Keturiasdešimtos dienos rytą saulė patekėjo visa grožybe. Žemė, sudrebėjusi iš džiaugsmo gimus Emanueliui, dabar virpa keistai susijaudinusi. Artėja prie pabaigos Dievažmogio paslaptys. Žemės džiaugsmu užsikrėtė ir Dangus. Angelų chorai ruošiasi priimti savo žadėtąjį Karalių, o jų valdovai stovi prie vartų, pasirengę juos atidaryti, vos tik gaus ženklą, kad prisiartino galingasis nugalėtojas. Šventos sielos, Prisikėlimo rytą išvaduotos iš pragarų, sklando prie Jeruzalės vartų, laukdamos džiugios akimirkos, kai dangaus vartai, kuriuos Adomo nuodėmė buvo uždariusi, bus atverti, ir jos įeis kartu su savo Atpirkėju. Dar kelios valandos, o tada – į Dangų! Tačiau mūsų prisikėlęs Jėzus dar turi aplankyti savo mokinius ir su jais atsisveikinti, nes jie dar kurį laiką turės pasilikti šiame ašarų slėnyje.
Jie yra Paskutinės vakarienės menėje, nekantriai laukia Jo atėjimo. Staiga Jis pasirodo tarp jų. Kas išdrįstų apsakyti Motinos džiaugsmą? O mokiniai ir šventosios moterys puola ant kelių ir su meile garbina atėjusį atsisveikinti Viešpatį. Jis teikiasi sėsti su jais prie stalo; Jis netgi malonėja su jais valgyti, bet ne tam, kad įrodytų savo prisikėlimą, nes žino, jog jie nebeabejoja šia paslaptimi. Dabar, kai jau greitai atsisės Tėvo dešinėje, Jis ruošiasi dovanoti jiems mielą savo draugiškumo ženklą. O nuostabusis valgyme, per kurį Marija paskutinį kartą šiame pasaulyje sėdi šalia Jėzaus ir per kurį Bažnyčia, atstovaujama mokinių ir šventųjų moterų, pagerbiama regimu savo Galvos ir sužadėtinio vadovavimu.
Kas galėtų apsakyti svečių pagarbą, susikaupimą ir dėmesį? Su kokia meile jie tikriausiai buvo įsmeigę akis į savo brangųjį Mokytoją! Jie trokšta išgirsti Jį kalbant; kaip bus branginami Jo atsisveikinimo žodžiai! Jis nepalieka jų ilgam nežinioje: Jis kalba, bet Jo kalba nėra tokia, kokios jie tikėjosi ‒ vien pilna meilės. Jis pradeda primindamas jiems jų netikėjimą, kai jie išgirdo apie Jo prisikėlimą (Mk 16, 14). Jis rengiasi patikėti savo apaštalams kilniausią misiją, kokia kada nors yra buvusi pavesta žmonėms, todėl Jis paruoš juos šiai misijai juos nužemindamas. Po kelių dienų jie turės būti pasaulio šviesa; pasaulis turi tikėti tuo, ką jie skelbia, tikėti vien jų žodžiu, tikėti nematęs, tikėti tuo, ką matė vien tik apaštalai. Tik tikėjimu žmogus artinasi prie Dievo: jie patys anksčiau jį buvo praradę ir dabar Jėzus privers juos išreikšti liūdesį dėl savo ankstesnio netikėjimo, kad jų apaštalavimas remtųsi nusižeminimu.
Tada autoritetingai, kaip gali tik pats Dievas, Jis jiems sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 15, 16.) Kaip gi jie atliks šią misiją skelbti Evangeliją visam pasauliui? Kaip jie įtikins žmones patikėti jų žodžiu? Stebuklais. „Kurie įtikės, ‒ tęsia Jėzus, ‒ tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates; ir jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks; jie dės rankas ant ligonių ir tie pasveiks.“ (Mk 16, 17-18.) Jis nori, kad stebuklai būtų Jo Bažnyčios pamatas panašiai, kaip Jis juos padarė savo dieviškosios misijos įrodymu. Gamtos dėsnių sustabdymas įrodo mums, kad čia kalba pats Dievas; mes turime priimti žodį ir nuolankiai juo tikėti.
Čia matome nežinomus pasauliui vyrus be jokių žmogiškų priemonių, bet jiems pavesta užkariauti žemę ir priversti ją pripažinti Jėzų savo karaliumi. Pasaulis ignoruoja patį jų buvimą. Tiberijus, kuris sėdi imperatoriaus soste, drebėdamas dėl kiekvieno menkiausio sąmokslo, nė neįtaria, kad rengiamas žygis, užkariausiantis Romos imperiją. Bet šie kariai privalo turėti šarvus, o šarvai turi būti dangaus užgrūdinti. Jėzus pažada, kad jie gaus juos po kelių dienų. „Jūs pasilikite mieste, ‒ sako Jis, ‒ kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“ (Lk 24, 49.) Bet kas yra tie šarvai? Jėzus jiems paaiškina. Jis primena jiems Tėvo pažadą, „tą pažadą, kurį jūs esate girdėję iš Mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 4‒5).
Tačiau atėjo išsiskyrimo valanda. Viešpats pakyla: Jo Palaimintoji Motina ir šimtas dvidešimt žmonių, čia susirinkusių, pasirengę sekti paskui Jį. Paskutinės Vakarienės namai yra ant Siono kalno, vieno iš dviejų kalvų tarp Jeruzalės sienų. Šventasis būrys pereina miestą ir pasuka link rytinių vartų, atsiveriančių į Juozapato slėnį. Paskutinį kartą Jėzus pereina per bedievišką miestą. Jis nematomas akims tų, kurie į Jį neįtikėjo, bet regimas savo mokiniams ir eina pirma jų, kaip anksčiau ėjo ugnies stulpas, vedęs pirmyn izraelitus. Koks gražus ir įspūdingas vaizdas! Marija, mokiniai ir šventosios moterys lydi Jėzų Jo kelionėje į Dangų, kur Jis atsisės Tėvo dešinėje. Šis įvykis buvo pagerbiamas viduramžiais iškilminga procesija prieš įžengimo į Dangų šv. Mišias. Kokie geri buvo tie laikai, kai krikščionys su pasigėrėjimu gerbė kiekvieną mūsų Atpirkėjo veiksmą. Jie nesitenkino, kaip mes, keliomis neaiškiomis sąvokomis, negalinčiomis sukelti nieko daugiau, tik neaiškų pamaldumą.
Jie gilinosi į mintis, kuriomis Marija gyveno šiomis paskutinėmis jos Sūnaus buvimo su ja akimirkomis. Jie klausinėjo savęs, kuris iš dviejų jausmų buvo stipresnis jos motiniškoje širdyje, ‒ liūdesys, kad ji daugiau neberegės savo Jėzaus, ar džiaugsmas, kad Jis pagaliau įžengs į garbę, kurios buvo nusipelnęs. Atsakymas greitai buvo rastas: ar Jėzus nebuvo sakęs savo mokiniams: „Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, nes aš keliauju pas Tėvą.“ (Jn14, 28.) O kas mylėjo Jėzų taip, kaip Marija? Motinos širdis išsiskiriant su Juo buvo kupina džiaugsmo. Kaip ji galėtų galvoti apie save, kai svarbiausia jai buvo jos Sūnaus ir jos Dievo triumfas? Ar galėjo ji, regėjusi Jo kančias Kalvarijoje, labiau trokšti ko nors kito, nei išvysti pašlovintą Tą, kurį žinojo esant visų dalykų vienvaldį Viešpatį – Tą, kurį neseniai matė žmonių atmestą, paniekintą ir mirštantį gėdingiausia ir žiauriausia mirtimi?
Šventasis būrys perkirto Juozapato slėnį, paskui perėjo Kedrono upelį ir pajudėjo Alyvų kalno link. Kokie prisiminimai užvaldė visų mintis! Taurė, iš kurios Jėzus gėrė savo pažeminimo dieną, dabar yra kelias, kuriuo Jis žengia į triumfą ir garbę. Tai nusakė karališkasis pranašas. Kairėje yra sodas ir ola, kur Jis kentėjo agoniją ir priėmė karčią savo kančios taurę. Nuėję kelią, šv. Luko vadinamą kelionės atstumu, kurį žydams leidžiama nueiti Šabo dieną (Apd 1, 12), jie atsidūrė netoli Betanijos, to išrinktojo kaimelio, kur Jėzus naudojosi Lozoriaus ir jo dviejų seserų vaišingumu. Iš šitos Alyvų kalno dalies matyti Jeruzalė. Jos šventyklos ir rūmų vaizdas kelia mokiniams pasididžiavimą jų žemiškuoju miestu: jie pamiršo prakeikimą, kurio jis susilaukė; atrodo, kad jie taipogi pamiršo, kad Jėzus padarė juos viso pasaulio piliečiais ir užkariautojais. Jie pradeda svajoti apie žemišką Jeruzalės didybę ir gręždamiesi į savo dieviškąjį Mokytoją, išdrįsta Jo paklausti: „ Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6.)
Jėzus jiems griežtai atsako: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“. (Apd 1, 7.) Šie žodžiai nepanaikina vilties, kad Jeruzalę atstatys krikščioniškasis Izraelis; bet kadangi taip neatsitiks iki tol, kol neprisiartins pasaulio pabaiga, mūsų Išganytojui nėra reikalo atskleisti paslapties. Mokiniams turėtų labiausiai rūpėti pagoniško pasaulio atvertimas ir Bažnyčios įsteigimas. Jėzus primena jiems misiją, kurią ką tik jiems paskyrė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, ‒ sako Jis, ‒ jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių.“ (Apd 1, 8.)
Pagal ankstyvųjų krikščionybės laikų tradiciją, dabar yra vidurdienis, ta pati valanda, kai Jis buvo pakeltas ant kryžiaus. Su sūniška meile pažvelgęs į savo palaimintąją Motiną, po to maloniu žvilgsniu atsisveikinęs su jį apsupusiu būriu, Jėzus iškelia aukštyn rankas ir visus palaimina. Laimindamas Jis atsiskiria nuo jų ir pakyla į dangų (Lk 24, 51). Jie seka Jį akimis, kol užslenka debesis ir paslepia jį nuo jų akių (Apd 1, 9).
Taip, Jėzus išėjo. Žemė neteko savo Emanuelio – Jo laukta keturis tūkstančius metų: patriarchai ir pranašai troško Jo atėjimo visu savo sielų karščiu. Jis atėjo. Jo meilė padarė Jį nekaltos Mergelės iš Nazareto įsčių belaisviu; pirmiausia čia mes Jį pagarbinome. Po devynių mėnesių palaimintoji Motina paaukojo Jį mūsų džiaugsmingai meilei Betliejaus tvartelyje. Mes sekėme paskui Jį į Egiptą, paskui grįžome su Juo, tada gyvenome su Juo Nazarete. Jam pradėjus tris metus trukusį viešąjį gyvenimą, mes neatsilikome nuo Jo; mes džiaugėmės būdami šalia, klausėmės Jo pamokslų ir palyginimų. Mes matėme Jo stebuklus. Jo priešų piktumui pasiekus viršūnę, atėjo laikas Jam duoti mums paskutinį ir didžiausią Savo meilės, atvedusios Jį iš Dangaus, įrodymą, mirštant ant kryžiaus už mus. Jam mirštant, mes buvome šalia ir mūsų sielas nuskaistino iš Jo žaizdų tekėjęs Kraujas. Trečiąją dieną Jis vėl prisikėlė iš kapo ir mes stovėjome šalia, džiūgaudami dėl Jo pergalės prieš mirtį, nes ta pergalė ir mums nupelnė panašų prisikėlimą. Po Prisikėlimo Jis teikėsi su mumis praleisti keturiasdešimt dienų. Tikėjimas paskatino mus ištikimai Jo laikytis, mes norėtume Jo niekada neišleisti, bet atėjo valanda ‒ Jis mus paliko. Taip, mūsų brangiausiojo Jėzaus nebėra. O laimingosios sielos, kurias Jis pasiėmė iš pragarų! Jos išėjo su Juo ir visą amžinybę mėgausis Jo regėjimo palaima danguje.
Mokiniai vis dar atkakliai žiūri į dangų, ir štai prie jų atsiranda du angelai baltais drabužiais ir prabyla: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų.“ Jis įžengė kaip Atpirkėjas; Jis grįš kaip Teisėjas: tarp šių dviejų įvykių telpa visas Bažnyčios gyvenimas žemėje. Todėl mes gyvename viešpataujant Jėzui kaip Atpirkėjui, nes Jis pasakė: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ (Jn 3, 17.) Norėdamas įvykdyti šį gailestingą planą, Jis paskyrė savo mokiniams misiją eiti į visą pasaulį ir kviesti žmones, kol dar yra laiko, priimti išganymo paslaptį.
Kokią užduotį Jis paskiria apaštalams! O dabar, kai jie ruošiasi pradėti savo darbą, Jis juos palieka. Jie grįžta iš Alyvų kalno, o Jėzaus su jais nebėra. Tačiau jie nenusimena; jie turi Mariją, kuri juos paguos; jos didžiadvasiškumas yra jiems pavyzdys, ir jie gerai išmoksta pamoką.
Jie myli Jėzų; juos džiugina mintis, kad Jis įžengė į poilsį. „Didelio džiaugsmo kupini jie sugrįžo į Jeruzalę.“ (Lk 24, 52.) Šie keli paprasti Evangelijos žodžiai rodo šios žavios į Dangų įžengimo šventės dvasią. Tai šventė, kuri, nepaisant jos švelnių liūdesio atspalvių, labiau nei bet kuri kita išreiškia džiaugsmą ir triumfą. Jos oktavoje mes pasistengsime apibūdinti jos paslaptį ir didybę. Dabar tik pastebėsime, kad ši iškilmė yra atpirkimo paslapčių užbaigimas, kad tai yra viena iš apaštalų įvestų švenčių ir, galiausiai, kad ji pašventino kiekvieną savaitės ketvirtadienį, dieną, kuri ir taip jau labai pagerbta Eucharistijos įsteigimo.
Mes užsiminėme apie procesiją, kurią mūsų katalikiški protėviai rengdavo šioje šventėje Jėzaus ir Jo mokinių kelionei į Alyvų Kalną paminėti. Kitas paprotys, kurio buvo laikomasi Įžengimo į Dangų dieną, buvo iškilmingas duonos ir naujų vaisių pašventinimas: tai priminė atsisveikinimo valgymą, kuriame dalyvavo Jėzus ir Jo mokiniai vakarienės kambaryje. Sekime tikėjimo amžių pamaldumu, kai krikščionys mėgo pagerbti net mažiausią Atpirkėjo veiksmą ir, taip sakant, padaryti jį savu, įjungiant į savo gyvenimą net mažiausias Jo gyvenimo detales. Kokia nuoširdi meilė ir garbinimas buvo teikiami Jėzui tais senais laikais, kai Jo buvimas visavaldžiu Viešpačiu ir Atpirkėju buvo vyraujantis tiek asmeninio, tiek visuomenės gyvenimo principas. Šiais laikais galime laikytis šio principo taip karštai, kaip tik norime tik asmeniniame gyvenime ar, geriausiu atveju, savo namuose; bet viešai ir pasaulio akivaizdoje ‒ ne. O ką jau bekalbėti apie blogus vaisius, kuriuos veda šie modernūs Jėzaus, kaip mūsų Karaliaus, teisių apribojimai! Kokia dar didesnę šventvagystę ir neteisybę galima padaryti Tam, kuris vertas pilnutinės tarnystės visur ir visais laikais? Angelai apaštalams pasakė: „Šis Jėzus ateis, kaip jūs matote Jį einant į Dangų.“ Laimingi mes, jeigu Jam nesant, būsime Jį besąlygiškai mylėję ir tarnavę Jam, kad galėtume su pasitikėjimu sutikti Jį, kai Jis ateis mūsų teisti.