Trys šiandieninės kunigijos žaizdos

Ištrauka iš arkivyskupo Marcel Lefebvre paskaitos, skaitytos 1974 m. sausio 30 d. Turkua (Tourcoing) mieste.

(…) Pakalbėkime apie kunigijos krizę, pakalbėkime apie šią krizę kaip faktą.

Manau, kad Jūs žinote apie šią krizę tiek pat, kiek ir aš, todėl neminėsiu detalių. Žinoma, aš galėčiau pateikti statistiką ir faktus, bet, deja, šie faktai jau rodomi per televiziją. Paskutinius dešimt metų apie kunigus daug kalbama viešumoje. Be jokios abejonės, apie kunigus galima kalbėti labai įvairiai. Vis dėlto, turime apgailestaudami konstatuoti – esama ir tikrų faktų, skaudžių faktų: daug kunigų meta savo pašaukimą, palieka kunigystę. Vieni tai daro turėdami atitinkamą įgaliojimą, kiti – be jokio leidimo. Vieniems tai atsitinka iš tikrųjų skaudžiomis aplinkybėmis, kiti, atrodo, prarado tikėjimą tuo, ko patys turėtų mokyti. Dar kiti kenčia likdami kunigų luome, ir aš manau, kad ši grupė yra skaitlingiausia. Šie kunigai kenčia dėl Bažnyčios krizės. Juk kunigas, būdamas tikru Dievo žmogumi ir Bažnyčios vyru, turi kentėti matydamas, kaip puolama jo motina, kad ji apimta krizės, kuri retai kada buvo tokia sunki kaip mūsų išgyvenama šiandien.

Todėl bus teisinga, jei aiškiau nustatysime, kame iš tikrųjų glūdi ši kunigų krizė. Man atrodo, lyg iš kunigo būtų atėmę jo motiną, kuri yra Bažnyčia, ar bent siektų iškreipti pačią Bažnyčios esmę. Stengiamasi iš jo atimti arba jo akyse iškraipyti tai, kas kunigui brangiausia – Šv. Mišių auką ir jos liturgiją. Galiausiai iš kunigo atimamas katekizmas. Pasakykite man, kas belieka kunigui, kai iš jo atimama jo motina, jo Šv. Mišių auka ir jo katekizmas? Kas gi iš tikrųjų tada lieka kunigui?

Bažnyčia

Koks būdavo kunigo idealas, apie ką galvodavo jaunuolis, bent jau mano laikais, stodamas į seminariją? Jis norėdavo tarnauti savo motinai Bažnyčiai. O kodėl? Todėl, kad jis tikėdavo, jog Bažnyčia yra vienintelė priemonė pasiekti amžinąjį išganymą, vienintelė priemonė, per kurią gali būti išgelbėtos sielos. Taigi, buvo verta pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčiai, sielų gelbėjimui. Tačiau jei daugiau nebetikima Bažnyčios unikalia paskirtimi, jei tikima, kad visos religijos veda į išganymą, tai kam tada reikia tarnauti Bažnyčiai? Palikime sielas jų religijose, palikime kiekvieną jo asmeninei sąžinei. Kam save aukoti, jei sielų išganymas pasiekiamas per kitas religijas?

Iškraipoma Bažnyčios esmė. Bažnyčia nebelaikoma bendrija, būtina amžinajam išganymui, vieninteliu keliu, vedančiu į išganymą. Dabar ji pristatoma kaip priemonė, naudinga išganymui. Tačiau tai visiškai kas kita. Tai reiškia pačios Bažnyčios sampratos pakeitimą, ir tai labai rimtas dalykas. Tokiu būdu pakertamos šaknys Bažnyčios misionieriškai dvasiai.

Kokiu tikslu misionieriai perplaukdavo vandenynus, kentėdavo mirtinas tropikų ligas, jei ne tam, kad išgelbėtų sielas? Kodėl jie tai darė, jei jų buvimas buvo reikalingas ne sielų išganymui, o tik socialiniam vystymuisi, socialiniam teisingumui, materialinei pažangai? Ne dėl to seminaristas tampa kunigu, ne dėl to misionierius leidžiasi į pavojingas keliones. Jie tai daro tik dėl sielų išgelbėjimo, nes jie įsitikinę, kad daug sielų pražus, jei jos nepažins mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Be to netiesa, kad galima išsigelbėti per kitas religijas. Aš pabrėžtinai sakau „per kitas religijas“, aš nesakau „kitose religijose“. Neįmanoma išsigelbėti per kitas religijas. Išganymą pasiekti įmanoma tik per Katalikų Bažnyčią, tik per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Nėra kito vardo po dangumi, kuris būtų mums duotas išganymui pasiekti. Būtent tai sako šv. Pertas: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. Todėl nėra jokios kitos priemonės, kaip Jo Bažnyčia, kuri yra Jo mistinė Nuotaka, kuriai mūsų Viešpats suteikė visas savo malones. Jokia malonė pasaulyje, jokia malonė žmonijos istorijoje nesuteikiama, kaip tik tarpininkaujant Bažnyčiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Argi negali sielos išsigelbėti kitose religijose? Žinoma gali. Tačiau kaip? Jos bus išgelbėtos per troškimo Krikštą, net jei jo siekia nesąmoningai.

Kaip žinote, esama trigubo Krikšto: vandens Krikštas, kraujo Krikštas ir troškimo Krikštas.

Troškimo Krikštą galima gauti sąmoningai, kaip yra katechumenų atveju, kurių esu daug matęs Afrikoje ir kurių dar šiandien galima sutikti. Tai suaugę žmonės, besiruošiantys Krikštui, taigi, sąmoningai norintys gauti Krikšto sakramentą. Jie gali būti išganyti, jei mirtų prieš gaunant vandens Krikštą.

Afrikoje aš sutikdavau šaunių katechumenų, kurie man sakydavo: „Bet Tėve, jei aš dabar numirčiau prieš priimdamas Krikštą, tai eisiu į pragarą!“. Aš jiems visada atsakydavau: „Tikrai ne! Jei jūs širdyje esate tikrai geros valios, jei jūs mylite Dievą, norite pildyti Jo valią ir trokštate priimti Krikštą, tai jūs jau turite malonę!“ Savaime suprantama, tą dieną, kai šie žmonės priims vandens Krikštą, ši malonė taps pilnesnė ir turtingesnė, jeigu neatsiras kliūčių, tokių kaip sunki nuodėmė ir nenoras palikti sunkios nuodėmės būseną.

Taigi yra sąmoningas troškimo Krikštas, kurį gali gauti katechumenai, ir yra nesąmoningai trokštamas Krikštas, kuris tiesiog reiškia Dievo valios vykdymą. Protestantų, budistų, musulmonų sielos, turinčios tikrą troškimą pildyti Dievo valią, taip išreiškia nesąmoningą Krikšto troškimą ir todėl gali gauti antgamtinę malonę, amžinojo gyvenimo malonę. Visa tai vyksta tiktai per Bažnyčią. Dėl šio neišsakyto noro troškimo Krikštas sujungia juos su Bažnyčios siela, ir taip per Bažnyčią jie gali būti išganyti. Tačiau niekada jie negali būti išganyti per jų klaidingą religiją. Klaidingos religijos priešinasi Šventajai Dvasiai, jos nėra Šventosios Dvasios kelias.

Tikėjimas

Iškraipoma Bažnyčios esmė, kunigas daugiau nebežino, kodėl ir kokiu tikslu jis yra įšventintas. Lygiai taip yra iškraipoma ir tikėjimo samprata. Galbūt tai sunku suprasti, tačiau tai turi ypatingą reikšmę Bažnyčiai. Yra tikėjimo apibrėžimas, kurio negalima pakeisti, tuo pačiu nesugriaunant Bažnyčios. Tačiau šiandien, atrodo, net ir šį apibrėžimą norima pakeisti.

Tikėjimas yra išpažinimas, žmogiškojo proto sutikimas su tiesa, apreikšta Dievo Žodžiu. Šiai tiesai pritariama dėl autoriteto Dievo, iš kurio šis Apreiškimas kyla. Mes tikime tiesa, atėjusia pas mus iš išorės, iš Dievo Žodžio, kuria privaloma tikėti dėl ją mums atskleidžiančio Dievo autoriteto. Tai yra tikėjimo apibrėžimas. O kuo gi šiandien paverčiamas tikėjimas? Vidiniu jausmu. Tai yra modernistinis tikėjimo supratimas, pasmerktas šventojo popiežiaus Pijaus X. Bet tikėjimas nėra asmeninis jausmas, jis nėra kažkas grynai subjektyvaus, jis nėra paprastas Dievo troškimas, kurį kiekviena siela išreiškia pagal savo asmeninę sąžinę. Tai būtų ne tikėjimas, o tai, kas griauna visą Dievo autoritetą ir tuo pačiu griauna visą Bažnyčios autoritetą – privati nuomonė. Jei Apreiškimas ateina pas mus iš išorės, tai mes privalome jam paklusti, jį tikėti. Kiekvienas yra įpareigotas jam paklusti. „Kas tikės, tas bus išgelbėtas, o kas netikės, tas bus pasmerktas“. Tai tikslūs mūsų Viešpaties žodžiai. Kiekvienas įpareigotas tikėti, ir šis įpareigojimas ateina iš išorės. Tikėjimas nėra joks grynai individualus jausmas, jokia paprasta meilė Dievui, joks paprastas į Dievą nukreiptas jausmas.

Tačiau modernistai tiki savo jausmais, ir deja, šiandien tuo pradeda tikėti vis daugiau žmonių, tuo pačiu prarasdami teisingą tikėjimo sampratą. Todėl aišku, kodėl tvirtinama, jog visos religijos veda į išganymą. Jei kiekvienas žmogus gali turėti asmenišką tikėjimą pagal savo sąžinę, tai tada gelbsti visi tikėjimai, visos religinės tiesos. Pas kiekvieną sąžinė yra skirtinga, vienas tiki vienaip, kitas kitaip. Tačiau šiandien sakoma, kad tai neturi reikšmės, tik svarbu, kad sąžinė būtų nukreipta į Dievą. Taip esą susivienijama su Dievu. Tačiau tai netiesa! Ką gi sako antimodernistinė priesaika, kurią turėjo duoti visi dabar vyresnio amžiaus sulaukę kunigai, ir kuri, tarp kitko, dar buvo perskaityta per Vatikano II Susirinkimo atidarymą? „Aš tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad tikėjimas nėra nekonkretus religinis jausmas, dėl širdies postūmio ir moraliai išugdytos valios polinkio kylantis iš pasąmonės tamsos. Aš tikiu, kad tikėjimas yra tikras žmogiškojo proto pritarimas iš išorės priimtai tiesai; pritarimas, kuriuo mes ta tiesa tikime dėl Dievo autoriteto...“. Būtent tai ir yra tikėjimas, tai visai kas kita, nei kažkoks vidinis jausmas! Tai reikia nuolat kartoti, kad nepamirštume!

Deja, turiu Jums parodyti dokumentą, sudarytą oficialios Prancūzijos vyskupų katechetinės komisijos ir paskelbtą pastarosiomis savaitėmis. Leidėjai apie tikėjimą sako štai ką (aš neišsigalvoju, aš tiesiog skaitau): „Tiesa nėra kažkas užbaigto ir priimamo iš išorės, o tai, kas iškyla kūrybiniame procese“.

Taigi, tiesa yra tai, kas palaipsniui atsiranda, kai ją kas nors sukuria. Žmogus ne priima tiesą, o ją pats konstruoja! Jūs matote visišką šių dviejų nuostatų skirtumą. Šiame dokumente galima rasti visas modernistines klaidas, pasmerktas šventojo popiežiaus Pijaus X. Aš apgailestauju, kad esu priverstas padaryti tokias išvadas, tačiau nuo jų slėptis yra dar blogiau. Mes neturėtume vengti tokių tvirtinimų, kitaip mes pamažu virsime protestantais ir modernistais. Mes būsime lėtai, bet giliai apnuodyti. Galų gale mes tapsime protestantais ir modernistais patys to nesuvokdami, kaip arianizmo laikais didesnė dalis tikinčiųjų ir vyskupų nesąmoningai tapo arijonais...

Pirmas kunigo skausmas: iškraipoma jo Bažnyčia.

Šventoji Mišių auka

Antroji kunigo žaizda: iš jo atimamas jo esminis egzistencijos pagrindas.

Koks yra kunigų egzistavimo pagrindas bet kurioje religijoje? Kunigas ir auka yra būtinai reikalingos ir tarpusavyje neatskiriamai susijusios sąvokos. Nėra aukos be kunigo, kaip nėra ir kunigo be aukos. Aukos sąvoka nesuprantama be kunigo, o kunigo sąvoka nesuprantama be aukos. Tai galioja visoms religijoms, o ypač mūsų šventai ir vienintelei teisingai religijai.

Dievas pats pasirūpino mums suteikti šią auką, jis įkūrė atskirą sakramentą, kurį davė į mūsų rankas. Šis sakramentas kunigui suteikia tam tikrą charakterį, susiejantį su mūsų Viešpaties kunigyste, leidžiantį jam dalyvauti šioje kunigystėje ir aukoti tą pačią mūsų Viešpaties auką. Vienatinė kryžiaus auka sudabartinama ant altoriaus. Tai tas pats kunigas aukoja tą patį Avinėlį ant altoriaus. Mūsų Viešpats yra tas tikrasis kunigas, o mes, įšventinti kunigai, esame tik jo instrumentai. Mes esame tik vienintelio kunigo, kuris yra pats mūsų Viešpats, įrankiai, reikalingi tam, kad būtų paaukota vienintelė auka, kuri vėlgi yra tas pats mūsų Viešpats, esantis čia, ant altoriaus.

Jūs matote, kaip svarbu yra išsaugoti esminę kunigo ir aukos sampratą. Kas seminaristui yra gražiausia? Šaukimas, kviečiantis jį prie altoriaus. Mes išgyvenome tai visą mūsų buvimo seminarijoje laiką: mes priėmėme žemesniuosius šventimus, vieną po kito; tada tapome subdiakonais ir diakonais. Greitai užlipsiu prie pat altoriaus, aš aukosiu mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, tardamas perkeitimo žodžius, aš pašauksiu Dievą nusileisti ant altoriaus, kaip Marija savo žodžiu Fiat! pakvietė Viešpatį į savo įsčias. Aš turėsiu tokią galią kaip Marija, tardama „Teesie“!

Kai mes tai tikėdami ištariame perkeitimo žodžius, pats Jėzus nusileidžia iš dangaus į duonos ir vyno pavidalus. Mums, varganiems tvariniams, tai yra begalinė garbė! Taigi, tikrai apsimoka vargti, kad taptum kunigu, kad užlipęs prie altoriaus, paaukotum dieviškąją auką, kad pratęstum Kryžiaus auką. O tai ir yra liturgija, tai ir yra Mišios.

Dalinti šventąją Komuniją – ką didingesnio gali kunigas veikti? Jis negali dirbti nieko kilnesnio, kaip duoti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tikrai esantį Eucharistijoje. O tai ir yra giliausias pagrindas celibatui, nereikia ieškoti kito.

Celibatas

Dažnai sakoma: ,,Kunigų celibatas yra įvestas tam, kad palengvintų jo luomo pareigų ėjimą. Kunigas būna labai užimtas, jis visą laiką turi skirti tikintiesiems. Todėl kunigas turi likti nevedęs ir laisvas nuo šeimos“. Tačiau celibato priežastis yra ne vien tik ši. Kitaip čia esantys gydytojai taip pat galėtų sakyti tą patį. Jie taip pat turi būti pasiruošę dieną ir naktį, ir jie visą dieną užsiėmę, jeigu tikrai nori pagelbėti sergantiems. Turbūt jie turi dar mažiau laiko nei kunigai. Taip pat yra ir daugeliui kitų profesijų žmonių. Pagrindinė priežastis yra kita: kunigystės kilnumas. Čia kalbama apie kunigo artumą Dievui, apie glaudų ryšį su Dievu. Tiksliau tariant, kunigas turi galimybę ištarti perkeitimo žodžius, per kuriuos mūsų Viešpats nusileidžia ant altoriaus. Tai yra giliausia kunigo celibato priežastis. Lygiai taip pritiko, kad Švenčiausioji Mergelė Marija liko Mergele, nes Ji buvo taip glaudžiai susijusi su Švenčiausiosios Trejybės bei Įsikūnijimo paslaptimis. Tai galioja ir kunigui, kuris neatskiriamai susirišęs su Dievu, kuris stovi taip arti Dievo, taip arti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Todėl tinka, kad jis visą savo gyvenimą ir visas savo kūrybines galias pašvęstų Dievui.

Supasaulietinta liturgija

Jei tai turėsime omenyje, suprasime, kad verta siekti kunigo pašaukimo. Tačiau jei lėtai, bet giliai iškraipoma Mišių esmė, siekiant jas paversti paprastomis vaišėmis, Paskutinės Vakarienės prisiminimu, tai neverta tiek vargti, kad taptum kunigu. Neverta, nes kiekvienas bendruomenės pirmininkas, kuriuo gali būti išrinktas bet kuris žmogus, gali atšvęsti prisiminimo vakarienę. Iš tikrųjų, tam užtektų išrinkti ką nors iš Jūsų tarpo. Kunigystės šventimai būtų nereikalingi, jei nebėra aukos. Tada ir realus Jėzaus Kristaus buvimas Švč. Sakramente jau nebebūtinas. Kodėl realus mūsų Viešpaties buvimas būtinas šv. Mišiose? Todėl, kad turi būti atnašaujama nekaltoji Auka, Dievo Avinėlis. Tačiau jei nebėra aukojimo, tai nebereikia ir nekaltosios Aukos. Jei nereikia nekaltosios Aukos, tai realus mūsų Viešpaties buvimas ant altoriaus tampa beprasmis, tada pakanka tik dvasinio buvimo. Jei šv. Mišios paverčiamos paprasta puota, tada mes perimame protestantišką jų sampratą…

Jei atsisakome šių esminių principų, tai nebėra priežasties, kodėl dar reikalingas kunigų luomas. Jei kunigas daugiau nebeatnašauja Dievo Avinėlio, jis praranda savo egzistencijos pagrindą.

Krikščioniškas ir vienuoliškas gyvenimas

Taip pat nebėra prasmės pradėti vienuolinį gyvenimą. Kam gi to reikia? Kas gi yra vienuolis ar vienuolė? Tai žmogus, aukojantis visą savo gyvenimą, visą savo veiklą. Jis tai daro glaudžiame ryšyje su Dievo Avinėliu, aukojančiu save ant altoriaus. Geriausiai tai įrodo faktas, jog kiekvieni įžadai, nesvarbu ar iškilmingi, ar ne, ir kiekvienas įžadų atnaujinimas visada atliekami prieš altorių. Visa tai vyksta glaudžioje vienybėje su šventąja Auka. Būtent tai yra vienuolių didžiausias džiaugsmas ir paguoda – žinoti, kad visą savo gyvenimą viešai ir oficialiai paaukojai Bažnyčiai, ir tai padarei kartu su Dievo Avinėliu, kuris aukoja save ant altoriaus. Jei nebėra Dievo Avinėlio, aukojančio save ant altoriaus, nebėra esminio pagrindo tapti vienuoliu ar vienuole.

Tai galioja ir Jums, tikintieji krikščionys, tai yra Jūsų krikščioniškojo gyvenimo prasmė. Kokia gi yra Jūsų gyvenimo prasmė? Kokia Jūsų Krikšto prasmė? Aukoti save, aukoti visą savo gyvenimą drauge su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuris aukoja save ant altoriaus.

Tame slypi viso jūsų gyvenimo paguoda. Jau vien tai gali sustiprinti Jus visuose gyvenimo sunkumuose. Nueikite į ligonines ir pakalbėkite su sunkiai sergančiais ir gulinčiais mirties patale. Jei nekalbėsite jiems apie mūsų Viešpaties auką, jei neužsiminsite, kad jie gali savo kančias vienyti su mūsų Viešpaties auka, visi kiti jūsų paguodos žodžiai jiems nieko nereikš. Kančia jiems liks lygiai taip pat sunki. Tačiau pakalbėkite jiems apie mūsų Viešpatį, aukojantį save ant kryžiaus ir ant altorių. Pasakykite jiems: ,,Sujunkite savo kančias ir skausmą su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia ir jūs išgelbėsite savo ir kitų sielas“. Tada šie ligoniai supras, kad kančia turi prasmę ir vertę.

Kiek daug žmonių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose atsivertė vien dėl minties, kad jie savo kančią gali jungti su Dievo Avinėlio auka ir taip paaukoti ją savo ir kitų sielų išganymui. Jei to nebėra, jei nebėra kryžiaus mūsų gyvenime, jei nebėra Kryžiaus Aukos, jei nebėra šv. Mišių aukos, tada nieko nebelieka iš mūsų krikščioniško gyvenimo. Tada viskas baigta.

Reikia įsidėmėti štai ką: visas krikščioniškas dvasingumas, pati krikščionybės siela visiškai priklauso nuo aukos, vykstančios ant altoriaus. Todėl mes neturime teisės sakyti, kad šv. Mišios tėra paprasčiausia puota. O jei šv. Mišios yra auka, tai ši auka yra atnašaujama Dievui, o ne tikintiesiems. Tada suprantama, kodėl kunigas, stovėdamas tikinčiųjų priešaky, atsigręžia į Dievą, į Nukryžiuotąjį. Jis atnašauja auką Dievui. Jei jis turi ką pasakyti tikintiesiems, juos pamokyti, tai, žinoma, jis atsisuka į tikinčiuosius. Tačiau nuo to momento, kai kunigas vėl atsigręžia į Dievą, pvz., per Atnašavimą, savo kunigystės šventimų dėka jis pradeda veikti vienas. Tada tikintieji atsitraukia…

Katekizmas

Galiausiai paskutinė kunigui padaryta žaizda – katekizmo atėmimas...

Kažkada aš ketinau savo pirmiesiems seminaristams prieš pradedant normalų mokymąsi seminarijose įvesti krikščioniškojo dvasingumo kursą, trunkantį visus metus. Tai turėjo būti tikri dvasingumo metai, kurių metu jų sielos išsiskleistų askezės ir mistikos pagalba, taip, kaip tai anksčiau buvo suprantama. Aš norėjau kalbėti jiems apie dorybes, apie antgamtines dovanas, apie palaimą, apie Šventosios Dvasios gyvenimą sielose, apie antgamtinę malonę ir daugelį panašių dalykų. Tačiau greitai supratome, kad jie nesupranta esminių sąvokų, kurios neperskiriamai susijusios su dvasiniu mokymu. Todėl galiausiai mes buvome priversti šiems jauniems žmonėms, panorusiems tapti kunigais, tikrais kunigais, metinį dvasingumo kursą pakeisti paprastu katechetikos kursu, kurio metu nuodugniai aiškinamas katalikų katekizmas. Juos teko mokyti visų pagrindinių sąvokų. Tai neįsivaizduojama! Tai iš tiesų rimta situacija! Ar mes suprantame, kad tikėjimas būtinas amžinajam gyvenimui pasiekti, ar ne? Kai kunigas suteikia Krikšto sakramentą, jis katechumeno klausia: ,,Ką tau duoda tikėjimas?“ ,,Tikėjimas mums duoda amžinąjį gyvenimą“. Ar amžinasis gyvenimas mums ką nors dar reiškia, ar jau nebe? Jei tikėjimas iš tikrųjų duoda mums amžinąjį gyvenimą, tai mes neturime teisės jį žeminti tokiomis kalbomis: ,,čia nieko negalima padaryti…“ arba: ,,mums sakoma, kad daryti reikia tai ir tai…“; ,,mums sakoma, kad tikėti reikia tai ir tai…“; ,,ką aš galiu čia padaryti…?“; ,,aš nieko nesuprantu…“ ir pan. Jūs neturite teisės taip kalbėti, nes Jūs esate išauklėti tikėjimo pagalba. Niekas neturi teisės keisti tikėjimą. Pats šv. Paulius tai patvirtina: ,,Net jei angelas nusileistų iš dangaus ir jums skelbtų priešingai tam, ko esu jus mokęs, neklausykite jo!“ Tai juk šv. Pauliaus žodžiai. Dar kartą pabrėžiu: aš ginu ne savo asmeninę nuomonę, o visą Bažnyčios tradiciją. Mes neturime teisės nuvertinti ir sumenkinti mūsų katekizmo. Mes privalome grįžti prie mūsų senųjų katekizmų. Mes turime tai padaryti, kitaip mūsų vaikai nieko nežinos ir praras tikėjimą. Mes neturime teisės stebėti, kaip mūsų vaikai atsisako tikėjimo. Būtina juos mokyti teisingo katekizmo.

Tačiau dabartinės kunigijos padėtis tokia, kad to nebedaroma. Kaip gi taip atsitiko? Tai iš tikrųjų neįsivaizduojama. Kaip galėjo atsitikti, kad vaikai mokomi katekizmo, kuris nebeperduoda tikro katalikų tikėjimo?

Kaip buvo iki to prieita? Aš manau, į šiuos dalykus reikia žvelgti iš toliau. Žinoma, taip prieisime prigimtinę nuodėmę. O galiausiai prieisime ir patį velnią, kuris be jokios abejonės yra čia prikišęs nagus. Tam, kad tokie dalykai vyktų Bažnyčios viduje, tam, kad prasidėtų toks Bažnyčios savęs griovimas, apie kurį šnekėjo Šventasis Tėvas, tikrai reikėjo šėtono įsikišimo. Be jo įkvėpimo tai būtų neįmanoma. Jis tikrai čia dalyvauja, būkite tuo tikri.

Humanizmas

Mano nuomone, reikėtų prisiminti visas klaidas, kurias pasmerkė paskutinių dviejų amžių popiežiai. Tokios klaidos yra liberalizmas, komunizmas, marksizmas, socializmas, sionizmas, modernizmas ir kiti popiežių pasmerkti mokymai. Taigi turime tvirtą pagrindą neigiamai vertinti šias klaidas. Tas pagrindas yra popiežių pasmerkimai. Paimkime, pavyzdžiui, Leono XIII encikliką Immortale Dei. Joje popiežius pasmerkia naująją teisę. Tai, kas vadinama naująja teise, yra visai naujas požiūris į žmogaus gyvenimą, į pasaulį, į Bažnyčią. Šis požiūris visiškai priešingas tikrajai katalikiškai sampratai, atstovaujamai Bažnyčios. Jis remiasi masonų principais, kurie sutraukti į tris žymiuosius žodžius: ,,Laisvė, lygybė, brolybė“. Šie žodžiai gali reikšti ir gera, ir bloga. Jei žodžiu ,,laisvė“ suprantama totali laisvė, kitaip tariant, savivalė, kuri reiškia, kad kiekvienas žmogus apie viską sprendžia pagal savo asmeninę sąžinę, tai tada nebėra jokių įstatymų. Tai reiškia bet kokio autoriteto panaikinimą. Prieš tokią sampratą, glūdinčią žodžiuose ,,laisvė, lygybė, brolybė“ ir kovojo popiežius. Ši samprata naikina kiekvieną autoritetą.

Sąžinės laisvė reiškia, kad aš darau tai, ką noriu, aš nepripažįstu jokio įstatymo ir jokio autoriteto. Lygybė reiškia, kad mes visi esame lygūs, todėl niekas negali būti mums autoritetu. Brolybė reiškia, kad daugiau nebėra tėvo. Masė broliaujasi, visi žmonės apsikabina, tačiau jie nebeturi tėvo, nors yra broliai. Kaip galima įsivaizduoti brolybę be tėvo, be santykių su tėvu? Ji sunkiai įsivaizduojama, tačiau taip dabar yra. Autoriteto žlugimas – štai ko siekiama ir ką norima mums įdiegti! Tačiau taip pradedamas neigti ir Dievo autoritetas. Bet koks autoritetas kyla iš Dievo, jis reiškia dalyvavimą Dievo autoritete. Apie tai kalba šv. Paulius. Todėl toks elgesys reiškia paties Dievo autoriteto puolimą. Geriausias to pavyzdys: Prancūzų revoliucijos metu masonai aukojo proto deivei, t. y., žmogui, tapusiam dievu. Apskritai tokias tendencijas masonai reiškia dar ir šiandien. Neturėtume to pamiršti. Negalvokime, kad visa tai jau praėjo!

,,Jei žmogų iškelti ant altoriaus yra Liuciferio nuodėmė“, – rašė buvęs Didžiosios rytų ložės Didysis magistras Mitterrand, – ,,tada visi humanistai nuo pat Renesanso laikų padarė šią nuodėmę“. Tai buvo vienas iš kaltinimų, iškeltų prieš masonus, kai popiežius Klemensas XIII 1738 m. pirmą kartą juos ekskomunikavo.

Deja, minėtasis masonas galėjo teisėtai pasakyti ir tokius žodžius: ,,Tarp Pijaus XII ir jo įpėdinių politikos esama svarbaus skirtumo. Pijaus XII laikais bendruomeninio gėrio samprata turėjo daug reakcinių, beveik fašistinių ir tikrai antikomunistinių bruožų. Prie Jono XXIII ir Pauliaus VI ši samprata įgavo ryškiai pažangų charakterį. Jėgų santykis pasaulyje pasikeitė, ir Bažnyčia išmoko šiuos pasikeitimus vertinti“.

Žinoma, tai masono žodžiai, ir aš jokiu būdu nesutinku su šiuo žmogumi. Tačiau tokie žmonės stovi už visų šių pasikeitimų. Jie labai įtakojo ir Vatikano II Susirinkimą, būkite tuo tikri. Jie visą laiką veikė ir Susirinkimo viduje, ir už jo ribų.

,,Kažkas Bažnyčioje pasikeitė“, – kalbėjo Didysis magistras Mitterrand. ,,Popiežių atsakymai į tokius karštus klausimus, kaip kunigų celibatas ir gimimų kontrolė, aistringai ginčijami net pačios Bažnyčios viduje. Nemažai vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų abejoja popiežių žodžiais. Masonai į žmogų, abejojantį dogmomis, žiūri beveik kaip į dvasinį bendražygį, kaip į neoficialų masoną“. Štai ką tvirtina tokie žmonės!

Aš čia turiu kitą knygą, pavadintą „Ekumenizmas masono požiūriu“, kurią išleido Škotų ložės narys Marsaudon. Šis žmogus kalba apie ekumenizmą, išreikštą Vatikano II Susirinkimo dokumentuose. ,,Katalikai, ypač konservatyvieji, turėtų niekada neužmiršti, jog visi keliai veda į Dievą. Skelbti tokią drąsią laisvės idėją, kuri kilo mūsų ložėse ir kuri iš tikrųjų buvo tikra revoliucija, reiškia didingai pakilti virš šv. Petro dogmos“.

Nėra prasmės neigti tikro ir patvirtinto fakto, jog per Susirinkimą daugelis sąvokų sąmoningai nebuvo aiškiai apibrėžtos. Be to, buvo naudojami daugiaprasmiai ir migloti posakiai. Naudojantis tokiomis dviprasmybėmis ir buvo pasiekti rezultatai, būdingi posusirinkiminei Bažnyčiai. Tėvas Schillebeeckx aiškiai pasakė: ,,Susirinkime mes naudojame daugiaprasmius žodžius, tačiau mes žinome, kaip juos vėliau panaudosime“. Šie jo žodžiai buvo išspausdinti laikraštyje. Tie žmonės žinojo, ką jie darė. Susirinkimo patarėjais buvo paskirti visi blogai pagarsėję modernūs teologai: Schillebeeckx, Hans Küng, Rahner, Congar, Leclerc, Murphy. Šie žmonės aiškiai žinojo, ko jie nori. Jie tiesiogiai kalti dėl šiandieninės Bažnyčios padėties. Persiėmę modernistinėmis idėjomis, jie bet kokia kaina siekė visą Bažnyčią paversti modernistine. Todėl mes privalome būti budrūs ir nesiduoti apgaunami.

Katalikų savimonės keitimas

Kaipgi šiandien mus bandoma paversti modernistais ar bent jau pastūmėti mus priimti liberalizmo idėjas? Tai daroma apmokymų kursuose, aš tai galiu įrodyti, nes tai vyko mano buvusioje kongregacijoje (Šventosios Dvasios Tėvų ordine. Vert. past.).

Pirmiausia tokiuose kursuose sakoma: ,,Pripažinkite, kad įvyko pasikeitimai“. Aš čia turiu knygelę pavadinimu La foi mot a mot (Tikėjimas žingsnis po žingsnio), išleistą Paryžiaus diecezijoje. Čia randame tokį pat sakinį: „Pripažinkite, kad įvyko pasikeitimai“. Kaip ką tik sakiau, naujuose apmokymų kursuose seminaristus, kunigus bei kitus dalyvius bandoma įtikinti, kad įvyko pasikeitimai ir kad mes taip pat privalome pasikeisti.

Toliau rašoma: „Antras, sunkesnis žingsnis yra nuspręsti, kaip patys krikščionys turi vertinti pasikeitimo faktą. Tai padaryti ypač svarbu, nes opozicija labiau priešinasi spontaniškam ir nesąmoningam keitimosi būdui, nei pačiam pasikeitimų turiniui. Atrodo, kad galima išskirti dvi pagrindines laikysenas, tarp kurių įmanomi ir tarpiniai variantai. Pirmoji pozicija reiškia, kad priimamos tam tikros naujovės, įsitikinus, kad jos yra būtinos. Šią poziciją atstovauja daugelis krikščionių, daugelis katalikų, kurie žingsnis po žingsnio pasiduoda toms naujovėms. Antroji pozicija reiškia, kad sutinkama su bendru krikščioniškojo tikėjimo formų atnaujinimu naujos kultūrinės epochos akivaizdoje. Žinoma, kartu reikia nuolat peržvelgti savo ištikimybę apaštalų tikėjimui“.

Čia aiškiai parašyta, kad reikia stengtis įteigti katalikams naują elgseną ir naują problematiką. Jei priimame antrąją poziciją, tai trečias žingsnis būtų toks: „Krikščionis neišvengiamai turi numatyti didelį pavojų tikėjimui“ – tai pripažįsta net patys leidėjai. „Ar tikėjimas neišnyks kartu su situacija, kuri jį iki šiol palaikė? Krikščionis teisėtai reikalauja patikimos padėties, kuri padėtų praaugti pirmuosius, nevaisingus elgsenos būdus. Ši padėtis, iš kurios kils visi kiti žingsniai, apima tokius punktus...“. Jūs matote, kas belieka iš mūsų tikėjimo: „Šventoji Dvasia juk nuolat padeda tikintiesiems istorijos eigoje“. Čia iškart kreipiamasi į Šventąją Dvasią. Jau nebėra jokios hierarchijos, jokio Bažnyčios mokymo, nieko nebėra! Tikinčiuosius betarpiškai įkvėps pati Šventoji Dvasia. Ji pati asmeniškai suteiks kiekvienam tikrumą.

Šiandien mes matome, kaip tai vykdoma praktikoje, pvz., charizmatizmo sąjūdyje. Rengiami įvairūs susiėjimai. Ten žmonės šaukiasi Šventosios Dvasios ir… staiga vienas jų pradeda kalbėti niekam nesuprantama kalba. Tačiau visa tai yra velnio darbas, ne kitaip. Tai nėra Šventosios Dvasios ženklai. Pasak jų, pirmiausia ateina pati šventoji Dvasia, ir vienintelis dalykas, kuris tikėjime lieka nepakitęs, yra pats Jėzaus asmuo. Tačiau kuo šie žmonės laiko Jėzų?

Galiausiai tikintiesiems, kurie bijo tokioje situacijoje prarasti tikėjimą, duodama garantija: ,,Pats Vatikano II Susirinkimas liudija apie pasikeitimus tikėjimo problematikoje“.

Čia mes iš tikrųjų tampame liudininkais sumanymo, kuris siekia sukelti sumaištį ir perversmą. Aš sakau tai atvirai: jis siekia sukelti sumaištį ir perversmą!

Pabaiga

Parodžiau, kaip šie radikalūs pakeitimai palietė kunigijos identitetą. Tačiau jie paveikė ne tik kunigus, bet ir visą Bažnyčią, o kartu su ja ir tikinčiuosius. Mes neturime teisės prisidėti prie šio baisaus proceso. Jis praeis, kaip praėjo daugumas klaidų ir erezijų, kaip praeina visa, kas sukrečia Bažnyčią ir ką ji turi iškentėti. Bažnyčia yra pergyvenusi audras. Ši audra ypač baisi, nes ji palietė patį tikėjimo pagrindą ir ją remia būtent tie, kurie kaip tik privalo saugoti savo ganomųjų tikėjimą. Apeliuojant į paklusnumą, liepiama nepaklusti pačiai Tradicijai. Jūs galite man paprieštarauti: ,,Tačiau mūsų kunigai reikalauja to iš mūsų. Pats vyskupas tai pasakė. Juk šį dokumentą išleido Tikėjimo mokymo kongregacija. Ką man daryti?“

Gerai. Tada praraskime tikėjimą?! Tačiau aš sakau: Ne! Niekas neturi teisės versti Jus prarasti tikėjimą, nei popiežius, nei angelas iš dangaus. Niekas neturi teisės atimti iš Jūsų tikėjimą. Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra mūsų išsigelbėjimo priemonė, mūsų išganymo kelias. Mes neturime teisės prarasti katalikų tikėjimą ir turime iš visų jėgų stengtis išlaikyti jį mumyse gyvą.

Apvaizda man suteikė galimybę įkurti kunigų broliją bei seminariją, skirtą tiems kunigams ugdyti. Seminarijos įkūrimo dekretą pasirašė pats arkivyskupas Charriere. Ši Brolija panaši į Paryžiaus misionierių kongregaciją, siunčiančią savo narius į užsienio misijas. Mano planuose viskas nukreipta į būsimųjų kunigų apaštalavimo darbą. Jie eis ten, kur juos pašauks vyskupai. Jei kada atsidarys Kinijos ar Rusijos sienos, jei juos pašauks į Pietų Ameriką, į Afriką ar į Europą, šie kunigai bus pasiruošę vykti visur, kur tik bus reikalingi ir laukiami.

Kai tik aš turėsiu jaunų kunigų, pasiųsiu juos metams į Romą, kad jie ten įsišaknytų. Aš noriu, kad jie būtų Romos katalikai, ištikimai atsidavę popiežiui ir Bažnyčios Magisteriumui. Kur tik jie bus, atsiminimas apie Romą duos jiems gyvybinių jėgų. Tai ir yra, trumpai tariant, mano dabartinė veikla, ir aš galiu pasakyti, kad labai ja džiaugiuosi.

(Versta iš Erzb. Marcel Lefebvre, Die drei Wunden des heutigen Priestertums, REX REGUM, 1996.)