Šventojo Rožančiaus pergalės

Kun. Karlas Stehlinas gimė 1962 m. Vokietijoje. 1980 įstojo į Šv. Pijaus X brolijos seminariją Zaitzkofene. 1986–1994 dirbo Brolijos misijoje Gabone, 1988 m. įšventintas kunigu. 1994 pradėjo organizuoti Brolijos darbą Lenkijoje, Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose. Nuo 1996 m. vadovauja savo įkurtam Brolijos prioratui Varšuvoje. (Iš Zawsze wierni 2002 Nr. 5 (48), 6 (49) ir 2003 Nr. 1 (50) vertė kun. E. Naujokaitis.)
 
„Kasdien kalbėkite Rožančių!“, taip ragino Švč. Mergelė Marija kiekvieno iš savo šešių apsireiškimų Fatimoje 1917 m. metu. Šv. Liudvikas Marija Grinjon de Monforas aprašo Marijos paskutiniųjų laikų apaštalus tokiais žodžiais: „Ant savo pečių jie neš kruviną kryžiaus vėliavą, dešinėje rankoje krucifiksą, rožančių kairėje, šventuosius Jėzaus ir Marijos vardus širdyje, o nuolankumą ir apsimarinimą dėl Kristaus visuose savo veiksmuose.“ „Veiksmingiausias Nekaltai Pradėtosios riterio ginklas yra Rožančiaus maldų kulkos, kuriomis jis apšaudo sielų priešus, kol jie atsivers“, sakydavo šv. Maksimilijonas Kolbė.
Daugelio šventųjų raštai pabrėžia didelę Rožančiaus maldos reikšmę. Jau nuo XV amžiaus popiežiai ragino tikinčiuosius kalbėti tą stebuklingą maldą, o Rožančiaus brolijų ypač daug susikurdavo sunkiausių Bažnyčios išbandymų laikais. Vien popiežius Leonas XIII parašė dvylika apaštalinių laiškų apie Rožančių – tai beprecedentinis atvejis Bažnyčios istorijoje, niekada vienas popiežius nėra parašęs tiek enciklikų viena tema.
Jau pirmojoje savo „rožančinėje“ enciklikoje Supremi Apostolatus popiežius priminė: šventasis Dominykas „dieviškos šviesos apšviestas suprato, kad prieš jo amžiaus blogybes nėra geresnio vaisto kaip žmonių grįžimas prie Kristaus, kuris yra ‚kelias, tiesa ir gyvenimas‘, dažnai apmąstant Jo mums pelnytą išganymą ir prašant užtarimo pas Dievą iš tos Mergelės, kuriai yra duota „sunaikinti visas erezijas“. Stebuklingo šv. Rožančiaus veiksmingumo pagrindu yra faktas, kad Švenčiausioji Mergelė Marija yra visų malonių Tarpininkė. Todėl galime teigti, jog Rožančius (po šv. Mišių ir Dieviškosios Tarnybos [brevijoriaus]) yra pati veiksmingiausia malda, norint pasiekti mūsų asmeninio atsivertimo bei pašventimo, taip pat galingiausia apsauga nuo katalikybės priešų“.
Sekančioje enciklikoje Laetitiae sanctae Leonas XIII mokė, kad „džiaugsmingosios paslaptys mums yra pavyzdžiai nuolankumo, kantrumo darbe, gerumo artimui bei sąžiningo įvairių mūsų asmeninio gyvenimo pareigų vykdymo. Skausmingosios paslaptys moko mus kantrumo varguose ir kentėjimuose, o garbingosios paslaptys atskleidžia mums tą laimę, kurią Dievas paruošė Jį mylintiems žmonėms.“ Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka gali rasti atitikmenį kurioje nors Rožančiaus paslaptyje, tuo būdu šios paslaptys lydės visas mūsų dienas. Taip visas mūsų gyvenimas pavirs į „rožančių“.
Rožančius taip pat turi visuomeninę, netgi politinę reikšmę. Prisiminkime keletą istorinių įvykių, dažniausiai menkai žinomų, kurie parodo karštos Rožančiaus maldos reikšmę krikščioniškų tautų likimui.
 
Pergalė prieš katarus 
 
XIII amžiaus pradžioje Prancūzijos krašte Languedoke, netrukus po Dievo Motinos apsireiškimo šv. Dominykui, Rožančius pasirodė esąs ne tik veiksmingas ginklas prieš Bažnyčios priešus, bet ir nepaprastai efektyvi sielovados priemonė.
Bernardas Gui aprašė pirmąją šventojo Rožančiaus pergalę Murete prie Tulūzos 1213 rugsėjo 12 d. 800 katalikų riterių, vedamų grafo Simono de Montforto teko kautis prieš 34000 eretikų katarų. Tą dieną šv. Dominykas su visais dvasininkais ir tikinčiaisiais pasitraukė į Mureto bažnyčią ir visus paragino kalbėti Rožančių. Po mūšio to miesto metraštininkas užrašė: „Pergalė buvo stebuklinga: priešai krito vienas po krito kaip medžiai miške, kertamame būrio medkirčių“. Katarų pralaimėjimo priežastis buvo „rožės, kurias nuolankusis Dominykas rinko ir pynė iš jų vainikus – tik dėl jų riteriai laimėjo pergalę“. Tuo būdu buvo atstatyta ramybė krašte.
Šv. Dominykas, pamokytas Dievo Motinos, ne tik skelbė tikėjimo tiesas, bet ir ragino jas apmąstyti kalbant „Tėve mūsų“ ir 10 „Sveika, Marija“. Jis suprato, kad vien mokymo neužtenka atvertimui – tik Dievo malonė gali palaužti širdžių užsispyrimą, o tą malonę galima gauti tik meldžiantis. Šv. Tomas mokė[1], kad jei nusidėjėlis pats pradeda melstis, tuomet ši malda pašalina visas kliūtis jo atsivertimui. Katarai tikėjo, kad kūniškas ir juslinis pasaulis yra šėtono tvarinys, todėl Dievas negalėjo priimti žmogiško kūno Mergelės įsčiose ir numirti dėl mūsų išganymo. Jie manė, kad vienintelė leistina malda yra „Tėve mūsų“. Bet šv. Dominykui pavyko juos įtikinti, kad papildomai kalbėtų ir „Sveika, Marija“. Poveikis buvo nuostabus: vien XIII a. Languedoke įsteigta 118 vienuolynų, beveik visas kraštas grįžo į katalikų tikėjimą.
 
Pergalės prieš islamą 
 
Nuo XVI iki XVIII a. Europa nuolat jautė islamo pavojų, bet dar turėjo pakankamai tikėjimo, kad prieš jį kovotų ir laimėtų, laikydama rankose rožančių: Lepante (1571 spalio 7 d.), prie Vienos (1683 rugsėjo 12 d.) ir Peterwardeine (1716 liepos 26 d.). Tos pergalės buvo proga įsteigti liturgines šventes: Švenčiausiojo Marijos Vardo (rugsėjo 12 d.) ir Švč. M. Marijos Rožančinės (spalio 7 d.).
 
Pusmėnulio šešėlis virš Europos
Amžių bėgyje Bažnyčia turėjo daug priešų, tačiau niekas iš jų taip nekentė krikščionybės kaip klaidingojo pranašo Mohameto sekėjai. XVI a. antroje pusėje žalios islamo vėliavos pamažu artėjo prie Europos širdies. Turkų Osmanų imperija, užvaldžiusi vakarinę Mažosios Azijos dalį (1354), užėmusi Adrianopolį (1361) ir sumušusi krikščionių pajėgas mūšyje prie Amsfeldo (1389), išsiruošė užkariauti Europos. XV amžius krikščionims atnešė naujus pralaimėjimus: sumušimą prie Varnos (1444) ir Konstantinopolio praradimą (1453). Sekančiame amžiuje, valdant Bajezidui II, Selimui I ir Suleimanui Gražiajam, imperija pasiekė savo galios viršūnę. Išaugęs osmanų laivynas nevaržomai viešpatavo Viduržemio jūros vandenyse ir dalyje Juodosios jūros. Puldami į pietryčius turkai užėmė dabartinės Sirijos, Irako, Egipto ir Saudo Arabijos teritorijas. 1521 Suleimanas Gražusis užėmė Belgradą. Sekančiais metais krito riterių joanitų tvirtovė Rodoso saloje, o 1526 turkų pajėgos sunaikino vengrų armiją mūšyje ties Mohacs‘u. 1529 metais Suleimanas jau artėjo prie Vienos ir tik armijos aprūpinimo stoka jį privertė atsitraukti. 1565 metais 181 laivą turintis osmanų laivynas užpuolė Maltos salą, kurią didvyriškai gynė šv. Jono ordino riteriai. Visą vasarą trukusiuose mūšiuose 600 joanitų riterių ir 8 000 savanorių vis atmušdavo 30 000 musulmonų atakas ir galiausiai privertė juos atsitraukti. Europa vos gaudė kvapą...
Trumpą taikos laikotarpį popiežius Pijus V išnaudojo gynybinės sąjungos kūrimui – tai buvo paskutinis krikščionijos šansas. Neįtikėtinomis pastangomis ir slaptais diplomatiniais manevrais jis pasiekė nuolat besivaidijančių Venecijos ir Genujos susitaikymo. Šie miestai kartu su Ispanija ir Bažnytinės Valstybės pajėgomis 1571 m. sukūrė Šventąją Lygą, kurios vyriausiuoju vadu popiežius paskyrė 24metį Don Juaną de Austria, imperatoriaus Karolio V sūnų. Pavyko sutelkti virš 200 laivų, bet tik 6 iš jų buvo pilnai įrengti. Į jų denius be įgulos (50 000 žmonių) sulipo 30 000 karių.
1571 rugsėjo 17 d. Don Juanas davė įsakymą išplaukti ir Lygos armada nuplaukė link Korfu salos. Čia juos pasiekė šiurpi žinia apie Famagustos – paskutinio gynybos punkto Kipro saloje – sunaikinimą. Musulmonų kareiviai, keršydami už pralaimėjimą Maltoje, žiauriausiu būdu nužudė visus jos gynėjus. Kita naujiena buvo dar liūdnesnė – prie jau ir taip didžiulio turkų laivyno, vadovaujamo Ali Pašos, prisijungė grobio ištroškęs Alžyro bėjaus Uluch Ali laivynas.
Norėdamas išvengti priešo pajėgų sustiprėjimo prisijungus dar kitiems sąjungininkams, Don Juanas priėmė sprendimą nedelsiant leistis į mūšį. Naktį iš 6 į 7 rugsėjo Šventosios Lygos flotilė nuplaukė link Lepanto, kur tikėjosi sutikti priešą. Tuo metu Ali Paša savo laivus nukreipė į vakarus, į Patras įlankos vidurį, kad auštant galėtų pulti sąjungininkus. Prasidėjo didžiausias istorijoje jūrų mūšis.
Apie 330 turkų galerų ir pagalbinių laivų greitai suformavo didžiulį pusmėnulį. Priešais juos Lygos laivai susigrupavo į lotyniško kryžiaus formos būrį. Tikras dėl savo pergalės, Ali Paša nelaukė persigrupavimo pabaigos ir iš flanginio laivo patrankos šūviu davė ženklą pulti. Ant stiebo buvo iškelta didžiulė žalia vėliava su pusmėnuliu. Don Juano laivas atsakė į iššūkį dviem patrankos šūviais. Genujos dožo laivo koplyčioje, kurioje buvo karaliaus Pilypo II dovanotas Gvadalupės Dievo Motinos paveikslas, pradėtos pamaldos prašant pergalės.
Pirmoji frontalinė turkų ataka buvo sulaikyta stiprios gynybinės ugnies iš popiežiaus laivų. Septynios Ali Pašos grupės galeros nuskendo, daug buvo rimtai apgadintų. Tuo metu dešinysis musulmonų laivyno sparnas bandė apsupimo manevrą, bet buvo atkirstas grafo Barbarigos eskadros ir per valandą visiškai sunaikintas. Dar netikėdamas savo pralaimėjimu, Paša įsakė priplaukti prie priešininko laivų ir imtis abordažo. Bet smarkiai apšaudomas patrankų ir arke­buzų, turkų laivyno centras ėmė degti. Prasidėjo chaotiškas mūšis, po dviejų valandų buvo paimtas laivas su osmanų vėliava. Ali Paša žuvo, jo galva buvo iškelta ant ieties. Šis vaizdas turkų laivyno likučiams atėmė norą toliau priešintis. Žalia „pranašo“ vėliava buvo nuplėšta nuo stiebo. Pamatęs vado pralaimėjimą, Ulach Ali bandė klastingu manevru prasiveržti pro genujiečių liniją ir netikėtai užėmė laivą su šv. Jono ordino vėliava. Tačiau užpultas ispanų laivų, vadovaujamų markizo Santa Cruz, turėjo grobį palikti. Jo piratų laivyno likučiai pabėgo į Alžyrą.
Ketvirtą valandą po pietų, po nepilnų keturių valandų mūšio, pražuvo galingiausias istorijoje turkų laivynas. 150 laivų buvo paskandinta, 117 užimta ir tik 50-čiai pavyko pabėgti. Žuvo beveik pusė 75 000 karių armijos, 10 000 paimti į nelaisvę. Buvo išlaisvinti 15 000 krikščionių vergų, irklavusių turkų galerose. Pirmąkart per kelis šimtmečius turkai prarado įtaką Viduržemio jūroje.
 
Lepante triumfavo Rožančius
Šventasis popiežius Pijus V ne tik buvo pagrindinis Šventosios Lygos organizatorius ir todėl – pirmasis laimėtojas. Dievo Motina pasirinko jį savo įrankiu, kad parodytų pasauliui galingiausią ginklą prieš Dievo ir sielų priešus – šventąjį Rožančių.
Mūšio dienomis popiežius įsakė visų Amžinojo Miesto bažnyčių ir vienuolynų dvasininkams be pertraukos melstis ir kalbėti Rožančių, ir pats praleido maldoje visą naktį prieš mūšį. Spalio 7 dienos vakare, tvarkydamas kažkokius reikalus su savo iždininku Bartolomeo Buzzoti‘u, staiga nutraukė darbą, atidarė langą ir pakėlė akis į dangų. Po kiek laiko uždarė langą, pažvelgė į Buzzotį ir tarė: „Ne laikas mums dirbti, eikime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas susidūrė su turkais ir laimėjo!“[2]
Tik spalio 21 dieną laivyno šauklys pasiekė Romą. Pijus V iškart pakilo ir nuėjo į koplyčią padėkoti Dievui už pergalę. Romoje ir visuose Europos miestuose buvo rengiamos iškilmingos padėkos procesijos. Visame krikščioniškame pasaulyje viešpatavo įsitikinimas, kad turkų laivyno pralaimėjimas yra darbas Nekaltai Pradėtosios, kuriai buvo skirta ištverminga Rožančiaus malda. Patys mūšio dalyviai pranešime Venecijos senatui rašė: „Non virtus, non arma, non duces, sed Maria Rosarii Victores nos fecit“ – Ne jėga, ne ginklai, ne vadai, o Rožančiaus Marija padarė mus nugalėtojais. Don Juanas de Austria prieš mūšį padarė įžadą Dievo Motinai, kad jei grįš sveikas ir su pergale, atliks maldinę kelionę į Loretą. Nepaisant labai blogo oro, grįžęs jis iškart iškeliavo į Loretą. Šventovėje iškilmingai pareiškė, kad jį vedė ir mūšio metu saugojo Nekaltai Pradėtosios globa[3]. Ir kiti vadai vyko į Marijos šventoves, kad padėkotų už laimėjimą. Pats popiežius patvirtino šį visuotinį įsitikinimą ir įsteigė Švč. M. Marijos Pergalės šventę spalio 7 d., taip pat papildė Marijos Loreto litaniją nauju kreipiniu „Krikščionių pagalba, melski už mus!“ Popiežius patvirtino daugelio Rožančiaus brolijų įsteigimą ir suteikė joms gausių privilegijų bei atlaidų.
1573 metais jo įpėdinis popiežius Grigalius XIII įsteigė Švč. M. Marijos Rožančinės šventę, kurią turėjo iškilmingai švęsti visos Rožančiaus brolijos pirmą spalio sekmadienį kaip šios nuostabios Rožančiaus pergalės metines – mūšis prie Lepanto juk ir vyko pirmą spalio sekmadienį. Ši šventė taip pat turėjo būti minima visose bažnyčiose, kuriose yra Marijos Rožančinės altorius[4]. Galiausiai 1716 rugpjūčio 5 d., po pergalės prie Peterwardeino, popiežius Klemensas XI liepė šią iškilmę švęsti visose krikščionijos bažnyčiose.
 
Kova prieš islamą tęsiasi
Tačiau iki šios pergalės dar buvo toli.
1683 metais turkai vėl ėmė grasinti krikščionijai. Jų armija, turinti net 250 tūkstančių karių, ėmė artėti prie Austrijos sostinės Vienos, kurią gynė tik 24 tūkstančiai. Paskutiniu momentu, kai priešas jau šturmavo sienas, iš Kahlenbergo kalno pusės pasirodė žibintai – į pagalbą skubėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio pulkai. Tai įvyko rugsėjo 12 dieną, sekmadienį Šilinių oktavoje. Anksti rytą imperatoriaus nuodėmklausys ir patarėjas kapucinas Marco d‘Aviano paaukojo šv. Mišias, kurioms patarnavo pats karalius. Iš kunigo rankų jis priėmė Komuniją ir popiežiškąjį palaiminimą. Visi kareiviai pasivedė Dievo Apvaizdos globai ir šaukėsi šventųjų Jėzaus ir Marijos vardų. Prasidėjo kruvinas ir žiaurus mūšis ir tos dienos vakare turkai ėmė trauktis, palikdami nugalėtojams didžiulį grobį. Ta diena tikriausiai nulėmė visos Europos likimą.
Tačiau mūšį dėl Vienos paruošė ir jame dalyvavo ir kita armija – tūkstančiai besimeldžiančių širdžių. Palaimintasis popiežius Inocentas XI įsakė organizuoti pamaldas ir procesijas Švč. M. Marijos Rožančinės garbei, o po pergalės, kaip nuolatinį padėkos ženklą, įvedė Švenčiausiojo Marijos Vardo šventę rugsėjo 12 dieną.
Katalikų armijos vadas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis prieš vykdamas į šį žygį, aplankė Dievo Motinos šventovę Čenstochovoje ir meldė jos pagalbos. Pergalei skirtame muziejuje iki šiol galima matyti jo nuolat naudotą rožančių. Kiti armijos vadai taip pat prieš mūšį lankėsi Marijos šventovėse, pvz., Karolis Lotaringietis aplankė piligriminį centrą Altöttingą Bavarijoje. Pats imperatorius Leopoldas I (1640–1705) irgi pasižymėjo pamaldumu, jis ne tik kasdien viešai kalbėdavo Rožančių, bet ir savo dvaro šv. Augustino bažnyčioje įvedė ypatingas pamaldas Marijos Rožančinės garbei. Jis pats priklausė Rožančiaus brolijai.
Romoje, Švč. M. Marijos Pergalės bažnyčioje, vieno pamaldaus asmens paskatinti karmelitai per 15 dienų iki mūšio sukalbėjo tūkstantį Rožančių, prašydami apsaugoti Vieną. Tomis nesaugiomis dienomis sakomuose pamoksluose buvo nuolat kalbama apie šv. Rožančiaus reikšmę. Po mūšio visi pamokslininkai vienbalsiai priskyrė pergalę Dievo Motinai. Taip manė ir Jonas III Sobieskis, kuris – perfrazuodamas garsius Cezario žodžius – po mūšio rašė: „Veni, vidi, Deus vicit“, Atėjau, pamačiau, Dievas nugalėjo.
Paskutinė tų laikų islamo invazija įvyko po 30 metų, kai turkų armija ėmė grasinti Venecijos Respublikai. Į pagalbą jai 64 000 kareivių armijos priešakyje atskubėjo Savojos kunigaikštis Eugenijus (1663-1736). 1716 liepos 26 d. jis sustojo prie Peterwardeino, 200 tūkstančių turkų armijos akivaizdoje. Lemiamas mūšis įvyko rugpjūčio 5 d., Švč. M. Marijos Snieginės šventėje.
Tą dieną Rožančiaus brolijos visur organizavo permaldavimo procesijas, kuriose dalyvavo didžiulės minios, kad užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Dievas palaimintų katalikų armiją ir padėtų įveikti priešą. Popiežiui įsakius, tikintieji turėjo tas pamaldas tęsti ir sekančiomis dienomis. Po pergalės per trumpą laiką visas Balkanų kraštas buvo išvaduotas nuo musulmonų, turkų armiją ištikdavo vienas pralaimėjimas po kito. Didelėje audroje buvo išsklaidytas jų laivynas, o pulkai patirdavo vieną nesėkmę po kitos.
Pripažindamas ypatingą Rožančiaus reikšmę šiame mūšyje, popiežius Klemensas XI Marijos Rožančinės šventę įvedė visuotinėje Bažnyčioje. Tų metų pirmą spalio sekmadienį, šios šventės dieną, įvyko atmintina scena. Imperatorius Karolis XI atsiuntė Šventajam Tėvui keletą iš turkų atimtų vėliavų, tarp jų ir didžiąją sultono vėliavą. Tą dieną karininkas iškilmingai pervežė vėliavą į dominikonų bažnyčią ir atidavė popiežiaus zakristijonui, o šis perdavė ją dominikonų ordino generolui. Šis, laikydamas rankoje mažą Švč. Mergelės Marijos statulėlę, nuvertė vėliavą ant žemės ir triskart ant jos užmynė, tuo būdu demonstruodamas Apokalipsės XII skyriaus išsipildymą: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule ir po jos kojų mėnulis“ (Apr 12,1). Visos šios triumfališkos šventojo Rožančiaus pergalės prieš turkus pateisina to teksto pritaikymą Švč. M. Pergalės Mergelei: mėnuo, islamo pusmėnulis, tikrai gulėjo po jos kojomis!
 
Pergalės prieš protestantizmą
 
La Rochelle
Protestantiškoji revoliucija, prasidėjusi 1517 metais, yra pirmasis etapas Europos tautų kelyje link apostazės. Antrasis žingsnis buvo masonerijos įsteigimas 1717 metais, kurį vainikavo 1789 metų Prancūzų revoliucija. Galiausiai trečiasis – komunistinė revoliucija 1917 m. Protestantizmas atmetė Bažnyčią, Prancūzų revoliucija atėmė sostą iš Kristaus Karaliaus, o komunizmas pabandė visai pašalinti Dievą iš pasaulio.
Kai XVII amžiuje protestantizmas ėmė grėsti Prancūzijos karalystei, ji eilinį kartą ieškojo pagalbos Rožančiuje. Tuo metu karalius Liudvikas XIII, vadovaujantis stipriai armijai, apgulė Anglijos remiamą La Rochelle‘ės miestą, kuris buvo tapęs protestantizmo bastionu Prancūzijoje. Prieš puolimą Paryžiaus dominikonų vienuolyne dalyvaujant visam dvarui buvo iškilmingai kalbamas Rožančius, prašant pergalės. Po to karalius pakvietė žinomą pamokslininką t. Louvet OP laikyti misijas kariuomenei. Kariams išdalinta 15 000 rožančių ir kas vakarą apgultieji matė, kaip katalikų daliniai triumfuodami nešdavo Dievo Motinos statulą aplink miestą, kalbėdami Rožančių ir giedodami pamaldžias giesmes. 1628 lapkričio 1 dieną paėmus La Rochellę, karalius įsakė, kad pirmieji į miestą įžengtų dominikonai. Šie įnešė didelę baltos spalvos vėliavą, kurioje žydromis raidėmis buvo parašyta: „Džiaukis, Mergele Marija, tu viena sunaikinai visas erezijas visame pasaulyje“[5]. Kaip padėką karalius įsakė pastatyti Švč. M. Marijos Pergalės bažnyčią Paryžiuje, o 1638 metais visą Prancūziją pašventė Švenčiausiajai Motinai.
 
Filipinai
Kai visame Azijos kontinente pagonių religijos aršiai priešinosi tikrajam tikėjimui ir kankinių kraujas liejosi upėmis, Filipinų atsivertimas įvyko visiškai taikiai – tai tikriausiai vienintelis toks atvejis misijų istorijoje. Per keturiasdešimt misijos metų (1565–1605) nebuvo pralietas nė lašas kraujo, ir valdant ispanams susikūrė pavyzdinga katalikiška visuomenė. Filipinai tapo Bažnyčios baze visos Azijos evangelizacijai, ir šiandien tai vienas didžiausių katalikiškų kraštų pasaulyje.
1646 kovo 15 d. ties Manilos pakrante pasirodė gerai ginkluotas protestantų olandų laivynas. Užklupti ispanai ir filipiniečiai teturėjo du prekybinius laivus – Incarnacion ir El Rosario, kuriuos greitai kiek galėdami apginklavo. Tuo metu t. Juan de Conca OP ėmė jūreiviams pamokslauti apie Rožančių ir visus pakvietė maldai. Jūreiviai davė įžadą, kad jei nugalės, atliks maldinę kelionę basomis iki Manilos šv. Dominyko vienuolyno, kur laikoma stebuklinga Švč. M. Marijos Rožančinės iš Navalio statula. Olandai nuo 1646 kovo iki spalio penkis kartus atakavo uostą ir buvo triuškinančiai nugalėti, visi protestantų laivai buvo sudaužyti, o katalikai prarado tik 15 žmonių. Filipinai išliko katalikiškais. Nuo to laiko visame krašte išplito nepaprastas pamaldumas Rožančiui, o pačius Filipinus popiežius Pijus XII pavadino „šventojo Rožančius karalyste“[6]. Kasmet Maniloje vyksta didžiulė procesija su stebuklingąja Švč. M. Marijos Rožančinės statula, po kurios atnaujinamas šalies pašventimo Švenčiausiajai Mergelei aktas[7].
 
Rožančiaus triumfas Japonijoje
 
Japonijos istorijoje matome du svarbius Rožančiaus pamaldumo vaisius: jis teikė drąsos kankiniams ir leido išsaugoti tikėjimą laikais, kada katalikai neturėjo kunigų ir sakramentų.
 
Kankiniai
1549 rugpjūčio 15 d. šventasis misionierius jėzuitas Pranciškus Ksaveras pasiekė Kagošimos salą Japonijos pietuose. Nepaisant trukdymų iš budistų pusės, pirmoji evangelizacijos akcija praėjo be didesnių kliūčių. Feodalinė sistema, silpninanti centrinę valdžią, leido misionieriams ieškoti paramos pas palankius didikus. Jėzuitai įvedė Japonijoje ir Rožančiaus kalbėjimą, kurį platino dalindami knygeles su 15 Rožančiaus paslapčių. Tačiau 1582 metais prieš krikščionybę nusistatęs imperatorius, remiamas ir padedamas bonzų, pradėjo persekiojimus. 1597 vasario 5 d. Nagasakyje buvo nukryžiuoti 23 pranciškonai ir 3 jėzuitų broliai. 1607 metais, pasinaudoję ramesne situacija, provincijos vikaro Japonijoje pal. Alfonso Navarette OP (1571–1617) kviečiami, iš Filipinų atvyko dominikonai, kurie visoje šalyje įsteigė daug Rožančiaus brolijų. Brolijoms vadovauti buvo paskirti pirmininkai, kurie turėjo reguliariai kviesti tikinčiuosius kalbėti Rožančių, aiškinti 15-oje paslapčių minimas tiesas, skaityti garbingojo Liudviko iš Grenados OP parašytas paskaitas, priminti tėvų misionierių paliktus patarimus ir nurodymus.
Tačiau netrukus olandų laivo kapitonas anglas Williamas Adamsas įskundė katalikų misionierius naujam imperatoriui, kaltindamas juos šnipinėjimu Ispanijos naudai ir raginimu užpulti Japoniją. 1614 m. prasidėjo eilinis persekiojimas, vienuoliai buvo išžudyti, bažnyčios sugriautos, o krikščionybės praktikavimas uždraustas grasinant mirties bausme. Tačiau Rožančiaus brolijų niekas negalėjo išnaikinti. Jų nariai eidavo mirti kaip į šventę, apsivilkę brolijos narių baltu abitu su juoda pelerina ir nešdamiesi rožančių ant kaklo arba rankoje. Kai 1638 metais Japonija izoliavosi nuo likusio pasaulio, Roma buvo įsitikinusi, kad toje šalyje katalikų nebeliko.
 
Katalikai be kunigų
Tik 1858 metais Japonija vėl atvėrė sienas svetimšaliams. Nauja katalikų misija Nagasakyje susikūrė 1865 sausio 10 d. Didžiai nustebęs tėvas Petitjeanas kovo 17 d. savo naujai pastatytoje bažnyčioje pamatė 15 japonų, kurie pareiškė, kad yra katalikai. Palaipsniui paaiškėjo kad visoje šalyje jų yra tūkstančiai. Persekiojimų laikais netekę kunigų, jie vis susirinkdavo vadovaujant Rožančiaus brolijų pirmininkams. Jie perduodavo tikėjimą vaikams per Rožančiaus paslaptis ir teikdavo tik tuos sakramentus, kurie galimi pasauliečiams – Krikštą ir Santuoką. Jie parodė misionieriams pagarbiai du šimtus metų saugotus rožančius ir knygeles su Rožančiaus paslaptimis senovine japonų kalba. Jau prieš du metus protestantai Nagasakyje pastatė salę, bet nematydami joje nei krucifiksų, nei šventųjų paveikslų, japonų katalikai suprato, kad tai nebuvo tikroji religija. Jie pažino katalikų misionierius iš trijų ženklų: pamaldumas Dievo Motinai, paklusnumas popiežiui ir celibatas. „Jie yra nevedę, dėkui Dievui!“, šaukė jie puldami ant kelių, kai tik tėvas Petitjeanas pasakė, jog katalikų kunigai neveda. Minint tą atradimą, Japonijoje kasmet kovo 17 d. švenčiama liturginė šventė B. Mariae Virginis de Inventione Christianorum, Švč. M. Marija Krikščionių Atradimo.
 
Vandėja
Nepaneigiamas faktas, kad 1793–1795 Prancūzijos Vandėjos provincijoje vykęs katalikų pasipriešinimas Prancūzų revoliucijai jėgų kovai ir kankinystei sėmėsi iš Rožančiaus maldos. Tai buvo šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo misijos ir jo ordino darbo vaisius. „Tikroji sukilimo priežastis buvo religinė. Giesmės, maldos, ženklai, pats armijos pavadinimas „katalikiškoji ir karališkoji“ nuo pirmųjų dienų suteikė sukilimui religinį charakterį. Visą XVIII amžių ši provincija buvo intensyviai evangelizuojama tėvų monfortiečių – šv. Liudviko Marijos sūnų – vedamomis parapinėmis misijomis. Monfortečių misijų kronika rodo, kad daugumoje sukilime dalyvavusių parapijų bent kartą tame amžiuje buvo laikytos misijos. Būtent jos įskiepijo žmonių širdyse tris maldingas praktikas: Nukryžiuotajam, Švenčiausiajam Sakramentui ir šv. Rožančiui. Be šio apostolato ir jo paskleistos pasiaukojimo dvasios neįmanoma suprasti Vandėjos fenomeno.“[8]
1818 metais suredaguotame Vandėjos karo aprašyme Jean Alexandre Cavoleau rašė: „Žygių metu ir stovyklose buvo atliekamos įvairios pamaldos. Sutikau didelę grupę karių, kurie suklaupę labai karštai kalbėjo Rožančių...“[9]. Savo atsiminimuose markizė de la Rochejaquelein po Bressuire miesto užėmimo (1793 gegužės 2 d.) rašė: „Buvome sutrikę ir sužavėti, kada vakare kiekviename kambaryje matėme kareivius klūpančius ir kalbančius Rožančių, ir sužinojome, kad jie tai daro triskart per dieną“[10].
 
Pergalės prieš komunizmą 
 
Spalio revoliucija nebuvo paprastas valstybės perversmas siekiant užgrobti valdžią, ji siekė visoje planetoje išplėsti ateizmą kaip instituciją ir juo pagrįstus papročius. „Šėtonas pradėjo lemiamą mūšį, paskutinį mūšį, kuriame nugalės tik viena pusė“, kalbėjo Dievo Motina, Fatimoje apsireiškusi Liucijai. Šio mūšio išvakarėse Švč. Mergelė Marija, kuri save pavadino Švč. M. Marija Rožančine (apsireiškimas 1917 spalio 13 d.), nurodė „paskutines priemones, duodamas pasauliui, kuriomis yra šventasis Rožančius ir pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai. „Paskutines“ – tai reiškia, kad kitų jau nebebus“[11]. „Švenčiausioji Mergelė šiais paskutiniais laikais, kuriais gyvename, davė jam (Rožančiui) naują galią“[12]. Pateiksime du charakteringus pavyzdžius.
 
Austrija
Pasibaigus paskutiniajam karui, Austrija buvo padalinta į keturias zonas, užimtas amerikiečių, anglų, prancūzų ir sovietų. Rusai okupavo dalį su sostine Viena, turinčią daugiausiai iškasenų ir labiausiai išvystytą pramonę. Nepaisant komunistų pralaimėjimo 1946 metų rinkimuose darėsi vis labiau aišku, kad Maskva ketina formaliai prisijungti jos užimtą dalį. Tuo metu vienas pranciškonas, t. Peteris Pavliczekas, grįžęs iš nelaisvės, atliko padėkos maldinę kelionę į Marijos šventovę Mariazellį. Jis klausė Dievo Motinos, ką reikėtų daryti, kad šalis būtų išgelbėta, ir išgirdo vidinį balsą: „Kasdien kalbėkite Rožančių, ir ateis taika“. 1947 vasario 2 d. t. Pavliczekas pradėjo pamokslauti apie Rožančiaus kryžiaus žygį Fatimos dvasioje kaip atsilyginimą už nepagarbą Dievui, nusidėjėlių atsivertimo, taikos ir išsigelbėjimo visam pasauliui, o ypač Austrijai intencijomis. Tikintieji įsipareigodavo savo namuose kalbėti Rožančių prašant šalies išvadavimo, bažnyčiose buvo rengiamos viešos pamaldos, per miestus ir kaimus ėjo šimtų, o kartais ir tūkstančių žmonių procesijos kalbant Rožančių. 1949 metais būklė tapo kritiška: po sufalsifikuotų rinkimų Čekoslovakija ir Vengrija galutinai pateko į komunistų rankas, ten prasidėjo Bažnyčios persekiojimas (pvz. Vengrijos primas kardinolas Mindszenty buvo nuteistas ir pasodintas į kalėjimą). Artėjo nauji rinkimai Austrijoje. Tokioje situacijoje t. Peteris nutarė suaktyvinti kryžiaus žygį: paskelbė penkias dienas viešų maldavimų. Jų rezultatas: rinkimuose komunistai laimėjo tik 5 mandatus. Tačiau Berlyne sovietų užsienio reikalų ministras Molotovas kancleriui Figeliui pareiškė: „Neturėkite iliuzijų. To, ką jau kartą užėmėme, neatiduosime niekad.“ Kancleris paprašė tėvą Peterį dar sustiprinti maldas. 1955 balandį Rožančiaus kryžiaus žygyje jau buvo 500 000 narių. Naujas kancleris Raabas buvo iškviestas į Maskvą, kur jį priėmė gegužės 13 d. Tos dienos vakare jis rašė: „Šiandien Fatimos diena. Rusai dar labiau užsispyrę. Meldžiuosi Dievo Motinai, kad padėtų austrų tautai“. Žmogiškai mąstant, viskas buvo prarasta, bet kaip tik tuo momentu įsikišo Dievas. Priešingai visiems lūkesčiams, Maskva pripažino Austrijos nepriklausomybę. Paskutinis rusų kareivis paliko Austriją 1955 spalio 26 dieną. Vienoje buvo surengta didžiulė padėkos ceremonija, savo kalbose politikai ir dvasininkai vieningai kartojo, kad pergalės priežastimi buvo Švč. M. Marijos Rožančinės užtarimas.
 
Brazilija
1964 metais prezidentas Goulartas sumanė Brazilijoje įvesti komunizmą pagal Kubos modelį. Kovo 13 dieną jis paskelbė Konstitucijos pakeitimą ir pramonės bei žemės valdų nacionalizaciją. Luis Carlo Prestesas, Brazilijos Komunistų Partijos šefas, triumfuodamas šaukė: „Perėmėme valdžią!“ Tačiau tuo metu visoje šalyje buvo suorganizuoti taip vadinami „Rožančiaus maršai“. Po kelių savaičių prezidentas ir komunistai turėjo bėgti iš Brazilijos. Balandžio 2 d. visi Rio de Janeiro gyventojai dėkojo Švč. M. Marijai Rožančinei už šį stebuklą, dalyvaudami gigantiškame maldos žygyje. Liepos mėnesį t. Albertonis, atsakingas už marijines brolijas Brazilijoje, nuvyko į Fatimą padėkoti Švenčiausiajai Mergelei už krašto išvadavimą. „Nugalėjome dėl Švč. Mergelės Marijos Rožančinės“, – kalbėjo jis. „Braziliją išgelbėjo tik ištikimas Fatimos pamaldumo praktikavimas. Dievo galybė pasiekė, kad visas karinis aparatas, statytas daug metų kantriai ir su šėtoniška ištverme, sugriuvo lyg kortų namelis. Armijos ir civiliai viršininkai kontrrevoliucionieriai beveik vienbalsiai priskiria šią pergalę Švenčiausiosios Mergelės ypatingai malonei. Daugelis paliudijo, kad lemiamą smūgį revoliucijai sudavė būtent Rožančius“[13].
Žinoma, Rožančiaus pergalių yra žymiai daugiau nei čia paminėjome. Šie įvykiai yra tik maža dalelė žmonijos istorijos. Žymiai daugiau pergalių Rožančiaus malda pasiekė asmeniniame, šeimų ir bendruomenių gyvenime. Savo knygoje „Stebuklinga šventojo Rožančiaus paslaptis“ šv. Liudvikas Marija Grinjon de Monforas pateikia daugybę atsivertimo pavyzdžių.
„Rožančiaus Dievo Motina nenustojo rinkti pergalių. Ji tik laukia didesnio uolumo, vaikiško pasitikėjimo, nepalaužiamos drąsos iš mūsų pusės.“[14] Nekaltosios Marijos Širdies triumfas, pažadėtas Fatimoje, bus galutinė Rožančiaus pergalė. Įveikęs katarus, islamą, protestantizmą, jansenizmą, masoneriją, revoliuciją, komunizmą ir kitus Bažnyčios priešus, Rožančius išvaduos Bažnyčią ir nuo modernizmo, tos „visų erezijų kloakos“ (šv. Pijus X). „Mano brangūs vaikai, – 1885 rugsėjo 21 d. rašė vyskupas G. Sarto, būsimasis popiežius Pijus X, – kadangi mūsų laikais apgailėtinai dominuoja intelektualinė puikybė, kuri atmeta bet kokį paklusnumą, gadina širdis ir griauna krikščionišką moralę, tai nėra tikresnės priemonės tikėjimo pergalei pasiekti už šventojo Rožančiaus paslapčių apmąstymą“.
 
„„Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule ir po jos kojų mėnulis“ (Apr 12, 1). Visos šios triumfališkos šventojo Rožančiaus pergalės prieš turkus pateisina to teksto pritaikymą Švč. M. Pergalės Mergelei: mėnuo, islamo pusmėnulis, tikrai gulėjo po jos kojomis!
 
Viešpaties angelas
 
Kalbamas rytą, vidurdienį ir vakare, skambant bažnyčių varpams. Šį paprotį 1456 metais įvedė popiežius Kalikstas III, nurodydamas taip melsti Dievo Motiną, kad ji saugotų krikščioniją nuo turkų grėsmės.
 
Viešpaties Angelas apreiškė Marijai. R. Ir pradėjo iš Šventosios Dvasios.
Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo įsčių vaisius – Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.
Štai aš Viešpaties tarnaitė. R. Teesie man pagal tavo žodį.
Sveika, Marija...
Ir Žodis tapo kūnu. R. Ir gyveno tarp mūsų.
Sveika, Marija...
V. Melski už mus, šventoji Dievo Gimdytoja. R. Kad taptume verti Kristaus žadėjimų.
Melskimės. Meldžiame Tave, Viešpatie, teikis įlieti į mūsų širdis savo malonės, kad mes, kurie Angelo apreiškimu pažinome Tavo Sūnaus Kristaus įsikūnijimą, per Jo kančią ir kryžių prisikėlimo garbę pasiektume. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.
 

[1] Summa theologica, II II-ae, q. 83, a. 15 ad 2.
[2] Catena, Vita del gloriosissimo Papa Pio V, Roma, 1586, p. 35.
[3] Horatius Turselinus, Historia Lauretana, l. 4, c. 24.
[4] Brevė Monet Apostolicus, 1573 04 01.
[5] Brevijoriaus Aušrinės Švč. M. Marijos garbei septintoji antifona.
[6] 1954 gruodžio 5 d. laiškas Filipinų marijiniam kongresui.
[7] Plg. Kun. Riou SJ, Le culte de la sainte Vierge au Philipinnes // „Maria“, 1958, p. 668.
[8] Prof. Jean de Viguerie, Christianisme et Révolution, Cinq leçons d‘histoire de la Révolution française, Paris, 1986, p. 149-151.
[9] Louis Perouas, Grignon de Montfort et la Vendee, Cerf, 1989, p. 110.
[10] Marquise de la Rochejaquelein, Mémoires, Paris, 1984, p. 155.
[11] Sesers Liucijos pokalbis su t. Fuentes // Messagero del Cuore di Maria, Nr. 8-9, 1961.
[12] Ten pat.
[13] Voz da Fatima, 1964 spalis.
[14] P. Calmel, Le Rosaire de Notre Dame, DMM, 1971, p. 5.
Tema: