Kun. E. Naujokaičio pokalbis su T. Stanislovu Dobrovolskiu OFM Cap Paberžėje 2004 m. liepos 13 d.
Žinau, Tėve, kad esate stačiatikybės žinovas, gal mums padėsite išsiaiškinti tokį klausimą. Teko lankytis Maskvoje, Stačiatikių Bažnyčios „Vatikane“ Sergiev Posade, Kijevo Pečerskaja Lavra. Susidarė įspūdis, kad nepaisant modernių laikų, nepaisant to, kad Rusija ir Ukraina paskendusios materializme, cerkvėse, vienuolynuose ir liaudyje išlikęs didelis pamaldumas. Kaip tai paaiškinti? Kodėl pravoslavai išlaiko sveiką santykį su moderniu pasauliu, neperima jo dvasios, nepadlaižiauja ideologijoms, kaip katalikai?
Šia tema labai daug mąsčiau. Esi jaunas, o aš pergyvenau okupaciją nuo pirmo tanko, įriedėjusio į Lietuvą 1940 m. iki paskutinio – per televiziją mačiau, kaip išvežė paskutinį Rusijos tanką. Visą tą penkiasdešimtmetį galėjau sekti Lietuvoje, buvau ir Rusijos gelmėje. Pravoslavai turėjo vienintelį žurnalą – „Žurnal Moskovskoj Patriarchii“. Tuo metu kitokios pasiekiamos religinės spaudos nebuvo, o katalikiškų žurnalų, kurie ateidavo iš Demokratinės Vokietijos buvo geriau išvis neskaityti. Skaitydavau nuo A iki Z. Kuklus popierius, iliustracijų mažai, vienoje nuotraukoje matosi: redakcijoje vietoj ikonos kabo Stalino paveikslas! Dvasinio peno maža: vyskupų vizitacijų kur nors į Rusijos gelmę aprašymai, pamokslai, gale – šiokia tokia katechezė apie Moterystę, Krikštą. Tuo metu atkūrė seminarijas Maskvoje ir Leningrade, nuotraukose negali skirti, kiek ten tų klierikų. Viename Anglijos laikraštyje rašė: iš Sovietų Sąjungos negali sužinoti dviejų dalykų – kiek jie turi raketinių galvučių ir kiek klierikų... 1917 metais atgaivino patriarchatą, bolševikams leidus. Bet Bažnyčios viduje įvyko schizma, taip vadinama „Obnovlenčestvo“. Ir kas atsitiko? Vyskupams nereikėjo nieko daryti, ČK, kuri valdė Bažnyčią, juos panaikino, nė nemėginkit, sako, ką nors pakeisti, bent vieną žodį... Kažkoks kunigas išsitarė: ar negalima būtų išleisti bent vieno iš šešių smilkymų liturgijoje? Negalima nė vieno! Kai aš skaitydavau, koks man jausmas kilo? Liko įspūdis – jie meldžiasi, kur vyskupas nuvažiuoja vizituoti – šešias valandas liturgijoje stovi! Tai mane žavėjo: viskas apmirę, katechizacijos, spaudos nėra, seminarijos biednos, bet meldžiamasi kaip reikiant!
Bet pas katalikus Lietuvoje irgi buvo panaši situacija, vargas, persekiojimai. Tačiau daugelis tų kunigų, kurie norėjo Bažnyčią išlaikyti, pagyvinti, visas viltis dėjo į modernizaciją. Siekė modernizuoti doktriną, liturgiją, sielovadą, parodyti, kad Bažnyčia neatsilikusi, eina su gyvenimu. Ir taip prarasta teologija, pamaldumas, šv. Mišios, Katalikų Bažnyčia nusmukusi, o pravoslavai gyvuoja! Gal buvo aklai paklūstama Vatikanui, manoma, kad visa, kas ateina iš Vakarų yra gerai?
Vėl grįžtu prie savo minties – ten buvo meldžiamasi! O kad prisileistų bent kokią modernizaciją, kokį nors aggiornamento – nė kalbos! Užsiminei apie liturginę reformą. Tuo laiku man į rankas pateko Prancūzijos katalikų krypties dienraštis Le Mond: ekonomika, finansai, politika, medicina – tik vienas galinis puslapis apie religiją. Čiumpu tą puslapį ir skaitau – kad užvirė ginčai! Kažkoks pasaulietis superkatalikas rašo: ką jūs darot? Mūsų Bažnyčia per amžius buvo klūpanti Bažnyčia. Pažiūrėkim tris bažnyčias: reformatai sėdi. Buvai kada kirkėje? Klauptų nėra, tik suolai. Nueini į cerkvę, nėra nei suolo, nei klauptų, visi stovi. O katalikai ką daro? Klūpi. Tas pasaulietis ir sako: ką jūs padarėte, klūpančią Bažnyčią panaikinote! Antra: jūs skaitote vietoj manęs! Anksčiau aš turėjau maldaknygę, aš pats skaičiau. Jūs mane niekinat, ar jūs, kunigai, visada mokat skaityti? Italijoje buvo ir muštynių, kad koks vikaras išdrįso pašalinti Marijos statulą. Ten diskusijos virė... O kai pas mus vyko reformos – visa Bažnyčia tylėjo kaip pelės, tik kai kas murmėjo. Pamenu, per vieną inauguraciją, per pačią pakylėjimo tylą, kardinolui darant elevaciją, pasigirsta riksmas: kunigai, atsigręžkit į altorių! Nebuvo jokios diskusijos, tik nuolankus murmėjimas. Man kaip senam kunigui ypač skaudu, manau ir daugelis žmonių tai pastebėjo: Mišiose nebėra kada melstis! Su nostalgija prisimenu: prieš Mišias ir per Mišias visi įknibę į maldaknygę...
Dabar maldaknygių niekas nenaudoja, visi klausosi, ką kunigas šneka – kaip per paskaitą...
Taip, tik šneka. Aš senais laikais dar bandžiau kažką daryti, turėjau nemažai paramos per stipendijas. Prispausdinau maldaknygių, sutrumpinau „Liturginį maldyną“, vis dėdavau ant suolo bažnyčioje... Dabar beviltiška. Kai vaikai eina Pirmos Komunijos, dar prisiperku, padalinu, bet aiškiai matau, kad nenaudos. Dar yra vilčių, pasirodė vyskupo raštas, kad atidarytume duris pamaldų metu. Kauno katedroje palieka atdaras, įslenka vienas kitas. Dotnuvos bažnyčioje irgi palikdavau duris atviras, įeidavo žmonių.
Tai vis dėlto esminis skirtumas – maldos dvasia? Bet malda kyla iš tikėjimo. Vis tiek pradžioje turi būti tikro tikėjimo pamokymas, katechezė. Pas pravoslavus išliko tęstinumas, žmonės nematė tokio lūžio tikėjime, tame, ką dvasininkai kalba. O katalikams ėmė brukti naujus dalykus, visai naujus terminus, naują įsivaizdavimą, malda nebeteko šaknų.
Malda nusistūmė į šoną. Reikia pasakyti, pas juos katechezė silpna, pamokslai silpni. Žinai, koks buvo nuostatas caro laikais? Nedrįsk būdamas paprastu klebonu pamokslauti „iz tetradki“! Leista tik tiems, kas doktoratą turi. Ir šiaip, po penkių valandų pamaldų koks ten gali būti klausymasis... Jiems ir nereikia! Pas juos išliko Tikiu Dievą Tėvą, tas platusis Credo, kurį gieda visa bažnyčia. Per patį giedojimą pilna katechezės, nes žmonės viską supranta. Pamaldos yra ir katechezė, ir pamokslas kartu. Pas mus kitaip, kunigui reikia stengtis atskirai pamokyti. Ten pati liturgija moko.
Nuėjau Sergiev Posade į stačiatikių knygyną: viena lentyna – maldos, akatistai, kita - šventųjų gyvenimai, trečia – prieš katalikus. Jie eretikai, popiežius – Antikristas, nori suvienyti visas religijas. Nė kalbos apie ekumenizmą! Kodėl stačiatikiai išlaiko identitetą, didžiuojasi savo „pravaja vera“? Ekumenistinės idėjos jų netraukia, jiems nieko netrūksta. Tik katalikai siekia kažkokios utopinės vienybės, pasiruošę atsisakyti visko, kas sava. Katalikai bijo pasakyti – mes turime tiesą, o pravoslavai nebijo. Kodėl taip yra?
Su jai susitikus, galima tik nulenkti galvą – išsaugojo dogmą! Pas juos yra Biblija, bet yra ir Tradicija. Esu senas kunigas, man tai įkalta į galvą, tikiu, kad ir tau įkalė. Kas yra Apreiškimo šaltinis? Biblija ir Tradicija! Net reformatai pamatė, kad kvailas ginčas, ėmė kalbėti: nereikia statyti žodelio „et“, juk Biblija yra Tradicijoje, o Tradicija – Biblijoje. Viskas seka iš eilės, iš pradžių buvo žodinė Tradicija, Morkaus evangelija, po to Mato ir taip toliau... O naujojoje teologijoje – tik Biblija ir Biblija, ir dar kažkokie neaiškūs Kiungas, Hėringas... Mūsų laikais buvo: Biblija, Tradicija ir probati auctores. Ir moralinė teologija buvo kaip reikiant, kol buvo Tankerėjus, o dabar kiek tų moralinių teologijų – bala žino... Vietoj teologijos įsileidom antropologiją. O kai skaitai pravoslavų teologiją, susidaro įspūdis, kad tie du Apreiškimo šaltiniai vos ne konkuruoja. Teologas daugiau cituoja Joną Auksaburnį, Makarijų Didįjį ar Maksimą negu Bibliją.
Jis žiūri į pačią Bibliją per Auksaburnį ar Makarijų, per jų komentarus. Todėl nesiekia pats iš savęs ką nors originalaus pasakyti, pirmiau rūpinasi parodyti, kaip Bažnyčia tai supranta ir kuo tiki. Jie mato Bažnyčios tęstinumą laike, o dabartiniam katalikui svarbiausia, ką aš šiandien mastau, kaip man šiandien atrodo, kokie mano poreikiai...
Taip ir atsirado Schilebėksas, atsirado Raneris, Urs von Baltazaras, dabar jie yra tiesa. O kaip jus seminarijoje apsaugojo nuo tų visų nesąmonių?
Mes irgi studijavom tuos teologus, bet tik kaip pavyzdžius nukrypimo nuo bendro mokymo.
Vis dėlto, pravoslavams galima prikišti: jie šiek tiek donatistai. Jie mato mumyse klaidą, bet tegul įžvelgia ir gerus dalykus, tegu pripažįsta apostolica successio, sakramentus. Kaip senovėje donatistai – jei tik kunigas ką negerai daro, jau jis nebe krikščionis.
Stačiatikiai bando įrodyti, kad katalikai yra didžiausi eretikai. Kai pavartai jų seminarijose naudojamą vadovėlį apie katalikybę, nustembi, kiek mes turim erezijų! Jiems svarbu ne vien primatas ar Bažnyčių autonomija, jie pabrėžia, kad tik jie vieni turi tikrą tikėjimą. Įdomu, ar tai galima išvesti iš jų teologijos, ar daugiau iš mentaliteto, aplinkos – mes rusai, čia mūsų nacionalinė bažnyčia ir mes nuo kitų atsiribojam?
Nesutikčiau, kad jiems svarbiausia tikėjimas. Kai aš juos stebėjau, liko įspūdis, kad pravoslavas yra besimeldžiantis krikščionis, o ne teologizuojantis. Mes irgi meldžiamės, turime mistikus, Teresę Avilietę, Joną Kryžiaus, bet mes labai teologavomės, iki pat šių dienų. Turiu viltį, kad jie nugalės barjerą ir pradės gilintis į mūsų mokymą. Juk po atskilimo buvo tiek susirinkimų, tiek teologinių temų išnagrinėta – jie nespėjo to viso net perskaityti! Iš kitos pusės imkim pvz. klausimą, ar siela iškart po mirties sužino savo galutinį likimą. Po teisybei, jei pats po gedulingų Mišių giedi Libera me, Domine, jau esi šiek tiek eretikas! Tai neteisingas tekstas, esą teismas dar tik bus, o dar nėra, todėl Libera giedama už paskutinę dieną. Arba skaitei tą gražų ofertoriumą Domine Iesu Christe?
Žinau, stačiatikiai klaidingai sako, kad po mirties vėlė dar tikrai nežino, pateks į dangų, ar į pragarą, turi laukti iki Paskutinio teismo. Šios senos katalikų maldos lyg patvirtina tai. Bet teologai aiškina, kad čia tik vaizdingai aprašoma sielos kelionė į asmeninį teismą, nors teismas įvyksta mirties momentu ir iškart tampa aiškus galutinis vėlės likimas. To negalima suprasti pažodžiui, lyg asmeninio teismo nebūtų ar jo sprendimas nebūtų galutinis. Tas neaiškaus laukimo laikas pas pravoslavus primena mūsų skaistyklą, kuria jie netiki.
Taip taip, bet dabar tos maldos išmestos, viskas modifikuojama. Tikiu, kad pravoslavai kada nors pradės gilintis į mūsų teologiją...
Gal ir pradėtų gilintis, jei matytų, kad katalikai gerbia save, rimtai žiūri į savo teologiją. O dabar mato, kad tik nori su visais vienytis, prisitaikyti prie protestantų...
Išvada tokia: gerbiame juos pirmiausia todėl, kad išgelbėjo liturgiją. Įsivaizduok, jei per 70 metų ji būtų sumarmalinta... Bet viskas liko po senovei, o mes kenčiame nuo pakeitimų. Pravoslavai prieš revoliuciją, per revoliuciją, po revoliucijos meldėsi taip pat. Jūsų Broliją gal galima būtų palyginti su starovierais, irgi laikotės senų apeigų. Faktiškai Lefebvras davė teisingą iššūkį...
Arkivyskupas M. Lefebvre pabrėžė: Lex orandi, lex credendi, kaip meldžiamės, taip tikime. Negalima pakeisti apeigų, pamažu nekeičiant ir mąstymo . Pas stačiatikius išliko tas gilus ryšys – amžinoji Tradicija neatsiejama nuo pagarbos žmogiškajai tradicijai, tam, kas žmonių senovėje nustatyta ir perduota.
Dėkojame jiems, kad išlaikė maldą, malda juos išgelbėjo. O mūsų liturgija dabar tapo paskaitine liturgija, užmiršom buvimą Dievo akivaizdoje, kaip Abraomui pasakyta: Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas. Priminsiu vieną liaudies pamaldumą, bendrą abiems Bažnyčioms. Jį mini ir dykumos tėvai, Augustinas, Chrizostomas. Kokia buvo jų malda? Perskaitydavo 50 psalmių ir sukalbėdavo 50 kartų Kyrie, eleison, po to vėl kitą penkiasdešimtuką psalmių ir 100 Kyrie, eleison, po to vėl 50 psalmių ir 150 Kyrie. Ir dabar pas pravoslavus savaime suprantama 40 kartų Gospodi, pomiluj, pas staroobriadcus – 50. Mes turėjom tik devynis, kas mums leido palikti šešis, kodėl, kodėl? Nesąmonė! Be to, buvo trumpos maldelės, taip vad. preces iaculatoria, ietinės maldos, pavyzdžiui, „Jėzaus Širdie, pasigailėk manęs!“ Pravoslavai irgi turi tokią maldą: „Molitva Iisusova“. Čia, į Paberžę atėjau nebe žmogus, o blynas, ta liga mane visiškai suėdė, buvau visai nusilpęs. Tada atsisėsdavau čia ir be perstojo kartodavau „Molitva Iisusova“, kol įpratau. Tik neužmiegu, ir pradedu kalbėti, nebereikia jokių pastangų. Galima kalbėti: Christe Fili Dei vivi, miserere nobis, tas pat.
Žinoma, popiežiai visada ragino kalbėti trumpas maldeles, skirdavo atlaidų. Ir šita malda labai sena, kartojimo maldos įprastos Bažnyčioje. Bet teko skaityti „Otkrovennyje rasskazy strannika duchovnomu svoemu otcu“, dabar išleista ir lietuviškai. Tai knyga, skirta „Jėzaus maldos“ populiarinimui. Susidarė įspūdis, kad XIX a. Rusijoje ta malda tapo panaši į budistinę mantrą. Tai automatiškai be galo kartojama formulė, jos kartojimas tampa savitiksliu. Senoje knygoje „Dobrotoliubie“ surinkti Bažnyčios tėvų tekstai jos taip nesupranta, ji yra kartojimo malda kreipiantis į Dievą. O čia virto mantra...
Taip, tai mantra. Aš turiu savo teoriją, ta malda mane išgelbėjo. Kai pas mane ateina žmonės su dvasiniais klausimais, depresija, sakau: kalbėkit mantrą, trumpą ir aiškiai. Bernardinų bažnyčioje buvo mano knygos pristatymas, ten kalbėjau ir vartojau tą žodį „mantra“. Abraomui pasakyta: „Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas“. Jėzus irgi sakė: „Reikia nuolatos melstis ir nepaliauti“. Kaip nuolat išlikti Dievo akivaizdoje, melstis? Kartais tave apšmeižia ar užeina pagunda, netyros mintys kaip spiečius lenda į galvą. Ką reikia daryti? Kalbėti preces iaculatoria. Jos atstumia tas mintis. Esu išgydęs keletą alkoholikų, liepiau kartoti: „Dieve, paduok man ranką!“ Turiu gerų rezultatų. Viena mokytoja buvo gundoma vis paimti likeriuko. Sakau, kol bulves suskusi, sukalbėk 50 kartų. Reikia skirti du dalykus. Jei Jėzus sako: „Prašykite ir gausite“, aišku, reikia prašymo, bet reikia ir susikaupimo Dievo akivaizdoje, o tam padeda tokia malda. Tai galima suprasti ir kaip mediciną. Netikinčiam narkomanui sakau: Dievo vardo nenori vartoti – nevartok, bet mantrą susikurk, pvz., „Aš nenoriu grįžti į nuodėmę“. Gal jau čia per daug nukalbėjau...
Bet Vakarų tradicijoje nuo Augustino iki Teresės buvo sakoma, kad malda – tai sielos pokalbis su Dievu. Bet pokalbio nėra, jei nėra sąmoningo kalbėjimo kaip asmuo su asmeniu. Rytų, budistinėje meditacijoje tas asmuo dingsta, mantra tėra techninė priemonė. Toje knygoje „Keliauninko pasakojimai“ Dievas lyg pasitraukia į trečią planą, net Kristus nesvarbu, tik rašoma, kaip žmogus per tą techninę priemonę, „Jėzaus maldą“ išsprendė savo asmenines problemas. Juk tai budistinis mąstymas, aš išganau save, nebekviečiu Jėzaus asmens mane išganyti, nors žodžiai ir skamba „Gospodi, pomiluj“!
Aš kitaip aiškinu. Pvz., kai mąstymas nesiseka, ramiausiai pradėk mantrą. Pabaigsi, ateis kontempliacija. Savo knygutėje minėjau tokią „špilką“: anot katalikų, Dievas kartais tyli, o pravoslavai neleidžia Dievui tylėti, nuolat bombarduoja jį malda „Gospodi, pomiluj“! Tai yra hesichazmas – pereinu į Dievo artimybę, bogomyslije.
Bet ar tai gali savomis jėgomis? Juk išklausymas yra Dievo malonė. Dievas gali kartais malonės neduoti, nors galima jį kartais lyg „priversti“ malda. Bet čia kitoks privertimas, lyg techninis, neasmeniškas.
Taip, broleli, labai teisingai. Mantra gali būti ir pas budistą, ir pas krišnaistą, ir jam tai padeda, bet kitoniškai. Ratzingeris parašė vieną straipsnį, jame tuos meditacijos seansus, kuriuos skolinamės iš budistų, pavadino išdavyste Kristui. Mūsų ordino, taip pat jėzuitų konstitucijos net vengia to žodžio „meditacija“, kalbama apie oratio mentalis, kad pabrėžtų bendravimą su Dievu. Ratzingeris sako: Pradėti meditaciją budistiškai, įsmeigti akis į ikoną ar į medį, atitinkamai sutvarkyti kvėpavimą, virškinimą ir po to nepereiti prie maldos – tai yra Kristaus išdavimas. Taip sumaišoma medicininė procedūra su dvasine veikla. Mes juk sakom: pati Dvasia meldžiasi mumyse. Tačiau manau, kad galimas pasiruošimas kartojant mantras, manyje susikaupia tiek sąšlavų, kad neturiu kitos priemonės, kaip tas automatiškas burbėjimas. Bet jei aš nesustosiu ir nepasakysiu: „Ateik, Šventoji Dvasia!“, tada jau kitas dalykas. Ratzingerio mintis teisinga, mantra gali būti išdavystė Kristui.
Teisingai, bet gal reikėtų pabrėžti skirtumą tarp trumpų ar kartojimo maldų ir mantros. Panašumas yra, bet mantra yra kažkas radikaliau, joje nėra nieko antgamtiško. Gal geriau to žodžio nevartoti?
Buvo atėjusi tokia interesantė, kalbėjom apie mantrą. Ji sako: Aš įpratusi kartoti kažkaip „asa“. Sakau, palauk, kartoti kažką be Jėzaus vardo negalime. Tačiau tebūnie mantra grynai medicininis pasiruošimas. Qui vult finem, vult media, kas nori tikslo, nori ir priemonių. Pvz. jau pats užsidarymas į celę, užgesinimas šviesos, kūno laikysena – visa tai svarbus pasiruošimas. Mantra turi mane apvalyti, kad manyje pasidarytų tylu, nes mano galvoje nuolatinė makalynė. Kaip nuraminti tą šurmulį, kad Šv. Dvasia pradėtų kalbėti? Pvz., psalmių giedojimas. Seminarijoje turbūt kaip reikiant giedojot choralus. Tas monotoniškas giedojimas juk šiek tiek budistiškas dalykas, lyg gelmių apvalymas... Dar tikriausiai neturėjai rankose senų psalterijų, einam pas mane į muziejų, parodysiu! Tos psalmės – tai nusiraminimas, pasiruošimas Eucharistijai. Mišios - tai deimantas, brevijorius – lyg aukso apdarai, dispozicija. Dabar brevijorių visai sutrumpino, vis mažiau lieka psalmių... Pravoslavai vis dėlto supranta ilgumo svarbą, pas mus iš Mišių išeinu dar nesušilęs. Senosios Mišios buvo kitokios – kol atgiedos Gloria in exscelsis Deo ir Credo, aš nori nenori sušilsiu. Man visai nereikia suprasti, bet man pasidaro gera. Prie Komunijos einu jau dvasioje sušilęs. Taip ir mantra, galima kartais pavartoti mediciniškai, susitvarkymui, kaip aš pats gydžiausi nuo ištižimo... Bet jau laikas mums baigti.
Taigi galime padaryti išvadą: iš stačiatikių turime pasimokyti rimto požiūrio į maldą, į liturgiją ir į dvasinį gyvenimą.
Taip, kaip ir jie turime žiūrėti į liturgiją, ten rasime ir teologiją. Čia negali būti jokio pataikavimo pasauliui. Qui vult finem, vult media. O dabar katalikai paliko plikas sienas, betoną – ko siekiama?
Kai palygini J. Matulaičio bažnyčią Vilniuje su Paberžės bažnyčia, matai, kur yra dūšiai atgaiva. Todėl čia žmonės ir atvažiuoja. Pravoslavams tai yra aišku. Užtenka pasižiūri į naujai restauruotą Chram Christa Spasitelia Maskvoje – vien auksas, marmuras, ikonos, jokio modernumo!
Tikrai, atstatė milimetras į milimetrą! Turime džiaugtis atstatymo darbu. Mes galime sakyti, kad jūsų bijome, bet jei sužinome, kad jūs meldžiatės... Baimintis besimeldžiančio krikščionio yra juokinga. Tuo labiau, kad akmenį į jūsų daržą meta tie, kurie jau nebesimeldžia. Tegul ateina į jūsų koplyčias ir pradeda giedoti Rožančių. Išsigelbėsim, jei melsimės!