Viešpaties prisikėlimas

Tuomet išvydau, kaip spindinti lyg saulė Jėzaus siela, lydima dviejų į karius panašių angelų (skirtingai nuo anų dviejų angelų, kurie atrodė kaip kunigai) ir apsupta daugybės šviesių pavidalų, prasiskverbė pro kapo olą, nusileido prie šventojo kūno, pasilenkė prie jo ir tarsi su juo susiliejo. Tą pačią akimirką rankos ir kojos po drobule sujudėjo, ir aš pamačiau švytinį, gyvą Viešpaties kūną, sujungtą su siela ir dievyste, išeinant iš apdangalų tarsi iš šono žaizdos. Šis reginys man priminė Ievos gimimą iš Adomo šono. Visa ola nušvito ir suspindo.

Tuo pat metu išvydau, kaip iš gelmių, tarsi iš po kapo gulto, išlindo baisus dvigalvis slibinas. Kiek pamenu, viena jo galva buvo su žmogaus veidu. Grėsmingai iškėlęs gyvatišką uodegą, jis įtūžęs puolė prisikėlusį Viešpatį, bet Išganytojas primynė vieną iš pabaisos galvų ir plona, balta ietimi su viename gale plevėsuojančia vėliava tris kartus dūrė į gyvatės uodegą. Po kiekvieno dūrio šlykštus slibino kūnas traukėsi vis labiau, kol galiausiai visai išnyko. Jo galvą Jėzus koja įspaudė į žemę, ir tik antra galva, ta su žmogaus veidu, liko kyšoti. Šią kovą po Prisikėlimo esu stebėjusi ne kartą; panašią gyvatę mačiau tykojant ir per Jėzaus įsikūnijimą. Savo išvaizda tas slibinas man visada primindavo rojaus žaltį, tik buvo dar bjauresnis. Manau, šis regėjimas susijęs su Dievo pažadu, kad moters palikuonis sutrins gyvatės galvą. Visa tai atrodė kaip regimas mirties nugalėjimo simbolis, nes Viešpačiui mindžiojant slibino galvą jo kapas buvo išnykęs iš mano akių.

Netrukus pamačiau, kaip garbe švytintis Išganytojas pakilo aukštyn ir kiaurai uolą išėjo virš kapo. Žemė sudrebėjo, ir iš dangaus lyg žaibas nusileido karį primenantis angelas. Pakėlęs ten gulėjusį akmenį, angelas padėjo jį dešinėje pusėje ir ant jo atsisėdo. Nuo stipraus sukrėtimo kareivių žibintai sušvytavo, o jų liepsnos ėmė plaikstytis. Visa tai išvydę, sargai lyg apkvaitę krito žemėn ir liko gulėti sustingę persikreipusiose pozose, tarsi negyvi. Kasijų apakino šviesa, bet greitai atitokęs jis žengė prie nišos, pravėręs jos dureles apčiupinėjo tuščias įkapes ir išėjo lauk, ketindamas Pilotui pranešti, ką matęs. Tačiau prieš tai dar kiek palūkuriavo netoliese, ar neišvys įvykstant ko nors nauja, nes jis matė tik žemės drebėjimą, akmens nuridenimą, angelą ir tuščią kapą, o paties prisikėlusio Jėzaus – ne. Viešpaties mokiniai apie šiuos įvykius sužinojo tiek iš Kasijaus, tiek iš sargybinių.

Tą akimirką, kai angelas nusileido iš dangaus ir sudrebėjo žemė, prisikėlęs Viešpats pasirodė savo motinai prie Kalvarijos kalno. Jis buvo be galo gražus ir švytintis dangiška didybe. Jo rūbas, panašus į plačią skraistę, einant plaikstėsi vėjyje ir mirgėjo tai žydrai, tai baltai, tarsi saulės šviesos perskrostas rūkas. Rankose ir kojose buvo matyti spindinčios žaizdos, tokios plačios, kad į jas galima buvo įkišti pirštą. Žaizdų pakraščiai buvo dantyti, devynkampės žvaigždės formos. Iš delnų vidurio pirštų link sklido spinduliai. Jėzų lydėjusios protėvių sielos pagarbiai nusilenkė prieš jo motiną. Viešpats parodė Marijai savo žaizdas ir kažką pasakė – greičiausiai, jog dar kartą jai pasirodysiantis, bet šito gerai neatsimenu. Švč. Mergelė suklupo norėdama pabučiuoti jo kojas, tačiau Jėzus paėmė ją už rankos, pakėlė nuo žemės ir išnyko.