Įkultūrinimo kipšas

Prancūzas François Chazalis (g. 1971) yra Šv. Pijaus X brolijos kunigas. Įšventintas 1996 m., jis dirba Brolijos Švč. Trejybės misijoje tamilų krašte Indijoje, Palayamkottai mieste.

 

Velnias žino daugybę įvairiausių pasakų ir istorijų, kuriomis pagauna ir suvedžioja sielas. Todėl mūsų dienomis jis nebūtinai tiesiogiai kviečia žmones garbinti pagonių dievus, nes tada vėl galėtų išgirsti žodžius, kuriuos jam kadaise dykumoje pasakė pati Tiesa: „Vade satana, eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10). Verčiau kipšas pasitelkia įkultūrinimą, arba inkultūraciją.

„Išoriniai induizmo ženklai, – samprotauja jis, – yra tik kultūriniai elementai. Taip pat ir Bažnyčia visada saugodavo senosios pagonybės mitus, statulas ir paminklus bei įtraukdavo kai kurias jos apraiškas į savo liturgiją“. Šėtono planas yra skleisti krikščionybę pasinaudojant nauju tarpininku – kultūra, kurioje yra panirusios Indijos tautos.

„Panaudosi ženklą – pakeisi turinį“. Tokia pradžia.

 

Ar jo planas veiksmingas?

Neseniai kunigas iš Šiaurės Indijos kalbėjo: „Kur yra įkultūrinimo vaisiai? Šis metodas buvo sumanytas, norint patraukti kuo daugiau žmonių į Bažnyčią, bet matome, kad nieko panašaus nevyksta“. Jo pastebėjimas teisingas, nes katalikų procentas tarp Indijos gyventojų pamažu smunka. Be to, lyg įliedamas žibalo į ugnį, įkultūrinimas tampa ginklu Bažnyčios niekintojams protestantams: jie naudoja įkultūrinimą kaip įrodymą, kad katalikiško pamaldumo praktikos nuolaidžiauja induizmui, ir taip klaidina patiklias sielas, esą tik protestantai išlaikė gryniausią krikščionybės formą.

 

Kaip pateisinamas šis projektas?

Įkultūrinimas yra pateikiamas kaip kai kurių svarbiausių Vatikano II Susirinkimo tezių įgyvendinimas, kaip antai: visose religijose galima rasti „Žodžio sėklų“ (Gaudium et spes, 3, 18; Ad gentes, 11); „Ir už jos (Bažnyčios) regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų“ (Lumen gentium, 8). „Induizmo religijoje žmonės gilinasi į dieviškąjį slėpinį ir išreiškia jį neišsemiamu mitų vaisingumu bei skvarbiomis (!) filosofijos pastangomis“ (Nostra aetate, 2). Susirinkimas dviprasmiškai teigia, kad nors ir išpažindami Kristų, mes turime pripažinti tiesos spindulius, apšviečiančius visus žmones. Dekretas Ad gentes mini tam tikrą bendradarbiavimą ir dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, bet reikia pripažinti, kad Susirinkimas nėra pasakęs nieko aiškaus apie įkultūrinimą, kuris praktikuojamas šiandien. Tačiau kalbėdamas apie nekrikščioniškas religijas kaip apie išganymo kelius, nušviestus tiesos spinduliais ir pilnus daug kitų gerų dalykų, Susirinkimas atvėrė duris įkultūrinimui.

 

Ar įkultūrinimas yra liaudies judėjimas?

Iš esmės šie pasikeitimai ateina iš viršaus, iš vakarietiško susižavėjimo Rytais, įsitvirtinusio universitetuose. Daugelis Indijos katalikų jais nepatenkinti, bet stokoja drąsos pasipriešinti.

 

Prašome pateikti pavyzdžių.

* Šiais metais Didįjį penktadienį Šv. Inesos bažnyčioje Goa mieste induistų sadhu[1] buvo pakviesti sukalbėti kelias pagoniškas maldas. Žmonės buvo labai nustebę, bet nė vienas neišėjo, visi kantriai laukė apeigų pabaigos.

* Kitur neretai kyla priešiška reakcija, kaip antai prieš metus ar du I. C. kolonijoje[2] Borivalyje (Bombėjus), kur kai kurie vyrai garsiai protestavo ir taip kuriam laikui sutrukdė sadhu ateiti. Induistinių praktikų įvedimui parenkamos bandomosios parapijos. Jei naujovė nesulaukia didesnio ar jokio pasipriešinimo, ji pradedama įvedinėti ir kitur.

Iš esmės įkultūrinimas gimsta mokymo centruose, seminarijose, universitetuose ir vienuolynuose. Ten taip pat esama tikrų įkultūrinimo židinių, pvz., Nashikas ir Pune Maharastroje ir Bangalore. Pagrindinis židinys Pune mieste yra pati popiežiškoji seminarija.

* Keturi seminaristai iš Bombėjaus seminarijos prisipažino turėdavę pasilikti induistų ašrame[3] ir stebėti visus induistų vienuolių ritualus bei maldas. Tuo metu buvo draudžiamos bet kokios katalikiškos maldos formos. Jiems liepdavo nusiimti škaplierius ir visą savaitę kartoti mantras[4]. Vienas iš tų keturių Bombėjaus seminaristų kitais metais bus įšventintas į kunigus Šv. Pijaus X brolijoje.

* Viena sesuo vienuolė iš Goa taip pat išėjo iš vienuolyno, nes į jį buvo atneštas stabas pudžai[5], arba induistų aukojimui, atlikti. Dabar ši sesuo yra tradicijos katalikė.

* Kitas seminaristas iš Bangaloro pasakojo mums, kad seminarijoje jie kartais tikrai garbindavo Ganešo[6] statulas.

* Tėvas Amalorpavadassas (iš Nekaltai Pradėtosios vergų kongregacijos), kardinolo Lourdusamy‘o brolis, pastatė tikrą induistų stiliaus ašramą – jame vyksta vyskupų konferencijos posėdžiai. Vyskupams suvažiavus, kai kurie iš jų aukoja Mišias ant žemo gulinčio akmens, vilkėdami į pižamas panašiais oranžiniais rūbais. Ostija yra stora ir ne iš grynų kviečių. Virš jos jie siūbuoja padėklus su gėlėmis, ugnimi ar smilkalais, kaip tai daro induistų šventikai. Per šv. Komuniją žmonės vaišinasi tiesiog iš padėklo. Tai labiausiai piktinantis pavyzdys, nes visa Indijos hierarchija yra taip „formuojama“, paprasčiausiai dalyvaudama vyskupų konferencijos posėdžiuose N. B. C. L. C. (Nacionaliniame bibliniame katechetiniame liturginiame centre).

Laimė, atrodo, kad daugelyje vietų įkultūrinimas neįsitvirtina, nepaisant to, kad dalis klero jo labai trokšta.

 

Kaip įkultūrinimas gali ateiti į parapiją?

Štai keli pavyzdžiai.

Lempos su induistų simboliais. Dauguma parapijų vis dar nenaudoja jokių induistų ženklų ar ritualų, bet kai kurios turi lempas su povu (povas – dievo Murugos, antrojo Šyvos sūnaus, nešėjas) ir rečiau su lingamu (Šyvos faliniu simboliu). Daugelis katalikų nežino, ką šie simboliai reiškia. Atsitiko taip, kad kartą aš turėjau aukoti Mišias šiaurėje, vienuolyno koplyčioje. Paprašiau, kad sesuo vienuolė malonėtų patraukti šalin induistų lempą. „Ką jūs turite galvoje, vadindamas ją induistų lempa? Tai ne induistų lempa! Tai tiesiog indiška lempa su indų nacionaliniu paukščiu ant viršaus“, –atkirto ji.

Aarti. Induistų pudžoje, arba aukojime, pagrindinis ritualas yra aarti, arba padėklo su trimis elementais – ugnimi, smilkalais ir gėlėmis – siūbavimas ratu. Dievų „dėmesiui atkreipti“ tuo metu skambinama varpeliais. Turbūt tai simbolizuoja tą ugnį, kurią siūbavo legendinė Parvati, norėdama suvilioti savo vyrą dievą Šyvą. Laimė, iki to dar nepriėjome. Kai kuriose parapijose aarti atliekamas tik svarbiomis progomis, ne kiekvieną sekmadienį. Deja, vyskupai ypač pamėgo šią ceremoniją. Šokėjos gali atlikti aarti Mišių metu, kaip tai buvo daroma per Motinos Teresės beatifikacijos mišias.

Šokiai. Kai arkivyskupas Felipe Neris pradėjo eiti pareigas Goa, jis ypač rūpinosi, kad į bažnyčią jį atlydėtų „Industano“ šokėjos. Viena iš mūsų bažnyčią Bombėjuje lankančių porų kadaise atlikdavo tuos šokius aplink altorių per Novus Ordo[7] Mišias. Jie manė, kad tai paprasčiausias kultūrinis elementas, naujas liturgijos išraiškos būdas. Bet kai jie aptarinėjo induizmo klausimą su savo įkultūrinimo mokytoju, kunigu iš Bandros (Bombėjus), tas nelaimingasis tėvas jų nuostabai paaiškino: „Bet negi jūs nesuprantate? Kristus ir Krišna yra tas pats!“ Tą dieną šydas nukrito nuo jų akių.

Triči vyskupijoje yra diecezinis institutas, kuriame mokoma induistų šokių, teikiami diplomai ir moksliniai laipsniai. Pats savaime indų šokis visai nėra blogas, bet šis institutas buvo įsteigtas, kad ugdytų vienuolius. Čia dėsto kunigai ir vienuolės; vyskupas yra atsakingasis, o studijuoja vyrai ir moterys kartu.

Lotoso žiedas. Ši gėlė yra tikrai mėgstama. Induistų mitologijoje lotoso žiedas yra vieta, kur gyvena dievas. Pamaldūs induistai svajoja pamatyti savo dievo lotoso žiedą mirties akimirką. Lotosas yra taip pat BJP, Indų Nacionalistų Partijos, simbolis. O šiandien mes matome lotosus ant bažnyčių fasadų, apversto lotoso žiedo formos altorius ir, kas dar blogiau, didelius varinius lotoso formos pjedestalus Švenčiausiojo Sakramento išstatymui. Dievas sukūrė gėlę lotosą, taigi savaime nėra blogai jį vartoti, bet čia jis yra iškeltas į priekį. Kam naudoti lotosą kaip pagrindinį simbolį, jei Indijoje auga jazminai, orchidėjos ir daug kitų puikių tropinių gėlių?

Kumkumas, arba tilakas. Šis ženklas tarp mūsų „išpopuliarėjo“, kai Jonas Paulius II gavo jį stadione prieš du dešimtmečius[8], bet daugumos katalikų tai nesujaudino, nes jie nežino šio papročio reikšmės. Moters tarpuakyje esantis nedidelis raudonas taškas gali būti tiesiog papuošimas, bet vyrui jis yra viešas induizmo išpažinimas. Pamaldūs induistai nešioja jį visą laiką, nes induistų ritualai paprastai baigiami šventikui užtepant ant kaktos pudros arba santalmedžio tepalo – šio ženklo forma rodo priklausomybę kuriai nors induistų sektai. Vienas iš šio ritualo aiškinimų: tai pasidavimo dievams ženklas, nes dievo pėda pažymima ant atsidavusiojo kaktos ar kaklo. Ši apeiga dažnai atliekama viešų renginių metu ir per vestuves – neinduistai klaidingai mano, kad tai vien kultūrinė praktika.

Pūrana kumbamas. Deja, vyskupams taip pat patinka induistų pūrana kumbamas – indas, dekoruotas kokoso riešutais ir mango lapais, aplinkui pažymėtas kumkumais. Induistams kokoso riešutas simbolizuoja vidinį skaistumą, nors išorė gali neatrodyti švari. Įprasta matyti pūrana kumbamą induistų procesijose.

Šventi raštai. Skaityti indų šventuosius raštus, ypač Bhagavadgytą, jau tapo įprasta pagrindiniuose įkultūrinimo židiniuose, ir dabar mėginama įvesti jų skaitymą paprastose bažnyčiose. Tai bandoma padaryti pirmiausia bandomosiose bažnyčiose, kaip antai didžiulėje Novus Ordo parapijoje netoli mūsų mažos koplyčios Malade, Bombėjuje. Vėlgi žmonių reakcija nei palanki, nei atvirai priešiška.

Šventės. Induistų šventės suteikia progą vyskupijų spaudoje viešai pasveikinti induistus, ypač per Divali, Puri iškilmes ir pagrindinių dievų Durgos bei Ganešo šventes. Vietiniai kunigai dažnai ragina katalikus dalyvauti induistų gatvių procesijose. Tiesa, atrodo, kad taip nėra ten, kur Bažnyčia persekiojama gausios induistų daugumos, kaip kad vyksta šiaurėje.

 

Kokius skirtumus reikėtų daryti?

Dauguma žmonių įsitraukia į šiuos dalykus, nes tai „tiesiog indiška“. Iš tiesų, naujosios Mišios tokios neįdomios, kad jos tiesiog prašosi ypatingų papildymų. Jos kaip tik ir sukurtos tokios tuščios, lyg kviečiant visus pridėti prie jų ką nors pagal savo skonį. Nors dalyvaujantys įkultūrinime gali pasiteisinti nežinojimu, turime pasakyti, kad būtent taip plinta klaidos, Juk tik mažuma žmonių kalba: „Taip, tai induizmo simbolis, na ir kas?“

Dažniausiai tai neatrodo kaip tyčinis noras atlikti stabmeldystės aktą. Bet yra ir kraštutinių piktnaudžiavimo pavyzdžių, kuriuos būtų galima pašalinti bendromis Bažnyčios vadovų pastangomis. Tėra nedaug užkietėjusių įkultūrintojų, kurie vykdo savo užgaidas, iš tiesų nieko bendro neturinčias su indiškais ypatumais, kuriuos jau nuo amžių leido Bažnyčia.

Galime išskirti dvi piktnaudžiavimų grupes: kai kurie induizme visuotinai vartojami elementai gali būti neutralūs kitomis aplinkybėmis, bet pagoniškos aplinkos kontekste jie yra dviprasmiški. Tokie yra kokoso riešutai, mango, lotoso žiedas. Indų šokiai labai gražūs, jie tinka viešbučiuose ir viešose šventėse.

Bet kiti elementai, tokie kaip OM ženklas[9], pudža, aarti, pūrana kumbamas, indų šventų raštų skaitymas ir sadhu maldos bei kai kurie specifiniai šventyklų šokių judesiai yra nedviprasmiškai pagoniški, jie savaime skirti induistų dievybėms garbinti. Jiems negalima suteikti jokios katalikiškos prasmės. Neaiškūs ženklai tampa aiškesni, kai su jais susiduri.

 

Jūs anksčiau minėjote kylantį papiktinimą

Įdomu pastebėti, kad Indijoje nerasime religinių grupių, kurios mielai priimtų į šventoves kitų religijų atvaizdus, papročius ir ženklus, išskyrus katalikų Novus Ordo bažnyčią. Visos induistų srovės, džainistai, budistai, musulmonai, anglikonai, sekmininkai ir visų atšakų evangelikai, visos sektos ir sektelės griežtai naudoja tik savo simbolius ir papročius. Išimtis – Novus Ordo.

Pvz., Triči jėzuitai mėgsta girtis, kad savo universitete jie suderina islamo, induizmo ir krikščionybės simbolius. Jie iš tiesų yra įkultūrinimo pionieriai, kaip jau matėme. Protestantai ir musulmonai smerkia katalikus dėl to, arba džiūgauja, kadangi tai tiesiog patvirtina jų įsitikinimą, jog katalikai yra tokie pat stabmeldžiai, kaip ir induistai.

 

Ką apie tai mano patys induistai?

Jų reakcija būna arba priešiška, arba palanki. Priešiški induistai įkultūrinimą laiko subtilia priemone atversti daugiau žmonių į krikščionybę. Įkultūrintojai atsako, kad savo projektu jie neketina atvertinėti žmonių į Katalikų Bažnyčią, bet tiesiog padeda patiems katalikams gilinti savo religinę patirtį ir vystyti dialogą bei taikų sugyvenimą tarp religijų. Palankieji induistai supranta, kad induizmas jokiu būdu nenukenčia nuo įkultūrinimo, nes Jėzus Kristus yra maloniai kviečiamas užimti vietą tarp milijonų induistų dievybių ir galėtų būti devintas Krišnos avataras[10]. Dauguma induistų mąsto būtent taip, nes induizmas nėra apibrėžta religinė sistema. Tai nuolatinis dievų, filosofinių krypčių, asketizmo, moralinių sistemų maišymasis... Visiška maišatis, panašiai kaip eismas šiame subkontinente. Tai galų gale veda į religinę laisvę. Galime net tarti: jei norite suprasti, kas yra religinė laisvė, studijuokite induizmą.

Joks induistas nelinkęs nusigręžti nuo to, kas pataikauja jo įsitikinimams, ir įkultūrinimui prieštarauja tik tie, kurie mano, kad katalikų kunigai turi tuos pačius ketinimus kaip senovės misionieriai. Bet čia jie labai klysta.

 

Prašyčiau šiek tiek pagrįsti tai, ką sakote.

Velnias žaidžia trimis pagrindiniais žodžiais, kuriais nori užmaskuoti savo puolimą: indianizacija, inkultūracija, induizacija[11]. Katalikams nuolat kalama į galvas, kad „tai nėra induizacija, o indianizacija“. Galime parodyti lempą su induistų simboliais, OM ženklą, lotoso žiedą, pagodą, bažnyčią, kuri primena šventyklą, bet bus pasakyta, kad tai yra tiesiog indiška, o ne induistiška.

Bet jūs tuoj pastebėsite demagogiją, apsilankę kuriame nors įkultūrinimo židinyje. Čia jums pateikiama versija, neva viskas turi kosminę prasmę, esą simboliai nurodo į katalikų tikėjimą. Bet kitame įkultūrinimo židinyje ši versija jau nebepasitvirtins. Tai ne visada remiasi įkultūrinimo literatūra ir ypač oficialiu induizmo interpretavimu, kuris juk pats sukūrė savo simbolius. Demaskavimas labiausiai kankina velnią.

Kunigai, įvedę šiuos dalykus, yra išsilavinę užsienio jėzuitai, tokie kaip Svamis[12] Šilananda SJ, ar benediktinai, tokie kaip tėvas Le Saux, kurio vienuolinis vardas buvo Svamis Abhišiktananda. Antroji banga buvo indai: t. Amalorpavadassas ir jo pasekėjas Paulas Puthenangadis. Jie turėjo žinoti tų dalykų reikšmę, juk ir paprasti žmonės gali lengvai surasti atsakymus arba iš išsilavinusių žmonių, arba iš pačių induistų.

Du jėzuitai tikrai atkreipė mano dėmesį. Blogesnis, žinoma, yra Svamis Šilananda SJ, kuris išdrįso patalpinti Švenčiausiąjį Sakramentą šyvalingame. Nerimą kelia tai, kad tokie kunigai yra laikomi pionieriais, jų teorijos plinta universitetuose, seminarijose, vienuolynuose ir popiežiškuosiuose institutuose.

Paskaitęs Šilalandos knygą „Švenčių vaivorykštė“, rasi visas katalikų tikėjimo paslaptis, persipynusias su induizmu. Kartais išryškėja induistų legendų silpnybės ir prieštaringumas bei atrodo, tarytum pats Šilananda rimtai nežiūri į induizmą. Bet kaip mokslininkas jis yra fenomenologas. Jam visai nesvarbus faktas, kad tai tiesa ar klaida, svarbiausia – stiprūs religiniai potyriai, kuriuos sukelia religinės istorijos, nesvarbu, ar tai būtų gryni mitai, ar katalikiškos dogmos. Šiuolaikinio jėzuito protas yra toks lankstus, jog jis gali visiškai paklusti Bažnyčios mokymui, tuo pačiu metu patirdamas visas induizmo formas, nuo blogio deivės Kali garbinimo iki labiausiai neutralių jogos pratybų.

Kitas pavyzdys yra tėvas Clooney, jėzuitų mokslininkas. Jis nėra žmogus, veikiantis žemiausiame lygyje, kaip Svami Šilananda. Jis ištyrinėjo induistų deives ir rado panašumo į Švč. Mergelę Mariją. Štai ką jis rašo indų laikraštyje Frontline, pristatydamas savo darbą: „Jame nesakoma, kad krikščionis turi garbinti Abhirami ar melstis Lakšmi[13] – tai būtų sunku krikščioniui. Bet jis lygina deives su Mergele Marija katalikų tradicijoje. Jis nesako, kad Marija yra deivė ar deivės yra Marija, bet kad esama įdomių aspektų, kuriais Marija nusipelno pagarbos, kaip viena iš tų deivių“.

Trumpai tariant, tėvas Clooney tvirtina, kad įdomu stebėti paralelę tarp dviejų religijų. Mat indai meldžiasi savo deivėms, o katalikai meldžiasi Mergelei Marijai – kiekvienas savo sferoje, bet tai juos suartina. Tad vienai grupei visai nereikia siekti kitos atsivertimo, toks santykis šiandien nebetinkamas:

„Ko jis [tėvas Robertas de Nobilis, XVI a. jėzuitų misionierius], pasimokė iš induistų tradicijos? Jis nerodė didelio atsivėrimo vaišnavizmui, šaivizmui ar Vedantai[14]. Jis buvo misionierius, kurio galutinis tikslas buvo atversti žmones. Aš manau, kad šiandieniniame pasaulyje žmonės irgi turi liudyti savo tikėjimą. Bet mums reikia labiau teigiamo požiūrio į kitų žmonių religines tradicijas, negu parodė tėvas de Nobilis. Jo laikais sprendimų buvo ieškoma ginčijantis: jis surasdavo brahmaną[15], atsisėsdavo šalia ir ginčydavosi, kurio religija yra teisinga. Šiandien tai labai sunku padaryti, ir manau, kad prieš pradedant ginčytis, daug svarbiau pradėti suprasti. Aš manau, kad jis yra tam tikru mastu pavyzdys prieš kolonijinį imperializmą... Bet kai prieiname prie tikro religinio atsivėrimo, mes turime eiti daug toliau, nei jis. [...] Asmuo, kurį turiu atversti – tai aš pats, o ne kiti, kuriuos sutinku. [...] Manau, kad tam tikru laipsniu jie (induistai) yra teisūs, būdami nepatiklūs; turi būti tam tikras nepatiklumas, nes ilgos istorijos eigoje krikščionys bandė atversti tuos žmones. Bet mano darbas – atversti krikščionis, atverti jų širdis ir protus, kad galėtų pasimokyti iš kitų tradicijų“. Toliau jis baigia interviu klausimu: „Noriu paklausti, ar gali Vedanta Desika[16] įkvėpti katalikus labiau mylėti Dievą, nei jie tai darė anksčiau?“

 

Ar jūs su tuo sutinkate?

Šiuolaikinių jėzuitų mąstymas yra pasiklydęs skirtinguose lygmenyse ir vidiniuose prieštaravimuose. Jeigu aš juos gerai suprantu, tai reiškia, kad mes, katalikai, galime (ir gal turime) pasinaudoti indų mitais, kad labiau mylėtume savo Dievą. Mes tik sakome savo tikrajam Dievui: „Brangus Dieve, mes neturime kito dievo, tik Tave, bet mes tik pasinaudojame pagoniškais mitais, kad Tave labiau mylėtume, nes stabai kartais panašūs į Tave ir Tavo Švenčiausiąją Motiną. Mūsų svarbiausias tikslas nėra atvesti pas Tave daugiau tikinčiųjų, nes jie jau garbina Tave netiesiogiai per savo padavimus ir žmogiškas tradicijas. Pamaldumas, su kuriuo jie meldžiasi savo netikroms dievybėms, yra kvietimas mums patiems būti karštesniems ir labiau atsidavusiems“.

Būtent tokias išvadas aš galiu padaryti, diskutuodamas su tokiais kunigais arba vis iš naujo skaitydamas, ką jie rašo savo laikraščiuose ir moksliniuose žurnaluose. Bet atrodo, kad galų gale šie vargšai jėzuitai iš savęs padaro labai išsilavinusias beždžiones. Problema ta, kad toks mąstymas sukuria atmosferą, skatinančią atkristi nuo tikėjimo. Tai būdinga melo tėvui – jokio tiesioginio melo; įtikinėjimai, kad jokio nepaklusimo Dievui nėra; bet pavojingas ir neaiškus kelias, kuriame netikėtai iššoks spąstai. Akivaizdu, kad pagonių dievai, būdami įsikūnijusi bedievystė bibline prasme, jokiu būdu negali būti priemone mūsų pamaldumui didinti.

Laimė, kad įkultūrinimo lyderiai neturi daug tiesioginių pasekėjų. Tėvas Le Saux turėjo tik vieną pasekėją, kuris dingo. Jo ašrame beliko tik 12 vienuolių. Tėvas Šilananda irgi nepaliko didelio pėdsako. Atrodo, kad kiekvienas iš šių novatorių atsiranda, vykdo savo programą visiems stebint, o paskui dingsta. Tėvas Francis Bamboza, induistinių šokių atlikėjas, tik nustebino Vasajaus indų katalikus. Indai dar išlaikę padorumo jausmą.

 

Ar yra toks dalykas kaip katalikiška indianizacija?

Atrodo, kad Katalikų Bažnyčia yra arogantiška ir fanatiška, lyginant su tais išmintingais (bet dažnai jau mirusiais) įkultūrinimo iniciatoriais. Ji pretenduoja būti vienintele tiesos saugotoja. Ji tvirtina, kad vienos vienintelės katalikų Mišios yra begalinės vertės, kad tai tobula, nesutepta ir tinkamiausia priemonė pasiekti visagalį Dievą. Bet tuo pačiu metu Bažnyčia lieka Motina tobuliausia prasme, suprantanti savo vaikų ribotumą. Nors ji niekada neis į kompromisus dėl savo mokymo, ji visada pritaikydavo tikėjimo tiesas prie savo vaikų, „kad jų dantys neatšiptų“, pasak pranašo[17]. Taip elgdamasi, Bažnyčia visada buvo drąsi ir labai išmintinga, išlaikydama visus vietinius papročius, kuriuos galima išlaikyti, ir atmesdama visa, kas reikštų kompromisą ir kas yra per arti induizmo.

Protestantai Indijoje uždraudė moterims nešioti gėles plaukuose, sakydami, kad tai induizmo paprotys. Ne, sako Katalikų Bažnyčia, gėlių nešiojimas neturi jokio vidinio ar išreikšto ryšio su pagonišku mąstymu; tai toks pat nešališkas gestas, kaip pasodinti kokį įžymų ir garbingą asmenį į vežėčias gatvės parado metu, ir visi kiti tokie indų papročiai. Mes neturime visur matyti velnią.

Štai kur neteisingas vakariečių įkultūrintojų požiūris. Jie teigia, kad Katalikų Bažnyčia 20 amžių tiesiog primetinėjo kitiems savo kultūros elementus, o iš tiesų katalikų genijus visais amžiais reiškėsi skirtingomis tautinėmis formomis, daugeliu skirtingų kelių, ir ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje.

Indiškas garbinimo būdas yra unikalus, jį įdomu stebėti. Įėjus į bažnyčią, pirmiausiai akį patraukia ryškios spalvos ir visur sustatytos „sulpicijonų stiliaus“ statulos, nudažytos ryškiais dažais – panašiai kaip mūsų protėviai vakaruose kadaise ištapė katedras. Vienoje pusėje – vyrai, kitoje – daugybė spalvotų sarių. Žmonės nuolat ateina pagarbinti statulų, liečia jas rankomis ir po to bučiuoja jų rankas – tai labai indiškas gestas. Jie visada alksta asmeninio kunigo palaiminimo, bučiuoja jam ranką ir laukia, kad jis nykščiu padarytų kryžiaus ženklą ant jų kaktos. Visa bažnyčia kvepia jazminais, dega daug žvakių. Pati Dievo Motina paskatino tai, apsireiškusi Vailankanyje[18], kurio istorija yra tokia indiška, kokia tik gali būti. Apsireiškimo šventovė, savo architektūra primenanti indišką vestuvių pyragą, yra masiškai lankoma. Skirtingai nuo vakariečių, indai pagarbina Švč. Sakramentą rytietiška prostracija – puolimu ant žemės. Todėl daugelyje vietovių pietuose klauptai tampa nereikalingi. Giesmės vietine kalba – unikalios, o grigališkasis choralas giedamas taip, kad nebepamirši. Galėtume tęsti ir tęsti, ir neužtektų vietos aprašyti, kaip vyksta kaimo šventės, laidotuvės ar vestuvės.

Bet įkultūrintojai labai nemėgsta indiško pamaldumo. Jie skundžiasi, kad jis nebūdingas šiam amžiui. Didysis klausimas išlieka: kodėl mes turime manyti, kad maldos forma nepakankamai indianizuota? Ar todėl, kad sub specie indianitatis (po indiškumo priedanga) norima įvesti induizmą?

 

Koks būtų atsakymas?

Nors įkultūrinimas padarė daug žalos, jis dar rimtai neįsitvirtino katalikų masėse. Katalikų vadovai jį galėtų lengvai pašalinti.

 

(Rev. Fr. François Chazal, The Devil of Inculturation // „Catholic”, April/May/June 2008, Nr. 261. Iš anglų k. vertė Danutė Meškaitė.)

 

 

[1] Sanskrito kalba: „geri žmonės“. Asketai, praktikuojantys jogą. Liaudis juos gerbia kaip šventuosius, bet ir bijo jų prakeikimo. (Čia ir toliau išnašos vertėjo.)

[2] Taip vadinama, nes jos centre yra Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (angl. Immaculate Conception) bažnyčia.

[3] Sanskr. „saugi vieta“. Atsiskyrėlio jogo būstas džiunglėse ar kalnuose, arba sadhų ordino jogos praktikavimo centras.

[4] Sanskr. „minties įrankis“. Nuolat kartojami trumpi užkeikimai. Tikima, kad jų garsinė vibracija turi magišką galią ir padeda sielai išsivaduoti.

[5] Sanskr. „garbinimas“. Įvairios maldos, apeigos ir aukos kuriam nors iš dievų ar guru (dvasiniam mokytojui) pagarbinti.

[6] Populiarus induistų, džainistų ir kai kurių budistų dievas, „kliūčių šalintojas“. Vaizduojamas su dramblio galva.

[7] Lot. Naujoji (Mišių) tvarka.

[8] Tai įvyko 1986 02 02 Bombėjuje.

[9] AUM, arba OM, yra mistinis skiemuo induizmo, džainizmo ir budizmo religijose. Induizme jis reiškia tris pagrindines dievybes: Brahmą, Višnu ir Šyvą.

[10] Sanskr. „nusileidimas“. Kurio nors dievo nusileidimas į žemesnį dvasinį lygmenį, apsireiškimas kitu pavidalu.

[11] Indų kultūros perėmimas; įkultūrinimas; atvertimas į induizmo religiją.

[12] Sanskr. „įvaldęs save“. Jogos mokytojo, guru titulas.

[13] Abhirami – tamilų induistų deivė, garbinama Thirukkadaiyuro šventykloje. Lakšmi – gerovės deivė, Višnu žmona.

[14] Vaišnavizmas (višnuizmas) garbina dievą Višnu, šaivizmas – dievą Šyvą. Vedanta – sanskr. „Vedų atbaigimas“, ezoterinis Vedų aiškinimas, užrašytas Upanišadose.

[15] Aukščiausios, kunigų kastos atstovas.

[16] XIV a. vaišnavistų dvasinis mokytojas ir filosofas.

[17] „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams!“ (Jer 31, 29).

[18] Vailankanni – tamilų katalikų šventovė. Čia XVI ir XVII a. tris kartus apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tamilų kalba apsireiškusioji vadinama Arokia Matha, „Gerosios sveikatos ponia“.