Tikėjimas kasdieniame gyvenime (pamokslas)

Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

„Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite“ (Jn 4, 48), – tai Viešpaties Jėzaus priekaištas šio sekmadienio evangelijoje. Šie žodžiai skirti ne tik pagoniams ar žydams, pradedantiems tikėti, sužadinantiems pirmąjį tikėjimo aktą, bet ir mums, seniai krikštytiems krikščionims, kuriems tikėjimas turėtų būti ne vienkartinis įvykis, ne įtikėjimas, ne pirmasis tikėjimo priėmimas, o nuolatinė būsena, t. y. tikėjimo gyvenimas. Žinoma, Viešpats Jėzus yra gailestingas, jis daro stebuklus, jis išgydė karaliaus valdininko sūnų Kafarnaume. Šį stebuklą, kaip ir visus kitus stebuklus, Jis padarė tam, kad palengvintų tą pirmąjį įtikėjimo aktą. Tačiau tiems, kurie jau priėmė malonę, kurie gyvena iš šventųjų sakramentų, nėra reikalo, kad kiekvieną dieną vyktų tie stebuklai, kad Dievas ypatingu įsikišimu kasdien gyvintų tą jų tikėjimą. Jei taip būtų, jų tikėjimas neturėtų nuopelnų.

Deja, tas tikėjimo gyvenimas mumyse dažnai esti toks trapus, toks permainingas, kad pasireiškia tik tada, kai gauna tą išorinį juntamą postūmį: jei ne tikrą stebuklą, tai bent kokią nors ypatingą paguodą ar dvasinį pasisekimą, ar įkvėpimą, ar, atvirkščiai, sukrėtimą, išbandymą, kančią. Tik tada mes pradedame mąstyti apie Dievą, tik tada pagalvojame, kad galbūt yra amžinybė, galbūt yra kitas gyvenimas, arba kokia yra mano gyvenimo prasmė. Bet taip neturėtų būti. Apie tuos aukščiausius dalykus, apie Dievą, kaip savo gyvenimo tikslą, turėtume galvoti kiekvieną dieną, nebūtinai tik tada, kai mus suriečia kokia nors liga, arba kai netenkame kokių nors artimųjų, arba patiriame kokią nors dvasinę paguodą, tarkime, maldinės kelionės metu ar per rekolekcijas, ar kitu būdu. Turime taip tvarkyti savo dvasinį gyvenimą, kad ir be tų ypatingų įvykių tas tikėjimas mumyse gyventų, liepsnotų ir neštų vaisių. Žinoma, koks nors postūmis mums trumpam primena Dievą, mes pakeliame į Jį savo mintis, padėkojame už Jo malones arba pasiskundžiame dėl negandų, bet po to gyvename kaip visi, tai yra įprastą kasdienį gyvenimą, lyg Dievo nebūtų, lyg Dievas nesikištų ir nesidomėtų tuo mūsų kasdieniu gyvenimu arba neturėtų jam įtakos. Taigi kol nematome ženklų ir stebuklų arba kol Dievo Apvaizda mūsų nesukrečia, tol netikime arba tikime vien teoriškai, todėl tas tikėjimas neneša vaisių ir neturi įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui.

Sekmadieniais po Sekminių dažnai skaitome ištraukas iš apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams. Tame laiške apaštalas Paulius kaip tik ragina pašventinti, pakelti tą kasdienybę, nuolat ir nepertraukiamai gyventi vienybėje su Kristumi. Jis kalba apie „naują gyvenimą Kristuje“. Krikščionis turi gyventi kitaip nei vadinamieji normalūs, arba paprasti, žmonės, nes jis yra neeilinis, jis yra pakrikštytas, jis gavęs tokias malones, kurių pagonys nėra gavę, jis yra kitoks žmogus, apsivilkęs Kristumi, ir todėl turi vertai nešti Dievo vaiko ženklą, įspaustą Krikšto metu, turi savo gyvenimu liudyti Išganytoją. O jei mūsų gyvenimas yra „normalus“, t. y. toks paprastas, kaip kitų žmonių, kurie gyvena pagoniškai, vadinasi, nesiskiriame nuo jų, nenaudojame tų malonių, kurias gavome Krikštu, Sutvirtinimu ir kitais sakramentais. Šitaip mes nepasieksime amžinojo gyvenimo.

Kai kurie žmonės sako: „Radau savo vietą pasaulyje.“ Ką tai reiškia? Galbūt tai reiškia, kad jis turi darbą, namus, šeimą, kokį nors užsiėmimą, tam tikrą tvarkingą vietą šiame pasaulyje. Bet galbūt tai reiškia, kad pasaulis rado vietą jame, kad tas žmogus susigyveno su šio pasaulio principais ir nebesiskiria nuo pasaulio? Ar jis tada yra Kristaus mokinys? „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21), – sakoma Šventajame Rašte. Gyvenimas prasideda nuo žiūrėjimo, nuo tikslų, nuo aplinkybių, teisingo įvertinimo. Taip pradeda šios dienos skaitinį apaštalas Paulius: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės.“ (Ef 5, 15.) Tirkite savo sąžinę, tirkite savo gyvenimą. Ar mano gyvenimas toks pat pagoniškas kaip mano bendradarbių, kaip mano giminių, visai negalvojančių apie Dievą? Ar jis kuo nors nuo jų skiriasi?

„Žiūrėkite, kaip elgiatės – kaip elgiatės savo kasdieniame gyvenime, – kad nebūtumėte tarytum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos.“ (Ten pat, 16.) Gerai naudokite laiką – didžiausią mums duotą turtą. Tai yra laikas, skirtas mūsų išganymui. Mes nežinome, kiek dar turime tų dienų savo sielai išganyti. „Dienos yra piktos“ ta prasme, kad jos yra negailestingos, jos nesiskaito su mūsų norais; tos dienos kada nors pasibaigs, nutraukdamos mūsų gerus ar blogus darbus, ir mes pasiliksime tokie, kokie nusipelnėme būti per tas dienas. Todėl turime gerai naudoti savo laiką, turime būti katalikais ne tik iškilmingomis progomis, ne tik sekmadienio Mišiose, ne tik per šventes, bet ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. „Dienos yra piktos“, jos nesitaiko prie mūsų norų, prie mūsų tingumo ar prie mūsų aplaidumo. „Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.“ (Ten pat, 17.) Tik Viešpaties valios vykdymas, kiekvieną dieną, visomis aplinkybėmis pašventina mūsų gyvenimą ir yra kelias į mūsų sielos išganymą.

„Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios.“ (Ten pat, 18.) Apaštalas Paulius čia turi galvoje ne tik vyną ar alkoholį apskritai, bet visa tai, ko mes imamės siekdami apsisvaiginti, užsimiršti, atsipalaiduoti. Tai gali būti ir alkoholis, ir nesaikingumas valgant, ir – ypač šiomis dienomis – netvarkingas informacijos vartojimas, vadinamoji žiniasklaida, ypač televizija, kuri apsvaigina mūsų mąstymą, užliūliuoja mus arba gąsdina mus gandais apie tolimus karus. Šitaip mes nebegalvojame apie tas problemas, kurios mums iš tiesų aktualios.

Žinoma, atsipalaiduoti reikia, atsipalaidavimas reikalingas kūnui ir nervams, tačiau atsipalaidavimas nereikalingas mūsų sielai, mūsų dvasiniam gyvenimui. Niekas negali pasakyti, kad aš jau pavargau gyventi dvasinį gyvenimą ar kad man retkarčiais reikia laisvalaikio nuo Dievo, ar kad man reikia dvasinių atostogų. Niekas negali taip pasakyti. Siela yra dvasinė, siela nepavargsta. Kuo labiau siela dirba, kuo labiau ji užsiima dvasiniais dalykais, tuo labiau ji stiprėja. Nereikia atostogų nuo Mišių lankymo, nuo maldos, nuo gerų darbų. Taigi atsipalaidavimas neturi migdyti dvasios lyg vynas, neturi trukdyti dvasios darbui, tempti sielos žemyn, o kaip tik turi išvaduoti nuo rūpesčių, nuo rutinos. Poilsio valandos skirtos tam, kad pakeltų mūsų dvasią. Jeigu mes nuolat dirbame, esame panirę į tuos kasdienius rūpesčius, tai išnaudokime vakarą, išnaudokime savaitgalį, išnaudokime atostogas taip, kad tai šiek tiek pakeltų mūsų dvasią. Dvasinis budrumas ir blaivumas yra sąlyga Šventajai Dvasiai ateiti į sielą.

„Nepasigerkite vynu <...>, bet būkite pilni Dvasios.“ Tas vynas arba apsisvaiginimas yra didžiausia kliūtis Šventajai Dvasiai veikti mūsų sieloje. Būti pilnam Šventosios Dvasios – tai ne tik kažkokių mistikų privilegija. Šventasis Tomas Akvinietis sako: kiekvienas krikščionis pašauktas gauti Šventosios Dvasios dovanas, gyventi vadinamąjį įlietą mistinį gyvenimą. Tai pabrėžia visi dvasiniai autoriai. Visi gauname ne tik dorybes – teologines ir moralines dorybes – bet ir septynias Šventosios Dvasios dovanas, kurios yra pagrindinė priemonė arba kelias į tikrą mistinį gyvenimą, kaip aukščiausią dvasinio gyvenimo pakopą. „Būkite pilni Dvasios“, nes tame esame sutverti. Tai yra išganyto žmogaus būsena: būti Šventosios Dvasios šventove, gyventi iš tos Šventosios Dvasios, iš tų septynių dovanų. Ne tik vengti nuodėmės, ne tik apmarinti kūną, ne tik sutvarkyti savo santykį su pasauliu, bet vienytis su Dievu maldoje, mąstyti apie Dievą, bendradarbiauti su Šventąja Dvasia.

„Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui.“ (Ten pat, 19–20.) „Savo širdyse giedokite ir šlovinkite“ – ne tik dalyvaukite bendruomeninėje maldoje, Bažnyčios maldoje, ne tik giedokite savo lūpomis, bet giedokite savo širdyje, t. y. bendradarbiaukite su Šventąja Dvasia, semkitės dvasinės paguodos iš Šventosios Dvasios, iš himnų, dvasinių giesmių žodžių. Mąstykite apie tas dvasines tiesas, naudokite tuos žodžius, kuriuos mums pateikia Šventasis Raštas ir šventieji, kurios užrašytos maldaknygėje, kad tos mintys, tie žodžiai suktųsi mumyse, tarkime, kaip trumpos maldelės. Galime kartoti kokią nors psalmės eilutę, kartoti mintyse, ar net išmokti kokią nors maldą mintinai, kad tos maldos, tie Šventosios Dvasios žodžiai, pasakyti per Šventąjį Raštą ir šventuosius, veiktų mūsų galvoje, kad jie užimtų mūsų dvasią. Tai yra dvasinis gyvenimas. Taip buvo pirmykštėje Bažnyčioje, taip kalbėjo šventieji; visas jų kalbėjimas buvo tais psalmių žodžiais, Šventojo Rašto žodžiais, visą laiką buvo minimas Jėzaus vardas. Šv. Bernardas netgi sako: man neįdomu dalyvauti kokiame nors pokalbyje, kuriame kartais nenuskamba Jėzaus vardas.

Jeigu mano pokalbis yra visiškai pasaulietinis, jeigu jis neturi nieko bendra su Dievu, su mano sielos išganymu, vadinasi, jis neturi nieko bendra su mano tikruoju gyvenimu, mano dvasiniu gyvenimu. Tai kam tada reikalingas toks pokalbis? Man jis neįdomus, aš jį sutrumpinu. Kalbu tik tiek, kiek tai būtina, o mano tikrasis kalbėjimas, mano mintys, mano vidinis kalbėjimas yra himnų bei dvasinių giesmių žodžiais giedant ir šlovinant mano širdyje Viešpatį. „Visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės.“ Dėkoti Dievui Tėvui aukščiausia dėkojimo forma – tai yra Eucharistija. Tas žodis graikiškai reiškia dėkojimą. Vadinasi, aukščiausia mūsų dėkojimo forma arba mūsų dvasinio gyvenimo viršūnė yra Šv. Mišios, Komunija, Eucharistijos sakramentas. Šv. Mišių metu turime dėkoti už visas gautas malones, už visą savo dvasinį gyvenimą. Amen.