Tuy apreiškimas ir Rusijos paaukojimas Nekaltajai Širdžiai

Besirengiant Fatimos jubiliejui 2017 m. (XXII)

1929 m. birželio 13 d. Tuy miestelyje, Ispanijoje, sesuo Liucija gavo paskutinį apreiškimą, susijusį su Fatimos žinia. Mūsų Viešpats parodė jai nuostabią Švenčiausiosios Trejybės viziją, apie kurią ji pasakė: „Aš supratau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau tam tikras įžvalgas apie šią paslaptį, bet jų man neleidžiama atskleisti.“ Mes apsvarstysime ir pakomentuosime garsiąją Tuy viziją.

Čia mes sutelksime dėmesį į Dievo Motinos apsireiškimą seseriai Liucijai. Savo atsiminimuose ji rašo:

„Tada Dievo Motina man tarė: „Atėjo laikas, kai Dievas prašo Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais paaukoti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai, žadėdamas ją išgelbėti šia priemone. Yra tiek daug sielų, kurias Dievo teisingumas smerkia už nuodėmes man, todėl ateinu prašyti atsiteisimo. Pasiaukok šia intencija ir melskis.“ Vėliau vidiniu būdu mūsų Viešpats man pasiskundė: „Jie nenorėjo paisyti mano prašymo! Kaip Prancūzijos karalius, jie atgailaus ir tai padarys, bet bus vėlu. Rusija jau bus išplatinusi savo klaidas visame pasaulyje ir sukėlusi karus bei Bažnyčios persekiojimus: Šventasis Tėvas turės daug kentėti.“

Vėliau, 1930 metais, sesuo Liucija toliau rašė apie apsireiškimo prasmę ir mūsų Viešpaties prašymus:

„Gerasis Viešpats žada baigti persekiojimus Rusijoje, jei Šventasis Tėvas pats atliks iškilmingą atsiteisimo ir Rusijos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus ir Marijos Širdžiai aktą, taip pat įsakys visiems katalikiškojo pasaulio vyskupams padaryti tą patį. Tada Šventasis Tėvas turi pažadėti, kad šiam persekiojimui baigiantis jis patvirtins ir rekomenduos šią atsiteisimo pamaldumo praktiką.“

1931 m. rugpjūčio 29 d. sesuo Liucija kalbėjo:

„Kai prašiau Dievą Rusijos, Ispanijos ir Portugalijos atsivertimo, man atrodė, kad Jo Dieviškoji Didenybė man pasakė: „Tu mane labai paguodi, prašydama manęs šių vargingų tautų atsivertimo. Dažnai to prašyk ir mano Motinos, sakydama: „Saldžioji Marijos Širdie, būk Rusijos, Ispanijos, Portugalijos, Europos ir viso pasaulio išgelbėjimas.“ Kitu laiku kalbėk: „Savo tyru ir nekaltu Prasidėjimu, o Marija, gauk man Rusijos, Ispanijos, Portugalijos, Europos ir viso pasaulio atsivertimą.“ Pranešk mano kunigams, kad jeigu jie seks Prancūzijos karaliaus pavyzdžiu ir vilkins įvykdyti mano prašymą, ta pati nelaimė ištiks ir juos. Niekada nebus per vėlu kreiptis į Jėzų ir Mariją.“

Komentaras:

Kadangi ši vizija yra paskutinė viešoji Fatimos žinia, turime kruopščiai apsvarstyti kiekvieną pranešimo žodį. Taip pat turime prisiminti, kad Dievo Motina užsiminė apie šią viziją dar 1917 m. liepos 13 d., ketindama išaiškinti pasauliui pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai.

1. Pasiaukojimas – svarbiausias Fatimos žodis

Vienas iš esminių atsidavimo mūsų Motinos Nekaltajai Širdžiai elementų yra pasiaukojimas. Pasiaukojimas Dievo Motinai yra valios aktas – sprendimas, kuriuo žmogus žengia žingsnį Marijos link, išeidamas iš savęs. Jis visiškai atsiduoda Marijai, kaip savo Motinai ir Karalienei, kad atrastų ir turėtų Kristų. Per tokį pasiaukojimo aktą jis nieko nedaro, tik seka Kristumi, kuris visiškai atidavė save Marijai. Mūsų Viešpats Jai priklausė taip, kaip vaikas priklauso motinai. Kristus gavo iš Jos savo žmogystę; Jis norėjo būti visiškai pavaldus Jai trisdešimt savo gyvenimo metų; Jis atlieka išganymo darbą per Ją, ir visą amžinybę Jis bus Jos sūnus, visada gerbiantis Jos norus. Todėl pasiaukojimas Marijai labai svarbus sekant Kristumi. Kas nori tobulai sekti Kristumi, turi visiškai pasiaukoti Marijai.

Kas yra visiškas pasiaukojimas? Tai visiškas, viešai patvirtintas savęs padovanojimas mūsų Motinai, o ne vien tik atsidavimo aktas, išreiškiantis meilę Dievo Motinai. Kitaip tariant, yra skirtumas tarp pasiaukojimo Marijai, kuris yra pamaldus prašymas, ir tikro pasiaukojimo (consecratio). Pirmasis pasiaukojimas yra teisėta meilės Marijai išraiška, pavyzdžiui, maldoje „O, mano Karaliene ir mano Motina, aš visas tavo“ arba vaiko pasiaukojimas Marijai pirmosios Šventosios Komunijos proga. Tikras consecratio, priešingai, yra savęs padovanojimas (donatio). Dėl šio pasiaukojimo žmogus nebepriklauso sau ir nebesielgia kaip savo gyvenimo šeimininkas, bet visuose dalykuose veikia kaip mūsų Motinos pavaldinys, visada vykdydamas Jos norus. Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas rašo: „Mes atiduodame jai visa, ką turime prigimties bei malonės plotmėse, ir visa, ką ateityje galėsime įsigyti prigimties, malonės ar šlovės plotmėse. Tai mes darome nieko nepasilikdami atsargai, nė skatiko, plauko ir menkiausio gero poelgio. Ir taip per visą amžinybę, už savo atnašą ir tarnybą nesiekdami ir nesitikėdami jokio kito atlygio, išskyrus garbę priklausyti mūsų Viešpačiui per Mariją ir Marijoje“ (Traktatas apie Tikrąjį pamaldumą, 121 punktas). Pasak šv. Maksimilijono Kolbės: „Nėra nieko tobulesnio už mūsų valios vienybę su Jos valia... Tik jeigu išrausime iš savęs viską, kas ateina iš mūsų, ir leisime Nekaltajai visapusiškai ir visiškai vesti mus, mes visiškai atspindėsime Ją savyje.“ Todėl tas, kuris pasiaukojo Dievo Motinai, panaudos savo materialines gėrybes pagal Marijos norus ir ketinimus. Tas pat pasakytina ir apie visą jo asmenį, kuris dirba vien tik pildydamas Jos norus. Jis sąmoningai nepuoselėja jokių minčių, norų, troškimų arba idėjų, kurios nebūtų malonios Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Pasiaukojimo aktas yra ypatinga mūsų gyvenimo akimirka, kantraus pasiruošimo ir pastangų vaisius. Mes galime palyginti jį su kantriu rinkimu daugelio atskirų žiedų, kurie pagaliau dovanojami kaip visa puokštė, skirta mūsų meilės objektui pagarbinti. Tai patikėjimas kitam ko nors brangaus, įgyto sunkiu viso gyvenimo darbu. Pasiaukojimo akte visada yra kažkas ypatingo ir unikalaus.

Sesuo Liucija dažnai rašė, kad visi žmonės ir visos įstaigos turi būti paaukotos Nekaltajai Marijos Širdžiai. Paaukojimas Marijai turėtų prasidėti nuo asmenų ir pereiti prie šeimų, bendruomenių, parapijų, mokyklų, religinių institucijų, net tautų ir viso pasaulio paaukojimo. Šie paaukojimai taip patinka Dievo Motinai, jog tada ir ten, kur tik kažkas buvo paaukota Jai praeityje, ir tiems, kurie dosniai aukojo jai save ir savo gyvenimą, Ji siųsdavo malonių lietų.

2. Rusijos paaukojimas

Vienintelis Dievo Motinos Tuy išsakytas prašymas yra Rusijos paaukojimas Jos Nekaltajai Širdžiai. Dėl dviejų priežasčių Ji paprašė tos, o ne kitos tautos paaukojimo:

Pirmoji priežastis yra ta, kad nuo pat savo atsivertimo į krikščionybę Rusija puoselėjo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai. Pats popiežius Pijus XII paminėjo šį faktą savo pasaulio paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai akte: „Nesuskaičiuojamos ikonos, vienuolynai ir šventovės visoje Rytų Europoje įrodo šios tautos religinį užsidegimą, už kurį ji turėtų būti dėkinga Švenčiausiajai Mergelei ir Dievo Motinai.“ Nors Rusija pasekė Rytų schizma, iš tiesų ne patys žmonės panoro būti atskirti nuo Katalikų Bažnyčios; jie buvo suklaidinti politinių ir religinių vadovų, todėl suprantama, kad Švenčiausioji Mergelė jaučia meilę šiems žmonėms ir trokšta, kad jie būtų sugrąžinti į vienybę su Romos Katalikų Bažnyčia.

Tačiau nuo 1917 m. Spalio revoliucijos Rusija tapo pagrindine antikrikščioniškų pajėgų priemone ir įrankiu, marksistinės ateistinės ideologijos tvirtove. Dievo Motinos apsireiškimai Fatimoje yra dangaus atsakas į Rusijos revoliuciją. Du įvykiai yra tokie artimi laiko atžvilgiu, jog rodosi, tarsi Švenčiausioji Mergelė telkia kovojančios Bažnyčios pajėgas prieš šią naują grėsmę: Fatima yra Jos kovos vėliava prieš komunistų revoliuciją Maskvoje. Štai antroji priežastis, kodėl Rusija ypač svarbi: niekada anksčiau istorijoje visa tauta nėra tapusi tokiu įrankiu šėtono rankose. Dėl to Dievo Motina pasirinko Rusiją centriniu kovos lauku savo dvasinėje kovoje. Esminis Jos pajėgų smūgis yra nepaprasta kontrataka. Galbūt mes tikėtumėmės prašymo imtis specialių maldų, atgailų, aukų ir kitų įprastų atvertimo priemonių. Ji prašo ne šių dalykų, o kažko daug didesnio: Rusijos paaukojimo.

Svarstydami šį prašymą paaukoti Rusiją, mes susiduriame su ypatinga problema. Kaip gali vienas asmuo paaukoti kitą? Ar būtų toks paaukojimas veiksmingas, jei asmuo būtų paaukotas prieš jo valią ir jei jis būtų netgi atviras Bažnyčios priešas? Jei suprantame paaukojimą kaip pamaldžią išraišką arba prašymą pasigailėti, tada lengva suvokti, kad tokia malda gali būti kalbama už Bažnyčios priešus. Motinos dažnai aukoja savo vaikus Marijai net tada, kai jie atsiduria dvasiniame pavojuje arba klysta. Nors galime suprasti Rusijos paaukojimą kaip tokį pamaldų tikinčiųjų norą ir iškilmingą Dievo Motinai skirtą prašymą pasigailėti Rusijos, kad tauta atsiverstų, toks aiškinimas yra nevisavertis, tam nereikia Bažnyčios hierarchijos bei paties popiežiaus bendradarbiavimo.

Šiame prašyme paaukoti slypi gilesnė prasmė: bendradarbiaudami su gailestingu Dievo planu tikintieji gali veiksmingai tapti sielų atvertimo įrankiais Jo rankose. Jėzus Kristus reikalauja, kad mes dalyvautume plečiant Jo karalystę ir užkariaujant Jo pasaulį. Šis Bažnyčios mokymas yra išreikštas popiežiaus Pijaus XII enciklikoje „Mystici Corporis“ (206): „Mįslinga Dievo apvaizda nusprendė, kad šios malonės neturėtų būti suteiktos mums visiems iš karto; tačiau didesnis ar mažesnis jų gausumas nemaža priklausys nuo mūsų pačių gerų darbų, nupelnančių žmonių sieloms Dievo laisvai teikiamų dangiškų dovanų lietų. Šios dangiškos dovanos tikrai tekės gausiau, jei mes ne tik karštai melsime Dievą, ypač kasdien, jei įmanoma, dalyvaudami Eucharistijos aukoje, jei ne tik stengsimės palengvinti skurstančių ir ligonių vargą krikščioniškais labdaros darbais, bet ir trokšime gerų amžinųjų, o ne praeinančių, šio pasaulio turtų; jei tramdysime šį mirtingą kūną savanorišku apsimarinimu, neleisdami jam to, kas draudžiama, ir versdami daryti tai, kas sunku ir nemalonu; ir galiausiai, jei nuolankiai priimsime kaip Dievo siunčiamus šio dabartinio gyvenimo vargus ir skausmus. Taigi, pasak apaštalo, mes papildysime „savo kūne, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“.

Pati Švenčiausioji Mergelė Fatimoje mokė, kad daugelio sielų išganymas priklauso nuo mūsų maldų ir aukų. Dvasinį didžiųjų marijinių judėjimų: Marijos legiono, Nekaltosios Riterijos ir Fatimos Dievo Motinos Mėlynosios Armijos, pagrindą sudaro rinktinės sielos, pašauktos tapti Nekaltosios Marijos Širdies malonės kanalais visoms sieloms, jų atsivertimui ir pašventinimui. Mūsų Valdovė nori, kad mes taptume Jos įrankiais; Ji nori, kad mes melstumės ir aukotumės už kitus Jos vaikus, kurie yra pasiklydę erezijose, schizmoje, judaizme ir masonerijoje. Jacintos, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir daugelio kitų šventųjų gyvenimas bei aukos įrodo šio metodo galią priešui atversti. Dievo Motina kalba ne tik apie asmenų, bet ir bendruomenių, įstaigų ir net tautų, o ypač Rusijos, kur susirinkę pikčiausi Bažnyčios priešai, atsivertimą.

Mūsų Valdovė prašo unikaliausio maldos akto: visiško pasidavimo ir pasiaukojimo Jai. Šioje didžiausioje aukoje Jai turi būti atiduota viskas, neišskiriant nieko.

Begalinis ir visagalis Dievo gailestingumas suteikė mums šį galingą paaukojimo ginklą, kad jis būtų nukreiptas į priešo kareivius; jis sugriaus jų planus, sukrės juos iki sielos gelmių, privers juos suabejoti blogu reikalu, į kurį jie įsijungė, ir susilpnins jų pasiryžimą kovoti, išlaisvins gerą valią, kuri slypi palaidota juose ir kurią priešo propaganda uždusino. Teologijos požiūriu, šis specialus paaukojimo aktas išprašo atitolusiems nuo Dievo ypatingą veikiančiąją malonę, paruošiamąją malonę, kuri parengia žmonių sielas Dievo atėjimui, nuteikdama jas pamažu atsiverti Tiesos šviesai bei antgamtiniam gyvenimui ir veda atsivertimo link. Tai vaidmuo, kurį Švenčiausioji Mergelė vaidina per visą istoriją. Savo galingomis maldomis danguje, apsireiškimais ir buvimu daugelyje šventovių žemėje Ji atveria širdis, kurios dar neturi pašvenčiamosios malonės, ir rengia jas atsivertimo malonei, išvaduodama iš priešo gretų. Tai yra Nekaltosios Širdies pažadas, jeigu Jos prašymai bus vykdomi.

3. Popiežius vienybėje su visais vyskupais

Dievo Motina prašė ne tik tam tikros tautos, saistomos apokaliptinio žvėries valdžios, paaukojimo, bet taip pat kad tą paaukojimą atliktų tam tikras asmuo, idant jis būtų veiksmingas.

Bet kuris asmuo gali paaukoti save, o mūsų išsiaiškinta prasme jis gali paaukoti ir kitus. Tačiau Fatimoje Dievo Motina reikalavo, kad šį veiksmą atliktų aukščiausia institucija žemėje, popiežius. Ir ne tik popiežius, bet popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais, t. y. Petras su kunigų atstovaujama apaštalų kolegija.

Bažnyčios istorijoje ir jos gyvenime būna tik viena situacija, kai popiežius veikia regimai su vyskupais žemėje: tai visuotinis susirinkimas, kai Bažnyčios vadovas sukviečia visus pasaulio vyskupus ypatingam aukščiausios Bažnyčios valdžios aktui (neeiliniam Magisteriumui) svarbiausiems Bažnyčios gyvenimo klausimams spręsti. Bažnyčios istorijoje buvo tik dvidešimt vienas susirinkimas.

Tada aišku, kad Švenčiausioji Mergelė pavedė šį paaukojimo aktą aukščiausiajai neeilinei Bažnyčios valdžiai. Ką tai reiškia? Kodėl Ji tai padarė?

Pirmoji, akivaizdžiausia priežastis būtų parodyti visam pasauliui didžiąją savo Fatimos pranešimo, kaip „paskutinės išganymo priemonės“, svarbą galutinio pasaulio konflikto metu. Kuo svarbesnis veiksmas, tuo aukštesnė institucija turi jį atlikti. Kadangi Dievo Motina prašo popiežiaus ir visų vyskupų, kad būtų paaukota Rusija, Ji parodo, jog Jos prašymas yra labai svarbus. Nedera nerimtai reaguoti į tokį svarbų prašymą.

Antra, Jos prašymas yra susijęs su didžiausio Bažnyčios, kaip mokytojos, autoriteto panaudojimu iškilmingai paskelbiant tam tikras doktrinas kaip tikėjimo tiesas, kurios išvedamos iš Apreiškimo ir apaštališkosios Tradicijos. Pareiškimai „ex catedra“ vadinami dogmomis. Paskutinė Bažnyčios paskelbta dogma buvo Dievo Motinos Paėmimas su kūnu į dangų. Nuo tada mes laukėme, kad dogma būtų paskelbtas kitas mokymas apie Švenčiausiąją Mergelę: kad Švenčiausioji Mergelė yra visų malonių Tarpininkė, o tai reiškia, kad Ji yra visų atsivertimo ir pašventinimo malonių saugykla, ir kad Jos vaidmuo yra išdalyti šias malones sieloms. Vatikano II Susirinkimas būtų buvusi tinkama proga paskelbti šį mokymą tikėjimo dogma, kaip daugelis vyskupų ir Susirinkimo tėvų prašė, bet modernistai vyskupai Susirinkime neleido to padaryti. Visi apsireiškimai Fatimoje visiškai įrodo, kad Nekaltoji Marijos Širdis yra visų žmonių atsivertimo ir visos žmonijos, tiek individualiai, tiek visos visuomenės, pašventinimo kanalas. Jos Rusijos atsivertimo pažadas yra ne kas kita, kaip Jos, visų malonių Tarpininkės, aukščiausias galios panaudojimas. Jos didi galia stulbinamai atsiskleidžia Saulės stebukle, bet visos tautos, atskirtos nuo Bažnyčios ir priešiškos Dievui, atsivertimas būtų dar labiau stulbinantis dalykas. Kaip būtų tinkama, jei popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paskelbtų Dievo Motinos, malonių Tarpininkės, dogmą tuo pačiu metu, kai vykdytų Jos prašymą paaukoti Rusiją, teigdamas: „Mes tikime, kad Dievo Motina yra visų malonių Tarpininkė. Kadangi Ji žada duoti šias atsivertimo malones vargingiausiai ir labiausiai užgauliojamai tautai žemėje, Mes norime įvykdyti Jos troškimą paaukoti šią tautą Jai, pagerbdami savo tvirtą įsitikinimą ką tik paskelbtos dogmos veiksmingumu.“

Trečia, mūsų Motinos prašymas paaukoti Rusiją rodo, kad Fatima yra neeilinis ir universalus įvykis Katalikų Bažnyčioje ir Katalikų Bažnyčiai. Ji neapeis savo Dieviškojo Sūnaus nustatytos tvarkos: kas ateina iš dangaus, turi pereiti per nustatytą Bažnyčios hierarchiją. Šiai taisyklei nėra išimties, tarsi būtų dvi lygiagrečios valdžios grupės Bažnyčioje, kai įprastas rūpinimasis Bažnyčia priklauso hierarchijai, o neeilinis Dievo Motinos įsikišimas priklauso tiems, kurie gauna naudos iš Jos apsireiškimų. Aišku, Ji nori, kad Fatimos žinia būtų priskiriama svarbiausiems pareiškimams visuotinėje Bažnyčioje, ir tai turi pripažinti aukščiausioji Bažnyčios valdžia – „popiežius kartu su visais vyskupais“. Pirmame tome mes apsvarstėme, kaip Fatimos apsireiškimai iškilmingai primena įvairius Bažnyčios mokymus, ypač tiesas, labiausiai apleistas ir pasmerktas mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, net tarp katalikų. Aukščiausios Bažnyčios valdžios paklusimas Dievo Motinos prašymui atnaujintų šiuos pamirštus ir paniektus Bažnyčios mokymus.

Ketvirta, vienas svarbiausių popiežiaus ir vyskupų vaidmenų yra vesti katalikus į dvasinę kovą. Bažnyčia žemėje yra kovojančioji Bažnyčia, kuri nuolatos kaunasi su baisiu priešu. Rusijos klaidoms pradėjus plisti pasaulyje, popiežius Pijus XI (ir vėliau Pijus XII) beregint suprato, kad komunizmas yra priešakinė priešo ataka siekiant sunaikinti Bažnyčią. Didžiausia Ganytojo pareiga yra ginti savo avis ir rasti tinkamų priemonių vadovauti kontratakai arba bent jau kontroliuoti priešo padarytą žalą. Kai turkai puolė katalikiškąją Europą, būtent popiežiai organizavo pasipriešinimą; tai jų iniciatyva krikščionių pajėgos laimėjo strateginius Lepanto (1571), Vienos (1683) ir Petervardeino (1716) mūšius. Patys popiežiai nebuvo kariniai krikščioniškų armijų vadai, bet jie pradėjo svarbius maldos žygius, suvienijusius krikščioniškąjį pasaulį Rožančiaus malda. Tačiau šiandien komunizmo išpuolis prieš Bažnyčią yra daug pavojingesnis už ankstesnius konfliktus, ir vėl popiežiai neturi organizuoti armijų ar siūlyti naujų gynybos priemonių: tai pati Dievo Motina ves juos į puikią pergalę. Ar nepakako vien stulbinančio Saulės stebuklo įrodyti, kokia Ji galinga? Ar daugybė atsivertimo stebuklų, susijusių su atsidavimu Jos Nekaltajai Širdžiai, nėra mažiau nuostabą keliantis įrodymas, kad Jos prašymai Fatimoje tikrai yra teisingas sprendimas ir patikimiausias Bažnyčios bei sielų apgynimas? Tuy Švenčiausioji Mergelė pakvietė popiežių ir visus vyskupus, tarsi jiems sakytų: „Mano mylimi sūnūs! Aš atėjau duoti jums geriausių priemonių pergalei prieš didžiausius išpuolius Bažnyčios istorijoje. Ateikite ir priimkite šią dovaną!“

Galiausiai, kadangi dabartinė Bažnyčios krizė pirmiausia yra popiežystės ir hierarchijos krizė, pasireiškianti ilgamečiu aplaidumu ir pakantumu erezijoms Bažnyčioje, tai iškilmingas visos hierarchijos kartu su popiežiumi atliktas aktas su Dievo Motinos pagalba atkurtų Bažnyčios valdžios vienybę telkiant katalikus aplink amžinąsias katalikiškas tiesas, kurias Dievo Motina primena mums Fatimoje. Rusijos paaukojimas būtų iškilmingas kvietimas „visa atnaujinti Kristuje“. Būtų netiesiogiai pasmerkta kiekviena mūsų laikų klaida ir erezija. Be to, pati Bažnyčia apsivalytų nuo klaidų, atsiradusių po II Vatikano Susirinkimo. Šis paskutinis poveikis būtų matomas iš karto, nes Rusijos paaukojimas Nekaltajai Širdžiai neišvengiamai užbaigtų „ekumenizmą“ ir drauge visi nekatalikai būtų raginami atsiversti.

Švenčiausioji Mergelė reikalauja, kad šis paaukojimo aktas būtų iškilmingas ir viešas, nes Rusijos klaidos yra viešos ir visuotinės. Viešas paaukojimo aktas taip pat pabrėžia visuotinį Fatimos matmenį; tai nėra vien asmeninis privatus pamaldumas. Švč. Mergelė yra ne kokios nors paslėptos ar nuošalios karalystės Karalienė, tačiau mūsų pasaulio, mūsų žmonių giminės Karalienė. Ji yra MŪSŲ PASKUTINĖ VILTIS, ir Ji turi būti žmonijos viešai pripažinta! Jos viešoji garbė ir pripažinimas yra Dievui suteikta viešoji garbė ir pripažinimas, nes Jis patikėjo savo Bažnyčią Jai paskutiniais laikais.

Verta paminėti kitas dvi detales:

Pirma, sesuo Liucija paaiškina, kad šis aktas turėtų būti tiek paaukojimo, tiek atsilyginimo aktas. Tai dar kartą parodo, koks svarbus atsiteisimas Fatimos žinioje. Atsiteisimas pašalina kliūtis malonei, liudija prieš blogį, veiksmingai ir aktyviai atmeta nuodėmę bei klaidą ir pasiruošia atstatyti tiesą. Rusijos klaidos įamžina įžeidimą ir piktžodžiavimą Pirmajam įsakymui. Tokio blogio akivaizdoje tik atlyginimo aktas gali atkurti nusiteikimą rinktis tiesą dar kartą ir, platesne prasme, nuteikti Rusiją dar kartą būti Dievo Motinos karalyste ir žeme.

Antra, Rusijai atsivertus, tuo viskas nesibaigs. Rusijai grįžus į tikėjimą, mūsų Viešpats reikalaus nuolatinių popiežiaus bei vyskupų pastangų skatinant ir plečiant atsidavimą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Jie turi ir toliau patvirtinti ir rekomenduoti penkių atsiteisimo šeštadienių pamaldumą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Rusijos paaukojimas atrodo kaip iškilminga „Marijos viešpatavimo“ inauguracija, kuri ir toliau plis per daugybės sielų atsivertimą, ypač per penkių atsiteisimo šeštadienių pamaldumą. Mes niekada negalime liautis duoti Dievo Motinai visko, ko mūsų Viešpats nori!

4. Nuostabūs pažadai

Rusijos paaukojimas turės padarinių. Dangaus duoti pažadai turėtų būti galinga motyvacija Dievo Motinos prašymui įvykdyti, nes tie pažadai parodo tiek didžiulį Dievo gailestingumą vargšams nusidėjėliams, tiek Dievo Motinai suteiktą galią, kad kiekvienas galėtų suprasti Jo ypatingą meilę Jai, savo šedevrui, ir vaidmenį, kurį Jis paskyrė Jai pastaraisiais laikais pasaulyje.

Pirmasis pažadas yra Bažnyčios persekiojimo pabaiga ir ramybės laikotarpis. Komunistų galia bus suvaldyta ir tiesa dar kartą apšvies pasaulį. Dievo Motinos pažadai nesusiję su fizinių kančių ir išbandymų palengvinimu taikos laikotarpiu, jie turi dvasinę dimensiją, nes tiesa bus atstatyta ir daugelis žmonių bus išgelbėti.

Antrasis pažadas yra Rusijos atsivertimas, kuris užbaigs tūkstantį metų besitęsiančią schizmą, ir visa tauta sugrįš į Šventąją Motiną Bažnyčią. Žmogiškai kalbant, neįmanoma įsivaizduoti tokio visiško atsivertimo, kadangi ši tauta įsišaknijusi savo klaidose ir priešiškume Katalikų Bažnyčiai. Tačiau neturėtume pamiršti, kad Ukraina taip pat priklauso „Šventosios Rusios“ tautai, o nuo 1561 m. ten nemažai krikščionių įsijungė į Katalikų Bažnyčią. Bizantijos katalikai Šventajai Motinai Bažnyčiai taip pat davė daug šventųjų ir kankinių, pradedant šventuoju Juozapatu, taip pat daug šventųjų ir kankinių po Antrojo pasaulinio karo, valdant sovietų režimui. Argi negalėtų būti, kad dangus jau pasiruošė visos Rusijos grįžimui į Katalikų Bažnyčią, nes daugelis jos protėvių jau žengė žingsnį?

Trečiasis pažadas yra Bažnyčiai suteiktas „taikos laikotarpis“, kai tiesa vėl nuskaistins pasaulį. Tai bus „Nekaltosios Širdies“ era, kurią simbolizavo Marijos era po Fatimos apsireiškimų pirmojoje XX a. pusėje.

Visi šie pažadai yra tik sąlygos svarbiausiam pažadui: Nekaltosios Marijos Širdies karaliavimui su jo plačiai išplitusiais vaisiais: atsivertimu, pašventinimu ir šventumu.

Visi šie pažadai buvo suteikti su sąlyga, kad Dievo Motinos prašymai bus išpildyti. Tuo atveju, jei į juos bus žiūrima aplaidžiai ar bus atsisakyta juos išpildyti, mes nežinome, kiek šie pažadai bus ištesėti. Tačiau yra ir kitų pažadų, dėl kurių galime būti tikri. Tai pažadai, susiję su atsisakymu juos išpildyti. Šie pažadai taip pat yra pranašiški ir tikslus jų išsipildymas, kaip Bažnyčios hierarchijos nebendradarbiavimo su Dievo Motinos prašymais pasekmė, yra ne mažesnis Fatimos teisingumo įrodymas. Mes dabar juos apsvarstysime.

5. Fatimoje išpranašauta tragedija

Nepaisant tokių dieviškosios Apvaizdos pažadų Fatimos pranešime, ėjusių po paskutinių Dievo Motinos prašymų, yra baisi pranašystė apie pasekmes, jei Jos prašymus būtų atsisakyta išpildyti. Mes apsvarstysime jas kituose šios serijos tomuose, bet šiuo metu galime atkreipti dėmesį į Jos žodžius:

„Jie nenorėjo paisyti mano prašymo! Kaip Prancūzijos karalius jie atgailaus ir tai padarys, bet bus vėlu. Rusija jau bus paskleidusi savo klaidas visame pasaulyje, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimus: Šventasis Tėvas turės daug kentėti.“

„Pranešk mano kunigams, kad jei jie paseks Prancūzijos karaliaus pavyzdžiu ir vilkins įvykdyti mano prašymą, jie susilauks tokios pat nelaimės. Niekada nebus per vėlu kreiptis į Jėzų ir Mariją.“

Pranašystė aiškiai parodo skirtingas epochas ar vystymosi etapus: pirma atsisakymas, tada atgaila, ir galiausiai Jos prašymų įvykdymas.

Dėl aplaidumo ir hierarchijos delsimo Jos numatytos katastrofos pradės rutuliotis: komunizmas plis visame pasaulyje, sukeldamas žiaurumus ir karus; pačią Bažnyčią savo ruožtu ištiks didelės nelaimės, įtraukiančios Šventąjį Tėvą bei jo kunigus, kurie patirs tą pačią bausmę kaip Prancūzijos karalius.

Du kartus mūsų Viešpats mini Prancūzijos karaliaus nelaimes. Jis užsimena apie šv. Margaritos Marijos Alakok gautą apreiškimą Paray-Le-Monialyje, Prancūzijoje, 1689 m. birželio 17 d., kuriame mūsų Viešpats jai pasakė: „Pranešk vyriausiajam sūnui apie mano Švenčiausiąją Širdį, kad kaip jo gimimas laike buvo gautas dėl pamaldumo į mano Šventosios Kūdikystės nuopelnus, taip jis gims malonei ir amžinajai šlovei paaukojimu, kurį jis pats atliks mano Švenčiausiajai Širdžiai, norinčiai triumfuoti jo širdžiai, o per jo pastangas – šios žemės galiūnams. Ji nori karaliauti jo rūmuose, kad būtų nutapyta ant jo vėliavų ir išgraviruota ant jo ginklų, kad jis nugalėtų savo priešus, parklupdytų šią kietasprandę ir išpuikusią tautą ant kelių, kad jis pasiektų pergalę prieš visus Šventosios Bažnyčios priešus.“

Laiške, rašytame 1689 m. rugpjūčio 28 d., šv. Margarita Marija vėl išdėstė, šį kartą išsamiau, apie didžiules malones, kurias gautų karalius, jeigu atsilieptų į Švenčiausiosios Jėzaus Širdies prašymus. Jėzuitai buvo specialiai išrinkti mokyti pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir perteikti Švenčiausiosios Širdies troškimus karaliui. Kiek jėzuitai įvykdytų šią misiją, tiek jie būtų praturtinti malonėmis ir palaiminimais. Taip pat buvo leista suprasti, kad jei, priešingai, jie nesutiktų, būtų nubausti. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV atsisakė priimti Švenčiausiosios Širdies žodžius, todėl jo galia sumenko. Po jo mirties Prancūzija patyrė revoliuciją viduje ir iš išorės, pradedant netikrais Apšvietos filosofais ir masonerijos atsiradimu bei plitimu XVIII amžiuje. Tada, 1789 m. birželio 17 d., praėjus lygiai šimtui metų po Švenčiausiosios Širdies prašymo, įsiplieskė Prancūzų revoliucija. Karalius Liudvikas XVI buvo įkalintas ir jau po trijų metų nukirsdintas.

Dabar mes galime geriau suprasti šią baisią mūsų Viešpaties pranašystę seseriai Liucijai: popiežiai užsitrauks nelaimę ir užtrauks ją visiems krikščionims dėl savo neklusnumo dangaus balsui, kaip tai atsitiko Prancūzijos karaliui prieš du šimtmečius. Artėdami prie Fatimos apreiškimų šimtmečio, mes taip pat galėtume paklausti, ar apreiškimų postliudija nepradės greičiau vystytis po 100 metų.

Mes negalime žinoti, kaip šie dalykai išsipildys, bet tikrai žinome, kad „bus vėlu, bet ne per vėlu“. Jei mes kreipsimės į Jėzaus ir Marijos Širdis, blogiausio galėsime išvengti. Kada bus įvykdyti Jos prašymai, kiek nuniokojimo patirsime ar kiek bus išgelbėta nuo jo teroro, priklausys nuo mūsų kreipimosi į Jėzų ir Mariją! Tai turėtų pripildyti mūsų širdis uolumo ir drąsios motyvacijos būti Fatimos apaštalais visa širdimi ir visomis jėgomis!

IŠVADA:

Visi šie pamąstymai turėtų padėti mums suvokti „Fatimos visumą“. Fatima yra nuolatinis mūsų Dangiškosios Motinos buvimas pastaraisiais laikais:

Jos prašymai – mūsų kelias į šventumą.

Jos pažadai – mūsų paguoda.

Jos gailestingumas – mūsų nuskaistinimas.

Jos malonės – mūsų pašventinimas.

Jos triumfas – mūsų pašlovinimas.

Mūsų atsidavimas – mūsų Dangiškosios Motinos garbė ir šlovė.

Mūsų pasiaukojimas – Marijos, mūsų Karalienės, vedimas ir apsauga.

Mūsų atsiteisimas – nekalto grožio džiaugsmas.

Mūsų atsivertimas – Jos galingo užtarimo galia.

Mūsų pastangos dėl nusidėjėlių atsivertimo – mūsų Vyriausiojo Vado vadovavimas.

Mūsų paklusnumas – JOS NEKALTOSIOS ŠIRDIES PERGALĖ.