8 šiuolaikinės klaidos, kurias turėtų žinoti ir kurių turėtų vengti kiekvienas katalikas

Mūsų laikais išplitę daugybė klaidų, kurios atrodo kaip išmintis ar dvasinė pusiausvyra, bet iš tiesų tokios nėra. Jau anksčiau esu rašęs apie kai kurias filosofinio pobūdžio klaidas. Šis sąrašas, kurį čia pateikiu, yra labiau fenomenologinis nei filosofinis.

Fenomenologiškai ką nors apibūdinti reiškia jį aprašyti taip, kaip jis yra patiriamas. Tai skiriasi nuo tikslaus ar mokslinio apibrėžimo. Pavyzdžiui, sakyti, kad saulė kyla ir leidžiasi, reiškia apibūdinti reiškinį – tai, ką betarpiškai matome ir patiriame. Saulė iš tiesų nekyla ir nesileidžia – greičiau žemė sukasi nejudančios saulės atžvilgiu. Tačiau nusakydami tikrovę mes dažniau naudojame fenomenologinius apibūdinimus (tai, ką patiriame), o ne tokius mokslinius žodžius, kaip apogėjus, perigėjus, nadyras ar periapsis.

Taigi šiame sąraše pristatau keletą svarbiausių mūsų laiko klaidų, tačiau kalbėsiu ne tiek apie jas pagrindžiančias klaidingas filosofijas ar sofizmus, kiek apie praktinį jų pasireiškimą.

Be to, nors šios klaidos labiau būdingos sekuliariajam pasauliui, aš jas laikau itin problematiškomis, nes pernelyg dažnai jas aptinkame ir Bažnyčioje. Jos plinta tarsi užkratas, skleidžiantis pasaulietišką, o ne dievišką mąstymą. Deja, jomis užsikrėtė daugelis katalikų.

1. Gailestingumas be atgailos. Pernelyg daugeliui „gailestingumas“ šiandien reiškia „Dievas neprieštarauja tam, ką darau“. Bet tikrasis gailestingumas nežiūri į nuodėmę pro pirštus, priešingai – regi ją kaip rimtą problemą ir pasiūlo būdą jos atsikratyti. Be nuodėmės nebūtų ir gailestingumo. Dievo gailestingumas reiškia, kad Jis ištiesia mums ranką, norėdamas ištraukti mus iš nuodėmės purvo.

Štai kodėl atgaila yra raktas, atrakinantis gailestingumą. Juk per atgailą mes siekiame ir sugriebiame ištiestą gailestingąją Dievo ranką.

Šiandien viena iš pagrindinių klaidų yra gailestingumo skelbimas neminint atgailos. Deja, tai tapo įprasta netgi Bažnyčioje. Pernelyg dažnai girdime pamokslus apie gailestingumą nė žodeliu neužsimenant apie atgailą.

Jėzaus tarnystė prasidėjo žodžiais „Atgailaukite ir tikėkite Gerąja Naujiena!“ Žodžių tvarka yra svarbi. Kaip galime patirti gerąją naujieną apie Dievo gailestingumą, jei iš pradžių neatgailaujame, neatnaujiname mąstymo ir nesužinome, kad mums to gailestingumo reikia. Jei nežinote blogosios naujienos, geroji naujiena nėra naujiena. Atgaila padeda suvokti tikrąją mūsų sielos būseną, skatina keisti savo gyvenimą, kreipiasi į Dievą ir atveria Jo gailestingumą.

Ši atgailos nereikalaujančio gailestingumo klaida šiandien yra plačiai paplitusi Bažnyčioje, ji veda į perdėto pasitikėjimo savimi nuodėmę, į nuodėmę prieš viltį.

2. Staurofobija. Žodis „staurofobija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia Kryžiaus baimę (stauros = kryžius + phobia = baimė). Ją parodo didžiulis nenoras skelbti, jog sunkūs dalykai dažnai yra tinkamiausia, ką galima padaryti.

Daugelis katalikų, įskaitant kunigus ir vyskupus, bijo net užsiminti apie Kryžių. Kai pasaulis protestuodamas klausia: „Ar jūs teigiate, kad jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai negali vieni su kitais tuoktis ar būti lytiškai artimi, bet turi laikytis skaistybės?!“, sąžiningas atsakymas būtų: „Taip, kaip tik tai mes ir teigiame“. Bet kadangi šis atsakymas yra sunkus ir susijęs su Kryžiumi, daugelis katalikų beprotiškai bijo tiesiai, sąžiningai atsakyti į tokius klausimus. Panašiai vengiama kalbėti ir tokiais opiais moraliniais klausimais, kaip eutanazija (kad ir kaip kentėtume, neturime teisės atimti gyvybę sau ar kitam), abortas (nors ir susiduriame su sunkumais ar netgi išprievartavimu arba kraujomaiša, negalime žudyti negimusio kūdikio), skyrybos ir antra „santuoka“ (nors santuokinis gyvenimas klostosi nesėkmingai, tai nereiškia, kad galime nutraukti savo santuoką ir sudaryti kitą).

Staurofobija taip pat daugeliui atima ryžtą, kada prireikia ką nors pataisyti Bažnyčioje ar šeimoje. Tiesiog paniškai bijoma ko nors reikalauti iš kito ar skirti kad ir švelniausias bausmes ar drausminimo priemones. Žinoma, tokie dalykai gali sugadinti kitam nuotaiką, o tai staurofobui yra pats siaubingiausias dalykas, nes jis vengia bet kokių nemalonumų – sau ar kitiems. Jis nesupranta, kokią išganomąją vertę turi Kryžiaus reikalavimai.

Šv. Paulius sako: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui.“ (Gal 6, 14) Tačiau šiandien kryžius daugelį katalikų verčia susigūžti ir netgi drovėtis. Užuot gyrusis Kryžiaus galia, mąstoma labiau šitaip: „Kaip mes arba Bažnyčia drįstame į jį rodyti ir tvirtinti, kad jis yra geriau už netikro gailestingumo paguodą!“

Šv. Paulius suprato, kad „nukryžiuotasis Jėzus žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems, – tęsia jis – Kristus yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ (1 Kor 1, 23-24) Tačiau pamėginkite tai pasakyti staurofobui – deja, Bažnyčioje jų yra daugybė.

3. Universalizmas. Universalizmas yra įsitikinimas, kad daugelis, jei ne visi, galų gale bus išganyti. Tai tiesiogiai prieštarauja paties Kristaus žodžiams, kada jis liūdnai pareiškia, jog „daugelis“ eina keliu, vedančiu į pražūtį, ir tik „nedaugelis“ atranda siaurą bei sunkų kelią į gyvenimą (plg. Mt 7, 14; Lk 13, 23–30). Šiuo klausimu mūsų Viešpats yra pasakęs dešimtis palyginimų bei perspėjimų; Jo mokymas apie tai visiškai aiškus, todėl turime blaiviai pripažinti, kad anaiptol ne keletas, o daugelis pražus, jei mes, padedami Dievo malonės, skubiai neparaginsime jų atsigręžti į Kristų ir uoliai laikytis Jo mokymo.

Nesuskaičiuojama daugybė katalikų per pamokslus retai kada įspėjami – jeigu išvis įspėjami – apie Teismą ir pragarą. Jie taip pat nemini šių dalykų kitiems arba nelaiko jų rimta grėsme.

Paplitus universalizmui katalikai prarado norą evangelizuoti kitus ar netgi patys gyventi tikėjimu. Šios nuostatos reikia atsisakyti, jei norime, kad Bažnyčioje įvyktų rimta reforma ar atgimtų tikras evangelinis uolumas.

4. Iškreiptas dialogas. Sąvoka „dialogas“ ėmė reikšti beveik nesibaigiantį pokalbį. Kaip tokiam, jam trūksta aiškaus tikslo įtikinti kitą. Dažnai jis reiškia tiesiog „kalbėjimąsi“. Mūsų kultūroje paprasčiausiam kalbėjimui skiriama pernelyg daug garbės.

Nors savaime kalbėjimasis nėra blogai, jis gali prarasti savo tikrąjį tikslą ir tapti savitiksliu. Pradžioje „dialogas“ turėjo daug „kovingesnę“ reikšmę nei dabar. <...> Naujajame Testamente šis žodis dažniau vartojamas Evangelijos liudijimo ir bandymo įtikinti ja kitus prasme (plg. Apd 17, 2; 17; 18, 4).

Tačiau šiais laikais dialogas gali net sukliudyti atsivertimui, sudarydamas įspūdį, kad visų pusių pozicija yra vienodai pagrįsta ir kad pakanka tik „suprasti“ kito požiūrį. Supratimas gali būti vertingas, bet vertingiausia yra padėti žmonėms atsiversti į Evangelijos tiesą.

Girdint, kaip daugelis katalikų kalba apie dialogą su pasauliu ar netikinčiaisiais, darosi neaišku, ar sielų atvertimas vis dar yra jų tikslas. Dialogas yra įrankis, ne tikslas, jis yra metodas, ne paskirtis. Kaip metodas, dialogas (savo pirmine reikšme) yra drąsus, gyvas ir džiaugsmingas Evangelijos išdėstymas, o ne plepus ir, regis, nesibaigiantis pašnekesys.

Žinoma, mes turime siekti laimėti sielas, ne ginčus. Tačiau sielų laimėjimas yra būtent tas tikslas, kurio šiuolaikiniams raginimams vesti „dialogą“ ir „suprasti kitą“, atrodo, trūksta.

5. Meilės ir gerumo sulyginimas. Gerumas yra meilės išraiška. Bet iš jos gali kilti ir papeikimas, ir bausmė, ir pagyrimas. Deja, nūdien daugelis, netgi Bažnyčioje, apie meilę galvoja tik kaip apie gerumą, patvirtinimą, pritarimą, padrąsinimą ir kitus teigiamus jos bruožus. Tačiau tikra meilė kartais yra pasirengusi bausti, reikalauti pasikeitimo ir peikti klaidą.

Vis dėlto dabartinis amžius, prilygindamas meilę paprasčiausiam gerumui, sako: „Jei tikrai mane myli, pritarsi viskam, ką aš darau, ir netgi gerbsi mane už tai.“ Nūdienos pasaulyje, kurio požiūris į seksualumą neatitinka Bažnyčios mokymo, Bažnyčia yra kaltinama „neapykanta“ vien todėl, kad mes „nepritariame“ tam, kam žmonės reikalauja pritarti. Šiuolaikinė „tapatumo ideologija“ (kada žmonės savo tapatybę ir orumą suriša su tam tikru siauru elgesiu ar savybe) sustiprina asmeninio įžeidumo jausmą.

Tačiau užuot gynę Bažnyčios mokymą ir atkakliai tvirtinę, kad klaidinga priešpriešinti meilę ir tiesą, dauguma katalikų pasiduoda, o nemaža dalis taip pat įtiki, kad meilė gali būti prilyginta paprasčiausiam gerumui. Daugelis priima pasaulio nuomonę, kad Bažnyčia yra negeranoriška ir todėl bloga ar kupina neapykantos. Nesvarbu, kad Jėzus kalbėjo dalykus, kurie, šiuo požiūriu, skamba nemaloniai; nesvarbu, kad Jis dažnai gana atvirai kalbėjo apie nuodėmę (ne vien apie socialinį neteisingumą ar fariziejišką pasipūtimą, bet ir apie ištvirkavimą, svetimavimą, skyrybas, netikėjimą ir t. t.). Ne, pamirškite visa tai, nes Dievas yra meilė, o meilė – tai gerumas, o gerumas visada yra malonus ir pritariantis. Taigi jie daro išvadą, kad Jėzus iš tiesų negalėjo pasakyti daugelio jam priskiriamų dalykų. Ši klaida paverčia Jėzų taikiu hipiu ir neteisingai aiškina meilę, prilygindama ją paprasčiausiam gerumui ir besąlygiškam pritarimui.

Daugelis katalikų pasidavė šiai klaidai ir paaukojo tiesą.

6. Neteisingas tolerancijos aiškinimas. Dauguma žmonių šiandien toleranciją prilygina pritarimui. Kai kas nors reikalauja ar prašo „tolerancijos“, iš tiesų jie reikalauja pritarimo.

Tačiau žodis „tolerancija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio tolerare: taikstytis arba pakęsti. Kaip tokia, ji reiškia sąlyginį pakantumą kitų žmonių įsitikinimams, veiksmams ar papročiams, kurie laikomi blogais. Jie toleruojami siekiant išvengti, pavyzdžiui, nepakeliamų reikalavimų, drakoniškų bausmių, nereikalingo kišimosi į privatumą ir t. t. Bet jeigu trūksta tos dalies, kuriai prieštaraujame, tuomet kalbame ne apie „toleravimą“, o apie „abejingumą“ arba „sutikimą“.

Kaip tik čia ir glūdi klaidingo požiūrio, toleranciją laikančio pritarimu, esmė. Paprastai tariant, tai, ką daugelis katalikų vadina tolerancija ir dėl ko netgi patys didžiuojasi, iš tikrųjų yra tam tikra abejingumo ir subjektyvizmo forma. Jai trūksta deramos pagarbos moraliniam Dievo įstatymui. Užuot džiaugsmingai ir uoliai skelbę Dievo apreikštą tiesą, daugelis perima klaidingą toleranciją, kuri yra abejinga tiesai ar net skatina klaidą. Jie netgi didžiuojasi tuo, savo tolerantiškumą laikydami „moraliniu pranašumu“. Tiesą sakant, tai panašiau į tinginystę. Tinginystė šiuo atveju yra nenoras imtis sunkios užduoties skelbti tiesą nepatikliam ir pašaipiam pasauliui.

Tolerancija yra svarbi dorybė mišriose ir pliuralistinėse kultūrose, bet ji neturėtų būti tiek išplėsta, kad prarastų savo tikrąją reikšmę, arba tiek suabsoliutinta, kad jos būtų tikimasi visada, kada tik jos būtų reikalaujama.

Katalikai taip pat turėtų šiek tiek prablaivėti ir suvokti, kad daugelis, kurie šiandien iš mūsų reikalauja tolerancijos, patys neketina mums jos parodyti. Daugelis tolerancijos reikalaujančių grupių siekia panaikinti religinę laisvę ir vis labiau netoleruoja religinių pažiūrų viešojoje erdvėje. Mūsų pastovus nuolaidžiavimas klaidingos tolerancijos reikalavimams tik atneš didžiulę tamsą ir spaudimą paklusti ar pritarti sunkiai nuodėmei.

7. Antropocentrizmas. Ši sąvoka reiškia polinkį viso ko centru laikyti žmogų, o ne Dievą. Ši tendencija pasaulyje gyvuoja jau ilgai, nuo pat renesanso. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais ji giliai užkrėtė Bažnyčią.

Tai ypač akivaizdu liturgijoje. <…> Mūsų bažnytinė architektūra, giesmės, liturginiai veiksmai, nepaliaujami skelbimai ir sveikinimo ritualai yra savireferenciniai, t. y. nukreipti į bendruomenę. Daugelyje vietų švenčiama liturgija atrodo labiau skirta mums patiems, nei Dievui. Netgi Eucharistinė malda, kuri yra skirta vien Dievui, įprastai kalbama atsisukus į žmones.

Niekada nėra gerai, ypač Bažnyčioje, išstumti Dievą į pakraštį. Ši Dievo marginalizacija akivaizdi ne tik liturgijoje, bet ir parapijų gyvenime, kuriame nuolat girdimas agitavimas daryti kūniškus gailestingumo darbus, bet skiriama mažai dėmesio dvasiniams gailestingumo darbams. Visur steigiasi įvairiausios socialinės organizacijos, bet retai kur rasi susidomėjimą Šventojo Rašto studijomis, tradicinėmis novenomis ir kitais Dievui skirtais dvasiniais darbais.

Retai pamatysi ir uolų Dievo žodžio skelbimą, o parapija atrodo labiau kaip klubas, o ne švyturys.

Taip, žmonės yra svarbūs, krikščioniškasis humanizmas yra dorybė, bet antropocentrizmas yra šiuolaikinė klaida, kylanti iš perdėjimo. Daugelyje parapijų per mažai girdimas Dievo garbinimas ir Jo karalystės skleidimas. Tėvai taip pat atrodo labiau besirūpiną laikinuoju vaikų gerbūviu, jų akademiniais pasiekimais ir pan., o ne jų tikėjimo pažinimu ir dvasine gerove.

Jei žmogus nori iš tiesų būti išaukštintas, Dievas turi atsidurti jo gyvenimo centre.

8. Vaidmenų apvertimas. Jėzus kalbėjo, kad Šventoji Dvasia, kurią jis mums atsiųs, teis pasaulį (plg. Jn 16, 8). Taigi teisingas kataliko santykis su pasauliu yra jį teisti. Šv. Paulius sako: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 21­–22). Taigi pasaulis turi būti teisiamas remiantis Evangelijos šviesa.

Tačiau pernelyg dažnai katalikai apverčia viską aukštyn kojomis ir į teismą patraukia Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą, vertindami juos pasaulio akimis. Turėtume visus dalykus vertinti Dievo šviesoje. Deja, įprasta girdėti katalikus šaipantis iš mokymų, kurie prieštarauja pasaulietiškam mąstymui ar užgauna pasaulietiškus jausmus. Daugelio katalikų gyvenime tikėjimas užleido vietą įvairioms politinėms pažiūroms, populiarioms pasaulėžiūromis, pasaulietiškiems pomėgiams ir mintimis. Jeigu jų tikėjimas prieštarauja kuriai nors iš šių pasaulietiškų kategorijų, spėkite, kas dažniausiai užleidžia kelią.

Jėzus sako: „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“ (Mk 8, 38) Tačiau daugelis gėdijasi Viešpaties mokymo, kuris neatitinka pasaulietiškų ir populiarių pažiūrų.

Visa tai prilygsta tragiškam vaidmenų apvertimui, kai pasaulis ir jo pažiūros atmeta Evangeliją. Iš tiesų pasaulis turėtų būti teisiamas Šventosios Dvasios. Vietoje to mes patį Dievą pastatome į teisiamojo vaidmenį. Taip neturėtų būti. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“ (Gal 6, 7–8)

ŠALTINIS: National Catholic Register