Konferencijos „Fatima - kelias į taiką“ svarba

Dievo Motina Fatimoje pasakė keletą ypatingų dalykų – iš tiesų taip nepaprastai niekas kitas nekalbėjo nei prieš tai, nei vėliau. Ji sako, kad Fatimos žinia tiesiog būtina krikščioniškajai civilizacijai išlikti. Ji sako: „Jei mano reikalavimai bus įvykdyti, Rusija atsivers ir bus taika.“

Švenčiausioji Mergelė taip pat sako, kad jeigu Jos reikalavimai nebus įvykdyti, „Rusija [...] paskleis savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami, Šventasis Tėvas daug kentės, atskiros tautos bus sunaikintos.“

Dievo Motina yra nuosekli. Ji negali pakeisti savo žinios ir pritaikyti jos šiandieninių žmonių užgaidoms. Mums turėtų užtekti vien Dievo Motinos žodžių. Tačiau esama daug tokių, kurie teigia: „Tai buvo pasakyta seniai – prieš devyniasdešimt šešerius metus. Žmonės nekreipė į tai dėmesio. Todėl Dievo Motina turėtų mums duoti kitą, šiuolaikiškesnę žinią.“ Taip sakantys yra neteisūs.

 

Niekas nekreipia dėmesio

 

Galbūt ne visai tikslu sakyti, kad niekas nekreipė dėmesio į Dievo Motinos žinią, tačiau galime neabejodami teigti, jog gana nedaug žmonių (įskaitant popiežius, kardinolus, vyskupus ir kunigus) priėmė Jos žinią rimtai ir ėmėsi tokių atsakomųjų veiksmų, kokių ši žinia reikalauja ir nusipelno.

Deja, tiesa ir tai, kad daugelis žmonių nekreipia dėmesio į Fatimos Dievo Motiną. Kiti jai skyrė šiek tiek dėmesio, bet iš tiesų – beveik jokio. Pernelyg mažai žmonių rimtai apmąstė Dievo Motinos žodžius ir širdimi priėmė Jos asmeninį prašymą: pakeisti savo gyvenimą, kasdien melstis Rožančių ir priimti atsilyginimo Komuniją pirmaisiais mėnesių šeštadieniais.

 

Visiškai nepakankamas atsakas

 

Galime būti tikri dėl vieno dalyko (sprendžiant iš pastarųjų devyniasdešimt šešerių metų): beveik nė vienas vyras, moteris ar vaikas visoje žemėje tinkamai neatsiliepė į Fatimos žinią. Galbūt jūs ar kas nors iš jūsų pažįstamų esate išimtis iš šio reiškinio, tačiau praėjusio šimtmečio istorija, kaip visuma, patvirtina šio teiginio teisingumą.

 

Mūsų laikas beveik baigėsi

 

Ar ilgai dangus pakęs tokį netinkamą atsaką mūsų Dangiškajai Motinai? Šis laikas tikrai jau baigia ištirpti. Mūsų Viešpats aiškiausiais žodžiais nurodė, kad Jo Apvaizda nustatė ribą, iki kada Jis leis nekreipti dėmesio į savo Motinos reikalavimus (kuriuos Jis pavadino  savo paties įsakymu!). Kai šis laikas baigsis, popiežius – kaip ir Prancūzijos karalius – bus žiauriai nužudytas. Paskui jį į mirtį seks daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie turės žūti nuo Bažnyčios priešų rankų. Tai aišku iš mūsų Viešpaties žodžių Liucijai:

„Kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės lipo į statų kalną, kurio viršūnėje stovėjo didžiulis kryžius grubiai tašytu kamienu, tarsi iš kamštinio ąžuolo su žieve. Ten eidamas, Šventasis Tėvas praėjo pro didelį, pusiau apgriuvusį miestą. Drebėdamas, pristabdydamas žingsnį, nuliūdintas skausmo ir vargo, jis meldėsi už negyvų kūnų, kuriuos rasdavo savo kelyje, sielas. Pasiekęs kalno viršūnę, jis atsiklaupė prieš didįjį kryžių, tačiau buvo nužudytas grupės kareivių, kurie šaudė į jį kulkomis ir strėlėmis. Taip vienas po kito žuvo vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, taip pat įvairūs skirtingų sluoksnių bei pareigybių žmonės.“

Atkreipkite dėmesį, kaip mūsų Viešpats seseriai Liucijai pasakytais žodžiais primena mums savo1689 m. per šv. Margaritą Mariją Alakok Prancūzijos karaliui perduotą prašymą, kad šis paaukotų savo šalį Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Praėjus 100 metų nuo to laiko, kai šis reikalavimas buvo išsakytas, revoliucijos jėgos Prancūzijoje atėmė valdžią iš karaliaus Liudviko XVI. Viešpats tiesiogiai palygina šiuos du reikalavimus, kuriuos Jis vadina įsakymais: paaukoti Prancūziją savo Švenčiausiajai Širdžiai ir paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai.

 

Gailestingumui duotas ribotas laikas

 

Ragindamas šauktis dangaus pagalbos, išgelbėsiančios mus nuo priešų, Jis rodo mums Savo gailestingumą. Tačiau iš šio Prancūzijos karaliaus pavyzdžio taip pat aišku, kad kai gailestingumo laikas praeis ir gresiantys pavojai iš tikrųjų mus užgrius, tai bus Dievo bausmė.

Praėjus 100 metų nuo tos dienos, kai karaliui buvo įsakyta paaukoti Prancūziją, jis staiga neteko galios arba galimybės tai padaryti. Šią galimybę iš karaliaus rankų atėmė jo priešai. Dievas leido, kad taip atsitiktų, norėdamas parodyti, kad tai yra bausmė už Jo siūlomos gelbstinčios priemonės niekinimą ir užmiršimą.

Malonės laikas tikrai mums duotas, tačiau jis netrunka amžinai. To laiko trukmę Dievas nustatė iš anksto. Kaip Prancūzijos karaliams buvo duota lygiai 100 metų, taip yra nustatytas ir laikas, iki kada dangus lauks Rusijos paaukojimo . Nuo 1917 m. jau praėjo devyniasdešimt šešeri metai...

Nėra jokios garantijos, kad tikrai turime 100 metų, per kuriuos galime ir toliau atidėlioti sprendimą ir nepaklusti Dangaus Karalienei, bet net jeigu mums dar liko ketveri metai iki tol, kol priešai mus nugalės, negi manote, kad ketveri metai – ilgas laikas? Argi artimiausi ketveri metai atrodo esą gausybė laiko, ypač turint galvoje, kaip mažai veiksmų, kurių reikalavo Dievo Motina, buvo imtasi per pastaruosius devyniasdešimt šešerius metus?

Galima teigti ir tai, kad dar liko šešiolika metų – iki 2029 m., kai sueis 100 metų nuo oficialaus Dievo įsakymo paaukoti Rusiją. Šiaip ar taip, laiko lieka labai mažai. Be to, kasmet darosi vis sunkiau, nes mūsų priešai – Jėzaus Kristaus priešai – tampa vis stipresni, todėl tikinčiųjų grupėms darosi vis sunkiau išgyventi.

Svarbu suprasti, kad jei ir toliau visomis savo jėgomis nesiimsime skleisti žinią apie šį Dievo Motinos reikalavimą ir nesimelsime bei nesiaukosime šia intencija, mes asmeniškai atsakysime už tai, kad nepadarėme savosios darbo dalies. Akivaizdu, kad mes visi – įskaitant vyskupus, kunigus, vienuolius ir pasauliečius tikinčiuosius – iki šiol nepakankamai rimtai žiūrėjome į Dievo Motinos žinią bei reikalavimus.

Mes visi (arba beveik visi) nepakankamai rimtai žiūrėjome į Fatimos žinią, Fatimoje išsakytus reikalavimus, Fatimoje duotus Jėzaus ir Marijos įsakymus. Mes jų nelaikėme svarbiausia žinia savo gyvenime nei svarbiausia savo pareiga – pareiga padaryti viską, ką tik pajėgiame. Šitaip mes rizikuojame užsitraukti nuodėmę.

Sesers Liucijos 1957 metais išsakytas skundas dar teisingesnis šiandien:

„Švenčiausioji Mergelė labai liūdi, nes niekas nekreipia dėmesio į Jos Žinią – nei gerieji, nei blogieji.“

 

Privalome rinktis tikrovę!

 

Tikriausiai nenorime nieko apie tai girdėti. Kai kuriems iš mūsų visa tai girdėti per daug nemalonu. Mieliau išgirstume ką nors skatinančio jaustis gerai. Tačiau Jėzus ir Marija parodė tikrąją mūsų būklę todėl, kad Jie mus myli ir trokšta mūsų amžinojo išganymo. Savo ruožtu mes turime apmąstyti šį Jų apreiškimą, nes mūsų saugumas ir išganymas priklauso nuo to, ar ištikimai laikomės tiesos. Privalome visa tai apmąstyti.

Negalime sau leisti nekreipti dėmesio į tokią padėtį. Jei mažas vaikas stovi šalia karštos viryklės ir nesupranta, kaip skaudžiai gali nusideginti, jam žūtbūt reikia kokio nors žmogaus, kuris jį įspėtų ir rūpestingai prižiūrėtų. Nors vaikas nesupranta savo padėties, jam būtinas žmogus, kuris neleistų jam kenkti sau pačiam. Tai yra jo padėties tikrovė.

Tą patį galima pasakyti apie visus gyvenimo aspektus. Galime susirgti ar susižeisti, ar net mirti būtent dėl to, kad priėmėme vienokį ar kitokį sprendimą – pasirinkdami valgį, vairuodami automobilį – nesvarbu, ar suvokiame mus supančius pavojus ar ne. Tokios būna pasekmės, kai nekreipiame dėmesio į mus supančią tikrovę, savo tikrąją padėtį.

Tai juo labiau pasakytina apie Dievo Motinos įspėjimą, jog Rusijos klaidos bus paskleistos visame pasaulyje, jei mes iš anksto nesikreipsime į Švenčiausiąją Mergelę, kad Ji per Savo pačios nuopelnus išgelbėtų mus nuo pelnytos bausmės už mūsų nuodėmes. Esame baisiausiame pavojuje – tiesiog dabar. Tas pavojus grės mums visiems, jei ir toliau nekreipsime dėmesio į Fatimos Dievo Motinos įspėjimą bei reikalavimus. Esame ant ribos – netrukus mus gali žiauriai užkariauti ir pavergti, net sunaikinti nuožmiausiais persekiojimais, kuriuos kada nors patyrė Bažnyčia.

Laikas tirpsta . Mums likęs laikas yra labai trumpas. Dabar labiau nei bet kada reikia, kad Bažnyčios vadovai ir mūsų išrinkti valstybių vadovai bei įstatymų leidėjai (Vašingtone, Otavoje, Europoje – senatoriai, Kongreso nariai, Parlamento, valstybės įstatymų leidybos institucijų, provincijų įstatymų leidybos institucijų nariai, merai, miesto tarybos nariai – kiekvienas pareigūnas, atsakingas už bendrąjį gėrį) būtų su tuo supažindinti. Jie turi atkreipti į tai dėmesį, padaryti viską, kad pasiektų, jog pasaulis paklustų Dievo Motinos įsakymui. Mūsų atsakas į Jos reikalavimą paaukoti Rusiją dabar būtinas ir neatidėliotinas labiau nei kada nors anksčiau. Netrukus gali būti per vėlu išsaugoti didelės, o gal ir didžiosios šiandien žemėje gyvenančios žmonijos dalies gyvybes bei gerovę.

 

Faktai, kuriuos turime prisiminti

 

Jei manote, kad perdedu, sustokite ir apmąstykite keletą faktų:

1. Nūdien esama ginklų, kurie gali būti nustatyti kovinei parengčiai vos per 10 minučių. Šie ginklai gali sunaikinti visas JAV – t.y. visus 300 milijonų JAV piliečių. Šis tikslas gali būti pasiektas praėjus mažiau nei 1 valandai nuo šių raketų paleidimo.

2. Šiandien įvairiose pasaulio šalyse (JAV, DidžiojOJE BritanijOJE, PrancūzijOJE, IzraelYJE, RusijOJE, KinijOJE, IndijOJE, PakistanE ir Šiaurės KorėjOJE) esama pakankamai operatyvinių branduolinių ginklų, galinčių nušluoti nuo žemės paviršiaus kiekvieną vyrą, moterį ir vaiką. Tiesą sakant, naudojant visus jau egzistuojančius ginklus, tai galima padaryti daug kartų.

3. Į įvairias pasaulio sostines (įskaitant Romą, Londoną, Vašingtoną ir Maskvą, kurių kiekvienoje gyvena milijonai gyventojų) nuolat nutaikyti mažiausiai vienos iš anksčiau minėtų branduolinių valstybių ginklai, galintys tas sostines sunaikinti.

4. Pasaulyje pilna ne tik šių masinio naikinimo ginklų. Tarp elito, kuris iš tikrųjų valdo pasaulį, yra daug galingų bei įtakingų žmonių, labai rimtai planuojančių ir ketinančių įvykdyti tai (ar kitą panašų žmonijos naikinimo planą, kad pasiektų tuos pačius rezultatus) dėl savo asmeninės naudos.

 

Pikti šėtono ir jo galingų tarnų planai

 

Turėkite omeny, kad Elbertone, Džordžijos valstijoje (JAV), stūkso labai brangus didžiulis granitinis paminklas, sveriantis daugiau kaip 300 000 svarų, kuris reikalauja labai sumažinti pasaulio gyventojų skaičių. Jis tiesiog paraidžiui reikalauja nužudyti ir sunaikinti 6 500 000 000 (tai yra 6 milijardus 500 milijonų) žmonių. Teigiama, kad šių žudynių tikslas – pagerinti žmonijos ir planetos būklę. Tai reiškia nužudyti daugiau nei devynis dešimtadalius dabar pasaulyje gyvenančių žmonių. Tie žmonės yra tarsi taikinys, į kurį nusitaikę kiti žmonės, surentę šį paminklą. Tai nėra kažkoks pokštas ar „beprotiška svajonė“ – tai visiškai rimtai parengtas planas. Šis paminklas riogso toje pačioje vietoje nuo pat 1980-ųjų metų.

Atminkite, kad yra išsiaiškinta, jog kraugeriškasis Prancūzų revoliucijos vadeiva Robespjeras (kuris 1790–1794 metais pasiuntė dešimtis tūkstančių savo tautiečių į smurtinę mirtį) planavo nužudyti 10 milijonų prancūzų. Tai buvo apie pusė visų tuometinės Prancūzijos gyventojų.

Panašiai Leninas (1917 m. Rusijoje) nė nemirktelėjęs pasiūlė nužudyti tris ketvirtadalius pasaulio gyventojų, kad būtų įgyvendintas jo tikslas – komunistų vyravimas pasaulyje. Argi ne vis tiek, sakydavo jis, kad trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų bus nušluoti, jei likęs ketvirtadalis bus komunistai?

Nemažai šiandien valdžioje esančių žmonių vis dar mąsto taip pat, kaip ir Elbertono paminklo statytojai, kaip Leninas ir Robespjeras. Velnias nuo seno yra žmogžudys ir melagis, o jo pasekėjai, kaip sakė mūsų Viešpats, yra į jį panašūs.

 

Fatimos Dievo Motina – mūsų vienintelė išeitis

 

Tik Fatimos Rožančiaus Dievo Motina gali mums padėti. Ji pati mums tai pasakė. Mes turime daryti kaip tik tai, ko ji reikalauja. Nepaklusdami jai, neišvengsime to, ką kardinolas Ratzingeris pavadino „pavojais, keliančiais grėsmę krikščionių tikėjimui ir gyvybei, o todėl ir visų pasaulio žmonių gyvybei“.

Šiais cituojamais žodžiais kardinolas Ratzingeris, beje, nupasakojo dalį to, kas buvo kalbama tikrojoje Trečioje [Fatimos] Paslaptyje (žr. žurnalą „Jesus“, 1984 m. lapkričio 11 d.). Dievo Motina Trečiojoje Paslaptyje sakė, kad mūsų gyvybė – net mūsų tikėjimas, pats mūsų sielos išgelbėjimo vilties pagrindas – yra pavojuje.

Dalykas tas, kad jei nepaklusime Dievo Motinos reikalavimams (o ypač reikalavimams kasdien melstis Rožančių ir paaukoti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai), tada Dievo Motinos nuopelnai neapsaugos mūsų asmeniškai nuo tų Dievo bausmių, kurios ištiks pasaulį.

Iš kur žinome, kad Rusijos paaukojimas yra būtinas mūsų gerovei? Dievo Motina paaiškino Liucijai, kad „be šio paaukojimo Rusija negalės atsiversti ir pasaulyje nebus taikos“. O ir pati sesuo Liucija paaiškino tėvui Fuentesui 1957 metais:

„Švenčiausioji Mergelė daug kartų sakė mano pusbroliui ir pusseserei, Pranciškui bei Jacintai, taip pat ir man, kad daug tautų išnyks nuo žemės paviršiaus. Ji sakė, kad Rusija bus Dangaus pasirinktas bausmės įrankis, skirtas nubausti visam pasauliui [už jo nuodėmes], jei mes anksčiau nesuspėsime pasiekti tos vargšės šalies atsivertimo.“

Privalome iškovoti Rusijos atsivertimą, jei ne – kentėsime neįsivaizduojamas kančias, kurias sukels ši šalis, kaip Dievo pasirinktas pasaulio bausmės įrankis. Remdamiesi pačios Dievo Motinos žodžiais mes žinome, kad vienintelis būdas pasiekti Rusijos atsivertimą yra jos – konkrečiai ir išskirtinai Rusijos – paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, kurį turi įvykdyti popiežius ir katalikų vyskupai būtent tokiu būdu, kokio Fatimos žinioje prašė Dievo Motina ir mūsų Viešpats.

 

Atrodo, kad mūsų vyskupai nesupranta

 

Kaip gali būti, kad dauguma ankstesnių popiežių ir daugelis šiandieninių vyskupų nesugebėjo to suprasti? Ar jie supranta, kad iš mūsų bėdų nėra kitos išeities? Gal jie galvoja, kad mes galime ir toliau gyventi nespręsdami šių problemų ir nesusilaukdami blogesnių pasekmių, nes padėtis jau nebegali tapti arba nebetaps dar blogesnė. Galbūt jie mano visada turėsią su kaupu laiko, kad įvykdytų Dievo Motinos reikalavimą bet kada, kai tik jiems bus patogu?

O gal yra dar kitaip – galbūt jie supranta, kiek mažai laiko mums liko, tačiau mano, jog dėl kokios nors priežasties neįmanoma įvykdyti to, ko reikalauja Dievo Motina. Gal jie jaučia kažkokią slegiančią grėsmę (sau, Bažnyčiai, žmonijai ir t.t.), kuri įtikina, kad jie neturi jokio kito pasirinkimo, tik laukti geresnių laikų? Užtikrinu jus: jeigu jie deda viltis į tokius pasiteisinimus, sakydami sau, kad nieko negali padaryti, tai skaudžiai ir apgailėtinai klysta. Nė vienas iš šių pasiteisinimų nepadės Dievo akivaizdoje, kai mums duotas laikas baigsis.

Atrodo, kad būtent toks mąstymas vyrauja Vatikane nuo 1929 m. iki dabar. Šeši iš pastarųjų septynių popiežių nusprendė atmesti Dievo Motinos reikalavimą paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. (Jonas Paulius I [pirmasis] išreiškė pasiryžimą duoti Dievo Motinai būtent tai, ko Ji reikalavo, bet jis mirė išbuvęs savo pareigose tik trisdešimt tris dienas.)

Dar per anksti sakyti, ar popiežius Pranciškus paseks neprotingu pavyzdžiu šešių savo pirmtakų, maniusių, kad jie viską žino geriau nei Mergelė Išmintingoji. Tačiau, nepaisant to, aišku, kad jam galbūt prireiks visokeriopos mūsų pagalbos, kad galėtų įvykdyti Dievo Motinos reikalavimą. Neturėtume būti tokie naivūs ir manyti, kad iš Bažnyčios jau dingo visa ta daugybė aukštas pareigas užimančių masonų funkcionierių, kurie išdavė savo įžadus Dievui ir dirba velniui. Tokių vyrų yra daug (tarp jų net vyskupų ir kardinolų!), ir jie daro viską, kad sukliudytų Rusijos paaukojimui – kad jis niekada neįvyktų. Kodėl? Nes jie klauso įsakymų, kuriuos jiems duoda jų masoniškieji viršininkai, savo ruožtu paklūstantys šėtonui. Velnias gerai žino, kad kai Rusija pagaliau bus paaukota , velnio imperija šiame pasaulyje turės sugriūti.

Ar Bažnyčios istorijoje yra koks nors pavyzdys, su kuriuo galėtume palyginti mūsų dabartinę padėtį? Ar dar kada nors Bažnyčioje buvo pilna tokio nusikalstamo aplaidumo, tokio išglebusio inertiškumo, tokio tvirtybės trūkumo, tokio dvasinio pavojaus nepaisymo, kokį dabar matome dalies šiandieninio Vatikano pareigūnų elgesyje? Su kuo gi dar galėtume palyginti tokį nuolatinį uolumo ir ganytojiško rūpesčio trūkumą netgi nematyto masto krizės Bažnyčioje ir pasaulyje akivaizdoje, kokį parodė mūsų ganytojai per pastaruosius devyniasdešimt šešerius metus?

Vienintelis savaime besiperšantis pavyzdys yra didžioji Vakarų schizma (skilimas). Turime žinoti kai kurias šio liūdno Bažnyčios istorijos skyriaus detales, kad galėtume pritaikyti jo pamokas mūsų laikais.

 

Didžioji Vakarų schizma

 

1378 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo išrinktas popiežius Urbonas VI, kai kurie kardinolai buvo nepatenkinti naujojo popiežiaus politika. Taigi jie sugalvojo pasiteisinimą prieš pačius save ir pasaulį, esą popiežiaus rinkimai buvo negaliojantys dėl tariamo išorinio spaudimo. Jie teigė negalėję laisvai rinktis. Žinoma, tai buvo melas. Tiesą sakant, konklavoje jie buvo tiek laisvi nuo politinio spaudimo, kad net išrinko ten nedalyvavusį žmogų. Naujuoju popiežiumi jie išrinko žmogų, kuris tuo metu buvo ne Romoje, o Baryje. Akivaizdu, kad jis negalėjo turėti absoliučiai jokios įtakos šiai konklavai!

Nepaisant to, maždaug po šešių mėnesių šie kardinolai surengė kitus rinkimus, kad atsikratytų naujojo popiežiaus, kurio valdymas neatitiko jų skonio. Jie išrinko naują „popiežių“ (o iš tiesų – antipopiežių), kuris įkūrė konkuruojantį „popiežiaus dvarą“ Avinjone, Prancūzijoje.

Tai buvo baisus papiktinimas, iš esmės pakirtęs Bažnyčios vienybę. Abu vyrai teigė, kad kiekvienas jų yra Visuotinės Bažnyčios galva, ir katalikai susiskaldė. Kai kurie sekė Romoje buvusiu popiežiumi Urbonu VI, kiti palaikė antipopiežių Klemensą VII, rezidavusį Avinjone. Ir visa ši painiava truko daugelį metų! Po popiežiaus Urbono VI mirties, 1389 m., jo įpėdiniu buvo išrinktas Bonifacas IX. Bet panašiai 1394 m. ir Avinjone buvo išrinktas naujas antipopiežius (Benediktas XIII), kai mirė jo pirmtakas. Taip viskas tęsėsi metų metus. Atrodė, kad niekas nesijautė pajėgus (ar linkęs) ištaisyti šią situaciją, nors dėl jos buvo susiskaldžiusios karalystės ir miestai, šeimos ir vienuolijos. Atrodė, kad popiežiai ir kardinolai mielai sutinka palikti tokią padėtį neribotam laikui. Abiejų pusių dvasininkai nesėkmingai mėgino (jei apskritai mėgino) ištaisyti ir pašalinti šį visą Bažnyčią nuodijantį papiktinimą.

Maždaug po trisdešimties metų buvo priimtas kompromisinis sprendimas – abi Kardinolų kolegijos atsisakė remti savo popiežių ar antipopiežių ir „naujuoju popiežiumi“ išrinko trečią žmogų, kuris iš tikrųjų tapo antruoju antipopiežiumi, nes nė vienas iš kitų dviejų „popiežių“ nesutiko atsistatydinti! Dievas leido įvykti šiai sumaiščiai ir visoms jos pagimdytoms kovoms bei priešiškumui, siųsdamas tai kaip bausmę už tų laikų nuodėmes, taip pat kaip pamoką mūsų laikams. Kaip visas Šventasis Raštas yra skirtas mus „mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16) – tai šv. Paulius primena Timotiejui – lygiai taip pat ir Bažnyčios istorija mums duota tiems patiems tikslams. Šventųjų gyvenimai mus moko, kaip gyventi įvairiomis aplinkybėmis, o Bažnyčios istorijos pamokos rodo, ką turime daryti panašioje situacijoje.

 

Ko istorija moko mūsų laikus?

 

Ko galime pasimokyti iš tų nelaimingų Bažnyčiai metų? Pirmiausia pažiūrėkime, kokios paralelės egzistuoja tarp mūsų laikų ir Didžiosios Vakarų schizmos metų.

Visų pirma turime pripažinti, kad 1378–1415 metais, kai tiek daug žmonių nežinojo, kas yra tikrasis popiežius, Bažnyčią tikrai buvo ištikusi krizė. Tai pakenkė šeimų, miestų, visuomenių, šalių – visos krikščionijos vienybei. Tai buvo visų visuomenės ir Bažnyčios lygių katastrofa.

Antra, dvasininkų pastangos išspręsti problemą buvo visiškai neveiksmingos. Jų aplaidumas ir silpnos priemonės pasitarnavo tik tam, kad tokia situacija įsitvirtintų neribotam laikui.

Trečia, atrodė, kad niekas negali įsikišti ir užtaisyti tą įskilimą Bažnyčios tvirtovėje.

Panašiai ir mūsų laikais Bažnyčia neabejotinai kenčia nuo krizės. Tiems, kurie pasiryžę žvelgti giliau nei tik paviršutiniškai ir sąžiningai vertinti mūsų situaciją, nekils abejonių, kad Bažnyčia Europoje ir Šiaurės Amerikoje iš tikrųjų miršta. Pietų Amerikoje situacija yra šiek tiek geresnė.

Fatimos Dievo Motina įspėjo apie Bažnyčios „savižudybę“, kuri įvyks dėl liturgijos pakeitimo. „Aš esu susirūpinęs dėl Švenčiausiosios Mergelės pranešimų Liucijai iš Fatimos“, – sakė kardinolas Eugenio Pacelli, būsimasis popiežius Pijus XII. „Šis atkaklus Marijos tvirtinimas apie pavojus, kurie gresia Bažnyčiai, yra Dievo įspėjimas, kad išvengtume savižudybės – Bažnyčios tikėjimo, jos liturgijos, jos teologijos ir jos sielos pakeitimo“ (cituojama jo biografijoje, Pie XII Devantl‘Histoire, p. 52–53).

Šiandien visur aplinkui matome šios savižudybės poveikį – katalikų parapijos uždaromos šimtais. Buffalo – beveik 80, Milvokyje – 120, Detroite – per 140. Būkime atviri. Kodėl jos uždaromos? Nes tikintieji nebetiki arba nebepraktikuoja tikėjimo taip, kaip ankstesnės katalikų kartos. Jie neina į Mišias. Kas sukėlė šį lūžį? Kas buvo jo priežastis? Kodėl atsirado šis atotrūkis perduodant tikėjimą dabartinei kartai? Kodėl tikėjimas jau nebeišreiškiamas panašiai kaip anksčiau ir sąmoningai nebepraktikuojamas? Kokia buvo tikroji šios Bažnyčios savižudybės priežastis?

Kardinolas Pacelli sako, kad Fatimos Dievo Motina aiškiai įspėjo apie šio atotrūkio priežastį. Jis įvyko dėl liturgijos pakeitimo siekiant pritaikyti ją naujajai teologijai. Tai aišku kaip dieną net ir be aiškaus Švenčiausiosios Mergelės patvirtinimo, vis dėlto apie tai ji mus įspėjo Fatimoje. Tačiau dauguma Bažnyčios vadovų šiandien ir toliau kabinasi į naująjį ritualą – į Novus Ordo. Jie priešinasi (kartais įnirtingai) bet kokiam judėjimui už grįžimą prie Bažnyčios tradicinės liturgijos – tokios, kokia buvo įkvėpta Šventosios Dvasios, tokios, kuria Dievas buvo garbinamas per pastaruosius 2000 metų.

Leiskite šį atkaklų nūdienos dvasininkų nenorą pakeisti savo blogą sprendimą palyginti su vienu atsitikimu, įvykusiu prieš keletą metų verslo pasaulyje. „Coca-Cola Co.“ vienu metu eksperimentavo su savo gaminiu ir kuriam laikui pakeitė šio gaiviojo gėrimo skonį. Jie suteikė gėrimui naują skonį manydami, kad tai padidins jo populiarumą. Bet kas gi nutiko? Žmonės prarado susidomėjimą šiuo nauju gaminiu, o senasis buvo iš jų atimtas. Jie nustojo pirkti koka kolą. Kolos pardavimo rodikliai staiga krito. Taigi „Coca-Cola Co.“ pateko į krizę, panašią į tą, su kuria susidūrė Katalikų Bažnyčios dvasininkai per pastaruosius penkiasdešimt metų.

Ko gi ėmėsi tie verslininkai, spręsdami savo problemą? Ar jie mėgino „prastumti“ griežtus įstatymus, draudžiančius įsigyti senąjį gaminį? Ar kūrė planus, kaip priversti visuomenę pirkti jų naująjį gaminį? Ar atkakliai kabinosi į žlungantį naujojo gaminio projektą ištisus penkiasdešimt metų, manydami, jog geriau leisti išstumti jų įmonę iš verslo, nei prisipažinti padarius klaidą? Ar ėmė pardavinėti savo išpilstymo įmones ir atleido iš darbo visus darbuotojus, kad pritaikytų įmonę naujojo gaminio pardavimui? Ne! Žinoma, ne!

Jie persvarstė savo sprendimą. Jie grįžo prie senojo koka kolos gamybos būdo. Jie pripažino savo klaidą ir ją ištaisė, atsisakė savo nepavykusio eksperimento. Tai buvo suprantamas protingų vyrų elgesys, pasirinktas dėl tokių svarbių priežasčių, kaip noro išsaugoti savo darbo vietą ir materialinę gerovę.

Kodėl gi tokio kelio nepasirinko Katalikų Bažnyčios vadovai per pastaruosius penkiasdešimt metų? Ar gali būti nors viena sąžininga arba pagrįsta priežastis, dėl kurios didžioji aukščiausiosios hierarchijos dalis atsisako pripažinti savo klaidą? Argi po penkiasdešimties metų nenutrūkstamo Bažnyčios niokojimo su tokiomis tiesiog akį rėžiančiomis pasekmėmis, argi po viso to mūsų vadovai ir toliau pasirinks verčiau tęsti tą patį kursą – pardavinės tūkstančius bažnyčių, uždarinės parapiją po parapijos, argi ir toliau visą laiką veblens nesąmones apie naują Bažnyčios pavasarį?! Negi jiems pavyko įtikinti save, kad šie MILIJONAI apleistų sielų nėra vertos išganymo?

O ir pačios tos sielos – tikintieji – kaipgi jie gali miegoti per tokią audrą? Ar jie ir toliau užsimerkę seks savo aklus vadus, kol visi kartu įkris į pragaro bedugnę?

 

Popiežiaus rauda

 

Ir popiežius Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI apgailestavo dėl „tylios aspostazės“ (atsimetimo nuo tikėjimo), vis didėjančios tiesiog jų akyse, tačiau jie, matyt, nenorėjo ar negalėjo jos sustabdyti. O nematė jos priežasčių ir tiesiog nežinojo, kaip ją spręsti.

Vis dėlto tiek daug balsų rodė kelią – patikimų ir autoritetingų teologų, vyskupų, kunigų, taip pat pasauliečių balsų. Jie įvardijo šiuolaikines tikėjimo klaidas ir nurodė būdą, kaip spręsti šias sunkias problemas. Netgi pati Dievo Motina iš dangaus nurodė aiškias gaires šiuo klausimu. Mūsų Bažnyčios vadovai visą laiką tiesiog savo rankose turėjo konkrečius Fatimos Dievo Motinos įspėjimus Trečioje Paslaptyje – įspėjimus (galime būti dėl to tikri) apie kenksmingą Bažnyčios Susirinkimą, padarysiantį didelę žalą tikintiesiems, įspėjimus apie tradicinės liturgijos suklastojimą, įspėjimus apie šią Bažnyčios savižudybę.

Šios baisios negandos ir toliau plis Bažnyčioje bei pasaulyje tol, kol mūsų Bažnyčios vadovai nepaklus konkretiems Dievo Motinos reikalavimams, išsakytiems visoje Fatimos žinioje. Tačiau net ir šiuo metu daugelis vyskupų ir toliau nekreipia dėmesio į Dievo Motiną ir verčiau renkasi savo neišmanymą bei aklumą, o ne tiesos šviesą.

 

Taigi, ką galima padaryti dabar?

 

Pažvelkime į istoriją. Kas sustabdė aną beprotybę 1378‒1415 metais? Kas visatai pakeitė?

Tai padarė vienas žmogus, pasakęs: „Aš nesitaikstysiu su esama padėtimi, nesutinku, kad nieko negalima padaryti, aš kalbėsiu, aš primygtinai reikalausiu. Aš paskleisiu savo pažiūras, kad kiti jas žinotų. Nors nesu kunigas, nesu vyskupas, nesu popiežius, aš vis tiek veiksiu. Aš būsiu ryžtingas ir nesustosiu pusiaukelėje.“

Ir jis tikrai veikė. Šiandien istorija mums liudija apie jo pasiektus rezultatus.

Kas jis? Tai buvo Šventosios Romos Imperijos imperatorius. Jis įkvėpė savo žmones ir pareigūnus reikalauti teisingos tvarkos Bažnyčioje. Jis siuntė delegacijas pas abu popiežius, pas kardinolus, vyskupus ir abiejų popiežių pareigūnus. Imperatorius pasiekė, kad abu popiežiai sutiktų atsistatydinti. Tada jis paskatino abiejų pusių vyskupus ir kardinolus dalyvauti Konstancos Bažnyčios Susirinkime ir išrinkti vieną vyrą – naująjį popiežių, kurį priimtų visi.

Panašiai ir mes turime iš visų jėgų daryti viską, ką tik galime, kad paveiktume įtakingus asmenis, kol dar ne vėlu.

 

Nesitaikstykite su dabartine padėtimi

 

Imperatorius nepripažino status quo (lot. faktinės padėties). Privalome jos nepripažinti ir mes. Visi pažįstame ką nors iš žmonių, turinčių įtakos viešajai valdžiai. Privalome juos pasiekti, o šie savo ruožtu turi pasiekti popiežių bei jo patarėjus, pažadinti juos iš miego ir įtikinti Fatimos Dievo Motinos reikalavimą paaukoti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai laikyti savo svarbiausiu prioritetu. Jie turi panaudoti savo politinę įtaką, reikalaudami šito tol, kol tai duos vaisių.

Būtent todėl mes ruošiamės išsakyti savo argumentus šiemet Niagara Falls mieste (prie garsiojo Niagaros krioklio – vert. past.) rengiamoje išskirtinėje konferencijoje. Šiemet – nes mūsų laikas baigiasi.

Mes pakvietėme kalbėtojus, kurie yra įvairių sričių: medicinos, finansų, ekonomikos, valstybės valdymo, karybos, net ir dar negimusios gyvybės gelbėjimo, ekspertai. Prašėme šių vyrų ir moterų papasakoti, kokios problemos, jų nuomone, gresia mums visiems. Jų kvalifikuotas, nešališkas pasaulio situacijos įvertinimas bus galingas ir patikimas įrodymas mūsų vadovams – tiek Bažnyčioje, tiek pilietinėje visuomenėje. Tai bus balsų choras, į kurį tiesiog negalima nekreipti dėmesio: krizė – visur!

Per pastaruosius trisdešimt metų žmonija pasiuntė daugiau nei milijardą – tai yra 1 000 000 000 – bejėgių kūdikių į žiaurią ir nereikalingą mirtį. Jie buvo nužudyti, ir šis nekalto kraujo vandenynas šaukiasi dangaus keršto. Tačiau juk esama tiek daug neklinikinių būdų pasidaryti abortą, kad net ši į galvą netelpanti siaubinga statistika tikrai sumažina realų daromų abortų skaičių – vargu ar galima jį bent apytikriai suskaičiuoti.

Ši „medicininių“ žmogžudysčių jūra daug didesnė nei tik abortų holokaustas. Šiuo metu nusistovėjusi medicinos praktika žudyti gyvus žmones siekiant įgyti jų organus, taip pat „nutraukti“ senyvų ir neįgalių žmonių gyvenimą, pašalinant būtiną maitinimą. Visa tai yra žmogžudystės.

Kai kurių „trečiojo pasaulio“ šalių vargšai dar labiau skurdinami ‒ netgi iki bado ribos ‒ naudojant pražūtingą „pirmojo pasaulio“ tautų finansinę politiką. Ja siekiama ne skatinti bendrąjį gėrį, o kaupti dar daugiau turtų jau ir taip beprotiškai turtingiems. Bedieviški įstatymai skatina ir „įteisina“ nuodėmes prigimčiai, pavyzdžiui, kontracepciją bei homoseksualizmą, ir persekioja tuos, kurie pasisako prieš šį baisų Dievo įsakymo žmonijai daugintis, pratęsiant savo gyvybę, pažeidimą.

Iš tūkstančių pasaulyje daromų įvairių rūšių nuodėmių tik keturios yra tokios sunkios, kad Dievas jas apibūdina kaip „besišaukiančias dangaus keršto“ (tai yra jos užsitraukia Dievo bausmę beveik iš karto šiame pasaulyje, taip pat daug griežtesnę bausmę, kuri tokius veiksmus darančių laukia pragare). Iš šių keturių siaubingų nuodėmių ką tik paminėjau tris: tyčinį nužudymą, Sodomos nuodėmę (homoseksualius santykius – vert. past.) ir neteisėtą darbo užmokesčio atėmimą iš darbininko. Šie nusikaltimai buvo įteisinti Vakarų visuomenėje – Kanadoje, Jungtinėse Valstijose bei Vakarų Europoje, taip pat daugelyje kitų pasaulio regionų. Beveik visur pasaulyje matome šias bjaurias šventvagystes praktikuojamas, skatinamas ir net oficialiai pateisinamas.

Kaip popiežius Jonas Paulius II pasakė Fatimoje 1982 metais, „nuodėmė pati save institucionalizavo“ (įteisino įstatymais – vert. past.). Akivaizdu, kad mūsų visuomenės padėtis šiuo klausimu šiandien yra daug blogesnė, nei ji buvo 1982 metais – tiek blogesnė, jog dabar žmonės net bijo pasisakyti prieš tokias bjaurias šventvagystes, kad nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už „neapykantos nusikaltimus“.

Ar mes tikrai bejėgiai šios siaubingos betvarkės akivaizdoje? Ne, mes galime kreiptis į Dievo Motiną. Ji pasiūlė ir net pažadėjo Savo pagalbą, jei tik paprašysime tos pagalbos tiksliai tokiu būdu, kokio reikalavo Dievas. Mes turime to paprašyti taip, kad nekiltų jokios abejonės, kaip pasaulis gavo tokią Dievo malonę. Tai bus Dievo Motinos Nekaltosios Širdies ir niekieno kito pergalė. Tik Ji gali mums padėti.

 

Krizė – didžiulė, sprendimas ‒ tik vienas

 

Trumpai tariant, šiandien žmonių visuomenei kyla grėsmė visuose lygmenyse. Tiek šeimos, tiek tautos krinta neatlaikiusios nuožmių velnio puolimų ‒ velnio, kurio tarnai šiame pasaulyje jau beveik skelbia, kad visa žemė priklauso jų bedieviškai valdžiai.

Mes žinome, kad vienintelė išeitis iš mūsų sunkumų yra paskatinti popiežių tiesiogiai (arba paskatinti popiežiaus patarėjus Vatikane) įsakyti visiems pasaulio vyskupams kartu su juo paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Taip pat žinome, kad Vatikanas yra jautrus patikimai viešajai informacijai – šiandien Vatikanas yra jautresnis savo įvaizdžiui visuomenėje nei bet kada anksčiau. Jis reaguos į aukšto lygio viešą visuomenės protestą, raginantį veikti.

Jau daugelį metų į savo konferencijas kviesdavome spaudos ir akademinės bendruomenės atstovus. Jų liudijimas už mūsų reikalą atnešė didelių laimėjimų Dievo Motinai. Atėjo laikas įtraukti į veiklą išrinktus Vakarų pasaulio pareigūnus bei įstatymų leidėjus ir paraginti juos reikalauti iš Vatikano imtis veiksmų. Turime juos pakviesti į šį renginį, kad jie suprastų, kokia tikra ir vienintelė išeitis iš mūsų problemų. Turime jiems parodyti, ką jie gali padaryti, kad būtų pasiektas šis sprendimas, išspręsiantis mūsų problemas, kol dar ne per vėlu.

Patys esame bejėgiai prieš mūsų priešų sąmokslus, tačiau Dievo Motina parodė mums išeitį – vienintelę galimą išeitį, – ir mes turime ją priimti.

Didelė dalis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių pildosi tiesiog mūsų akyse, todėl nebegalime savęs tikinti, jog dar turime laiko nepriimti mums siūlomo išgelbėjimo ir būti saugūs. Rusijos paaukojimas yra galutinis atsakymas į mūsų problemas, ir niekas kitas neturi jokio veiksmingo atsakymo.

Privalome į mūsų veiklą įtraukti aukšto lygio visuomenės vadovus, kad jie pareikalautų iš Bažnyčios vadovų bent jau pamėginti įvykdyti tai, ką jiems liepia Dangus.

Štai kodėl į mūsų konferenciją, įvyksiančią šį rugsėjį, pakvietėme tiek daug kalbėtojų ir planuojame aptarti tiek daug temų. Štai kodėl taip svarbu, kad ši konferencija vyktų sėkmingai. Štai kodėl pakvietėme į ją valstybininkus ir politikus bei kitus įtakingus žmones iš viso pasaulio, ir štai kodėl jūs turite atvykti.

Prašau, padėkite mums. Jūs turite mums padėti. Mes kovojome dėl šios konferencijos, mes mėginome skleisti apie ją žinią, mes tiek daug dėl jos rizikavome. Turime tai išmėginti užuot tiesiog laukę, kol prarasime viską šiame pasaulyje. Šiaip ar taip, dabar apsispręsti belieka jums patiems. Atvykite į Niagara Falls šį rugsėjį, ir tegul gausių dalyvių balsai kalba žiniasklaidai ir mūsų įstatymų leidėjams, kol net Vatikanas nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik atkreipti į tai dėmesį ir reaguoti.

Atiduodame šį projektą į Dievo Motinos rankas, ir, žinoma, mes priklausome nuo jūsų – jūsų maldų ir aukų, jūsų dalyvavimo, jūsų finansinės paramos.

 

Turime veikti dabar, arba žūsime!

 

 

Iš anglų kalbos vertė Šarūnas Pusčius

 

Versta iš „WHY ‚Fatima: The Path To Peace!‘ is critically important“, Fatima Crusader, Nr. 106, 2013 (http://www.fatimacrusader.com/cr106/cr106.pdf).