François-Marie-Paul Libermanno atsivertimas
„Jo mokymas ir gyvenimo pavyzdys yra įkvėpimas visiems, ieškantiems krikščioniško savęs išsižadėjimo, vienybės su Dievu ir vidinės ramybės lobių, kuriais maitinasi dorybės, būtinos misijų veiklai ir tikram uolumui dėl sielų išganymo“. Taip 1952 sausio 16 d. popiežius Pijus XII kalbėjo apie Dievo tarną François-Marie-Paul Libermanną – vieną žymiausių žydų konvertitų Bažnyčios istorijoje ir didžiausio misionierių ordino įkūrėją. Nesuvokiami Viešpaties keliai! Nuo vaikystės antikrikščioniškai auklėtas rabino sūnus tampa šventuoju ir daugelio sielų dvasiniu vadovu, o jo sukurta kongregacija dovanoja Bažnyčiai žymiausią katalikų Tradicijos gynėją – arkivyskupą Marcelį Lefebvre‘ą.
Dievo tarno tėvas Lazarus Libermannas buvo rabinas nedideliame Žemutinio Elzaso miestelyje Sauverne (Zabern). Jis gyveno kukliuose namuose prie miestelio sinagogos ir visą savo laiką skyrė Talmudo studijoms bei žydų berniukų religiniam auklėjimui. Penktasis vaikas Jakobas (toks buvo jo vardas nuo apipjaustymo iki Krikšto), gimęs 1802 balandžio 12 d., nepasižymėjo stipria sveikata, buvo tylus ir baugštus. Jo pirmasis mokytojas savo mokinius įpykęs griebdavo už kojų ir galva trenkdavo į sieną – tokia „pedagogika“ galėjo būti vėlesnių Dievo tarno ligų priežastis. Lazarus pats perėmė savo vaikų auklėjimą ir greitai pastebėjo neeilinius „Schäckle“ (mažojo Jokūbo) gabumus. Rabinas buvo seno sukirpimo, todėl mėgo pabrėžti savo panieką krikščioniškai kultūrai – iš principo nerašė prancūziškai ir vokiškai, nors šias kalbas suprato, stengėsi vaikams skiepyti išdidumą dėl savo kilmės, kad apsaugotų juos nuo emancipacijos pagundos. Taip išauklėtas Jakobas, kartą gatvėje pamatęs laidotuvių procesijoje einantį Sauverne kleboną, išsigandęs ėmė bėgti ir įlėkęs į parduotuvę pasislėpė po prekystaliu. Jakobas puikiai įsimindavo Talmudo pamokas ir geriau už visus išlaikydavo kassavaitinį egzaminą, kurį lydėdavo sinagogos giesmės ir maldos.
Sulaukęs trylikos metų, Jakobas iškilmingoje sinagogos ceremonijoje buvo pripažintas pilnamečiu, gavo maldos diržą, įsipareigojo vykdyti visas Talmudo įstatymų reikalaujamas pareigas ir galėjo pirmąkart giedoti iš Toros. Tėvas galėjo didžiuotis savo jaunėliu sūnumi – kartą pakviestas į jau supasaulėjusių savo brolio Samsono (1790–1860) draugų vakarėlį jis neišsigando pašaipų ir tyčiojimosi, bet valgė užsidengęs galvą. Lazarus ėmė rengti jį ir jo brolį Samsoną rabinų studijoms. Pats suteikęs jam pradinį išsilavinimą, jis pasiuntė Samsoną pas mokytą rabiną į Maincą. Tačiau vyriausiasis sūnus jį skaudžiai nuvylė – pasidavė krikščionių draugų įtakai, metė Talmudą ir stojo studijuoti medicinos. Bendraudamas su prancūzais, jis užsikrėtė ateistinėmis mintimis, o po to ėmė vis labiau domėtis krikščionybe, nors dar lankydavosi sinagogos pamaldose. Tėvas dar nenujautė, kas laukia jo šeimos – septyni iš devynių vaikų taps katalikais, o vienas iš jų – šventuoju, ordino steigėju.
Visos Lazaro viltys dabar buvo sudėtos į Jakobą. Sutaupęs reikiamą sumą, 1822 metais jis pasiuntė sūnų į aukštąją rabinų mokyklą Mece. Iš pradžių mokytojai pastebėjo ir vertino jo gabumus, bet netrukus pastebėjo, kad jis slapta mokosi prancūzų ir lotynų kalbų. „Negerą įtaką“ Jakobui darė ir susirašinėjimas su broliu Samsonu. Šis pasakojo, kaip kartą ėjo su draugais pasivaikščioti ir buvo sužavėtas pakelės kryžiaus kalbėjo: „Juk tai nuostabi mintis – Dievas miršta už žmogų! O, jei galėčiau tuo patikėti!“ Netrukus gavęs medicinos daktaro laipsnį, jis veda bankininko dukrą Babetą Mailert. Vestuvės vyksta sinagogoje, bet vos pradėję šeimyninį gyvenimą, jaunavedžiai ima susižavėję studijuoti Naująjį Testamentą. Greitai susibūrė didoka link katalikybės linkstančių žydų inteligentų grupė. 1824 kovo 15 d. sutuoktiniai Libermannai priėmė šv. Krikštą.
Pasipiktinęs Jakobas tuoj nuvyksta į Strasbūrą ir daug valandų diskutuoja su broliu, bandydamas jį įkalbėti atsisakyti krikščionybės. Tačiau pats pirmąkart susiduria su iki tol negirdėtais katalikiškais argumentais. Samsono žmona jam pranašauja: „Jakobai, tu tapsi ne tik krikščionimi, bet kunigu ir dargi apaštalu!“ Grįžęs į Mecą, Jakobas ėmė dar uoliau gilintis į subtiliausias Talmudo išminties detales, tačiau jo ėmė nebetenkinti teisinė kazuistika, jo profesoriai neturėjo jokio atsakymo į gilesnius religinius klausimus. Samsonas jam taip pat nedavė ramybės ir savo laiškuose atsakinėjo į visus jo argumentus prieš tikėjimą į Kristų. Naujas sukrėtimas: sekdami vyriausiojo Samsono pavyzdžiu, Paryžiuje pasikrikštijo ir kiti du broliai Davidas ir Felkelis. Pasimetęs Jakobas rašo Samsonui: „Aš susikūriau sau religiją pagal savo protą; nemanau, kad taip elgdamasis kam nors darau bloga.“
Tačiau šis abejingumo ir racionalizmo periodas nebuvo ilgas. Netrukus Jakobui į rankas pateko Naujasis Testamentas hebrajiškai, kuris padarė tikrą perversmą jo mąstyme. Vienas draugas patarė jam apsilankyti pas žymųjį Paryžiaus konvertitą, buvusį rabiną, 1823 tapusį kataliku daktarą David Paul Drachą. (Nuo 1827 iki savo mirties 1865 m. Drachas dirbo Tikėjimo Propagandos Kongregacijos bibliotekininku Romoje.) Jakobas pirmiausia norėjo gauti tėvo leidimą keliauti. Lazarus įtarė apie kovą sūnaus viduje, todėl uždavė jam keletą klausimų apie pačias painiausias Talmudo vietas, kad patikrintų, ar jis dar užsiima studijomis. Netikėtai pačiam sau Jakobas į klausimus atsakė. Nusiraminęs tėvas jį išleido į Paryžių.
Čia dr. Drachas patarė jam atlikti privačias rekolekcijas šv. Stanislovo kolegijoje. Jakobas prisimena: „Vienatvė Šv. Stanislovo kolegijoje man buvo labai slegianti. Tas vien stoglangiu apšviestas kambarys, mintis, kad esi toli nuo šeimos, pažįstamų, tėviškės – visa tai paskandino mane giliam liūdesy, tamsiame sielvarte. Tada aš prisiminiau savo tėvų Dievą. Parpuoliau ant kelių ir meldžiau Jį paaiškinti, kuri religija tikroji. Prašiau, kad leistų man pažinti, ar krikščionių tikėjimas yra tikrasis, o jei ne, greičiau išplėšti mane iš jos įtakos. Viešpats, esantis arti tų, kurie Jo iš širdies gilumos ieško, išgirdo mano maldą. Tuoj mane apgobė lyg koks nušvitimas – aš regėjau tiesą! Tikėjimas perėmė mano sielą, mano protą ir mano jausmus. Aš pradėjau skaityti Lhomond‘o veikalą „Krikščioniškojo mokslo istorija“, taip pat jo „Religijos istoriją“. Visa, kas ten buvo rašoma apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį, aš priėmiau be pasipriešinimo. Net šv. Eucharistijos paslaptis, kurią man nelabai išmintingai patarė apmąstyti, nebekėlė man jokių sunkumų. Aš tikėjau ir nuo tos akimirkos nieko daugiau netroškau, tik priimti šv. Krikštą. Šios laimės nereikėjo ilgai laukti. Mane paruošė šiam nuostabą keliančiam Sakramentui, ir aš jį priėmiau per 1826 metų Kūčias“.
Savo draugui jis rašė: „Manyje įvyko nuostabus pasikeitimas. Buvau lyg naujas žmogus. Visos mano abejonės ir baimės pranyko. Dvasininko rūbas, kuriam aš vis dar jutau tam tikrą nepasitikėjimą, dabar man pasirodė visai kitoje šviesoje. Vietoj baimės jam atsirado meilė. Ypač jutau savyje nenugalimą jėgą ir pasiryžimą vykdyti krikščionišką Įstatymą“.
Savo Krikšto vardu jis pasirinko staigų atsivertimą patyrusio apaštalo Pauliaus vardą, taip pat savo krikštatėvių barono François Mallet ir grafienės Marie von Heuze vardus. Jakobas tapo François-Marie-Paul‘iu.
Neofitas toliau liko gyventi šv. Stanislovo kolegijoje, o po kelių mėnesių pareiškė norą tapti kunigu. Savo krikštatėvių remiamas, jis įstojo į kunigų seminariją. Jau po šešių mėnesių Paryžiaus arkivyskupas Mgr. Quelenas suteikė jam tonzūrą – priėmimo į klero gretas ženklą.
Apie pokyčius savo gyvenime François tuoj parašė savo broliams ir seserims, o nuo tėvo ilgą laiką viską slėpė. Kai šis aplinkiniais keliais viską sužinojo, jo sielvartui nebuvo ribų. Prasidėjo skausmingas susirašinėjimas, kuriame senas tėvas išbandė visus būdus, norėdamas įkalbėti sūnų grįžti. Draugai pasakoja, kad rekreacijos metu skaitydamas šiuos laiškus, François kūkčiojo ir kalbėjo sau: „Ne, ne, aš krikščionis ir aš liksiu ištikimas...“ Jis prisiminė Viešpaties žodžius: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 34-39). Tuos laiškus matė dr. Drachas, jis pasakoja pats drebėjęs, skaitydamas baisus prakeiksmus ir piktžodžiavimus prieš Kristų.
Netrukus atėjo žinia apie Lazaro Libermanno mirtį.
Dracho rūpesčiu François 1827 metais perėjo į garsiąją Paryžiaus St. Sulpice seminariją. Čia jis išėjo sulpicijonus 1642 metais įkūrusio Jean Jacques Olier‘io dvasinę mokyklą. Seminarijoje jis pasižymėjo neeiliniais intelektualiniais gabumais, tyliu paklusnumu ir dideliu pamaldumu Švč. Sakramentui. Kilmingi, kiek pasipūtę seminaristai greit ėmė vienas kitą klausinėti: „Ar jau girdėjai, kaip mūsų žydelis kalba apie Dievą?“ François turėjo dovaną labai natūraliai ir įtikinančiai kalbėti apie tikėjimo paslaptis, atsidavimą Dievui, pamaldumą, apsimarinimo dvasią. Jis tiesiog savaime tapo daugelio kolegų dvasiniu patarėju.
1828 gruodžio 20 d. François gavo keturis žemuosius šventimus. Po kelių mėnesių seminarijos vadovybė nutarė leisti jam priimti subdiakonato šventimus. Lyg ant sparnų François atliko savaitės rekolekcijas, dvasiškai pasiruošė tam galutiniam įsipareigojimui – priimti celibatą ir kalbėti brevijorių. Tačiau Dievas šią rinktinę sielą pasirinko ypatingai užduočiai.
Visai nepavargęs, geros nuotaikos François nuėjo į paskutinį pasikalbėjimą su dvasios vadovu. Staiga jo veidas persikreipė, iš lūpų ėmė veržtis putos ir jis parkrito ant grindų, tampomas epilepsijos priepuolio. Durys į kunigystę užsitrenkė.
1830 liepos 8 d. François rašo savo broliui į Starsbūrą: „Buvau neįšventintas subdiakonu, nes mano negalia dar manęs nepaliko. Matyt, tai truks dar ilgai, todėl būsiu įšventintas tik po kelių metų, o gal ir niekad. Tai fatališka, beviltiška! Taip tikriausia kalbėtų pasaulio vaikas, kuris laimės ieško tik šio pasaulio dalykuose ir elgiasi taip, lyg nebūtų Dievo danguje. Dievo vaikai, tikri krikščionys taip nesielgia, jie patenkinti viskuo, ką jiems siunčia dangiškasis Tėvas, nes žino, kad visa, ką Jis siunčia, yra jiems naudinga ir išganinga. (...) Galiu Jus užtikrinti, mano mieloji liga man yra tikras malonės lobis, aš ją vertinu labiau už visa, ką pasaulis gali pasiūlyti savo mylėtojams“.
Liga truko dešimt metų. Einant gatve, lipant laiptais, poilsio kambaryje netikėtai ištikdavo skausmingi ir gėdingi priepuoliai. Be šeimos pagalbos, be aiškios ateities, tik iš gailesčio laikomas seminarijoje – atrodo, kas pakeltų tokį gyvenimą! Tačiau visi gydytojai, žinantys, kokie liūdni, niūrūs, net į savižudybę linkę yra epileptikai, stebėjosi, kad vos atsigavęs po priepuolio François šypsodavosi, buvo šnekus, nusižeminęs, vėl pasirengęs džiaugsmingai imtis nedidelių patarnavimo darbų. Daktaras Lombardas kartą sušuko: „Kas tas ponas Libermannas? Žinau, kaip tokie priepuoliai nusiaubia kūną ir sielą, o čia randu jį ramų, beveik laimingą...! Arba jis angelas, arba šventasis“.
Ligonio protas liko nepaprastai aštrus, jis išvystė platų susirašinėjimą su savo giminaičiais ir daugeliu pamaldžių sielų. Dievo tarno François-Marie-Paul Libermanno 528 laiškų rinkinys yra vienas giliausių St. Sulpice dvasinės mokyklos veikalų. 1832-1837 jis praleido seminarijos žemesniųjų filosofijos kursų namuose Issy prie Paryžiaus. Čia jis tarnavo ūkvedžiu, sekretoriumi, pasiuntiniu visiems reikalams. Jis tuoj patraukė link savęs visą personalą ir tapo neoficialiu darbuotojų dvasiniu vadovu. Visi naujai į seminariją įstoję rasdavo jame geriausią patarėją ir guodėją sunkumuose. Laikui bėgant, priepuoliai darėsi vis retesni, bet François užpuolė dvasinė sausra ir neviltis, jis visai nebegalėjo melstis ir kentėjo abejones dėl tikėjimo. Šią šv. Jono Kryžiaus aprašytą sielos apvalymo pakopą – „dvasinę naktį“ – François išgyveno su didžiausiu kantrumu, niekuo neparodydamas savo kančių kitiems. Jis lygino save su kape gulinčiu Lozoriumi, kuris tegali laukti, kol ateis jo bičiulis Jėzus ir prikels jo sielą. Nepaisant dvasinių sunkumų, jo dvasinis vadovavimas darėsi vis aktyvesnis. Seminarijos vadovybės pavedimu François atgaivino Švč. Jėzaus Širdies broliją gilesnio pamaldumo siekiantiems studentams.
Staiga atsitiko visoje vienuolijų istorijoje negirdėtas dalykas. 1837 liepą pas St. Sulpice rektorių apsilankė Jėzaus ir Marijos Kongregacijos (eudistų) generalinis vyresnysis ir prašė rekomenduoti vadovą ordino noviciatui Rennes‘e. Rektorius pasiūlė Libermanną. Net subdiakonato šventimų neturintis Fr. M. P. Libermannas ėmė vadovauti būriui visai jam nežinomo ordino naujokų, tarp kurių buvo ir daug kunigų. Dvasinė naktis baigėsi, rabino sūnus tapo vienu aktyviausių XIX a. Bažnyčios veikėjų.
1838 pavasarį Fr. M. P. Libermannas kartu su kunigais F. Le Bavasseur ir E. Tisserand nutaria pasišvęsti misijoms tarp negrų Afrikoje ir Karibuose. 1839 lapkritį jis palieka eudistus ir išvyksta į Romą. Dr. Dracho padedamas, 1840 sausį būsimų misionierių grupė gauna audienciją pas popiežių Grigalių XVI. Ilgai gyvenęs Romoje kaip vargšas piligrimas ir pabaigęs teologijos studijas Strasbūro seminarijoje, 1841 metų vasarą Libermannas galiausiai įšventinamas subdiakonu ir diakonu, o rugsėjį – kunigu. Rugsėjo 27 d. 39 metų amžiaus kunigas Neuville‘yje (Amjeno diecezija) įkuria naujos Švč. Marijos Širdies kongregacijos noviciatą. Tais metais į Mauricijų išvyko pirmasis kongregacijos misionierius t. Lavalis, tapęs salos apaštalu (1918 m. pradėtas beatifikacijos procesas). 1842 į Rejunjono salą išvyko t. Le Bavasseur, o į Haitį – t. Tisserand. Sekančiais metais kongregacija pirmoji Bažnyčioje pradėjo organizuotą misiją prancūzakalbėje Afrikoje (Senegale).
Revoliuciniais 1848 metais t. Libermanno misionieriai susivienijo su 1703 m. Paryžiuje kunigo Claudius Poullart des Places (1679-1709) įkurta ir 1823 atkurta, bet merdinčia Šv. Dvasios kongregacija. T. Libermannas tapo Šv. Dvasios ir Nekaltosios Marijos Širdies („spiritanų“, C. S. Sp.) kongregacijos vyresniuoju. Po sunkios ligos, paskutinius metus vadovavęs kongregacijos noviciatui Le Gard, t. Libermannas 1852 vasario 2 d. mirė, pats taip ir neišvykęs į misijas. Palaidotas Le Garde, 1865 palaikai perkelti į kongregacijos seminariją Chevilly, prie Paryžiaus.
1876 pradėtas beatifikacijos procesas, 1910 m. pripažintas jo dorybių heroiškumas. Jo gyvenimą išsamiausiai aprašė žymus benediktinas kardinolas Jean B. Pitra (Vie du R. P. Libermann, Paris, 1872).
XX amžiuje spiritanai tapo didžiausia Bažnyčios misionierių kongregacija. Nuo 1932 metų jos nariu, 1962-1968 generaliniu vyresniuoju buvo arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as. Tuo metu ordine buvo 5300 narių, tarp jų 60 vyskupų.
Pagal P. Döring C.S.Sp., Vom Juden zum Ordensstifter. Pater Libermann, LINS-Verlag, Feldkirch, 1994.
Tema: