Šv. Pijus X prieš masoneriją ir modernizmą

Ištrauka iš Wilhelmo Hünermanno knygos "Liepsnojanti ugnis" (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992)

 

UŽ LAISVĘ IR TAIKĄ

Buvo gili naktis, kai Meris del Val, naujojo popiežiaus paskirtas kardinolas ir valstybės sekretorius, baigė savo pranešimą apie blogą Bažnyčios padėtį Prancūzijoje. Pijus X klausėsi užsimerkęs ir rankomis tvirtai suspaudęs kryžių, kabojusį ant krūtinės.

‒ Vadinasi, reikalas yra toks, ‒ tarė jis pagaliau, ‒ ar mes pripažįstame masonų valdžios siūlomas religines draugijas ir leidžiame kunigams su jomis bendradarbiauti, ar ne?

‒ Taip, reikalas toks. Reikia padaryti nepaprastai platų sprendimą. Nėra jokios abejonės, kad Prancūzijoje Bažnyčia bus įstumta į skurdą, jei mes uždrausime bendradarbiauti su tomis draugijomis. Jūsų šventenybė žino, kad konsistorijoje pasigirdo svarių balsų, jog reikia gelbėti Prancūzijos kunigus nuo gresiančio didžiulio skurdo. Bažnyčios atsiskyrimas nuo valstybės išplėšė iš Bažnyčios daugiau kaip 44 milijonus frankų metinių pajamų. Jei mes nepritarsime toms religinėms draugijoms, atimsime iš kunigų ir tuos paskutinius šešis milijonus, kuriuos valdžia žada duoti toms draugijoms.

‒ Jūs kalbate apie milijonus frankų, o aš galvoju apie milijonus sielų, kurių išganymui gresia pavojus. Ar žinote, kad pripažindama siūlomas draugijas Bažnyčia turės lankstytis tikėjimą persekiojančiai valstybės valdžiai? Jūs kalbate apie nuolaidas, bet ar žinote, kokiu nedėkingumu Prancūzija atsilygino už Rampolos nuolaidžiavimą politikai?

‒ Kai kas tvirtina, kad Italijos politikoje jūsų šventenybė pasirodė labai nuolaidus.

‒ Eminencija, ‒ nekantriai atsakė Pijus X, ‒ žinote, kad Romoje yra sprendžiamas žemiškojo gėrio klausimas, Bažnyčios valstybės klausimas, o čia žaidžiama nemirtingų sielų išganymu. Aš noriu taikos, noriu susitaikyti su Kvirinalu ir esu pasirengęs padaryti nuolaidų, kiek leidžia mano sąžinė. Tačiau aš nenoriu taikos, perkamos už Jėzaus Krauju nuplautų žmonių sielas. Tai didelis skirtumas, eminencija. Daug kas kalba apie Bažnyčios turtus, o užmiršta patį didžiausiąjį jos lobį ‒ sielų išganymą.

Popiežius uždėjo ranką ant Naujojo Testamento.

‒ Čia yra parašyta: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną, ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Vis tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Dabar vėl atėjo panaši valanda, eminencija, išmėginimo valanda. Ar mes turime pasirodyti silpni?

‒ Ar Prancūzijos kunigai pajėgs ištverti tokį bandymą?

‒ Pajėgs, aš tikrai tikiu. Kardinolas Ferata manęs paklausė, kaip Paryžiaus arkivyskupas galėsiąs atlikti savo pareigas, neturėdamas nei namų, nei pajamų, nei bažnyčios. O aš jam atsakiau: jei arkivyskupas negalėsiąs atlikti savo pareigų, aš į jo vietą paskirsiu pranciškoną, jau padariusį visiško neturto įžadą. Tačiau aš be galo pasitikiu prancūzų vyskupais ir kunigais.

‒ Aš jus klausinėju tiktai tam, kad paaiškėtų būsimo sprendimo galutinės išvados, o ne tam, kad jūsų šventenybę paskatinčiau tarti taip ar ne, ‒ atsakė Meris del Val, kuris būkštavo, kad nebūtų Šventojo Tėvo blogai suprastas.

‒ O jei aš dabar paklausiau jūsų nuomonės, kaip teisingiau atsakyti: taip ar ne?

‒ Jei mane, Šventasis Tėve, verčiate atsakyti į šį klausimą, tai aš patariu atsakyti neigiamai. Masonams mes negalime nusileisti nė vieno žingsnio, ‒ atsakė kardinolas, nenoromis sugniauždamas kumštį.

‒ Ačiū jums, eminencija, ‒ susijaudinęs atsakė popiežius. ‒ Ir aš taip manau. O dabar prašau palikti mane vieną. Prieš galutinę nutartį reikia gerai pagalvoti ir pasimelsti.

Meriui del Val išėjus, Pijus X dar ilgai sėdėjo susimąstęs. Trejetą metų jis jau nešė popiežiaus naštą. Jo plaukai pražilo, pavargo širdis. Neseniai jis pajuto mėtų svorį. Jis tikėjosi nugalėsiąs kankinusį tėviškės ilgesį, tačiau atsakomybė kasdien didėjo ir tarsi spaudė jį prie žemės.

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Popiežius ilgai žiūrėjo į didžiojo Arso sielų ganytojo atvaizdą, stovintį ant stalo. „Kaip tu nuspręstumei?“ ‒ šnabždėjo Pijus X. ‒ „Jei tau reiktų pasirinkti Bažnyčios turtus ar jos laisvę, ką tu pasirinktumei? Ne, nereikia tavęs klausti, nes žinau tavo atsakymą. Juk tu atsakytumei: „Pasiimkite viską, ką turiu. Man užteks tik mažo puoduko, kuriame galėčiau išsivirti bulvių. O Bažnyčia turi būti laisva...“

Pijus X atsistojo, praėjo prieškambaryje pro nustebusį adjutantą, paskui koridoriais, laiptais pro sargybinius, atsisakęs palydovo, nuėjo į Šv. Petro baziliką. Ten atsiklaupė ant grindų ir meldė pirmąjį popiežių apšvietimo ir stiprybės.

Bazilikoje buvo tamsu. Tik ant altoriaus spingsėjo raudoni žiburėliai. Sargybiniai šveicarai, popiežiui davus ženklą, pasišalino. Pijus X liko vienas, vienas su savo mintimis ir abejonėmis, kankinančiomis jo širdį.

Jam rodėsi, kad šią valandą jis regi tūkstančius neturtingų kunigų, apsivilkusių nudriskusiomis sutanomis, einančių pas jį ir tiesiančių į jį tuščias rankas. Ar jis gali leisti jiems grimzti į neapsakomą skurdą? Ar tada jis nebus kaltas dėl ją kančių? Ar neįstums jis jų į begalines kankynes? Ar nepražus jie, dėl Dievo tapę elgetomis? Ar jis gali uždėti ant jų pečių tokią kančią?

Bet ar jiems netinka guodžiantys Jėzaus žodžiai: „Aš jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Baigėsi trumpa vasaros naktis. Blėso paskutinės žvaigždės. Į bažnyčią jau skverbėsi pirmieji ryto aušros spinduliai. Popiežius tebeklūpojo ir meldėsi. Šv. Petro bazilikos laikrodis išmušė keturias. Pijus atsistojo. Jis šiek tiek sušalo, bet jo širdis buvo rami ir tvirta. Brėkštančios dienos šviesoje sublizgo auksinės raidės ant pirmojo popiežiaus kapo: „Non praevalebunt“ ‒ „Pragaro vartai jos nenugalės“.

‒ Aš jau nusprendžiau, ‒ po keleto valandų tarė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Mano atsakymas yra „ne“.

‒ Deo gratias, ‒ linktelėjo kardinolas, o paskui atsiklaupė ir pabučiavo Šventajam Tėvui ranką.

1906 m. rugpjūčio 10 d. pasirodė enciklika „Gravissimo officii munere“, kuri visam pasauliui paskelbė, jog Bažnyčia nesilankstysianti pasaulinei valdžiai. Prancūzijos vyskupams ir kunigams jis uždraudė bendradarbiauti su valstybinėmis religinėmis draugijomis.

Bažnyčia Prancūzijoje neteko savo turto ir nugrimzdo skurdą, tačiau laisvė buvo išgelbėta. Prancūzijos katalikai karštai pritarė popiežiaus nutarimui. Jie mielai padėjo savo kunigams, ir visi krašto kunigai atsižadėjo žemiškųjų turtų ir ryžosi gyventi iš tikinčiųjų aukų.

Pijus X džiaugsmingai stebėjo didvyrišką persekiojamųjų tvirtumą. Tas džiaugsmas tryško iš kiekvieno jo pasakyto šūkio:

„Aš niekados nesiliausiu dėkoti Dievui, kad Jis mane įkvėpė patarti savo vaikams Prancūzijoje: kentėkite kartu su manimi Man tik rūpi, kad negaliu būti kartu su jumis, kad kartu su jumis kentėčiau ir kartu kovočiau Dievo kovą. Savo broliams vyskupams aš esu pasakęs: „Palikite savo rūmus. Atleiskite iš seminarijų jaunuolius, Bažnyčios viltį. Savo alkiui numalšinti neimkite nei vieno sū iš tų, kurie nori Bažnyčią pavergti.

Ir tie brangūs mano sūnūs, kurie liko ištikimi ir skausme, ir neviltyje, matė, kaip jaunuoliai išėjo iš seminarijų, iš tų maldingumo mokyklų. Jie matė, kaip nuo ligonių lovų buvo nustumtos gailestingosios seserys, kur jos iki tol sėkmingai darbavosi. Jie regėjo, kaip daug jaunuomenės auklėjimui nusipelnę vienuoliai paliko savo tėvynę ir ieškojo prieglaudos užsienyje, nes išsigimėlė motina juos atstūmė.

Jie visa matė ir parodė tokį pavyzdį, kokio nėra buvę per visą Bažnyčios istoriją. Visi vyskupai popiežiaus žodžio paklausė kaip Dievo žodžio. Visi kunigai pagarbiai klausė savo vyskupų. Ir tikintieji visi vienu balsu tvirtino: „Remkitės mūsų jėga ir noru aukotis. Jūs neturėsite puikių rūmų, bet turėsite namus, kur galėsite pailsėti. Jūs neturėsite patogių ir erdvių seminarijų, užtai turėsite kitų vietų, kur galėsite auklėti savo klierikus. Neturėsite vienuolių, bet apaštalaus visi tikintieji. Jūs negausite algų, bet jums niekada netrūks nieko, ko reikia tikėjimo apeigoms.“

Jei su ašaromis kalbėjau „Miserere“ dėl bandymų, užplūdusių Prancūzijos Bažnyčią, ta dabar turiu giedoti „Te Deum“ dėl džiaugsmo, kurį patiriu galvodamas apie aukas, aukojamas Prancūzijos tikinčiųjų iš meilės Bažnyčiai. Aš visą laiką turiu giedoti džiaugsmo ir padėkos giesmę.“

Šventojo Tėvo pasitenkinimas buvo toks didelis, kad jis, nors ir labai užsiėmęs, išmoko prancūzų kalbą, kad Prancūzijos maldininkams galėtų kalbėti jų gimtąja kalba. Kai prancūzai katalikai atvyko į Romą padėkoti popiežiui už Orleano mergelės paskelbimą palaimintąja, popiežius jiems atsakė jų gimtąja kalba, o tai juos labai nudžiugino.

 

Dar daug kas slėgė Šventojo Tėvo širdį. Jau pirmoje savo kalboje kardinolams jis pareiškė, kad laikantis šūkio „Viską atnaujinti Kristuje“ jam ypač rūpėsią skelbti ir saugoti tiesą. Tuo metu būta silpnadvasių, manančių, jog Kristaus mokslą reikią suderinti su moderniaisiais mokslais. Pritardami liberaliai protestantų teologijai, jie tvirtino, jog tikėjimo dogmos esančios tik simboliai. Jie net nesigėdijo skelbti, kad Jėzų Dievu laikiusios tik susižavėjusios minios, o Jis toks nebuvęs. Jie taip pat neigė Jėzaus stebuklus.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

1907 m. rugsėjo 8 d. enciklika „Pascendi“ labai griežtai pasmerkė tas klaidas ir pačioje Katalikų Bažnyčioje įsigalėjusiam modernizmui sudavė mirtiną smūgį. Popiežius pasmerkė 65 klaidingus teiginius ir uždraudė juos skelbti, pagrasindamas ekskomunika.

Ne vienam, kas be piktos valios buvo pasidavęs toms klaidoms, tai atvėrė akis, ir tokie rado kelią į tikrąjį tikėjimą.

Taip pat ne vienas profesorius, manęs daug nuveikti nuolaidžiaudamas laiko dvasiai, dabar nuolankiai mušėsi į krūtinę ir nusileido neklaidingam Bažnyčios sprendimui. Kiti, be abejo, liko užsispyrę, ir popiežius, nors ir su skaudama širdimi, turėjo juos ekskomunikuoti. Nepataisomi modernizmo šalininkai, masonai ir laisvamaniai, visokiais būdais reiškė savo neapykantą ir panieką popiežiui ir jo sekretoriui.

Popiežių jie vadino puikiu, bet nieko neišmanančiu kaimo klebonu, kuriam geriau būtų buvę likti pas savo kaimiečius. Jis nieko neišmanąs apie naujųjų amžių mokslus ir jų reikalavimus. Kiti kalbėjo dar šiurkščiau ‒ jį ir Merį del Val vadino fanatikais, norinčiais užgniaužti bet kokią dvasios laisvę.

O dar kiti ėmė tyčiotis iš jo būdo taurumo ir gerumo.

„Pijus yra tik veidmainis, nepaprastas garbėtroška ir barnininkas, jis tariamu nuolankumu pasiekė tokias aukštumas ir dabar nusimetė savo kaukę“, ‒ rašė laikraščiai. Tairelis, Anglijos modernistų vadas, niršdamas rašė: „Modernistų judėjimas pavertė skaisčiomis viltimis daugelį neaiškių svajonių, bet staiga išlindo Pijus X, vienoje rankoje laikydamas skorpioną, o kitoje akmenį.“

Pijus X juokėsi iš visų tų užgauliojimų, jo nė kiek nejaudino nė didžiausi keiksmai, nei bekraštės pagyros. Supykdavo popiežius tik tada, kai kas nors užkabindavo jo valstybės sekretorių.

‒ Aš nepakęsiu tokios neteisybės, ‒ pareiškė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Tegul jie viską prikaišioja man, jeigu jiems patinka. Bet už ką jie turi kaltinti jus?

‒ O, Šventasis Tėve, jei ir į mane pataiko keli akmenys iš tų, kuriuos svaido į jūsų šventenybę, aš didžiuojuosi.

Vatikaną užplūdo šmeižikiškų laiškų tvanas.

‒ Na, ką jie vėl rašo apie mane? ‒ paklausė jis, pastebėjęs, kad mons. Bresanas padėjo į šalį ryšulėlį laiškų.

‒ Juose prirašyta negirdėtų šmeižtų, ‒ atsakė susirūpinęs sekretorius. ‒ Ar jūsų šventenybė norite juos skaityti?

‒ Ne, ne, ‒ pakratė popiežius galvą.

Paskui jis peržegnojo tuos laiškus ir tarė:

‒ Parce sepultis [lot. netrukdyk lavonams ilsėtis].

Nors popiežius griežtai smerkė klaidą, labai gailėjosi klystančiųjų. Jis bausdavo tik tada, kai kitaip pasielgti nebegalėdavo ir kai priešingumai buvo vieši, ir nebūdavo galima jų nepastebėti.

‒ Modernistai patys kasasi duobę, ‒ sakydavo jis.

Jau pirmoje konsistorijoje jis pareiškė:

‒ Nors mus verčia kovoti už tiesą, bet mes su meile apkabiname tiesos priešus, nes mes nepaprastai juos užjaučiame ir pavedame Dievo gailestingumui.

 

Vieną dieną jis buvo priverstas pasikviesti ir rimtai perspėti kunigą, praradusį bet kokį saiką.

‒ Sukalbėkite, eminencija, už mane „Sveika, Marija“, ‒ paprašė jis Merį del Val, ‒ kad Dievas palaimintų šitą audienciją ir tas vargšas nustotų priešintis, ir neverstų manęs griebtis griežčiausių priemonių.

Kitą rytą jis atėjo į kambarį labai susirūpinęs ir nuvargęs. Rūpestis beveik visą naktį neleido jam užmigti. O po audiencijos jo veidas spindėjo džiaugsmu.

‒ Žinote, eminencija, ‒ tarė jis kardinolui, ‒ viskas praėjo gerai. Vargšas suprato mano žodžių teisingumą. Galėjau jo nepasigailėti, bet jis nusileido. Dabar mes turime pasistengti jam padėti.

 

Pijui X daug metų nedavė ramybės bažnytinės muzikos reforma. Dievo namai ir šventųjų paslapčių didingumas jam atrodė per kilnūs dalykai, kad prie jų būtų galima šlieti kasdieniškus dalykus arba tokius, kurie tinka tik teatrui. Todėl jis paskelbė laišką motu proprio, kuriame nurodė, kad liturginei muzikai, ypač grigališkajame giedojimui, reikia grąžinti pirmykštį grožį ir didingumą.

„Tarp apaštalavimo uždavinių, ‒ rašė jis, ‒ be abejo, žymią vietą užima pareiga saugoti ir puoselėti Dievo namų, kuriuose atliekamos šventosios mūsų religijos paslaptys, kilnumą. Todėl Dievo namuose neturi būti nieko, kas trukdytų ar nors kiek kliudytų susitelkti, kas nesiderintų su šventųjų veiksmų kilnumu ir didingumu.“

Jis taip pat nurodė gaires, pagal kurias buvo sutvarkyta bažnytinė muzika ir pašalintos negerovės.

Šiame darbe jam daug patarė ir padėjo kompozitorius Perozis.

Tema: