis leidimas – Laetitia, Kaunas, 2005). – vert. past.
[6] Cretineau-Joly, The Roman Church and Revolution, t. 2, orig. leid. 1859, perspausdintas Circle of the French Renaissance, Paris, 1976. Mons. Delassus vėl pateikė šiuos dokumentus savo darbe The Anti-Christian Conspiracy, Desclee de Brouwer, 1910, t. III, pp. 1035–1092.
[7] Michael Davies, Pope John’s Council, Kansas City, Angelus Press, 1992, p. 166.
[8] Pope Leo XIII, Humanum Genus – On Freemasonry, Rockford, IL, TAN, 1978, par. 31.
8a Pasakojama, kad Hanibalas žygyje per Alpes panaudojo actą uoloms skaldyti. - vert. past.
[9] Msgr. Delassus, The Anti-Christian Conspiracy, Paris, Desclee de Brouwer, 1910, t. III, pp. 1035–1092. Pilnas „Alta Vendita Ilgalaikės instrukcijos“ tekstas taip pat yra publikuotas knygoje: Msgr. Dillon, Grand Orient Freemasonry Unmasked, Dublin, Gill, 1885; Palmdale, Calif., Christian Book Club, p. 51–56.
[10] Norint teisingai suprasti katalikų mokymą, nukreiptą prieš moderniąsias klaidas, būtina studijuoti XIX a. ir XX a. pradžios popiežių enciklikas prieš modernizmą ir laisvąją masoneriją. Svarbiausios iš jų yra surinktos knygoje: The Popes against Modern Errors: 16 Papal Documents, Rockford, TAN, 1999.
[11] Fr. Denis Fahey, C.S.Sp., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Dublin, Regina Publications, 1939, ch. VII.
[12] Cituota ten pat, p. 116 (143).
[13] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist, Harrison, NY, Roman Catholic Books, p. 133.
[14] Pope Pius X, Pascendi (Apie modernistų principus), par. 1.
[15] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist (paskaitos įrašas kasetėje), North Haledon, NJ, Keep the Faith, Inc.
[16] Raymond Dulac, Episcopal Collegiality at the Second Council of the Vatican, Paris, Cedre, 1979, p. 9–10.
[17] Graber, op. cit., p. 34.
[18] Ibid., p. 34, 35.
[19] Ibid., p. 35.
[20] Ibid.
[21] Ibid., p. 36.
[22] Rozenkreiceriai (Rožės Kryžiaus brolių ordinas) – apie 1614 įsteigta slapta okultinė draugija. – vert. past.
[23] Ibid.
[24] Visą pasakojimą apie šį įdomų istorinį momentą galima rasti knygoje: Frere Michel of the Holy Trinity, The Whole Truth About Fatima, t. 3: The Third Secret, Ft. Erie, Ontario, Immaculate Heart Publications, 1990, p. 257–304.
[25] Ibid., p. 298.
[26] Vicomte Leon de Poncins, Freemasonry and the Vatican, Palmdale, CA, Christian Book Club, 1968, p. 14.
[27] Bouyer, Dom Lambert Beauduin, A Man of the Church, Casterman, 1964, p. 180–181. Cituota: Fr. Dilder Bonneterre, The Liturgical Movement, Ed. Fideliter, 1980, p. 119.
[28] Plg. Fr. Ralph Wiltgen, S.V.D., The Rhine Flows into the Tiber, New York, Hawthorne, 1967; TAN, 1985; Michael Davies, Pope John’s Council, New York, Arlington House, 1977; Kansas City, Angelus Press, 1992; ir vyskupą Wycislo (žr. sekančią išnašą), kuris garbina Bažnyčios reformą.
[29] Most Rev. Aloysius Wycislo, Vatican II Revisited: Reflections by One Who Was There, Staten Island, NY, Alba House, 1987, p. x.
[30] Ibid., p. 33.
[31] Ibid., p. 27.
[32] Ibid., p. 27–34.
[33] Visa istorija, kaip Susirinkimas buvo užgrobtas liberaliųjų prelatų ir teologų, ir tragiškos modernistinio perversmo pasekmės yra puikiai aprašytos Fr. Ralpho Wiltgeno, S.V.D., knygoje The Rhine Flows into the Tiber, New York, Hawthorne, 1967; TAN, 1985, ir Michaelo Davieso knygoje Pope John’s Council, New York, Arlington House, 1977; Kansas City, Angelus Press, 1992.
[34] Dėl šios taktikos prisipažino liberalus Susirinkimo peritus Edwardas Schilebeeckxas. Jis pasakė: „Mes tai išreikšime diplomatiškai, bet po Susirinkimo padarysime išvadas pagal potekstėje glūdinčią prasmę“ (pagal olandų žurnalą De Bazuin, Nr. 16, 1965, cituota Romano Amerio knygoje Iota Unum, Kansas City, MO, Sarto House, 1996). Kita kun. Schilebeeckxo citata (ar kitas tos pačios citatos vertimas) skamba taip: „Susirinkimo metu mes vartojome dviprasmiškas frazes, bet mes žinome, kaip interpretuosime jas vėliau“ (Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City, Angelus Press, 1992, p. 106.; ši knyga išleista ir lietuvių kalba: Arkivysk. Marcel Lefebvre, Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, Laetitia, Kaunas, 2005).
[35] Plg. Michaelo Davieso The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN, Neumann Press, 1992. Čia pateikiami įrodymai, kad II Vatikano Dignitatis humanae (ypač 2 str.) prieštarauja ankstesniam popiežių mokymui. Tą patį be sąžinės graužimo pripažįsta progresistas Susirinkimo teologas t. Yves Congaras.
[36] Cituota knygoje: Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City, Angelus Press, 1992, p. 89.
[37] Ibid., p. 88–89.
[38] Le Catholicisme Liberal, 1969; taip pat: Lefebvre, op. cit., p. 100.
[39] Didis teologas kardinolas Juanas de Torquemada (1388–1468), cituodamas popiežiaus Inocento III doktriną, moko, kad yra įmanoma, jog netgi popiežius gali pasielgti priešingai visuotiniams Bažnyčios papročiams. Torquemada rašo: „Taigi štai ką teigia popiežius Inocentas III (De consuetudine): yra būtina paklusti popiežiui visuose dalykuose, su sąlyga, kad jis pats nesielgia prieš Bažnyčios visuotinius papročius. Bet jeigu jis pasielgtų priešingai Bažnyčios visuotiniams papročiams, juo nereikia sekti...“ cituota iš: Father Paul Kramer, A Theological Vindication of Roman Catholic Traditionalism, antrasis leidimas (St. Francis Press, India), p. 29.
[40] Lefebvre, op. cit., p. 100.
[41] Yves Congar, O.P., Challenge to the Church, London, 1977, p. 147, iš Michael Davies, The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN, Neumann Press, 1992, p. 203.
[42] Joseph Cardinal Ratzinger, Principles of Catholic Theology, San Francisco, Ignatius Press, 1987, p. 381–382.
[43] Lefebvre, op. cit., p. 100.
[44] Vyskupo Morriso interviu, paimtas Kieron Wood iš Catholic World News, 1997 m. rugsėjo 27 d.
[45] Lefebvre, op. cit., p. 107
[46] Paulius VI, 1966 m. sausio 12 d. generalinė audiencija // Insegnamenti di Paolo VI, t. 4, p. 700; Atila Sinke Guimaraes, In the Murky Waters of Vatican II, Metairie, MAETA, 1997; TAN, 1999, p. 111–112.
[47] Fr. Vincent Miceli, Freemasonry and the Church (paskaitos įrašas kasetėje) (Montvale, NJ: Keep the Faith, Inc.).
[48] Msgr. Dillon, Grand Orient Freemasonry Unmasked, Dublin, Gill, 1885; Palmdale, CA, Christian Book Club, p. viii.
[49] Cituota: Fr. Denis Fahey, Apologia pro Vita Mea, Palmdale, CA, Christian Book Club.
[50] Pope Leo XIII, Humanum Genus – On Freemasonry, TAN, 1978, par. 2.
[51] Ibid., par. 12.
[52] Ibid., par. 15.
[53] Ibid., par. 14.
[54] Ibid., ar. 16.
[55] Fr. Denis Fahey, C.S.Sp., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Palmdale, CA, Christian Book Club, 1939, ch. 5–8.
[56] Popiežius Leonas XIII, op. cit., par. 24.